dailė 2003/2
Į TURINĮ
ATGAL

Svajonė ir Paulius Stanikai. Pasaulinis karas. 2003
Ekspozicijos fragmentai


Pasaulinis karas
Paulius ir Svajonė Stanikai Venecijos bienalėje

Christian Caujolle

Kai 2002-ųjų lapkritį Svajonė ir Paulius Stanikai buvo išrinkti atstovauti savo šaliai 50-ojoje Venecijos bienalėje, aš buvau neapsakomai laimingas. Pagaliau šie išskirtiniai, bet dar pasaulyje menkai žinomi menininkai galės rimtai pristatyti savo kūrybą. O kai jie manęs paprašė dirbti kartu ir būti Lietuvos paviljono komisaru, buvau labai sujaudintas ir entuziastingai leidausi į šį nuotykį. Nes tai tikrai nuotykis. Nedidelė jauna Lietuvos valstybė, žinoma, neturi savo paviljono Giardini soduose – bienalės širdyje. Taigi pirma užduotis buvo rasti erdvę parodai, žongliruojant mažu biudžetu, kuris vis dėlto rodė dideles Lietuvos kultūros ministerijos pastangas pristatyti šalį 50-ojoje Venecijos bienalėje. Likus tik šešiems mėnesiams iki svarbiausio pasaulyje šiuolaikinio meno festivalio atrodė beveik neįmanoma rasti vietos, kuri nebūtų labai nutolusi nuo bienalės centro. Padėję nemažai pastangų įsikūrėme Fortuny muziejuje – trijų šimtų kvadratinių metrų erdvėje antrame aukšte, kurios sienos vis dar padengtos prabangiais gobelenais, sukurtais garsiausio Venecijos ispano. Tai „prarijo“ pusę biudžeto. O dar reikėjo sukurti darbus, atvežti juos į Veneciją, išeksponuoti, patiems atvažiuoti, rasti, kur apsistoti, ir pragyventi… beveik iš nieko. Nors buvome pasmerkti daugybei smulkių darbelių, tie šeši mėnesiai buvo absoliuti laimė.
Visų pirma nusprendėme nieko Fortuny muziejaus rūmuose nekeisti. Paprasčiausiai atsikratyti griozdiškų barokinių baldų ir priimti iššūkį: „įkurdinti“ didelių formatų nuotraukas, trijų metrų ilgio piešinius, penkių metrų ilgio skulptūras ir videofilmą „Dvi moterys“ šiame XIX a. sukurtame dekore.
Techninė projekto dalis taip pat nebuvo lengva. Didelės iš dviejų dalių susidedančios nuotraukos negalėjo būti klijuojamos Vilniuje. Taigi iš pradžių jos buvo nugabentos į Paryžių, ten sumontuotos, o paskui pervežtos į Veneciją, kur „susitiko“ su rėmais, sunkvežimiais atvežtais iš Lietuvos. Pirmoji gegužės savaitė prabėgo dažant nuotraukų rėmus, skulptūrų pjedestalus ir įėjimo stendą, derinant jų atspalvius prie nuotraukų kolorito ir jas montuojant. Visa tai vyko Venecijoje – labai brangiame mieste, kuris artėjant bienalei tiesiog buvo apimtas beprotybės, artimos reketui: elektrikas už savo darbą drįso paprašyti tūkstančio eurų per dieną! Tačiau pirmoji savaitė buvo ir jėgų patikrinimas – sprendėme, kaip išdėstyti darbus erdvėje, nes iki tol turėjome tik planus, išdailinome ir prisijaukinome erdvę, kurioje kūriniai – daugiausia diptikai – tapo žmogiškosios būties keliu tarp gimimo ir mirties, keliu, kurį perkerta prieštaringi impulsai ir kuris atveda prie vieno iš diptikų – „Tvano“ link. Šis kelias tragiškas, bet prisodrintas poetinių energijų ir svarbiausia – paslapčių.
