dailė 2003/2
Į TURINĮ
ATGAL

Albumas Antanas Mončys. 2003, dailininkas Eugenijus Karpavičius. Lietuvos dailininkų sąjungos Dailės leidybos ir informacijos centras artseria

Tulvi Hanneli Turo (Estija). Märt Laarman. 2003, senovinio įrišimo interpretacija, inkrustacija, 30,5x28

Isabelle Poitras (Kanada). Riopelle. 2003, oda, inkrustacija, 34,5x22,1x1,8

Francoise Petitjean (Prancūzija). Rabah Belamri. 2003, akordeono struktūros įrišimas, knygos nugarėlė dekoruota dažyta bizono oda, 18x17,5


Ūmaus albumėjimo sindromas

Rolandas Rastauskas

Tęsiame temą apie knygos meną. 2002 m. „Dailės“ žurnalo numeriuose analizavome knygos meno principus, leidybos situaciją Lietuvoje, pristatėme gražiausių knygų konkursų laureatus (1992–2001), o šiame žurnalo numeryje aptariame meno albumų situaciją bei fotoalbumų specifiką.

Pradėkim nuo anuomečio stop kadro: pailga kokio nors „grynojo meno“ – t.y. skulptūros, tapybos, grafikos, iš bėdos scenografijos – grando studija senamiesčio rūsyje arba palėpėje (miestas – nesvarbus; grandų pasiskirstymas „grindimis“ sovietmečiu buvo „kvotinis“). Tad tebus „kvotinis skvotas“, albumais mebliuotas. Glaustom gretom, vos ne pagal ūgį, jie apmirę it pasienio sargai stovėdavo geriau ar blogiau sukaltuose stelažuose. (Tikros knygų lentynos tų laikų baldžiams tik sapnavosi!) Tad viršelis viršelin, aplankas aplankan, dulkė dulkėn dailės ir fotografijų albumai made in „Iskusstvo“, „Sovetskij chudožnik“, „VEB Verlag der Kunst“ ar „Arkady“ sulaikę kvėpavimą laukdavo išlaisvinančio truktelėjimo lempos švieson. Regis, vienas vienintelis drykstelėjimas, vienas vienintelis atvertimas, kaip tas rašalinis Aisčio kraujo lašas, būtų juos atpirkęs... Bet ar sulaukdavo? Ar atpirkdavo? Norėdamas pasirodyti prieš paneles, grandas retsykiais atsainiai nuleisdavo joms ant kelių kokį „gojos“ ar „botičelio“ pūdą. Arba stirtą lenkiškų aktų su juodumos šachtomis tarp šlaunų. Kartais atrodydavo, kad ta dailės ir fotografijų albumais tapetuota (temperuota, tatuiruota) studija, ta tarybinio alchemiko celė (kas, jeigu ne alchemija, meldžiamieji, buvo „tarybinis“ menas?), tas koridorius ar palėpė vieną gražią dieną raketa šaus į saulės nusvidintą dangų arba karstu susmigs į tik post mortem palengvėjančią gimtinės žemelę ir – galbūt tik tuo atveju! – susilauks dėkingo anapusinio žvilgsnio. Arba: kaip vikingų kapai rieduliais atkartoja laivės formą, taip dailininko kapas albumais atkartos jo dirbtuvės apybraižą. Miortvym gruzom gulėję lentynose, po šeimininko mirties tie albumai galėjo tikėtis nebent antkapinių akmenų dalios.
Iš tikrųjų, išleisti dailininkų jubiliejams ir statusams mumifikuoti, jie patys bemat virsdavo gimtadienių ir jubiliejų dovanomis, „inteligentiškais“ kyšiais trejetukininkų mokytojoms ir dar varganesniais pakišais pradvisusiose ligoninių palatose Dievo užmirštųjų gydytojams. O kiek „krasauskų“ ir „dichavičių“ nusėsdavo bufetuose po vazomis ir čekoslovakišku krištolu! Kiek „čiurlionių“, „gudaičių“ ir „savickų“ išdundėdavo su dešromis ir trauktinėmis į raudonais kilimais klotus Maskvos ministerijų labirintus! Kyšio krepšelis buvo neįsivaizduojamas be socialistinio turinio ir nacionalinės formos.
Ta forma labiausiai ir slėgė. Tai ji, iš vargano dizaino ir blankios spaudos sueities gimusi, iš tikrųjų ir buvo „socialistinė“. Su „turiniais“ dažnai viskas būdavo tvarkoj – skaudžia architektūros vienatve nutvilkančius Algimanto Kunčiaus Senojo Vilniaus vaizdus (1969; tir. 22 000 egz.!) menkina ne maketas su nuolat pasikartojančiais ir Šv. Kristoforo atvaizdu antspaude „sakramentaliai“ sutvirtintais „dviejų gyvybinių arterijų“ – Lenino ir Gorkio (kitos gatvės liko bevardės!) – pavadinimais stilizuotam senamiesčio plane (tik dabar, iš saugaus atstumo, galima suprasti ir įvertinti albumo dailininko Vytauto Kalinausko ironiją!), bet spaudos kokybė, „užjuodinanti“ ir fotomeną, ir dokumentą. Nepaisant 15 000 (!) tiražo bibliografine retenybe tapęs „rudasis“ 1955 metų Vilnius (Architektūra iki XX amžiaus pradžios) netikėtai atrodo šviežiau – ta pati K. Požėlos „vardo“ spaustuvė per 14 metų nepažengė nė per nago juodymą! Įsigalėjus spalvai reikalai irgi nepagerėjo: mirsiu neužmiršiu LKP CK spaustuvės darbininkų (tikrojo proletariato avangardo!), iniciatyva „iš apačios“ asmeniškai prigesinančių garsiojo Petrovo-Vodkino žirgo po plikučiu berniuku raudonį. Vėliau, socializmui nenumaldomai bręstant, prie esminio „Ką spausdinti?