dailė 2004/1
Į TURINĮ
ATGAL

Gimė 1940 Šakiuose.
1960-1966 studijavo tapybą Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), Dailės pedagogikos fakultete.
Nuo 1974 Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

Algimantas Jonas Kuras. Himnas perskilusiai šypsenai. 1972, asambliažas, 52x35x4
Personalinės parodos
1968 Lietuvos dailininkų sąjunga, Vilnius
1975 „Dainavos" sanatorija, Druskininkai
1976 Dailės parodų rūmai, Vilnius
1978 Estijos dailės muziejus, Kadriorgo rūmai, Talinas, Estija
1986 Fotografijos galerija, Vilnius
1991 Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
1992 galerija „NB", Viborgas, Danija
1995-1996 Atviros Lietuvos fondo namai, Vilnius
1997 Miesto galerija, Vitlichas, Vokietija
2000 „Piešiniai daiktai, pusmeniai", Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
2002 „Algimantas Kuras. Asambliažai/Assemblage", galerija „O11", Vilnius

Algimantas Jonas Kuras. Kompozicija su lėlės galva. 1972, asambliažas, 32,5x22,5x5

Algimantas Jonas Kuras. Peizažas nr. 20. 1981, kartonas, aliejus, 50x40

Algimantas Jonas Kuras. Akimirka. 2002, drobė, aliejus, 83x73

Algimantas Jonas Kuras. Situacija WERF. 2002, kartonas, aliejus, 45x51

Algimantas Jonas Kuras. Fragmentas. 2003, piešinys, popierius, mišri technika, 20,5x14
Svarbiausios grupinės parodos
1966 Respublikinė jaunųjų dailininkų paroda, LSSR dailės muziejus, Vilnius
1967 Respublikinė jubiliejinė dailės paroda, LSSR dailės muziejus, Vilnius
1968 Paroda, skirta VLKJS 50-mečiui, Dailės parodų rūmai, Vilnius
1969 Vilniaus jaunųjų dailininkų tapybos paroda „Pavasaris-69", Dailės fondo salonas, Vilnius
1970 respublikinė jubiliejinė dailės paroda „Lenino keliu", skirta V. Lenino 100-osioms gimimo metinėms, Dailės parodų rūmai, Vilnius
1971 respublikinė paroda „Sportas dailėje", Dailės parodų rūmai, Vilnius
Respublikinė peizažo paroda, M.K. Čiurlionio dailės muziejus, Kaunas
1972 Jaunųjų dailininkų paroda, Dailės parodų rūmai, Vilnius
1973 Grupinė tapybos paroda. K. Dereškevičius, A. Kuras, A. Šaltenis, A. Švėgžda, A. Taurinskas, Dailės fondo salonas, Vilnius
II respublikinė jaunųjų dailininkų darbų paroda, M.K. Čiurlionio dailės muziejus, Kaunas
Jubiliejinė dailės paroda, skirta Vilniaus 650-mečiui, Dailės parodų rūmai, Vilnius
Vilniaus jaunųjų dailininkų autoportreto paroda, Dailės fondo salonas, Vilnius
1974 Lietuvių tapybos paroda, Valstybinė paveikslų galerija, Tbilisis, Gruzija
Lietuvių dailės paroda, Minskas, Baltarusija
III respublikinė jaunųjų dailininkų darbų paroda, Panevėžio dailės galerija
1975, 1978, 1981, 1984, 1987 Vilniaus tapybos trienalės, Dailės parodų rūmai, Vilnius
1975 respublikinė paroda „Mūsų kaimas", Dailės parodų rūmai, Vilnius
paroda, skirta Tarybinės armijos 30-mečiui, Dailės parodų rūmai, Vilnius
Sąjunginė tapybos paroda, Centriniai menininkų namai, Maskva, Rusija
Tarptautinio tapybos plenero dalyvių darbų paroda, Budapeštas, Vengrija
paroda „Ekologija-89", Dailės parodų rūmai, Vilnius
Respublikinė tapybos paroda, Kauno paveikslų galerija
1990-1993 „Grupės 24" parodos, Vilnius; Kaunas; Panevėžys; Klaipėda; Šiauliai; Kėdainiai
1991 Tarptautinio simpoziumo Verfene dalyvių kūrybos paroda, „Galerie in Traklhaus", Zalcburgas, Austrija
1994 „Grupė 24", galerija „Spadem", Paryžius; Municipalinė biblioteka, Turas, Prancūzija
Grupių paroda, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
„Duona ir druska", Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
1995 „Duona ir druska", Dailės koledžas, Edinburgas, Didžioji Britanija
Autoportretų paroda, galerija „Lietuvos aidas", Vilnius
1996 „Duona ir druska", „Cornerhouse", Edinburgas; Mančesteris, Didžioji Britanija
Natiurmortų paroda, galerija „Lietuvos aidas", Vilnius
„Grupės 24" paroda, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
„Asmeninis laikas" (Estijos, Latvijos ir Lietuvos dailė 1945-1995), šiuolaikinės dailės galerija „Zachęta", Varšuva, Lenkija; centrinė parodų salė „Maniežas", Sankt Peterburgas, Rusija
„Nonkonformistinis Sovietų Sąjungos menas", Zimmerli meno muziejus, Niu Brunsvikas, Naujasis Džersis, JAV
1997 „Grupė 24", galerija „Plaisiren", Stokholmas, Švedija; meno centras „Arsenalas", Ryga, Latvija
„Anapus laiko", Lietuvos ambasada, Maskva, Rusija
„Tylūs ir garsūs spalvų šnabždesiai popieriuje. Šiuolaikinė lietuvių tapyba", „Galerie Sparkasse", Erfurtas; „EKS im Haus der Philharmonie", Zulis; Vitlicho galerija, Vokietija; Atviros Lietuvos fondas, Vilnius
Didžioji Diuseldorfo dailės paroda, „Kunstpalast", Diuseldorfas, Vokietija
„Tylusis modernizmas Lietuvoje. 1962-1982", Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
„Lietuvos dailė’ 97. Galerijos pristato", Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
1998 Meninio piešinio paroda, galerija „Arka", Vilnius
1999 „Lietuvos dailė 1989-1999: dešimt metų", Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
„Grupė 24: 1989-1999", galerija „Lietuvos aidas", Vilnius
„Grupės 24" paroda „Žvilgsnis į Lietuvą", Potsdamo rotušė, Vokietija
2000 „Molėtų kraštas trijų tapytojų akimis", meno klubas „Akcija M", Molėtai
„Grupė 24", „Grosvenor House", Londonas, Didžioji Britanija
2001 „Baltijos menas. Kova už meninės išraiškos laisvę sovietmečiu 1945-1991", Zimmerli meno muziejus, Niu Brunsvikas, Naujasis Džersis, JAV
2002 „Natiurmorto retrospektyva", galerija „Arka", Vilnius
paroda „Iš kišenės III", LDS parodų salė, Vilnius
2003 „Prieš trisdešimt metų: Kostas Dereškevičius, Algimantas Kuras, Arvydas Šaltenis, Algimantas Švėgžda", galerija „Maldis", Vilnius
„Peizažas lietuvių tapyboje", galerija „Arka", Vilnius