Birželio dešimtąją, kelios dienos iki bienalės atidarymo, susitikome suderinti paskutines detales. Svarbiausia buvo šviesos, kurios turėjo apšviesti kelią jo nedramatizuojant. Šviesų gradacija nuo intensyvaus prožektorių srauto iki išsklaidytos šviesos, atskleidžiančios „Liuksemburgo sodų“ paslaptį – rašytojo Alberto Cossery, sėdinčio saulės atokaitoje, portretą, iki pusšešėlio, kuris kaip aureolė apsupa piešinius ir priverčia atidžiai į juos žiūrėti.
Nusprendėme atsisakyti vienos iš skulptūrų; ir visą dieną mūsų maža komanda, susijaudinusi ir sunerimusi, tyrinėjo erdvę pagal videofilmo muzikos garsus, sklindančius salėje. Besikaitaliojant Čaikovskio ir Scooterio muzikos garsams, mus kaskart supurtydavo stiprūs jausmai. Kai muzika pasigirsdavo iš naujo, o mes prisiliesdavome prie skulptūrų, akyse pasirodydavo ašaros...
Pagaliau Venecijos „cirkas“ prasidėjo! „Les journées professionnelles“ – tūkstančiai žurnalistų, kritikų, muziejų direktorių, kolekcininkų. Pirmieji draugiški ir entuziastingi prancūzų kolekcininkų apsilankymai, vėliau Paryžiaus šiuolaikinio meno muziejaus direktorės Suzanne Page vizitai. Jų reakcija į šį gilų darbą mums suteikė pasitikėjimo. Kaip ir nepažįstamųjų, sužavėtų šios į nieką kitą šiuolaikiniame mene nepanašios instaliacijos galios, instaliacijos, kuri atsirado iš vidinės būtinybės. Visas keturias dienas teigiami atsiliepimai sekė vienas po kito. Dusinančiame karštyje mes užmiršome nuovargį, jautėmės laimingi ir išdidūs – pavyko. Draugiškos vakarienės kanalo krantinėje su Marina Karmitz, Christianu Boltanskiu, Jeanu de Loisy ir Karena, Catherine Thieck …
Bienalę galėjome aplankyti tik penktadienį, bet ir Giardini sodų paviljonai, ir kilometrinė Arsenalo paroda nuvylė. Nuvylė idėjų stoka, dekoratyvizmas, tuščia elegancija, nuvylė parodų komisarai, arogantiškai besidalinantys pasaulį, užmiršę menininkus ir, regis, rengiantys parodas savo pačių garbei. Laimei, pačiam Arsenalo gale Damiano Ortegos darbas – išnarstytas ir išeksponuotas erdvėje „Wolkswagen“ – „vabalas“ – mus sukrėtė savo grožiu ir iškalbingumu. Magiška skulptūra. Grįžtant – mažytė balta palapinė – Tailando būstinė, priglaudusi penkis menininkus, pasirodė tikrai gerbtina, kad ir kukli.
Vakare, paskelbus 50-osios Venecijos bienalės laureatus, džiaugėmės dėl Marie-Claude Beaud – mūsų draugės iš Liuksemburgo paviljono, kuri laimėjo „Aukso liūtą“. Pasijutome išdidūs ir šiek tiek nusivylę, kai sužinojome, jog žiuri ilgai diskutavo dėl Lietuvos paviljono – tiek nedaug trūko iki pagrindinio prizo...
Kitą dieną Lietuvos paviljoną aplankė Prancūzijos kultūros ministras Jean-Jacques’as Aillagonas, kurį lydėjo Olivier Poivre d’Arvoras iš AFAA ir Alfredas Pacquement’as iš Pompidou centro. Vizitas buvo netrumpas ir sujaudimo mus iki širdies gelmių. Sujaudino ne tik prancūzų dėmesys, susidomėjimas ir pagarba Svajonės ir Pauliaus Stanikų kūriniams, bet ir nuoširdus draugiškumas. Liko viltis, kad tokie susitikimai tęsis.
Išsiskyrimas buvo pažymėtas liūdesiu. Nuovargį pajutome tik tada, kai mus priglaudė Rialto traukinio, vieno iš paskutinių traukinių, prisimenančių europietiškos kelionės eleganciją, restoranas.
Mes Paryžiuje. Stanikai Vilniuje. Jų darbai bus rodomi Arlyje. Kuklu palyginti su Venecija. Tačiau tikimės, kad rudenį susitiksime Paryžiuje.

