dailė 2003/2
Į TURINĮ
ATGAL

Gimė 1953 Klaipėdoje.
1971–1976 studijavo Vilniaus universitete, Teisės fakultete.
Nuo 1992 Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

Saulius Vaitiekūnas. Chronos. 2003, detalė

Saulius Vaitiekūnas. Chronos. 2003, h 380

Saulius Vaitiekūnas. Puta. 2000, 1000 plastiko lėlių, statybinė montažinė puta, medis, 250x370
Personalinės parodos
1991 „Jūros akmenėlių žaidimas“, galerija „Vartai“, Vilnius
1992 Mažoji akmens plastika, galerija „Arka“, Vilnius
1993 „Žuvys“, galerija „Šiaurės Atėnai“, Vilnius
Mažoji akmens plastika, galerija „Baroti“, Klaipėda
Mažoji akmens plastika, „ETEC Center“, Esenas, Vokietija
1994 „Gyvenimas kartu“, galerija „Vartai“, Vilnius
1995 „Gyvenimas kartu II“, galerija „Vartai“, Vilnius
„Amuletai“, Čiurlionio galerija, Čikaga, JAV
1996 Mažoji akmens plastika, Dailininkų sąjungos galerija, Ryga, Latvija
„Gyvenimas kartu III“, galerija „Vartai“, Vilnius
1997 Mažoji akmens plastika, Vokietijos ambasada, Vilnius
1998 „Akmenys“, galerija „I. Risse“, Veslingas, Vokietija
1999 „Užkalbėjimai“, galerija „Vartai“, Vilnius
2000 „En den du“ (kartu su Eimuntu Ludavičiumi), galerija „Vartai“, Vilnius
2001 „Rožinis“, galerija „Vartai“, Vilnius
2002 „Enternet“ (kartu su Nuno Vasa), Ponto do Rol, Portugalija
2003 „Chronos (1991–2003)“, galerija „Vartai“, Vilnius

Saulius Vaitiekūnas. Žinia. 2002, apie 8 tonas lauko akmenų, 800x450x230

Saulius Vaitiekūnas. Obuolys Ievai. 2002, lauko akmuo, ų 90

Saulius Vaitiekūnas. Enternet. 2002, metalas, apie 3 tonas sintetinių žvejų tinklų
Svarbiausios grupinės parodos
1990 Lietuvos taikomosios dailės paroda, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
1991 galerija „Vartai“, Vilnius
1992–2003 kasmetinė galerijos dailininkų paroda, galerija „Vartai“, Vilnius
1992–2003 kasmetinė kalėdinių miniatiūrų paroda, galerija „Vartai“, Vilnius
1993 „Vienas gramas aukso“, Medalių galerija, Vilnius
„Vartų“ galerijos dailininkų paroda, Austrija
1994 „Vartų“ galerijos dailininkų paroda, „Gallery 10“, Vašingtonas, JAV
„Vartų“ galerijos dailininkų paroda, „Rhein Ruhr Zentrum“, Miulhaimas, Vokietija
1995 „Vilniaus auksakalių gildijai – 500“, Taikomosios dailės muziejus, Vilnius
galerija „Sachsiches Hoff“, Meiningenas, Vokietija
1997 „Erotika“, galerija „Vartai“, Vilnius
galerija „Spaichart“, Jindrihuv Hradecas, Čekija
„Lietuvos dailė’ 97. Galerijos pristato“, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
1998 „Išlaisvinti daiktai“, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
1999 „Lietuvos menas“, galerija „Kö“, Diuseldorfas, Vokietija
2000 tarptautinė juvelyrikos paroda „Vienas gramas aukso“, Taikomosios dailės galerija, Vilnius
„Šiuolaikinis Baltijos menas“, Niujorkas, Los Andželas, Čikaga, Hiustonas, Vašingtonas, JAV
„Lietuvos juvelyrika“, Gdanskas, Lenkija
„Žiedas“, Dailininkų sąjungos galerija, „Sidabro kambarys“, Vilnius
„Erotika: fotografuoja dailininkai“, galerija „Vartai“, Vilnius
Autorinės knygos paroda (kartu su Aušra Vaitiekūnaite), Tarptautinė knygų mugė, LITEXPO parodų centras, Vilnius
2001 „Daiktai ant kūno“, Taikomosios dailės galerija, Vilnius
galerijos „Vartai“ paroda „Lietuvos menas“, „Gallery at the Gildenburgh“, Peterboras, Anglija
galerijos „Vartai“ paroda „Epizodai“, Oscaro Wilde’o muziejus, Dublinas, Airija
III šiuolaikinio meno mugė (su galerija „Vartai“), Viena, Austrija
galerijos „Vartai“ paroda „Erotika: fotografuoja dailininkai“, Nitros galerija; miesto galerija, Bratislava, Slovakija
menų mugė „Europos perspektyvos“ (su galerija „Vartai“), Insbrukas, Austrija
galerijos „Vartai“ paroda, Briuselis, Belgija
galerijos „Vartai“ paroda „Lietuvos menas“, Davido S. Gordono ir Margaret M. Gordon galerija, Londonas, Didžioji Britanija
menų mugė „Lineart Gent 2001“ (su galerija „Vartai“), Gentas, Belgija
2002 galerijos „Vartai“ paroda „Re/formos“, Jungtinių Tautų rūmai, Ženeva, Šveicarija
tarptautinė galerijos „Vartai“ paroda „Skalė“, galerija „Vartai“, Vilnius
Tarptautinis Vilniaus pleneras, Vilnius
„Auksas mene“, galerija „Meno niša“, Vilnius
„Gintaras interjere“, Mizgirių gintaro muziejus-galerija, Vilnius
2003 „12“, sakralinio meno paroda iš ciklo „Pax Vobiscum“, galerija „Vartai“, Vilnius
„Vilniaus dienos Maskvoje“, šiuolaikinio meno galerijos „Vartai“ paroda, Centrinis maniežas, Maskva, Rusija
Šv. Kristoforo festivalis, Šv. Kotrynos bažnyčia, Vilnius
„l.g.q.t.s.o“ (les gens qui travaillent sur ordinateur /…žmonės… dirbantys su kompiuteriais…), galerija „artists’space“, Berlynas, Vokietija; galerija „Vartai“, Vilnius


