dailė 2003/2
Į TURINĮ
ATGAL

Marcė Katiliūtė. Autoportretas. 1935, drobė, aliejus, 58x46,5

Juozas Zikaras. Jonas Basanavičius. 1926, bronza, reljefas, 28,5x19


Lietuvos istorija portretuose

Laima Bialopetravičienė

Portretinės dailės kūriniai visada buvo vertinami ne tik kaip meno, bet ir kaip istorijos paminklai, papildantys archyvinius dokumentus. Atspindėdami laikmetį, žmogaus būties ir pasaulėjautos bruožus, portretai neretai pranoksta kitokius praeitį liudijančius ženklus. Teikdami galimybę suvokti mūsų istoriją ne tik sausu faktologiniu būdu, bet ir per meninio vaizdo stilistikos kaitą, jie skatina visapusiškiau pažinti valstybės raidą bei individo reikšmę šiame procese.
Toks portreto žanro polifunkcionalumas ir paskatino parodos objektu pasirinkti būtent šią dailės sritį, kurioje personaliniu aspektu įtaigiausiai ir akivaizdžiausiai atsiskleidžia XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija, Rusijos imperijos sudėtyje egzistavusios Lietuvos raidos peripetijos bei 1918 metais atsikūrusios suverenios valstybės – Lietuvos Respublikos gyvenimas.
Karaliaus Mindaugo karūnavimo 750 metų jubiliejui skirta tarptautinė paroda buvo eksponuojama dvejuose Lietuvos dailės muziejaus rūmuose: Vilniaus paveikslų galerijoje – XVI–XIX a. Lietuvos valdovų, valstybės ir bažnyčios dignitorių, mokslo veikėjų, meno mecenatų portretai – per 500 kūrinių, Radvilų rūmuose pristatomi 1918–1940 metais gyvavusios Lietuvos Respublikos valstybininkų, kultūrininkų, menininkų portretai – 165 kūriniai. Šie ne tik tapybos, bet ir grafikos, skulptūros, mažosios plastikos kūriniai parodai deponuoti iš Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos muziejų, bibliotekų, bažnyčių, kolekcininkų rinkinių.
Chronologinę parodos pradžią žymi XVI a. datuojami nežinomų dailininkų tapyti portretai, kuriuose ryškėja italų, vokiečių, nyderlandų vėlyvojo renesanso bei manierizmo ir vietinių tradicijų suformuotos stilistikos skirtybės. XVI–XVII a. sandūroje prasidėjusi ir beveik 200 metų trukusi baroko epocha Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje paliko gausybę bažnyčių ir vienuolynų, rezidencijų ansamblių, monumentaliosios ir molbertinės dailės vertybių. XVII a. įprasta vadinti portreto aukso amžiumi, nes kaip tik šioje meninės kūrybos srityje susiklostė palankiausios sąlygos reikštis naujos epochos ypatumams, jos ideologinei orientacijai. Lenkijos ir Lietuvos valdovų bei didikų dvaruose, sekant visuotinai Europos diduomenėje įsigalėjusia tradicija, dirbo kviestiniai dailininkai iš Vidurio ir Vakarų Europos. Be jų, kūrė ir vietiniai meistrai, perimdami bei savitai transformuodami Vakarų profesionaliosios dailės barokinę stilistiką. Parodoje eksponuojami XVII a. karališkųjų tapytojų Peeterio Danckerso de Rij, Georgo Danielio Schultzo, Bartholomeuso Strobelio sukurti Vazų dinastijos valdovų, Lietuvos ir Lenkijos valstybės pareigūnų portretai, Johanno Schrötterio tapyti aukštų dvasininkų atvaizdai.
XVIII a. reprezentuojančių asmenybių panoramoje menine verte išsiskiria Augustyno Mirys tapyti Sapiegų portretai, Saksų rūmų dailininko Louis de Silvestro kūriniai, Radviloms ir kitiems didikams dirbusio Jacobo Wesselio reprezentaciniai portretai. Portretinės tapybos ekspoziciją praturtina XVI–