“ nejučiom ėmė šlietis parazitinis „Kur spausdinti?“ Čiurlioniui sekėsi geriausiai. Jis buvo nukeliavęs net iki Paryžiaus. (Deja, akademiškai kapitalaus „lentyninio“ MKČ neturime ligi šiol.)
Dar vienas visus niveliacijos malonumus patyrusios galvos skausmas – šrifto monotoniška nykybė. Tikra, kaip rašė Nyka-Niliūnas, albumus vadinęs „tapybos knygomis“, nuobodiada. Arba dar geriau – nuobodulininkystė! Tais laikais net raidės bijojo išsišokti! Štai kodėl taip sunku skaityti daugelį sovietmečiu spausdintų knygų – regis, pačios akys jų „neima“. Be abejo, profesionalus kompiuterinis maketavimas gerokai išlaisvino „mąstymo dizainą“: tas ypač matyti lyginant kad ir kokčiai blausų Vilniaus dailės akademijos leidyklos Rimtautą Gibavičių (1995; ypač gaila Rimtauto Vincento – to enciklopedinio žmogaus-albumo, tiek jėgų ir proto paskyrusio knygos menui) ir ištaigingai erdvų, „kvapnų“ (albumas juk vis dėlto „gastronominis gėris“, tikra dovana gosliam taktiliniam žvėriui – liesti, vartyti, glostyti, uosti!) LDS Dailės leidybos centro artseria’lo Antaną Mončį (2003). Kokybinis atstumas tarp šitų leidinių geriausiai išryškina dailės albumo raidos kryptį Lietuvoje: albumas, pats netampantis meno kūriniu, tėra tik knygos ir iliustracijų bežanris konstruktas arba mišrūnas, diskredituojantis pirmąją ir nuvertinantis antrąsias.
Apie žanrus kalbėti maga ir dėl to, kad vargu bau tapybos bei grafikos albumams taikytinus kriterijus pritaikytume fotografijai (nors palyginti tokius tipologiškai artimus „monstrus“ kaip R. Dichavičiaus Sauką ir A. Aleksandravičiaus „šaltąjį ginklą“ Devyni aukštai oi kaip šiukštu!). Ar tokios prašmatnios monografijos kaip V. Drėmos Vincentas Smakauskas (2001) sykiu dar ir albumai, ar jau nebe? Knygos albumėjimo tendencija niekur nedingo: P. Cvirkos Nemuno šalies pasakos (1988) nebeatskiriamos nuo genialių Algirdo Steponavičiaus iliustracijų, o Evaldo Stankevičiaus maketuoti ŠMC („Šaltojo Meno Centro“) katalogai Proper (Vilnius date) (2000) ir ypač Lietuvos dailė 1989–1999: dešimt metų (tą albumą vienut vieną, konceptualiai šnekant, ir derėjo ponui Kuizinui kubiniais metrais rodyti jubiliejinėje parodoje) yra klasiški daiktai sau, patenkinantys ir „knygų durnių“, ir specų, ir tiesiog madingo tūso dalyvių – įskaitant ir tų, kurios anoje epochoje vaikščiojo į socmodernistų studijas „sezanų“ ir „botičelių“ vartyti, dukrų ir anūkių – poreikius.
Situacija taps dar pikantiškesnė, kai elektroninė knyga rimtai pasišaus nuversti nuo pjedestalo spausdintąją (juk viename CD-Rome lengvai telpa visa Dantės Dieviškoji komedija su komentarais). Kilometriniai bibliotekų stelažai taps Žemės rutulį apjuosiančia Kabakovo ir Tarasovo instaliacija. Kam apskritai albumas (t.y. tas albumų bumas), jeigu „kibernetinis skvernas“ jau dabar suteikia progą paklajoti Luvro salėmis neišeinant iš savo palėpės?! Visas impresionizmas keturiuose diskeliuose. Visas Claude’o Monet šienas! Visi Georges’o Seurat bakstelėjimai! Visa pilnaties kreizo apnuodyta vienausio van Gogho geltona! Tota zhe, bičiuliai.
Ir vis dėlto: albumai niekur nedings. Iš tikrųjų tai „Taschen“’o bus kaip šieno. Tai Helmutas Newtonas išeis iš japonyčių spaudos sulig Svetlana Griaznova. Bus albumų-kambarių ir albumų-lovų. Albumų-barų ir albumų-kalėjimų. Albumų-dykumų ir albumų-akvariumų. Jų bus vis daugiau ir daugiau. Jų bus ir bus. Net nepajusime, kaip patys atsidursime albume. Sveikas, albumžmogi, blizgėjantis tave sveikina!