***
Stanikai gerokai trikdo žiūrovą savo didelio formato nuotraukomis, milžiniškais pilkų lyg švinas atspalvių piešiniais, terakotos skulptūromis, kurios atrodo tarsi nulietos iš bronzos ar iškaltos iš marmuro, videoinstaliacijomis. Skirtingai nei kiti šiuolaikiniai menininkai, kurie dažniausiai savo jėgas mėgina mass media srityje, Stanikai kiekvieną raiškos priemonę naudoja dėl specifinių jos savybių, kurių dėka ir sukuriamas nepakartojamas vaizdas. Akivaizdus jų darbų eklektizmas pasižymi vidine objektų logika. Dailininkai atspindi nuostabią, nerimą keliančią dvasinio pasaulio išraišką.
Kai iš įvairiausių medžiagų sukurti darbai išdėstomi greta vienas kito (tai ir mėginome padaryti Venecijoje), jie tampa tarsi koliažu ar kolekcija. Dailininkai sukuria estetiniu požiūriu nepaprastai įvairų pasaulį, kurio vaizdo nuoseklumą nesunku įžvelgti.
O koks gi yra tas vaizdas? Sunku pasakyti, nes juo aiškiai siekiama atskleisti visapusiškumą – įtampą tarp atsiradimo ir išnykimo, tarp didingumo ir atsitiktinumo, tarp grožio, kurio nuolatos laukia išbandymai, ir irimo, nesvarbu, ar jis būtų fizinis, sąlygojantis kūno sunykimą, ar tik tariamas, žaismingai pasireiškiantis kvailoka įkyria provokacija.
Šios žavingos, darniai dirbančios poros kūryboje daug žiaurumo atspalvių. Paklausti kodėl, jie atsakys: „O pagaliau, kas yra gyvenimas?“ Paklausti, kaip jie įgijo tokius techninius įgūdžius, leidžiančius sukurti milžiniškus piešinius, primenančius klasikinio Italijos meno pavyzdžius, arba padaryti skulptūras, perteikiančias XIX a. gipso liejinių, neaplenkiant nė patinų, tobulumą, leidžiančias kurti seksualinius įvaizdžius, jie paaiškins tai mokymusi ir lavinimusi. Savo darbais jie neįtikėtinai aiškiai ir tiksliai „pasakoja“ apie nūdieną ir šiuolaikinio meno problemas. Priešindamiesi štampams, pornografijai, banalybėms, komercializacijai, jie nagrinėja jausmo prigimtį. Žiaurumo elementus panaudoja tik tam, kad nukreiptų dėmesį nuo seksualumo ir įsigilintų į pačią žiaurumo esmę. Šiais laikais nedaugelis menininkų taip uoliai deklaruoja iš esmės matomą vaizdo pusę. Ir mažai kam pasiseka atsispirti tuščiažodžiavimui. Nedaugelis menininkų propaguoja ir tokią pažiūrų laisvę: nepaisyti mados, ultramodernios estetikos bei vartotojiškumo. Šiandien pamatysi nedaug kūrinių, kurie nėra vien tik keistybės įvardijimas.
Pagrindinė priežastis, kodėl man taip imponuoja Svajonės ir Pauliaus Stanikų darbas „Pasaulinis karas“, ta, jog jis visai nepanašus į kitus. Šį kūrinį pagimdė vidinis poreikis, jame nedaroma jokių išlygų, o pagrindinis jo tikslas – prasiskverbti į žmogaus būseną ir ją nagrinėti, tiesa, kartais labai drastiškomis priemonėmis. Šis darbas man imponuoja dar ir todėl, kad žmogaus prigimties mįslė ir paslaptis čia nagrinėjama ne paviršutiniškai, o itin įsijautus į žmogaus sielą.

Venecija–Paryžius, 2003-ųjų birželis

Į TURINĮ
ATGAL