dailė 2003/2
Į TURINĮ
ATGAL

Venecija. 2003


Venecija tinkle

Jurgita Ludavičienė

Venecija dabar jau toli. Trys vasaros mėnesiai užglaistė įspūdžius. Bandant prisiminti tai, kas liko, į pirmą planą iškyla atidarymo karštis (kokio neatsimena ir patys venecijiečiai), nepaprasta parodų (o jose – kūrinių) gausybė, karštligiškas bėgimas per sales ir paviljonus, stulbinantis kontrastas tarp miesto ir bienalės. O Pasaulinis voratinklis rodo, kad aš ne viena – rašiusieji apie „bienalių bienalę“ įvairiais žodžiais teigia tą patį.
Lūkesčių, nuojautų ir nuogirdų dar nemačius bienalės buvo daug. Intrigavo vyriausiojo kuratoriaus Francesco Bonami intencijos: „Aš nemanau, kad įvairovę galima parodyti, sutelkiant ją viename taške. Jau vien ši mintis prieštarauja pati sau. Tai turiu galvoje, kalbėdamas apie „svajones ir konfliktus“. Mes svajojame apie universalią parodą, kuri leidžia idėjoms bendrauti tarpusavyje be kalbinių ar kitų barjerų. Tačiau realybėje konfliktas egzistuoja, kadangi kiekvienas žmogus, kiekviena šalis visiškai savitu būdu turi susikurti savo metodą menui suvokti. Taigi konfliktas glūdi klausime: priklausyti pasauliui ar pasilikti savyje?“ Apie menininkų atranką kuratorius atsiliepia taip: „Atranka nėra demokratiška, ji daugialypė ir chaotiška; aš skirtingiems kuratoriams suteikiau galimybę organizuoti savo šou visiškai autonomiškai ir tikiuosi, kad tai padidins lankytojų patyrimų galimybes. Aš norėjau ne vienas organizuoti superšou, o drauge su kitais parodų rengėjais sukurti mažesnes parodų „saleles“, į kurias žiūrovas galėtų įeiti“ (www.dradio.de). Į klausimą apie pozityvius „Žiūrovo diktatūros aspektus“ atsakoma: „Aš noriu vėl pagilinti publikos ir meno objekto santykį. <...> šia prasme „Žiūrovo diktatūra“ bandau tarp stebėtojo ir meno kūrinio sukurti subalansuotą sąveiką. Publika turi susidaryti įspūdį apie meno kūrinį, o ne spręsti, ar ji nori pažiūrėti kokį nors darbą, ar ne“ (www.sia-a-k.ch).
Norai tarsi ir pagrįsti, tačiau rezultatą tinklo recenzentai ir publika triuškina vienas už kitą negailestingiau. „...galutinai aišku, ką bandė pasakyti bienalės vadovas Francesco Bonami savo moto „Žiūrovo diktatūra“: Venecija bienalės metu tapo visiškai nebeapžvelgiama. Ir ne tik dėl to, kad daugelyje mieste esančių palazzo dėmesio reikalauja papildomos parodos. Net apribojus oficialią bienalės programą, apžvalgai laiko beveik nelieka. Taigi žiūrovo valia daugiau ar mažiau sąmoningai apsispręsti, ką jam verta pažiūrėti, o ką ne. Diktatūra tokiu atveju reiškia priverstinę selekciją atsitiktinėje sekcijoje“ (www.foerderkoje.de). „Svajoja visi, ir konfliktai nutinka nuolat. Taigi šis moto – ne daugiau kaip reklaminis šūkis. Ir iš populistiškai legitimuotos „Žiūrovo diktatūros“, perėjus Arsenalą, lieka tik žiūrovo bejėgiškumas. „Didžiosios parodos“, už kurias būdavo atsakingas vienas kuratorius, Bonami manymu, baigėsi. Taigi jis leidžia vienuolikai kuratorių daryti