XVIII a. grafikos meno pavyzdžiai, žymių Europos bei Lietuvos medalių meistrų darbai.
Valstybingumą praradusioje, daugiau nei šimtmetį į Rusijos imperijos sudėtį inkorporuotoje Lietuvoje kūrybinių galių pakilimas ir intelektinio savarankiškumo siekiai XVIII–XIX a. sandūroje buvo siejami su Vilniaus universitetu – kaip visuomenės gyvenimo, švietimo, mokslinės minties, meninės kultūros centru. Įgyvendinant švietimo reformą, universitete buvo įkurtos Architektūros ir Dailės katedros. Jų veikla suformavo savitą XIX a. pirmos pusės Lietuvos kultūros reiškinį – Vilniaus meno mokyklą.
Išskirtinę padėtį tarp Lietuvos dailininkų užėmė Vilniaus universiteto profesorius, Vilniaus meno mokyklos įkūrėjas Pranciškus Smuglevičius. Aukštų klasicizmo estetikos idealų puoselėtojas Lietuvoje, jis tapė pagal antikos pavyzdžius stilizuotus, pakiliai teatrališkus portretus, neretai konservatyvesnio meninio skonio užsakovų pageidavimu suteikdamas jiems vėlyvojo baroko stiliaus bruožų.
XIX a. pirmoje pusėje portreto žanras Lietuvoje buvo labai populiarus. Nors dailininkai, tenkindami užsakovų poreikius, tebetapė reprezentacinius, aukštą asmens padėtį akcentuojančius portretus, susiformavo ir naujesnis, Vilniaus meno mokyklai būdingas kamerinis portretas. Tokio tipo portretuose dažniausiai vaizduojami su krašto kultūra, mokslu ar su dailininko aplinka susiję žmonės. Žymiausias Vilniaus meno mokyklos portretistas – Jonas Rustemas, po Smuglevičiaus mirties perėmęs Vilniaus universiteto Piešimo ir tapybos katedros vadovavimą. Parodoje eksponuojama jo kūrybos palikimo vertingiausia dalis – ištisa to meto mokslo ir kultūros veikėjų portretų galerija. Rustemo tapytuose universiteto mokslininkų portretuose galime įžvelgti ne tik klasicizmo atgarsių, bet ir romantizmo bei realizmo bruožų, kuriuos vėliau vientisos meninės programos pavidalu išplėtojo XIX a. vidurio dailininkai.
Portreto žanras buvo bene svarbiausias Vilniaus universiteto auklėtinių Polikarpo Joteikos, Juozapo Oleškevičiaus, Jono Damelio, Kanuto Rusecko, Valentino Vankavičiaus, Adomo Šemešio, Vladislovo Neveravičiaus kūryboje. Pagal tapytojų kūrinius buvo raižomi ir litografuojami universiteto profesorių, kultūros ir meno žmonių atvaizdai, kuriami originalūs lakštai. Raižybos katedros profesorių Izidoriaus Veiso, Juozapo Saunderso ir jų mokinių – Mykolo Podolinskio, Gotlybo Kislingo, Vincento Slaveckio, Juozapo Ozemblovskio, Karolio Ripinskio kūriniai demonstruoja XIX a. pirmos pusės grafikos meno brandumą, profesinį meistriškumą. Negausią skulptūrinių portretų kolekciją sudaro žymiausių universiteto Skulptūros katedros auklėtinių – Kazimiero Jelskio, Vincento Smakausko, Rapolo Slizienio sukurti kraštui nusipelniusių asmenų atvaizdai.
Po Vilniaus universiteto uždarymo nelikus Lietuvoje dailės ugdymo centro, meninio išsilavinimo siekęs jaunimas studijavo Vakarų Europos ir Rusijos dailės akademijose. XIX a. antros pusės dailininkai Jonas Moračinskis, Jonas Zenkevičius, Vincentas Slendzinskis, Alfredas ir Eduardas Matas Remeriai, tapydami savo aplinkos meno ir kultūros žmonių bei artimųjų portretus, kūrė stiprios, tvirtų moralinių ir etinių nuostatų asmenybės įvaizdį.