Algimantas Jonas Kuras: nutapyti juodraudoniai mėlyną žemę

Aldona Dapkutė

Gastronomo durys, nutrintos, apdaužytos, su stipria spyruokle (teko matyt?). Man jos simpatiškos. Bet ne visiems! Ar yra koks ryšys, kad kam nepatinka tokios durys, nepatiks ir mano paveikslas? (Kuras, 1989). Man atrodo, kad ryšys yra.
Apžvelgiant tapytojo Algimanto Kuro, 2003 m. Nacionalinės premijos laureato, nueitą kūrybos kelią, konkretybės įgauna ir universalių prasmių. Meno vertę sukuria tam tikra kultūros situacija (Kuras, 1989). Kokia kultūros situacija sukūrė šio dailininko tapybos vertę?
Tam tikromis datomis įrėminau faktus, kurie, man atrodo, iškalbingai byloja apie Algimanto Kuro kūrybos „karštuosius taškus" ir jos poveikį Lietuvos dailei. Šitos datos brėžia ribas ir tarp dviejų Lietuvos istorinių laikotarpių: sovietinio ir nepriklausomybės: 1940-1966-1973-1979-1989 - 1991-2003 (nuo 2002 VDA Tapybos katedros vedėjas). Man imponuoja tapytojo Augustino Savicko mintis, išsakyta po 1991 m. personalinės Kuro parodos: Kuro meno drabužiai pasiūti iš suvalkietiškos, tvirtos, kaimietiškos medžiagos. Jie kvepia mūsų gimtąja žemele. Jos purvu ir lietumi, šiukšlynu ir plačiu, lietingu dangum (Savickas, 1992). Tačiau pats menininkas niekada nieko apie tai nekalba. Keista estetiška nuostata, atsirenkanti tik tai, kas tinka tapybai. Čia galima rasti kūrybos genezės šaknis.
Būsimasis dailininkas gimė 1940 m. Šakiuose. Kalbantis su juo, susidaro įspūdis, kad jis itin akcentuoja subjektyvų santykį su tikrove ir kaip grynasis modernistas deklaruoja savo individualistinę nuostatą tos tikrovės atžvilgiu. Ją formavo individualus tapybos istorijos traktavimas bei asmeninis patyrimas, be kita ko, ir vaikystės prisiminimuose nugrimzdę realybės vaizdai bei jų išgyvenimai. Tai liudija vienas mano dėmesį ypač patraukęs paveikslas „Kompozicija su arkliu" (1973). Kaip teigia tapytojas, jau tuomet, vaikystėje, stebint veterinarijos gydykloje gydomus aklius, jam kilo mintis palyginti arklį su mechanizmu. Paveiksle sužaidžiau mechaniškumu ir metafizika. Metafizika - subjektyviai iškreipta tikrovė. Mūsų tikrovė yra iškreipta subjektyvumo. Menas - psichinė tikrovė. Menininkas kuria subjektyvią tikrovę - tai būdinga meno savybė. Subjektyvios tikrovės teigimas - atvirumas. Aš ieškojau šiame paveiksle keistumo - naujo požiūrio į arklį. Man rūpėjo tos situacijos su arkliu keistumas (Kuras, 2004).
