dailė 2003/2
Į TURINĮ
ATGAL

Vilmantas Marcinkevičius. Žvilgsnis. 2003, drobė, aliejus, 200x180

Neringa Žukauskaitė. Mūzos. 2003, medžio raižinys, pieštukas, 40x49

Dovilė Norkutė. Berniukas su laišku. 2000, drobė, aliejus, 180x100


Lietuvos galerininkai šturmuoja Europos meno turgavietes

Rūta Mikšionienė

Bandymas žaisti pagal taisykles
Kalbos apie būtinybę patekti į Europos meno muges Lietuvoje prasidėjo beveik tuo pat metu, kai atsirado pirmosios galerijos. Didžiųjų Berlyno, Kelno, Bazelio mugių šlovė atkakliai skverbėsi pro pradėjusias byrėti sienas. Visi buvo įsitikinę, kad normalios galerijos veikla, jei nedalyvauji tokiose mugėse – tiesiog neįmanoma. Atrodė, jog trūksta tik mažmožio – praeis keleri metai, žmonės įpras pirkti paveikslus galerijose, ir jos, sukaupusios šiek tiek kapitalo, pagaliau įstengs nusipirkti vietą mugėje. Deja, meno rinka – net ir šiandien – vis dar kūdikystės amžiuje. Dauguma galerijų – nemokamos parodų salės, bet ne galerijos vakarietiška prasme: su savais autoriais ir nemažu nuolatinių pirkėjų ratu. Dailininkai nuomojasi patalpas parodoms, o savo darbus dažniausiai parduoda tiesiai iš dirbtuvių. Sudaryti rimtą sutartį su kuria nors viena galerija – nenaudinga.
Vis dėlto 1995 metais galerija „Kauno langas“ nusprendė rizikuoti ir, gavusi valstybės paramą, išvažiavo į Diuseldorfo mugę „Art Multiple“. Pardavė šiek tiek darbų, užmezgė kontaktų ir apimta azarto nusprendė kilstelėti kartelę dar aukščiau – išsiuntė paraišką 2000 metų Kelno mugei. Surado rėmėjų, surinko reikiamą sumą parodos plotui nusipirkti, tačiau iš mugės rengėjų gavo neigiamą atsakymą. Koją pakišo galerijos orientacija į tradicinę dailę – tapybą ir skulptūrą. Jaunųjų programa, kurioje buvo pristatyti keli naujosiomis technologijomis kuriantys menininkai, – mugei tiko, o pagrindinė žinomų mūsų dailės meistrų kūrinių kolekcija – ne.

Pinigai iš ryto – kėdės vakare
Vilniaus „Vartų“ galerija kaip tik 2000 metais pirmą kartą išvažiavo į tarptautinę meno mugę. Tačiau laikėsi kiek kitokios strategijos. Iš pradžių ryšiai, o po to – mugės. Galerininkė Laura Rutkutė pagal Soroso šiuolaikinio meno centrų tinklo programą „Rytai–Rytai“ pasinaudojo galimybe padirbėti panašaus pobūdžio kultūrinėje institucijoje kitoje Rytų Europos šalyje. Laimėjusi konkursą ji pateko pas vieną žymiausių privačių Vengrijos galerininkų Hansą Knolį. Jau tuomet jo galerija turėjo filialą Austrijoje, Vienoje. Atsirado puiki proga iš arčiau pamatyti ne tik Rytų, bet ir Vakarų Europos meno rinką.
Kaip tik H. Knolis ir pakvietė „Vartų“ galeriją į meno mugę. 1999 metais Vienoje pirmą kartą buvo surengta mugė „Austrotel“. Po metų vilniečiai joje jau pristatė šešis autorius: tapytojus Vilmantą Marcinkevičių, Dalią Kasčiūnaitę, Audrių Gražį ir grafikus Neringą Žukauskaitę, Egmontą Bžeską ir Eglę Kuckaitę. Pasak L. Rutkutės, paaiškėjo, jog austrai mėgsta lyrišką, graudžią grafiką. Pavyko parduoti ir kelis tapybos darbus.
Trečiais metais „Austrotel“ jau vyko ir Vienoje, ir Insbruke. „Vartai“ vėl gana sėkmingai pasirodė ir buvo pakviesti į Gento meno mugę. „Atsiuntė pakvietimą į Vilnių, – pasakojo L. Rutkutė, – pavartėme mugės katalogą, pasižiūrėjome, kad dalyvauja rimtos galerijos, pristatomi geri menininkai, ir užpildėme anketą. Kiek vėliau persigalvojome – per brangu. Tačiau tuomet iniciatyvos jau ėmėsi mugės rengėjai. Tuoj pat paskambino ir pasiūlė išskirtines sąlygas. Kainą už plotą parodoje sumažino daugiau nei perpus. Tik jūs atvažiuokite. Kitais metais vėl pasiūlė tą pačią kainą. Į Gentą vežėme Dovilės Norkutės, Vilmanto Marcinkevičiaus, Neringos Žukauskaitės, Sauliaus Vaitiekūno darbus. Naujiena – Laisvydės Šalčiūtės grafika, kuri taip pat turėjo nemažą pasisekimą. Šalia lietuvių pristatėme portugalą skulptorių Nuno Vaza ir japoną Masachiro Suda. Pardavėm portugalo darbą, publika domėjosi ir japonu“.