Lapkričio 13–gruodžio 4 d. Vilniuje vyko IV tarptautinis meninės knygrišybos simpoziumas „Knyga“, kurį nuo 1999 m. rengia Lietuvos dailininkų sąjunga. Šių metų parodos tema „Palikimas“ (projekto organizatorė Aušra Petroškienė, kuratorė Roma Survilienė).
IV tarptautinėje meninės knygrišybos parodoje dalyvauja 89 menininkai iš 15 pasaulio šalių – Prancūzijos, Ispanijos, Vokietijos, Kanados, Japonijos, Švedijos, Suomijos, Norvegijos, Danijos, Olandijos, JAV, Italijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos. Greta IV tarptautinės meninės knygrišybos ekspozicijos vyko paroda „Meninės knygrišybos būdai Giacomo Leopardi eilėraščiui „Begalybė“, kurią pristatė simpoziumo svečias – Italijos Marche regionas (tarpininkavo Italijos kultūros institutas). Tarptautinė žiuri išrinko tris gražiausiai ir profesionaliausiai įrištas knygas. Pirmoji vieta atiteko Tulvi Hanneli Turo (Estija), antroji – Isabelle Poitras (Kanada), trečioji – Francoise Petitjean (Prancūzija). Specialiu žiuri prizu įvertinta Jūratė Armonavičiūtė.

Į TURINĮ
ATGAL