Saulius Vaitiekūnas: materijos misterija

Regimantas Tamošaitis

Saulius Vaitiekūnas yra akmens ir metalo menininkas, puikiai panaudojantis šių medžiagų plastines galimybes ir suteikiantis savo svariems darbams ne mažiau svarios egzistencinės reikšmės ir filosofinio konceptualumo. Kruopštus ir atkaklus darbas su patvariausia materija Vaitiekūnui yra mąstymo būdas, o jo kūrinio estetines formas daugiausia lemia pagarba natūraliems gamtos pavidalams. Tai menininkas, kurį labiausiai jaudina žemiškoji daikto paslaptis.
Pirmiausia yra kūnas, po to – žodis, mintis, kūrinys. Iš kūno masyvios paslapties išauginamas kūrinys yra sunkus ir nepaneigiamas. Kuo daugiau fizinio svorio, tuo stipresnė metafizinė užuomina. Juk kiekvienas daiktas, jei tik sugebame pakankamai gerai į jį įsižiūrėti, praranda savo paviršinę, instrumentinę reikšmę ir tampa metafiziniu klausimu. Nuo klausimo kas jis yra mums natūraliai pereiname prie klausimo kas jis yra savaime, kodėl jis apskritai yra. Didysis Sauliaus rūpestis – ištraukti tamsią ir sunkią būties substanciją į skaidrią metaforos šviesą. Menas jam ir yra gyvenimo metaforos kūrimas, pasaulio ir menininko dialogas. Meniniais objektais jis siekia taip įmagnetinti klausimo ir atsakymo polius, kad jų įtampa baigtųsi stipria dvasine iškrova, bent akimirkai nušviečiančia ir pasaulio, ir žmogaus būties gelmę.
Vaitiekūno kūrinio estetika turi stiprų sakralumo krūvį. Šis sakralumas reiškia ne sąmonės atitraukimą nuo gyvenimo į transcendenciją, bet intensyvų pačios tikrovės suvokimą. Šventumas – tai stiprus gyvenimo pojūtis. Pasakius paprasčiau, jo daiktiškieji kūriniai leidžia ryškiau pamatyti tikrovę. Savo akmenimis ir kitais gan kietais estetiniais objektais dailininkas tarytum bando pramušti sukalkėjusio intelekto luobą ir išlaisvinti gyvus intuicijos vandenis.
Taigi menininkas daikto / kūno masę paverčia prasmingu minties krūviu, ontologinį klausimą – intensyviu estetiniu išgyvenimu. Tas estetiškumas – specifinis, magiškas, nes perdarytame, estetiškai transformuotame daikte išlieka jo pirminė, ikikultūrinė substancija kaip esmingiausias estetinis (jutiminis) kūrybos stimulas. Vaitiekūno kūriniuose svarbu ne tiek kultūrinė meninių formų kilmė, kiek jų nesukultūrinamos ištakos, magiškoji pasaulio esmė, nepasiduodanti diskursyviam mąstymui. Jo kūrinys yra padiktuotas archetipo intuicijos ir įprasmintas mitologine struktūra. Todėl tai šamaniškas menas, daiktų kaip ypatingų kosminių galių užkalbėjimas, jų permaldavimas. Menininko instaliacijos, sugestijuojančios tam tikrą kūrinio suvokimo scenarijų, priverčia stebėtoją dalyvauti savotiškame rituale.
Svarbiausia šiame ritualizuotame mene – materijos masė ir laikas.