Tarptautinė forma ir nacionalinis turinys
Šiemet „Vartams“ pavyko pasiekti tai, apie ką svajoja ne viena galerija, – pakliūti į Kelno meno mugę, kur suvažiuoja žymiausi kolekcininkai ir muziejininkai ne tik iš Europos, bet ir iš Amerikos bei Japonijos. Padėjo nuolatiniai ryšiai su vengrų galerininkais ir tai, kad šių metų mugėje buvo speciali į Rytų Europos meną orientuota programa.
Įspūdžiai iš pirmųjų lūpų – trumpame pokalbyje su galerininkėmis.
– Kaip galerija atrodė Kelno mugės kontekste?
Laura Rutkutė: Išsiskyrė iš kitų. Visos didžiosios mugės yra smarkiai orientuotos į šiuolaikinį meną – visur tik instaliacijos, videomenai, fotografija. O mes esame prisišlieję prie tradicinės tapybos, todėl atrodėme kiek kitokie, nors ir ne prastesni.
– Gal geriau pirktų, jei vežtumėte daugiau fotografijų?
L. R.: Visa bėda, kad ir jas šiuo metu nelabai perka. Gento mugė mums buvo labai labai sėkminga. O Kelno paroda pardavimo prasme jau nebuvo tokia gera. Tiesa, ir dauguma kitų galerijų šiemet beveik nieko nepardavė. Sklido gandai iš Briuselio, kur tuo pat metu irgi vyko meno mugė, kad ir ten, nors žmonių daug, susidomėjimas didelis, bet niekas nieko neperka.
O tuo, kad mūsų stendas atrodė kitaip, nemažai lankytojų iš tiesų džiaugėsi. Atėję sakydavo, kad pagaliau mato meną. Pagaliau kažkas apčiuopiamo.
– Gal tie, kuriems nepatiko, tiesiog neprieidavo?
L. R.: Gal. Bet šiaip jau mugėse labai aiški tendencija – dažniausiai perkami tie kūriniai, kurių autoriai jau labai gerai visiems žinomi. Garsūs vardai.
Nida Rutkienė („Vartų“ galerijos direktorė): Mes irgi tuo pasinaudojome. Kadangi iš mugės į mugę veždavome daug tų pačių autorių, žmonės pradėjo įsiminti jų pavardes ir ieškoti būtent jų darbų. Pavyzdžiui, D. Norkutės, V. Marcinkevičiaus ar S. Vaitiekūno.
L. R.: Net keista, juk palyginti su kitomis pasaulio galerijomis esame dalyvavę vos keliose mugėse, bet jau atsiranda žmonių, specialiai mūsų ieškančių. Kelno mugėje kolekcininkai, kurie mus įsidėmėjo Gente, atsivedė kolegas, kad parodytų jiems patikusių menininkų darbus.
– O kokie ateities planai? Berlynas, Bazelis?
N. R.: Kreipėmės į Ūkio ministeriją, prašydami paramos dalyvavimui Bazelio jauno meno mugėje, tačiau gavome neigiamą atsakymą, nes galerijomis turi rūpintis Kultūros ministerija. Savo ruožtu Kultūros ministerija nėra suinteresuota rūpintis smulkiojo verslo plėtra. Net jei prekės – meno kūriniai. Toks apmaudus paradoksas. Nors kaip tik didžiosios meno mugės gali padėti ir mums, ir kitoms Lietuvos galerijoms pagaliau pakliūti į Europos rinką, orientuotis šiuo metu meno pasaulyje vykstančiuose procesuose. Juk tik į muges, o ne į reprezentacines parodas atvažiuoja ir rimčiausi kolekcininkai, ir solidžių galerijų, muziejų kuratoriai. Mes pajutome tai savo kailiu, nes dabar beveik kiekvieną savaitę gauname kvietimą kur nors dalyvauti. Net anuomet mus atmetusi Berlyno mugė primygtinai siūlė atvažiuoti. Galimybe bendradarbiauti domisi ir Maskvos galerininkai, ir Estijos, ir Jugoslavijos menininkai.
L. R.: Šią vasarą pasiunčiau užklausimą į Londoną. Jie apžiūrėjo mūsų internetinę svetainę ir pasiūlė vietą. Bet jos kaina kosminė. Maždaug 10 000 svarų sterlingų. Tuo tarpu kai kurios kitos mugės mūsų paraiškas atmetė galbūt todėl, kad nepasiūlėme fotografijų, instaliacijų ar videomeno. Tačiau nesinori atsisakyti to, ką jau turime. Nors tai ir apsunkina mūsų kelią.
– Juk sakėt, kad ateina žmonės, kurie išsiilgę būtent tokių darbų?
L. R.: Taip. Ir tai paskatina, nuramina. Tačiau aišku, kad reikia bandyti pasižvalgyti ir plačiau. Esu girdėjusi, kad Bolonijoje ir Ispanijoje yra mugių, linkstančių labiau į tradicinį meną.

