dailė 2003/2
Į TURINĮ
ATGAL

Vladimiras Tarasovas. Instaliacija Šechina. 2003. Lietuvos aido galerija (2003 09 09–09 23)


Menas prieš globalizaciją
Skiriu Kazytei

Arvydas Juozaitis

Kam priklauso lietuvių kūrėjų menas? Lietuvai, lietuvių liaudžiai, ar paprasčiau – patiems kūrėjams? Klausimas nelaužtas iš piršto, nes vis sunkiau suprasti, kam priklauso Lietuva. Prieš dešimtmetį ji priklausė pati sau, dabar – nežinia kam. Ir toji nežinia auga.
Šios nežinios akivaizdoje verta pažvelgti į menininkus ir kūrėjus, kurie, kaip liudija tūkstančiai pasisakymų, yra tikri, jog vis dar „priklauso sau“. Tegul ši žinia būna atspirties taškas svarstant ir naujas Lietuvos geopolitikos sąlygas. Kas benutiktų ateityje, menas neliks nuošalėje, jis suksis ne vien įprastais hermetiškais ratais, tačiau plūduriuos ir visuomenės gyvenimo vandenyse.
Mažiausiai šimtą metų buvo tikima, kad lietuvių kūrėjas sugeba suteikti lietuvių bendruomenei ypatingų gyvenimo spalvų, džiaugsmo, pasitikėjimo savimi. Mes buvome tikri, kad menininkas, ypač rašytojas ir dailininkas, sugeba pakilti virš mūsų klonių, miestų ir laukų ir, pažvelgęs iš paukščio skrydžio, kerta snapu mums tiesiai į širdis; sakėme, kad kūrėjas – tai bendruomeninio gyvenimo vaidila (šalia kunigo), kad jis – tautinės pasaulėjautos reiškėjas; pagaliau jautėme, kas dera gelmių ir viršūnių žmogui, jis – pasiklydusių sielų gelbėtojas. Toks kūrėjo statusas nugulė mūsų sąmonėje tvirtu pamatu. Net po Antrojo pasaulinio karo, kai mus pasigriebė pirmoji – sovietinė – globalizacija, tautinis menininko, kūrėjo statusas tik sutvirtėjo. Visur buvo ieškoma tautos jausmo užuominų. Lietuviškos idėjos liekanų. Ir, atsistojęs prie paveikslo ar pasižiūrėjęs lietuvišką filmą (nesvarbu, kad jis buvo „tarybinis“), žmogus daugiau suprasdavo apie gyvenimą ir tragizmą. Jeigu supratimas ir nepadaugindavo džiaugsmo, tai neatimdavo ir vilties. Kur jau ten atims – niekas nenorėjo mirti! Giliosios gyvenimo vertybės ir giliosios meno vertybės nesikirto tarpusavyje, todėl žmogus ir tauta sugyveno. Gyveno kartu. Ir net pjudomi dainavo tas pačias dainas. Epochinės reikšmės filmas „Niekas nenorėjo mirti“ tikslus ne detalėmis, o galinga lietuviška dvasia ir pavadinimu. Toji dvasia tarytum sakė, kad nepasiduos, nors kraštas ir buvo užtvindytas svetimos kariuomenės. Menas apibendrindavo tautos išlikimo aistrą ir padėjo taikiai įveikti smurtą.
Būtiškąja prigimtimi menas yra ne kas kita, o materijos smurto įveikimas. Materiją suprantant pačia plačiausia prasme – kaip šautuvą, kalėjimą, kūno mirtį, stichiją, karą, net molį skulptoriaus rankose. Viskas priešinasi, viskas neša mirties ar amžino sąstingio ženklą – o menas nugali. Įveikia medžiagos šaltį, sušildo. Pakelia ir priartina prie amžinybės.
Čia reikia stabtelėti ir vėl paklausti: ką priartina prie amžinybės? Anksčiau buvo aišku: menas pakylėja ir sutaurina visus, net tolimus nuo meno žmones. Dabar gi, įvykus 1988–1990 metų Laisvės sprogimui, niekas nebeaišku. Nes po sprogimo skeveldros lekia į visas pasaulio šalis – koks čia dar gali būti aiškumas?
Menas – taikiausias gyvenimo būdas, užuovėja nuo prievartos, išsivadavimas iš maudulių, gyvenimo svorio. Taip bent buvo. Dabar visi esame pareinamojoje epochoje, tarpinėje stotyje, – nepavydėtina padėtis. Galime išsigelbėti, bet galime ir ne. Daugelis gyvūnų rūšių išnyko tik todėl, kad per vėlai pastebėjo mirtiną pavojų.