Į laiko temą Saulius Vaitiekūnas keliauja nuosekliai ir atkakliai. Vienas paskutiniųjų darbų – įspūdingasis laiko stulpas, šimtais tiksinčių laikrodžių apkibusi „Chronos“ kolona. Čia laiko judėjimas suvokiamas kaip itin agresyvus gamtos pasireiškimas. Laikas yra kosminis gyvenimo ir mirties ratas, išreikštas saulės, svastikos, judančių kryžių simboliais. To judėjimo ašis – gyvenimo įsčios. Todėl gyvenimo esmė yra erotinė, gamtą dailininkas mato kaip savotišką vaginą, amžinai malančią gyvybės formas.
Moteriškumas, pamatytas natūraliuose gamtos objektuose, dailininką jaudina ir įkvepia. Erotiški žemės objektai vienu metu ir gundo savo plastiškais, moteriškais pavidalais, ir gąsdina kaip gyvenimą perkurianti jėga, kaip laiko judėjimas. Taigi pagrindinė Sauliaus darbų tema – erotizuotas kosmoso laikas, didžioji kalačakra.
Gamtinė šio laiko rato pusė yra švelni, moteriška ir motiniška – ją dailininkas inkrustuoja sidabru ir gieda jai ditirambus. Antroji, mirties pusė, yra kieta, rūsti ir negailestinga. Šį laiko aspektą jis išreiškia technologiniais simboliais, pasitelkdamas laikrodžius, diskinius pjūklus, mėsmalių dantračius. Daiktai patys kalba apie save ir primena žmogui gyvenimo džiaugsmo laikinumą. Nepaliaujamas kosmoso judėjimas tampa technologiniais mechanizmais, įgyjančiais vis tobulesnius ir subtilesnius pavidalus – nuo grubaus pjūklo iki naujausios informacijos apdorojimo priemonės – kompiuterio.
Tačiau Vaitiekūno kūrinys ateina tarytum ne iš kultūros sferos – jis gimsta žemės gelmėse, iškyla jūros pakrantėje, susidėlioja iš kasdieniškų daiktų. Kosmoso tamsos kristalizuoti titnagai, milijonus metų jūros bangų gludinti magiškieji akmenys, iš visos Lietuvos surankiotos girnapusės, daugybės laikrodžių mechanizmai, agresyvūs diskiniai pjūklai, mėsmalių plėšrūs dantys... Natūros sunki substancija, pajudėjusi į kultūros sferą. Sužmoginta, buities daiktais tampanti gamta, primenanti žmogui savo absoliučios tiesos galią, siunčianti jam metafizinę judančios erdvės žinią. Laiko malūnai, amžiais permalantys visas gyvenimo formas. Aštrūs kosminio judėjimo peiliai, kuriuos suka žmogaus protui nesuvokiama ašis, galbūt didysis Chronos. Laikas yra nesuvokiamas – jis viską kuria ir griauna vienu metu, gimdo ir marina, gundo ir graužia pasaulį ir patį kūrėją.
Mitologinėje vaizduotėje gamta yra moteriškas kūnas, kurio centre – pasaulį kuriančios ir naikinančios įsčios, didžioji vagina, kūrybingoji tuštuma. Kosminio laiko rato ašis – neapčiuopiama gyvybė, besisukanti pati apie save. Viena tokių gyvybės rato figūratyvinių išraiškų Sauliaus Vaitiekūno darbuose yra diskinis pjūklas – savotiška kosminė saulutė, niekuomet nesustojanti svastika. Apskritų pjūklų ašis yra skylė, gyvybės centras, juodoji vaginos ertmė, nediskursyvi, neracionalizuojama, viską traukianti ir įtraukianti, viską permalanti, kad pasaulis kasdien prasidėtų iš naujo. Technologinė judančio laiko išraiška yra laikrodis, kuris savo judančiais mechanizmais, savo ratukais bei dantiračiais yra tarytum visa naikinančio, gyvenimo formas pjaunančio laiko įsikūnijimas.