Lietuvos istorijai svarbių asmenybių portretų sekoje stinga nuoseklumo, nes iki mūsų dienų išliko tik nedidelė kelis šimtmečius kurtų portretų, jų kolekcijų ar giminės galerijų dalis. Nepaisant skaudžių praradimų, portretinė dailė greta religinės išlieka vyraujančiu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų ir XIX a. kultūros paveldo klodu.
Tarpukario Lietuvos visuomenės bei kultūros veikėjų atvaizdų panorama, pateikta parodoje Radvilų rūmuose, perkelia žiūrovą į visai kitą istorijos tarpsnį, kuriame formavosi moderniosios Lietuvos valstybės ideologinės ir estetinės nuostatos.
Svarią parodos dalį sudaro kūriniai menininkų, savo kūrybinį kelią pradėjusių XX a. pradžios pirmosiose lietuvių dailės parodose Vilniuje, vėliau didžiąją ir aktyviąją kūrybinio gyvenimo dalį praleidę nepriklausomybę atgavusios Lietuvos sostinėje Kaune, kur koncentravosi politinis ir visuomeninis šalies gyvenimas, kūrėsi ne tik valdymo, bet ir kultūros, mokslo, meno institucijos. Vyresniosios kartos menininkai Antanas Žmuidzinavičius, Jonas Mackevičius, Petras Kalpokas, Juozas Zikaras, Petras Rimša, Justinas Vienožinskis, Adomas Varnas, Kajetonas Sklėrius, Jonas Šileika, Adomas Galdikas trečiajame XX a. dešimtmetyje, būdami pripažintais ir produktyviais dailininkais, dalyvavo ir valstybės kūrimo darbe. Jų pastangomis buvo įsteigta svarbiausioji tarpukario Lietuvoje dailės edukacijos institucija – Kauno meno mokykla, turėjusi lemiamos įtakos XX a. Lietuvos dailės raidai. Šios kartos portreto žanro meistrų sukurti politikos, visuomenės, kultūros veikėjų bei menininkų portretai atskleidžia gana platų stilistinį diapazoną – nuo griežto, oficioziškumu dvelkiančio akademizmo, santūraus realizmo, skaidraus impresionizmo iki postimpresionizmo ar ekspresionizmo apraiškų.
Trečiajame–ketvirtajame dešimtmečiuose išaugusią ir sustiprėjusią naują dailininkų kartą veikė ne tik Kauno meno mokykloje vyresniųjų diegta meno samprata, bet ir pasaulinės dailės impulsai. Savita estetinių pažiūrų sistema, gerokai besiskirianti nuo vyresniosios kartos meninių idealų, konkretesnę išraišką įgavo ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, susikūrus jaunųjų dailininkų organizacijoms – skirtingo braižo individualistus vienijusiai Nepriklausomųjų dailininkų draugijai ar radikaliųjų avangardistų grupuotei „Ars“. Parodoje – vieni įdomiausių savo gaivia, modernia menine išraiška būtent jaunųjų tapytojų, skulptorių, grafikų sukurti kamerinio pobūdžio meno, kultūros žmonių atvaizdai, autoportretai. Antano Gudaičio, Viktoro Vizgirdos, Antano Samuolio, Juozo Mikėno, Vytauto Kazimiero Jonyno, Leonardo Kazoko, Marcės Katiliūtės, Vlado Eidukevičiaus, Adolfo Valeškos, Pauliaus Augiaus-Augustinavičiaus ir daugelio kitų jaunosios kartos dailininkų portretai pasižymi ne tik psichologiškumu bei tipiškų vaizduojamai asmenybei bruožų perteikimu, bet ir laisva, modernia menine raiška, padariusia ženklų poveikį ir XX a. antrosios pusės Lietuvos dailės raidai.

Į TURINĮ
ATGAL