Per kokius dešimt ar septynerius metus menas – ypač dailė – virto vien profesionalų reikalu. Profesionalusis menas susirado sau siaurą nišą, nulindo į ją, kur retkarčiais pasikviečia siaurą vartotojų sluoksnį, kuris įvertina pasiekimus. Tiek žodžiais, tiek pinigais. Tuo pat metu prarasta šimtai tūkstančių širdžių. Kodėl taip nutiko? Vienos priežasties nėra, nes rimti lūžiai neįvyksta dėl vienos priežasties. Priežasčių yra daug. Tačiau viena iš svarbiausiųjų – ūmi postmodernizmo epidemija.
Nereikėtų kvailinti savęs naiviais tikinimais, kad esą postmodernizmas geriausiai išreiškia-atspindi šiuolaikinio žmogaus būseną. Šiuolaikinės žmogaus būsenos neišreiškia ir neatspindi joks „izmas“. Vidutinis, tikriau tariant, normalus žmogus yra taip atitolęs nuo savo sielos, kad net bijo į ją pažvelgti. Ir tas plyšys tarp žmogaus ir jo savimonės – plyšys tarp epochų. Ir jeigu kūnas dar šiaip taip ima gaudytis, orientuotis, ką daryti, kad išliktų, tai siela klaidžioja jau visą dešimtmetį kaip ežys rūke, nė nenumanydama, kas vyksta aplink, kas laukia. Ir baisiausia sielai tai, kad jai nuolat siūloma parsiduoti ir išnykti, neegzistuoti. Nes esą svarbiau kūnas, kuris tinka reklamai ir rinkai. Žmogui paliktas vienas šansas – užsidėti akidangčius ir, matant tik taką, dirbti. Arba nedirbti. Ir žmogus neturi išeities – jis eina tuo keliu, kuriuo išlieka kūnas, tai yra gyvybė. Koks dar postmodernizmas?!
Postmodernizmas rūpi tik patiems postmodernistams, peršantiems pasauliui dvi „vertybes“: a) viskas leistina ir viskas demonstruotina; b) būtinas šokas.
Ne viskas leistina. Ir šokas nėra būtinas.
Postmodernizmas įsitaisęs kosminėje skylėje, kuri atsirado žmogaus sieloje tarpinėje stotyje, šiuo epochų lūžio metu. Tačiau ne kiekvieno žmogaus sieloje kosminė skylė, – dažniausiai ji prasiveria menininkų krūtinėse.
Menininkai griebiasi svarbaus darbo – ima kaišyti ir kabinėti tą kosminę skylę dekoracijomis. Šį tragifarsą vadina skrydžiu virš bedugnės, gegutės lizdo arba „performansu“. Taip jie eksperimentuoja su savimi, su artimu žmogumi ir, jeigu galėtų, paeksperimentuotų su visa žmonija. Mano, jog turi teisę, nes tiki, kad žmogaus pasaulis sutampa su jų dekoracijomis. Šią leisgyvę kūrybą postmodernizmo šulai vadina „žmogaus atradimu“.
Tik kas gali būti atrasta ant reklamos stendo? Reklama.
Išvada būtų tokia: pastarųjų metų menas niekur neveda, nieko neįtikina. Menas nustojo būti įvykiu – jis „projektas“. Menas įsitaiso juodojoje skylėje, tuštumoje, kurioje menininkai postmodernistai bando įtikinti save, kad jie gyvi. Kad įtikintų, ima šokiruoti. Šokas – postmoderninio meno egzistavimo būdas. Kas šokiruojama? Pirmiausia menininkas šokiruoja save ir, pamanęs, kad tai pakankamai „stipru“, meta tą šokiruojantį „projektą“ liaudžiai. Ir taip toliau – vis labiau šokiruojant. Nėra ko stebėtis, kad liaudis, saugodama gyvybės instinktus, lekia nuo tokio meno kaip nuo maro.
Kai liaudies nelieka, postmodernizmo ideologams lieka cecho draugų malonės. Giriamieji atsiliepimai. Siauras vartotojų ratas, kuriame sutinkama mokėti už šoką. Postmoderno vartotojams atrodo, kad menas toks ir turi būti – vienas šokas po kito, šokis skylėje. Ar tas šokis neiškrenta iš Vakarų istorijos, meno tradicijų? Tikros meno istorijos dažniausiai niekas nebeprisimena (ir nežinia, ar pažino ją). Postmoderno vartotojai – naujieji vakariečiai, ir su jais liaudžiai teks gyventi, sugyventi. Niūroka perspektyva, jeigu taip. Sakoma, Vakarai atėjo amžiams – kaip kitados buvo atėjęs komunizmas. Jeigu taip.
