dailė 2003/2
Į TURINĮ
ATGAL

Leonardas Tuleikis. Dvi figūros. 2002, drobė, aliejus, 122x122


IV pasaulio žemaičių dailės paroda

Aloyzas Stasiulevičius

Menininko individualybė gimsta ir susiformuoja, atsirėmusi į gimtąją žemę. Vėliau jai reikalinga mokykla, aplinka, pasaulio kultūros tradicijų pažinimas. Jausti savo žemę po kojomis – didelė kiekvieno menininko paspirtis. Tai tampa ypač aktualu globalizacijos ir gausios informacijos akivaizdoje. Žodis Tėvynė įsiprasminamas gimtąja vieta. Žemaičiams dailininkams Tėvynė yra jų tėvų žemė, jų pačių išvaikščioti keliai, Žemaitija. Kas ketveri metai čia rengiamos pasaulio žemaičių dailės parodos.
Skulptorius, liaudies meistras Stanislovas Riauba yra pasakęs: „Pasauly nėr, padariau – ir pasauly yr“. Žemaičiai dailininkai iš Lietuvos, Žemaitijos ir iš daugelio kraštų 2003-iųjų birželį Oginskio rūmuose, Plungėje, surengė jau ketvirtąją Žemaičių dailės parodą – štai ir pasauly yr žemaičių dailė.
Parodoje dalyvavo per pusantro šimto tapytojų, skulptorių, taikomojo meno meistrų, fotografų iš Lietuvos ir užsienio. Eksponuoti labai skirtingos stilistikos kūriniai – nuo natūralizmo ar naiviojo meno iki abstrakčiosios dailės. Stipriai jaučiamas etninis pradas – interpretuojama liaudies skulptūra, audiniai, raižiniai. Gausu įvairių XX a. moderniosios dailės ieškojimų ir atradimų parafrazių, kartais tiesioginio citavimo ar net eklektiškų skolinių – meno „iš antrų rankų“.
Parodos autentiką lemia Žemaitijoje ir Lietuvoje gyvenantys bei kuriantys žemaičiai dailininkai – Leonardas Tuleikis, Vytautas Valius, Juozas Bagdonas, Romanas Vilkauskas, Osvaldas Jablonskis, Pranas Griušys, Teresė Jankauskaitė, Linas Julijonas Jankus, L. Mišeikienė, Loreta Zdanavičienė, Petras Gintalas, Algimantas Švažas (1933–2003), Vija Tarabildienė, Antanas Visockis, Ričardas Zdanavičius.
V. Valius parodoje pristatė ciklą „Kultūros ekologija“, kuriame gvildena harmonijos ir destrukcijos temą. Menininkas meistriškai skaido plokštumas, žaidžia plastinėmis formomis, šviesa ir šešėliu. L. Tuleikis vėl atsigręžia į vaikystės išgyvenimus. Jo paveikslai – stiprūs, iškalbingo siužeto, turtingo kolorito. A. Švažo, kurio neseniai netekome, kūriniai – gilūs, prasmingi, žemaitiškai rupūs. Grafikos cikluose autorius atskleidžia mitinio pasaulio vaizdinius. L. Zdanavičienė drobėse tiesiogiai panaudoja liaudies meno pavyzdžius. Brandūs, išbaigti, racionalūs R. Vilkausko paveikslai. Įspūdinga Vytauto Igno kolekcija – tai niekada nesibaigianti spalvų šventė, neišsenkantys siužetai, tai kūryba iš Dievo malonės. Paprastus, etnografinius motyvus savo darbuose paveikiai įprasmina ir sureikšmina O. Jablonskis. Nesudėtingus gamtos motyvus tapo ir L.J. Jankus, tačiau meistriškai juos praturtina niuansuotu pilkų tonų koloritu. P. Griušys šįkart eksponavo darbus istorine tematika.
Šį kartą parodoje negausiai dalyvavo žemaičiai dailininkai, išsibarstę po platųjį pasaulį. Brandų meną atsiuntė V. Ignas, E. Kubbos, L. Skrolys, J. Janavičius, J. Dabkevičiūtė-Paukštienė. Įspūdingus didelio formato abstrakčius paveikslus rodė J. Bagdonas, neseniai sugrįžęs į Plungę iš tolimos Amerikos. Naujoje monografijoje apie J. Bagdono kūrybą rašoma: „Įspūdis, emocinė jėga, pasąmonė sudaro abstrakčios dailės kūrinio turinį“. Trimetrinėje drobėje J. Bagdonas tarsi „lipdo“ išraiškingas plastines formas, kuria daugiatonius spalvų akordus, kurie sukelia stiprų dvasinį išgyvenimą.
1998 metais AICA prezidentė Andželika Baumer konferencijoje „Varšuva–Stokholmas“ sakė: „Šiuolaikinis menas tapo neįdomiu, unifikuotu, globaliniu menu, prarado dvasingumą, visuomeninę ir žmogišką paskirtį. Didėja niveliacija. Fotografijos, instaliacijos, performansai vienodi Niujorke, Tokijuje ir kitur“. IV pasaulio žemaičių dailės parodoje taip pat rasime kūrybos, paliestos niveliacijos, skolinių iš įvairių meno žurnalų ir albumų. Šis procesas veikia šiuolaikinį Lietuvos meną. Tačiau gausu ir originalios kūrybos, stiprių individualybių. Daugeliui menininkų iš Žemaitijos jų įkvėpimo šaltinis, autentiškumo pamatas buvo ir yra etninė kultūra. Paroda tai dar kartą patvirtino.

Į TURINĮ
ATGAL