dailė 2003/2
Į TURINĮ
ATGAL

Gimė 1955 Klaipėdos r.
1976–1982 studijavo Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), Tapybos katedroje.

Pranas Griušys. Pamiškė. 2003, drobė, aliejus, 130x90
Personalinės parodos
1988 Lietuvos karinių oro pajėgų štabas, Kaunas
1999 galerija „Kauno langas“
2000 galerija „Vartai“, Vilnius
2001 galerija „Vartai“, Vilnius
2002 galerija „Vartai“, Vilnius

Pranas Griušys. Laimingoji – tai aš, arba Sugedęs šaldytuvas. 1995, drobė aliejus, 168x160
Svarbiausios grupinės parodos
1982, 1984, 1987, 1988 Kauno dailininkų vaizduojamosios dailės paroda, Kauno dailės parodų rūmai
1984, 1985, 1986, 1987 Respublikinė vaizduojamosios dailės paroda, Vilniaus dailės parodų rūmai
1985 Pabaltijo jaunųjų dailininkų vaizduojamosios dailės trienalė „Jaunystė“, Vilniaus dailės parodų rūmai
1987 Sąjunginė jaunųjų dailininkų kūrybos paroda „Šalies jaunystė“, Maskva, Rusija
paroda „Jaunieji tarybiniai tapytojai ir grafikai“, Kylis, Vokietija
1988 Lietuvos jaunųjų dailininkų tapybos paroda, Liuksemburgas
paroda „URSS. New directions“, Bolonija, Italija
1989 Lietuvos jaunųjų dailininkų paroda, Budapeštas, Vengrija
1994 II pasaulio žemaičių dailės paroda, Plungė
1995 paroda „Po dvynių ženklu“, Kaunas
1997, 1998 VDA Kauno dailės instituto dėstytojų paroda „Kaunas–Ryga–Kaunas“, Rygos dailės akademija, Latvija; Kaunas
1999 paroda „Lietuvos tapyba“, Dortmundas, Vokietija
III pasaulio žemaičių dailės paroda, Plungė
2001 „Vartų“ galerijos paroda „Lietuvos menas“, Gildenburgas; Peterboras, Didžioji Britanija
paroda „Epizodai“, Oscaro Wilde’o muziejus, Dublinas, Airija
„Vartų“ galerijos paroda „Lietuvos menas“, Rostworowskio galerija, Krokuva, Lenkija
2002 „Vartų“ galerijos paroda „Lietuvos menas“, Davido S. Gordono ir Margaret M. Gordon galerija, Londonas, Didžioji Britanija
paroda „Lietuvos tapyba“, Meno rūmai, Krokuva, Lenkija
2003 IV pasaulio žemaičių dailės paroda, Plungė
I tarptautinė Pekino bienalė, Kinija