mažesnes parodas“ (www.faz.net). Tačiau ar tai išsigelbėjimas? „Šiai bienalei darosi būdinga tai, kad metai iš metų pagrįstai kritikuojami nacionaliniai paviljonai gelbsti renginį nuo visiško nuosmukio. Nacionaliniuose paviljonuose, skirtingai nuo Bonami ir 10 jo draugų kuruotų parodų, buvo parodyta daug daugiau darbų, kurie dar neatrodė kaip seni pažįstami. Galbūt 2005 metais Arsenalo parodą turėtų sudarinėti tautos ir jų vyriausybės? Tai pagaliau būtų tikra demokratija mene! Ar apskritai Venecijoje kas nors sugeba priimti sprendimus? Arba prisiimti atsakomybę?“ Atsakomybės reikalaujama už chaotišką ir nepakeliamai perkrautą rezultatą: „Visi išvažiavo iš Venecijos įkvėpti oro – meno kritikai, galerininkai, kuratoriai, muziejų direktoriai ir agentai: vieningai nusivylę bereikšme 50-ąja Venecijos bienale, pasimetančia banaliuose žaidimuose, neturinčia struktūros arba geriausiu atveju besiremiančia patikrintomis, visų nučiupinėtomis pozicijomis. Sugadintas jubiliejus. Spauda prisideda prie specialistų pasisakymų: „vidutiniškos varžybos“ (La vanguardia), „daug karšto oro“ (Stern), „perpildyta meno rinka“ (Frankfurter Allgemeine Zeitung).“ (www.kas.de/publikationen)
„Tačiau apie tokį senamadišką dalyką kaip kokybė šįkart nebeturėtų būti kalbama. Abi ypatingai išskirtos parodos Arsenale – Molly Nesbit, Rikrito Tiravanijos ir Hanso Ulricho Obristo „Utopia Station“; Hou Hanru „Veržimosi zona“ – parodo, kodėl: svarbiausia dalyvauti, kolektyviai mąstyti ir būti kūrybiškiems. Kas iš to išeina, nebe taip svarbu. Svarbiausia tarnauti kilniam tikslui – mąstyti apie geresnę ateitį, perplanuoti didmiesčius, teisingiau paskirstyti gėrybes ir mylėti artimą, nepriklausant kokiai nors konfesijai. <...> Kiekvienas gali atsisėsti ir leisti nuo stapelio pamėgtą posakį „aš esu menininkas“, pridėdamas sumeistrautus produktus“ (http://derstandard.at).
Arsenalas atrodo kaip „startas maratono bėgimui be apšilimo. Nėra jokio „pasiruošt“, jokio „dėmesio“, iš karto „marš!“ Nėra jokių linijų ar gairių. <...> O Arsenalo pabaiga – „Utopia Station“ – karūnuoja visą ekspoziciją. Tai, ką čia surinko Molly Nesbit, Rikrito Tiravanijos ir Hanso Ulricho Obristo trejybė, yra visiškas fiasko. Nepaisant parodoje dalyvaujančių Liamo Gillicko, Rodney Grahamo, Olafuro Eliassono ir Iljos Kabakovo, jiems pavyko „sukuruoti“ tikrą šiupinį, žaismingai užtemdantį visus kitus darbus. Parodos architektūra funkcionuoja taip blogai, jog atrodo, kad teatro scena kiša koją po ją slankiojančioms figūroms. Tai perša vienintelę išvadą: „Utopia Station“ turi būti tučtuojau evakuota, iš sraigtasparnio, naudojamo miškų gaisrams gesinti, aplieta derva ir tada pastatyta San Marko aikštėje. Geriausia – su Bonami kaip pilotu, kuris toliau gėrėtųsi savimi tarsi chirurgas, pats sau operuojantis piktybinį auglį. Taip paroda pašalintų gaižų skonį iš mūsų burnų, kurį paliko daugelio kuratorių politika“ (www.foerderkoje.de).