Ir vis dėlto paieškokime išeities – žmogaus tiesos. Juk negali būti, kad žmogus nesietų savo gyvenimo su tiesa. Pats gyvenimas yra tiesa. Žmogus nealsuotų, jeigu neturėtų aistros išlikti, būti teisingas. Jis nori šią tiesą matyti ir mene. Tik ar mato? Mato tik tuomet, kai gyvenimo ir meno vertybės susiliečia. Jeigu tai tikros vertybės, jos neparduodamos.
Akivaizdu viena: net Vakaruose tiesa neguli ant prekystalio. Tiesa – didžioji prekystalio priešybė. Netgi sumaišties laikais nedrįstama sakyti, kad prekystalis – tai tiesa. Ne, prekystalis – tik „jėga“. Toji jėga pasako, kam gyventi, o kam mirti, tačiau net šiuolaikiniai prekybos magai tyli apie tiesą. Nes nežino, kiek ji kainuoja ir kur ji.
Ačiū Dievui, tiesa palikta ramybėje ir gali tapti meno reikalu.
Bet ateina modernizmas ir pasako: anything goes, „viskas leistina“. Kai viskas leistina – viskas tampa nuobodu. Tiesa vėl išslysta iš rankų. Neapribodamas savęs, nesimokydamas savo sielos piešinio, menininkas nieko esmingo nepasako ir apie savo aplinką. Belieka gultis ant prekystalio, todėl menininkai – kone visi be išimties – šitai daro nuoširdžiai ir atviromis širdimis. Trokšta būti nupirkti.
Taip mes priartėjome prie esmių esmės – Lietuvos ir Vakarų konvergencijos. Susiliejimas sąlygoja Lietuvai naujus išbandymus, kurių mes galime ir nepakelti.
Per vėlai įvertinusios pavojus, žūsta ne vien gyvūnų rūšys.
Dėkui Dievui, kad gerokai vėluojame ant kapitalistinio prekystalio, pasirodydami ten tuo metu, kai vakariečius apnikęs persisotinimas. Todėl galime nesipiršti per jėgą – ne kažin kaip seksis. Vienas kitas, savais keliais prasimušęs į salonus – tai, ko gero, ir viskas. Vadinamojo prekybos „brendo“ – ženklo „Lithuania“ – sukurti nepavyko, o tik jis šiuo metu svarbus Vakarams. (Pavyko, tiesa, sukurti Lietuvos krepšinio ženklą, bet tai kita tema.)
Dėkui Dievui, menas Lietuvoje, kaip ir daugumoje Rytų Europos šalių, labai ilgai buvo susijęs su tautinio tapatumo reikalais. Tokia buvo didesnė tiesa. Menas, nuolat reiškiąs didesnę realybę, nei leidžia jo priemonės, susiliečia su aukščiausia meno paskirtimi.
Vadinasi, menininkas nepriklauso sau pačiam? Nepriklauso.
Kaip Lionginas Šepka nepriklauso. Taip, jam skirtas muziejus Rokiškyje, jis – lietuvių dvasios krešulys, jos talento pažiba. Briuselyje jis būtų tikriausias Lietuvos „brendas“ – ženklas.
Tačiau L. Šepka turi būti Vilniuje, jam turi būti skirtas toks pat dėmesys kaip M.K. Čiurlioniui. Ir tada niekur nereikės vykti, į jokias europas – pas mus patys atvažiuos. Ir vis važiuos, važiuos.
Jeigu mes atsispirsime prekystalio postmodernizmui, jeigu nepardavinėsime savęs Europos aikštėse kaip koks zulusas savo lazdos – mes būsime ir įdomūs, ir reikalingi. Bet tik būdami namuose. Nes kūrėjas priklauso nuo savos dirvos, iš kurios išaugo, kurią kurdamas perkeičia, bet „originalas“ atpažįstamas. Meno kūrinys yra ne kas kita, o konkrečios būties – vaikystės ir brandos šešėlis.
Nėra nieko konkrečiau už vietą, kultūrą ir kalbą, kurioje užaugame. Norime to ar ne, bet „lietuvių menas“ egzistuoja. Kai kur jis blunka, pavyzdžiui, tarp juvelyrų, nes juvelyrai priversti pataikauti pinigingųjų įnoriams. Lietuvių dailė turi semtis drąsos iš lietuvių literatūros. Lietuvių kalba ir literatūra – paskutinis bastionas, kurį teks ginti iki galo, nes jeigu nepavyktų, nebebus ką čia veikti.
Lietuvių menas ir lietuvių dailė turi darbo.

Į TURINĮ
ATGAL