Mados klyksmas – šiuolaikinis menas
Nors daug kalbama apie tapybos ir kitų tradicinių meno formų renesansą, šiuo metu pasaulyje vis dar madingiausias šiuolaikinis menas – instaliacijos, fotografija, videodarbai, skaitmeninės erdvės projektai. Už juos mokami didžiausi pinigai, jais papildomos muziejų ir privačios kolekcijos. Apie tai liudija faktas, kad šiemet pirmoji solidi tarptautinė šiuolaikinio meno mugė pagaliau surengta ir Londone. Iki šiol čia vykusios mugės garsėjo orientacija į tradicinį meną, uždarumu ir netgi provincialumu. Todėl rimti šiuolaikinio meno kolekcininkai mieliau vykdavo į Berlyną ar Kelną.
Vienintelė Lietuvoje tikrai šiuolaikinio meno galerija „IBID Projects“, turinti filialus Vilniuje ir Londone, šiemet išbandė savo galimybes Bazelio jauno meno mugėje. Čia sėkmingai pavyko parduoti net keletą Artūro Railos kūrinių. Tačiau, nors kainos ir europinės, nei galerija, nei menininkas dar nepraturtėjo. Nemažus pinigus kainavo ne tik vieta mugėje, bet ir darbų parengimas, transportavimas. Šiaip ar taip – pradžia nebloga. Bazelyje gautas pakvietimas į Berlyno mugę.
Kitas klausimas, ar daug galerijų galėtų sudurti galą su galu, jei pabandytų šiuolaikinį meną pardavinėti Lietuvos publikai? Teisybę pasakius, dar niekas nėra bandęs rimtai tuo užsiimti. Net ir „IBID Projects“, kurių savininkė daugiau laiko praleidžia Londone, o ne Vilniuje. Nemažai galimybių ir šioje srityje tapti pionieriais turi „Vartai“, paskutiniu metu vis dažniau į savo sales įsileidžiantys rizikingesnius projektus bei drastiškesnius kūrėjus. Kol kas sukasi užburtas ratas – galerininkai teigia, kad sunku dirbti su menininkais, kurie per metus parodo vos kelis naujus kūrinius, o dailininkai, dažniausiai kuriantys tik laisvalaikiu, nelinkę užversti savo skurdžių būstų darbais, kurių galerininkai neįstengia parduoti.
Todėl metodas „pasidaryk pats“ – vis dar populiarus. Aktoriai tampa režisieriais, o dailininkai – parodų kuratoriais, teoretikais, vadybininkais ir galerininkais. Grafikas Kęstutis Vasiliūnas ne tik nuolat rengia dailininko knygos parodas, bet ir su savo bei kolegų darbais dažnokai dalyvauja įvairiose meno mugėse.
Šių metų Maskvos mugėje surizikavo savo darbus pristatyti žinoma tekstilininkių grupė „Baltos kandys“. Parvažiavo tiesiog priblokštos didžiulio susidomėjimo ir užverstos pasiūlymais. O juk šios grupės dailininkių kūryba – ne tradiciniai gobelenai, o šiuolaikinis menas iš veltinio ir kitų medžiagų. Akivaizdu, kad po Rusijos krizės apmirusi Maskvos meno rinka taip pat pradeda atsigauti.

