dailė 2003/2
Į TURINĮ
ATGAL

Regimantas Midvikis. Paminklas karaliui Mindaugui. 2003, granitas, h 500. Architektai Vytautas ir Algimantas Nasvyčiai, Inesa Alistratovaitė, Ričardas Krištapavičius

Dalia Matulaitė. Aušra. 1984–2003, granitas, h 400. Architektas Jūras Balkevičius, Rimantas Buivydas


Takoskyra: menas ir paminklai

Giedrė Jankevičiūtė

Prieš dvi dešimtis metų garsėjome kaip gerų skulptorių kraštas. Kas nutiko, kad, kaip patys pripažįstame, tapome blogų paminklų šalimi? Kodėl, anot Petro Mazūro, menas ir paminklai išsiskyrė ir kiekvienas nuėjo savo keliu?
Mintyse susitaikę su neišvengiama blogybe daug metų turėti prieš akis ne tik nevykusį Gediminą, bet taip pat ir nerangų Mindaugą su sovietmečio monumentalumo triumfą akivaizdžiai primenančiu postamentu bei mįslingu nepažįstamų švenčių (kažin, ką slepia paslaptingi įrašai „šv. Pauliaus aps.“ arba „Arklių d.“?) kalendoriumi, meno profesionalai mėgina vieni kitų klausti, ar būtų kitaip, jei būtų pavykę apginti Vilniaus įkūrimo paminklo konkurso rezultatus ir iškovoti, kad Katedros aikštėje stovėtų arba Gražinos Pajerskaitės projektuota koplytėlė su puikiaisiais Petro Repšio medaliais, arba Vlado Urbanavičiaus monumentali elegantiškos formos granito abstrakcija su Gedimino laiškų ištraukomis. Nepasiduodant masinančiai pagundai leistis į alternatyvių istorijos modelių kūrimą, galima vienu žodžiu patvirtinti – taip. Žinoma, naivu tikėtis, kad matydami vieną estetišką paminklą žmonės labiau priešintųsi kitų netikusių paminklų statymui. Padėtis būtų kitokia ne dėl to. Tiesiog tokiu atveju gabūs bei kūrybingi skulptoriai gal nebūtų taip staigiai bei radikaliai nusivylę monumentalistika, šalyje būtų iškilę daugiau gerų paminklų ir nereikėtų pakartotinai skelbti konkursų, kaip kad dabar teks daryti Vinco Kudirkos paminklo iniciatoriams.
Paminklai naujausių laikų kultūroje visada iškalbingai liudydavo juos pastačiusios bendruomenės istorinę savimonę bei kultūrinės brandos lygį. Ką galima šiuo požiūriu pasakyti apie šiuolaikinius Lietuvos piliečius? Padėtis, aišku, dramatiška, bet vilties lyg ir yra. Dažnai matome, kaip kiekvieno miestelio aktyviausi gyventojai stengiasi įgyvendinti troškimą turėti savą akmeninį kunigaikštį arba bent kokio kultūrai nusipelniusio asmens atvaizdą, klausomės net iš Seimo tribūnos (žr. 2003 03 09 Seimo posėdžių salėje vykusios konferencijos „Istorinių paminklų išdėstymas Vilniaus generaliniame plane“ medžiagą) skambančių naivių, su realybe nieko bendra neturinčių raginimų pastatyti po paminklą visose tuščiose Vilniaus senamiesčio erdvėse, pagerbti Geležinį Vilką kaip išminties simbolį, Lukiškių aikštę paversti Tautos panteonu su Landsbergio, Terlecko, Prunskienės, Bobelio, Brazausko ir kitų pastarojo dešimtmečio daugiau ar mažiau sėkmingų politikų statulomis. Tai neigiamas problemos aspektas. Kita vertus, galime pasidžiaugti, jog Vilniuje turime beveik konceptualų paminklą pokario partizanams, kad anykštėnai pagrįstai didžiuojasi Vlado Vildžiūno paminklu jų krašto žuvusiesiems kovose už Nepriklausomybę, kad praėjusių metų Nacionalinė kultūros ir meno premija buvo paskirta ne kam kitam, o Robertui Antiniui už griežtai netradicinį paminklą Romui Kalantai. O tai jau yra šioks toks vilties spindulėlis tamsos karalystėje.