Pranas Griušys. Banalus siužetas. 2000, drobė aliejus, 106x136


Pranas Griušys: matyti ir žaisti

Saulius Mikėnas

Tapytojas Pranas Griušys 2003-iųjų rugsėjį gerą savaitę praleido Kinijoje. Jo paveikslas kartu su Jūratės Mykolaitytės ir Vaclovo Krutinio darbais atstovavo Lietuvos dailei I tarptautinėje Pekino bienalėje.
Į Tolimuosius Rytus iškeliavo viena brandžiausių pastarojo dešimtmečio Prano Griušio drobių „Banalus siužetas“ (2000), sukurta imituojant šimtametę nuotrauką. Tapytojo perteiktame vaizde vestuvių ceremonijos dalyviai, kaip ir dera, oficialūs ir idealizuoti. Sustatyti jie simetriškai, pabrėžtinai statiški, pasipuošę praėjusio amžiaus pradžios rūbais. Akimirkai sustingusio iškilmių momento iliuzija. Beje, keturiasdešimties šalių, dalyvavusių bienalėje, ekspozicijoje šį paveikslą pamatęs puristas galėtų papriekaištauti, jog čia visai netipiškas lietuviškas vaizdelis – greičiau Mažosios Lietuvos, kur gyvenę tautiečiai iš kaimynų perėmė daug civilizuotos buities elementų. Sąsajos ir analogijos įmanomos. Mat, įdėmiau pažvelgus, paveikslo fone nutapyti sienos akmenys netikėtai atkartoja vyrų galvos apdangalų formas, kas netikėtai sukelia džiaugsmingo cilindrų svaidymo įspūdį, o kompozicijos apatinėje dalyje, ties gražiai aprengtų vaikų kojomis paberti „Skittles“ saldainius primenantys akmenėliai. Salstelėjusioje aplinkoje mažiau pastebimas dar vienas šventės dalyvis – ant sukaltų medinių lentų durų liko didelės svilintos kiaulės siluetas.
Paveiksle akivaizdžiai atsiskleidžia pastarųjų metų Griušio stilistikos bruožai. Pasinaudodamas fotografiniu natūralizmu, retkarčiais dekoratyviai ornamentuodamas, praturtindamas siužetą istorinėmis reminiscencijomis ir žmonių elgsenos stereotipais, viename darbe jis gali sujungti ir šventumą, ir banalybę, ir simboliką, ir ironiją. Todėl įmanomos įvairios, net prieštaringiausios interpretacijos (sakralios žmonių vestuvės – banalios kiaulės skerstuvės). Versijos pinasi ir sąlyčio taškuose ardo viena kitos tobulumo įspūdį.
Atrodo, jog menininkas jautrus įvairiausiai informacijai ir profesionaliai žaidžia tuo, ką pamatė, perskaitė ar išgirdo. Net asmeniškai jį palietusius įvykius mėgsta panerti į papildomoms pasakojimo kryptims atviras struktūras. Pavyzdžiui, tikras faktas – sugedusiame šaldytuve pasislėpusi duktė – tapo pretekstu tolimesnei meninei išmonei. Kurdamas paveikslą „Laimingoji – tai aš, arba Sugedęs šaldytuvas“ (1995), Griušys pasirinko senąją tapybinės iliuzijos, apgaulės (trompe l’oeil) stilistiką. Čia iš anksto užprogramuotos manipuliacijos: tikra – netikra, kas ir kur tikriau ar teisingiau.
Šaldytuvą formaliai galima traktuoti kaip dėžę su paslaptimi. Pro atvertas dureles matoma ne tik įvykio kaltininkė, bet ir visai kitas laikas: lentynose – XVII a. kompozicijos. Siurbaraniški motyvai, vaisius vaiko rankose – tai senojoje dailėje įprasti paslapties ir tyrumo simboliai. Nykimo ir puvimo elementai Caravagio natiurmorte nurodytų realios situacijos brutalumą. Tačiau šaldytuvas gali būti vertinamas ir vartotojiška prasme. Mūsų laikais šis technikos stebuklas tapo gerovės simboliu. (Situaciją, kai, atidaręs šaldytuvo dureles, gali atsidurti kur nors kitur, ypač mėgsta televizijos reklamos kūrėjai.) Todėl, kaip ir moderni viryklė, šis techikos atradimas labai tinkamas įvaizdis popmenininkui. Prano paveiksle prietaisas sugedęs ir „išjungtas“ iš ūkinės veiklos. Galbūt šaldytuvo formos darbas yra nuoroda į dadaistų objektus (ready-made). O gal dailininkas tiesiog ironizuoja – priešprieša „laimingas–sugedęs”. Ten, kur iš principo turėtų būti daug skanaus maisto, matome tik praėjusių amžių miražus.
Atrodo, menininkas mėgsta painioti ir autentiškumo klausimus. Pastarajame darbe daugiausia vietos, lyg bendraautoriams, skirta senųjų meistrų kopijoms bei daikto dizainui. Griušio šaldytuvą galima vadinti tiesiog intelektualiniu labirintu arba, jei atsigręžtume į XX a. antrosios pusės aktualijas, – tapytojo „Rubiko kubiku“.