Jeigu viskas taip blogai, gal vis dėlto padėtį galėtų gelbėti nacionaliniai paviljonai?
„Ir ten, kur buvo laikomasi nacionalinės reprezentacijos, vaizdą menkino arba kokybės trūkumas, arba – kaip vokiečių ir prancūzų paviljonuose – beveik šventinis nuobodulys. <...> Išsiskiria Portugalija su Pedro Cabrita Reisu, kuris savo hermetiškose ir tuo pat metu ypač estetiškose įvairiausių medžiagų instaliacijose vaizduoja žmogiškąją kovą už būvį. Paminėtinas tarptautinį pripažinimą pelnęs Olafuras Eliassonas, Islandijai priklausantis tiek pat, kiek ir Danijai. Danijos paviljone jis rodo temos „Erzinimas ir dezorientacija“ variantą su veidrodžių instaliacija. O pats Eliassonas, kaip ir daugelis šiuolaikinių menininkų, gyvena Berlyne“ (www.kas.de/publikationen).
O laimėtojai? Nemačiau Liuksemburgo paviljono. Buvo pernelyg karšta, ir kankino pernelyg didelis nuovargis. Kadangi oficialus bienalės atidarymas, kai turėjo būti iškilmingai pranešta apie „Auksinių liūtų“ laimėtojus, skelbtą valandą taip ir neįvyko, teko išvažiuoti, nesužinojus, kad pagrindinis prizas paskirtas būtent šiam paviljonui. Būčiau tikrai pažiūrėjusi. Apie jį vėliau su ironija buvo atsiliepiama, kad „Liuksemburgo paviljonas buvo dažniausiai recenzuotas niekieno nematytas paviljonas“ (www.universes-in-universe.de). „Vidury karščiausios vasaros žmonijos atmintyje laimi ekspozicija, pavadinta „Kondicionuotas oras“! (http://derstandard.at) Tačiau žiuri sprendimą motyvavo tuo, jog Su-Mei Tse videoinstaliacija yra „įspūdingas ir tuo pat metu poetiškas skambesio, filmo ir erdvės derinys“. Niekas nesitikėjo, kad būtent Liuksemburgo paviljonas bus premijuotas „Auksiniu liūtu“ už didžiausią nacionalinį indėlį. Favoritais buvo laikomi Santiago Sierra įrengtas ispanų paviljonas, į kurį patekti galėjo tik Ispanijos piliečiai – menininko nuoroda į sienų peržengimo baimę, bei vokiečių režisieriaus ir akcionisto Christopho Schlingensiefo „Baimės bažnyčia“. Subversyvūs nekonvencinių menininkų darbai“ (www.revue.lu).
Stanikai aptarimuose neminimi. O gaila – ir paviljonas buvo taip netoli nuo laimėjusiojo, ir ekspozicija verta dėmesio. Tuo tarpu štai kaip atrodo dailę studijuojančių berlyniečių favoritai: „I vieta – Australijai už Patricios Piccinini antropomorfines hibridiškas būtybes, II vieta – Izraeliui už Michaelio Rovnerio filmų, kuriuose žmonės mutuoja į genus, projekcijas ant Šv. Petro kupolų, III vieta – Skandinavijai už koncepciją – visas paviljonas kaip magiškas kubas. Ir atskiras prizas Austrijai už Maksą Ernstą primenančias Bruno Gironcoli skulptūras. Vokietija ir Šveicarija – veee. Tai toks mūsų vietų paskirstymas (vienbalsiai)“ (www.sat.org).
Bet kokiu atveju, net jei į viską pažiūrėsi būtent iš šitos – tinklo – pusės, „Venecija – ne toks miestas, kuriame būtų galima ilgai nervintis dėl akivaizdžiai nevykusio meno. Joje yra tiek daug ypatingų dalykų, kuriuos verta atrasti...“ (www.universes-in-universe.de)

Į TURINĮ
ATGAL