Kultūros tyrėjams neduoda ramybės ne vien anachronistiška paminklų forma, bet ir pati dabartinės Lietuvos piliečių aistra šiam monumentaliosios dailės žanrui. Tai, kas vyksta štai jau antrą dešimtmetį, iš tiesų primena keistas varžybas. Sąjūdžio epochoje skubėta griauti nekenčiamos sovietų santvarkos ženklus, beveik karštligiškai stengtasi atstatyti visus nugriautus tarpukario paminklus, siekta pagerbti tremtinių ir partizanų atminimą bei pastatyti išsvajotus atminimo ženklus, kuriuos draudė okupacinė valdžia. Atrodė, kad tas subkultūrinės stichijos siausmas aprims gyvenimui įėjus į vėžes, bet 2003-iųjų vasaros paminklų derlius rodo ką kita. Kai kurie Lietuvos miestai, kaip kad Anykščiai, jau gali pasigirti iš tiesų unikalia, net gilesnių kultūrinių tradicijų miestuose retai aptinkama paminklų koncentracija.
Paprastai paminklų statymas siejamas su istorinės sąmonės ugdymu. Tačiau nederėtų pamiršti, jog tai tik dalinė priemonė, kurios absoliutinti nederėtų jau vien dėl tos paprastos priežasties, kad paminklo prasmė skleidžiasi tik tuomet, kai ji žinoma suvokėjui. Paminklas gali tik priminti, bet ne išmokyti. Priminimui nebūtinai turi būti naudojama skulptūrinė forma. Kartais dar geriau tinka knyga, pastatas, gatvės ar tilto vardas. Vis dėlto Lietuvoje pageidaujama būtent vaizdinių priminimo ženklų. Neskulptūrinių objektų, net skulptūrai artimų architektūros kūrinių memorialinė reikšmė suvokiama labai sunkiai. Iš čia kyla skaudus paradoksas, kai didžiulės lėšos sunaudojamos naujo, istorijos viziją žadinančio objekto konstravimui, tuo pačiu metu leidžiant žūti autentiškoms istorinės praeities liekanoms. Apie šį lietuviškos istorinės sąmonės bei ja pagrįstos tikrovės fenomeną nemažai rašyta, tačiau kol kas padėtis nesikeičia, ką liudytų statybos kranų gervės Gedimino kalno papėdėje ir tyla ant supuvusių pastolių, juosiančių daugybę metų neveikiančią Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčią.
Jeigu pažvelgtume į tarpukario Lietuvos laikus, suprastume, kad kažką panašaus jau pergyvenome. Tik kad tarpukario Lietuvoje užteko dešimtmečio racionaliau suvokti patriotinių jausmų bei idėjų raiškos galimybes. 1924 m. dienraščio „Lietuva“ korespondentas, ragindamas statyti paminklus Nepriklausomybei bei žymiesiems šalies piliečiams, optimistiškai tvirtino, jog visai „nesvarbu, kad tie paminklai būtų iš tvirtos medžiagos“, nes ilgainiui „bus galima juos pakeisti gražesniais“1, o vos praūžus pirmajai jubiliejų bangai ir įvairiose Lietuvos vietovėse pridygus memorialinių ženklų Nepriklausomybės bei Vytauto Didžiojo garbei, pasigirdo susirūpinimo pilnų balsų. „Kaip kadaise Lietuvą vadino kryžių šalimi, taip šiandieną ją greit bus galima pavadinti paminklų šalimi, kitaip sakant, kilnių žmonių šalimi, kur kiekvienas reikšmingas Lietuvos gyvenimo įvykis užfiksuotas regima forma – paminklu“, – apibendrindamas padėtį rašė Paulius Galaunė ir skelbė griežtą nuosprendį: „Mūsų miestuose bei miesteliuose pastatytieji paminklai dažniausiai yra tik masės – akmenų, cemento krūvos. Ir nieko jie nesako nei protui, nei širdžiai“2. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje paminklų statybai pritaikyta tvarka, galiojusi įgyvendinant architektūros projektus: eskizą apsvarstydavo Lietuvos dailininkų sąjunga ir, jei išvada būdavo palanki, Vidaus reikalų ministerijos Statybos ir sauskelių inspekcija duodavo leidimą jį realizuoti. Kita vertus, ketvirtajame dešimtmetyje pastebimai padaugėjo teigiančiųjų, jog garbingiausiems Lietuvos sūnums paminklus reikia statyti „tautos širdy“, o ne kokiame „kryžgatvy“. Kad toks požiūris visuomenei nesvetimas, liudijo Kaune pamažu kilę Prisikėlimo bažnyčios ir Vytauto Didžiojo muziejaus mūrai. Abu šie pastatai aiškiai patvirtino, jog paminklui nebūtina skulptūrinė forma, o jo reikšmė neprivalo apsiriboti vien memorialine paskirtimi. Vis dažniau skambėjo mintis, kad dideles lėšas verčiau investuoti derinant praktinius, auklėjamuosius ir atminties įamžinimo tikslus. Antai už pinigus, surinktus Valančiaus paminklui, siūlyta statyti katalikišką pradžios mokyklą arba panaudoti juos rengti katalikų mokytojus3. Pagerbiant Juozą Tumą-Vaižgantą, jo vardu pavadintas 1933 metais atidarytas tiltas per Šventąją Utenos–Svėdasų geležinkelio ruože. Akcentuojant statinio memorialinę prasmę, tiltas papuoštas kukliu Juozo Zikaro sukurtu Vaižganto portretiniu bareljefu. Panašiai įamžintas pirmojo žuvusio savanorio Antano Juozapavičiaus atminimas: jo vardas suteiktas naujam Alytaus tiltui per Nemuną, o saikingo dydžio Zikaro bareljefai, perteikę lemtingo mūšio scenas, priminė praeiviams didvyrio mirties aplinkybes. 1937-aisiais panevėžiečiai, ruošdamiesi Nepriklausomybės dvidešimtmečio iškilmėms, nusprendė šią sukaktį paminėti statydami ne paminklą, bet rūmus miesto muziejui. Plačias diskusijas sukėlė būtinybė pagerbti Dariaus ir Girėno žygį. Jų vardais siūlyta vadinti eskadriles, laboratorijas, oro uostus. Tik nutarus, jog tai esąs ypatingas atvejis, ryžtasi žuvusiems didvyriams pastatyti tradicinį monumentalų atminimo ženklą4. Konkursas buvo solidus ir rimtas. Iš pristatytų projektų geriausiu pripažintas naujas tendencijas konservatyviame paminklo žanre liudijęs Broniaus Pundziaus darbas. Šį lakoniškų formų kūrinį, jei jis būtų buvęs baigtas iki karo, greta kitų konstruktyvizmo paveiktų architektūrinių formų monumentų – šiauliečio Kazio Skerstono paminklo Vladislovui Dembskui Šiaulių laisvamanių kapinėse (1928) bei architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio paminklų Povilui Lukšiui Taučiūnuose (1926), Dariui ir Girėnui Soldine (1934–1936), Dariaus ir Girėno mauzoliejaus Kaune (1935–1937), – galėtume laikyti vienu svarbių tarpukario Lietuvos paminklinės skulptūros pavyzdžių, ženklinusių nedrąsias šio dailės žanro modernėjimo tendencijas. Kitaip tariant, mūsų seneliai ir proseneliai suprato, jog į paminklą reikia investuoti tik rimtai pasvėrus visus „už“ ir „prieš“, kad reikia statyti orientuojantis ne vien į amžininkus, bet ir į ateities kartas, kurios iš paminklų pažins jų statytojus.

______________________
1. A. Valaitis, „Paminklai žuvusiems dėl tėvynės“, Lietuva, 1924 08 21.
2. P. Galaunė, „Tvarkytinas paminklų reikalas“, Lietuvos aidas, 1932 04 02.
3. J. Papjaunietis, „Dėl vysk. Mot. Valančiaus paminklo“, Naujoji Romuva, 1931, Nr. 11, p. 269.
4. „Dariaus ir Girėno paminklo reikalu“, Lietuvos aidas, 1937 03 20.

Į TURINĮ
ATGAL