Ir šią laiko ašį menininkas jaučia kaip savo egzistencijos giliausiąjį „aš“. Nes žmogus savo esme priklauso gamtos fenomenologijai, jo pradžios ir pabaigos slėpiningas fazes jungia mąstymo ir savimonės tarpsnis. Žmogaus gyvenimas yra jo savižinos procesas, bet tos savižinos neregimasis pagrindas yra anapus žinojimo. Kaip tik į tą pagrindą ir nukreipta menininko mintis, iš ten iškyla tamsus ir sunkus kosminės amžinybės atsakymas.
Amžinybės labiausiai apčiuopiama apraiška yra akmuo, esminis pasaulio fundamentas. Akmuo – moteriškas gamtos kūnas, gundantis, skatinantis jį paliesti ranka, – jis leidžia pajusti magiškosios realybės plastiką ir svorį. Sidabro inkrustacijos akmens kūne, savotiškas natūros sukultūrinimas – vyriškosios sąmonės atsakas, reiškiantis gyvybės prado adoraciją bei garbinimą. Taip atsiranda unikalūs Sauliaus Vaitiekūno akmens ir sidabro plastikos kūriniai, kurių reikšmė – ne vien estetinė.
Šamaniški Vaitiekūno amuletai rodo ne tik menininko pagarbą amžiniems natūros pavidalams, bet ir instinktyvų žmogaus poreikį permaldauti aklas gamtos jėgas, priartėti ir įtikti joms, erotiškai susitapatinti su jomis (inkrustuojant sidabrą į moteriškąjį akmens kūną) ir apsisaugoti nuo likimo negandų. Toks pats impulsas davė pradžią ir Vedų himnams. Nes tikroji gamta, kokia ji yra anapus žmogaus žvilgsnio, kelia siaubą abejingumu jos pačios kūriniams, gyvybės formoms. Žmogaus sąmonė su gamtos tiesa negali susitaikyti, ji šiurpsta ir mėgina perkalbėti ją amuletais, o savo įžvalgas ir baimes parodyti diskinių pjūklų ir laikrodžių metafizinėmis kombinacijomis.
Sauliaus Vaitiekūno kūrinys – tam tikra desperatiška tikrovės pažinimo pastanga, mėginimas išsilaisvinti iš antropologinio ribotumo, kultūros subjektyvumo ir pažvelgti į transcendentinę daikto tiesą. Nes daiktas, ant kurio mes laikomės ir kurį savo kasdienybėje ignoruojame, užklodami jį praktinėmis reikšmėmis bei simbolinėmis prasmėmis, mūsų sąmonei yra transcendentinis. Nors mūsų būtis yra daiktiška, rupi, materiali, mes gyvename savo žmogiškų vaizdinių iliuzijomis, tarytum pasislėpę nuo realybės, todėl dailininko misija – tikrosios tikrovės priminimas. Sauliaus Vaitiekūno kūryba – realybės meditacija, apmąstymas apie būties ištakas ir žmogaus gyvenimo prasmę. Tuo ji stipri, imponuojanti, traukianti. Nes tikrieji gyvenimo klausimai, metafizinė mūsų buvimo paslaptis, kurią mums signalizuoja nebylūs daiktai, yra esminė, giliausia meno tema.

Į TURINĮ
ATGAL