Pora kilogramų šviežios tapybos
Didžiulės informacinių technologijų, statybos, tekstilės ar baldų parodos kasmet į sostinės LITEXPO rūmus sutraukia tūkstančius specialistų ir žioplių. Gal ir galerininkams vertėtų suvienyti pastangas ir, pasinaudojus Lietuvos bei Europos fondų parama, surengti rimtą tarptautinę meno mugę? Pakviesti Skandinavijos, Estijos, Latvijos, Rusijos ir kitų kaimynų galerijas. Idėja graži, tačiau kažin ar gera. Bent jau artimiausiu metu. Juk net aukštosios mados kūrėjai, kažkada entuziastingai ėmęsi rengti tarptautinius pristatymus Vilniuje, dabar vis ryžtingiau šturmuoja Maskvą ir Paryžių. Ten susirenka minios suinteresuotų žmonių iš viso pasaulio, užmezgami ryšiai, pasirašomi kontraktai. Tai kam mesti pinigus į balą ir tuščiai eikvoti laiką, bandant vos kelis jų pasikviesti į Vilnių?
Jei daugybę smalsuolių suviliojantys tarptautiniai mados renginiai neduoda apčiuopiamos naudos, ar galima jos tikėtis iš Vilniuje surengtos meno mugės? Tikrai ne. Bjauru, bet tenka būti materialistais, juk mugė – tai pirmiausia turgus, o ne paroda. Jei nesitiki nieko parduoti, tai ir organizuoti ją – absurdas. Juk visuomet gali prisišlieti prie kurios nors didžiųjų parodų – „Pelenės“, baldų ir interjero ar net statybos. Net turtingieji skandinavai atsisakė idėjos rengti ambicingą Šiaurės meno mugę, paskaičiavę, jog konkuruoti su Berlynu – tiesiog nenaudinga.
Juk ir į šių metų „Sostinės dienų“ programą įtraukta Dailės diena puikiai parodė, jog viltis, kad Gedimino prospektu skubantys verslininkai susigundys pirkti gatvėje sukabintus paveikslus – visiškai tuščia. Gatvėje mielai perkami suvenyrai už kelias dešimtis litų. Tūkstančius kainuojantys darbai įsigyjami galerijoje ar studijoje, ramiai siurbčiojant taurų gėrimą ir maloniai šnekučiuojantis su žinovais. Būtent galerijoje, o ne prospekte ugdomas publikos skonis, kurstomos kolekcionavimo aistros.

Ką daryti?
Matyt, nereikėtų atsisakyti tapybos, skulptūros ar grafikos ir strimgalviais pulti visiems pardavinėti fotografijas ar videoinstaliacijas. Tačiau nereikėtų ir visiškai ignoruoti naujų kūrybos strategijų, manant, kad visų turtuolių meno idealas – „plika“ pana, natiurmortas su silke ir peizažas su berželiu. Nereikėtų nei galerininkams, nei dailininkams atsisakyti bendravimo su žiūrovais, tikintis, kad „geri darbai visuomet kalba patys“. Juk didžioji meno istorijos dalis – ne kūrinių, o kūrėjų istorijos. Nereikėtų žavėtis oficioziniais renginiais ir vengti finansiškai paremti perspektyvias atskirų dailininkų ir galerijų iniciatyvas. Ir tikrai nereikėtų numojus ranka į prestižinių meno prekyviečių pretenzijas protesto ženklan susirengti tarptautinę meno mugę Vilniuje. Ypač dabar, kai ilgai planuotas Europos meno rinkos šturmas iš tiesų prasidėjo.

Pastabos paraštėse
Tekstas jau buvo senokai parašytas, kai Europos kultūros programų centras, Britų Taryba ir Kultūros ministerija Vilniuje surengė konferenciją „Kūrybinės industrijos: galimybė Europoje ir Europai“. Šis renginys kaip niekad išryškino tą faktą, kad lietuvių ekonomistams ir valdininkams „kultūros industrijos“ – ne tik nauja, bet ir ypač sunkiai suvokiama sąvoka. Kaip ir bet kokie meno ryšiai su ekonomika ir komercija.
Todėl meno mugė Vilniuje – tiesiog būtina. Iš pradžių galima pasikviesti tik artimiausių mūsų kaimynų galerijas, bet rengti ją reikia nedelsiant. Apmaudu, bet kol kas tenka rūpintis ne meno reikalais ar finansine renginio sėkme, o tuo, kad toks reiškinys kaip meno mugė atsirastų didžiųjų šalies mugių tvarkaraščiuose, o iš jų – ir valdininkų bei politikų galvose.
Tuomet ir gauti lėšų vietai didžiosiose Europos meno prekyvietėse turėtų būti šiek tiek lengviau. „Troškulys – dar ne viskas, svarbiausia – įvaizdis“.

Į TURINĮ
ATGAL