Provokuojanti kūrinio autorystės problema akivaizdžiausiai demonstruojama drobėse „Veneros sapnas“ (1998) ir „Miegantis sargas“ (1999). Vaizdavimo objektu Griušys pasirinko žinomus J.A.D. Ingres’o ir Giorgione’s paveiklus. Iki dadaistų dailininkai drįsdavo panaudoti tik atskirus prieš juos dirbusių meistrų kompozicijų elementus. Pranas „ima“ visą darbą, jį papildo detalėmis, dalina ar apverčia. Sukurtas vaizdas primena maisto produktų parduotuvės vitriną. Nuo saldainių dėžučių į mus gali pažvelgti K. Rusecko lietuvaitė, pamatysime ir J. Kamarausko akvarele nulietus valdovų rūmus bei S. Dariaus ir S. Girėno nuotrauką. Viskas aišku, gražu ir skanu. Įvesdamas į savo darbus papildomus ženklus, Griušys pradeda žaisti įvairiomis vartotojų visuomenės vertybėmis. Net ir abejingesnius menui galima sudominti lengva erotika, išsirutuliojančia į nesunkiai atspėjamas asociacijas (pvz., geriausia meilužė – mašina, arba atvirkščiai).
Hierarchijos ir tvarkos nepaisymas, manipuliacija meno palikimu, savo laikmečio pojūtis, blaivus žvilgsnis ir ironija – taip galima vertinti dabartinę dailininko kūrybą. Neatsitiktinai Rasa Andriušytė-Žukienė tikraisiais postmodernistiniais Kauno tapytojais vadina tik Praną Griušį ir Ramunę Staškevičiūtę*.
Slaptas prielankumas istorijai sudarė prielaidas Griušio kūryboje susiformuoti Lietuvos karinės istorijos mini erdvei. Šis procesas prasidėjo kartu su tautiniu pakilimu. Svarbi buvo ir asmeninė nuoskauda (kiti turi, o mes ne). Istorinėse tapytojo vizijose dominuoja ne romantizuoti valdovai, bet unifikuotų karių grupės ir masės. Visos jų kovos prie Durbės, Mėlynųjų Vandenų, Prūsijoje ir Lietuvoje, laimėtos ir pralaimėtos, atrodo kaip vieno didelio kaleidoskopo virsmas – šarvuoti raiteliai puola, traukiasi, trypia vietoje.
Batalinio paveikslo idealas dailininkui, ko gero, yra A. Altdorferio darbas, vaizduojantis Aleksandro mūšį su Darijumi. Čia kovos mastas perteikiamas detaliai ištapytų, lyg išdidintų miniatiūros personažų knibždėlynu. Kaip ir XVI a. vokiečių meistras, Griušys kruopščiai kuria įvairių tautų karių ekipuotę. Pamatuotas ir autoriaus dėmesys ištikimam kario palydovui – žirgui. Istorikas E. Gudavičius yra sakęs, jog viduramžiais lietuvių bajorai neišlipdavę iš balnų. Kartais atrodo, kad tapytojas, kaip karą žaidžiantis vaikas, atkakliai veržiasi į mūšio lauką. Žiūrėjimo tašką jis gali pasirinkti iš aukštai, nusileisti prie pat karių, stebėti kovą iš vidaus arba nuo žemės paviršiaus. Tarsi mums prieš akis iškiltų epinio kino filmo kadrai. Tapytojo Prano Griušio dėka gerokai atgijo sovietų valdžios metais diskredituotas karinis-istorinis žanras. Matyt, istorinė menininko kūryba buvo viena iš paskatų skirti jam aukščiausio laipsnio valstybines stipendijas.
Domėtis kultūros palikimu, aiškiai objektyvių formų tapysena Pranas ėmė dar studijuodamas Vilniaus dailės institute. Į pirmą kursą 1976-aisiais susirinko įdomios asmenybės. Vieni mokslo draugai – Audronė Petrašiūnaitė, Eglė Velaniškytė, Šarūnas Sauka, Vygantas Paukštė, Ramūnas Čeponis dabar daugiau žinomi, kiti – mažiau. Kai kas gal ir nemėgsta viešumo (kaip kiek vėliau prie jų prisijungęs Saulius Pelakauskas). Dailės studijos – tai ne tik oficialūs užsiėmimai, bet ir pokalbiai, diskusijos apie meną. Dieną ginčytasi institute, vakare – garsiajame, bet savo metraštininko nesulaukusiame bendrabutyje tuometinėje P. Cvirkos gatvėje. Rektoriaus Vincento Gečo bei marksizmo dėstytojos A. Ramelienės griežtai kontroliuotoje aukštojoje mokykloje vis dėlto buvo keli studentų kūrybiškumą skatinę dėstytojai. Praną ypač paveikė antro kurso tapytojams piešimą dėstęs Algimantas Švėgžda. Nors pastaruoju metu nemažai rašoma apie šio menininko domėjimąsi Rytais, tačiau savo studentus jis daugiau orientavo į klasikinę Vakarų dailę. Dėstytojas labai vertino Renesanso epochos vokiečių tapytojų kompozicijos ir formos pojūtį. A. Švėgždos dėka Griušys visiems laikams atrado H. Holbeino Jaunesniojo kūrybą. Dar didesnį postūmį atitolti nuo tuo metu populiarios koloristinės mokyklos suteikė kelionė praktikos metu į Minske surengtą JAV tapybos parodą, kurioje eksponuota daug amerikiečių hiperrealistų darbų. Parodos poveikis ne tik Pranui, bet ir kai kuriems kitiems kurso studentams buvo stiprus.
Noras keistis, žaidybiniai elementai Prano Griušio kūryboje susiję gal ir su jo gimtine. Jis kilęs iš paribio – žemių, buvusių tarp Didžiosios ir Mažosios Lietuvos. Tokiose vietose nuo seno zujo įvairūs žmonės, vyko idėjų mainai. Tikriausiai iš čia tas dailininko imlumas.

_________________________
* R. Andriušytė-Žukienė, „Viskas tiks…“, Darbai ir dienos, Kaunas, 2003, nr. 33, p. 217–218.

Į TURINĮ
ATGAL