Algimanto Kuro tapybai išties būdinga įtaiga - žiūrovui įteigiamas ne objektyvus reiškinių turinys, o subjektyvus matymas. Stipriausia ta įtaiga tada, kai motyvas taip „paskęsta" tapybiškume ir paveikslo struktūroje, kad tampa visai kuo kitu, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Rodos, paveikslas ryškėja pats iš savęs. Kai neregimybė, gal numanoma, potenciali tame motyve, įsikūnija, paveikslas pradeda gyventi nepriklausomą nuo dailininko gyvenimą. Vėlyvojoje kūryboje lieka dažnai tik stipriai abstrahuotos tikrovės užuominos ir stiprus, stangrus gesto tapybos vyksmas. Per paskutinį mūsų pokalbį tapytojas (jo mintis pateikiu kursyvu) su šiokia tokia ironija sakė, kad ką beparašyčiau apie jo kūrybą, iš esmės parašysiu apie save. Esu pasyvi Kuro paveikslų atžvilgiu, nes negaliu juose nieko pakeisti. Tik priimti arba ne. O paveikslo suvokimą laikau intencionaliu veiksmu, ir prasmė randasi dialogo su juo lauke - ne paveiksle ir ne manyje. Be to, juk tekstas vienaip ar kitaip legitimuoja kūrinį. Ir tam tikros prasmės, kaip dialogo išdava, žadina naują dialogą. Visada stebėjausi ne tuo, kad nesuprantame vienas kito, o kad apskritai susikalbame. Bet, nepaisydami mūsų skirtybių, mes vis dėlto bendraujame. Susikalbėjimo sunkumai...
Vieni tapo paveikslus, kiti rašo straipsnius apie juos. Tapyba turi savo kalbą, dailėtyra - savo metodus. Ir, matyt, tai yra taip pat natūralu, kaip kad medis auga lauko vidury. Gal ir kyla kam noras kvestionuoti jo buvimą čia, bet medžiui tai nesvarbu. Jis auga. Vardan paties gyvenimo...
Paveikslas „Kompozicija su arkliu" rodytas 2004 m. sausį Šv. Jono gatvės galerijoje surengtoje tapybos parodoje (kuratorė A. Dapkutė). Anais laikais paveikslas nebuvo rodytas, dabar - tarsi praėjusio laiko liudininkas lyg ir nebegali šokiruoti. Tačiau pirmąkart pamatęs šį paveikslą jaunas dailės kritikas E. Dirgėla pastebėjo, jog Kuras dar aštuntojo dešimtmečio pradžioje užčiuopė tai, ką eksploatuoja šiuolaikinis Didžiosios Britanijos menininkas Damienas Hirstas (g. 1965). Gyva-negyva santykio išprovokuoti apmąstymai tampa viena konceptualiojo meno mėgstamų temų.
Tokia mūsų gyvenimo įvairovė. Jos amplitudė labai kontrastingai plati, gali būti siaura ir gili (upės susiaurėjimas visada sraunus) (Kuras, 2002). Tapytojas dažnai kartoja teiginį apie gyvenimo įvairovę. Jau kūrybos pradžioje dailininkas užčiuopė ir plastiškai įkūnijo tą įvairovę. Nuo 1966-ųjų (tais metais baigė tuometinį Valstybinį dailės institutą) pradėjo dalyvauti parodose. 1968 m. surengė pirmąją personalinę tapybos parodą LDS, 1976, 1986, 1991 m. jo tapybos parodos eksponuotos Dailės parodų rūmuose (dabar ŠMC). Septintojo-aštuntojo dešimtmečio kūryba šakojasi įvairiomis kryptimis: tai ir žaidimas kičo elementais, munchiškojo ekspresionizmo stilistika, ryškaus kolorito klykiantys, rėkiantys ekspresyvūs ar popartiški paveikslai, natūros studijomis pagrįsti miesto peizažai, arsiškos dvasios natiurmortai su gėlėmis bei liaudies skulptūra, ironiški portretai, asambliažai, kompozicijos drabužių ir kabyklų tema, horizontalių plokštumų - dangaus ir žemės opozicijos variacijos bei aštuntojo dešimtmečio pradžioje atrasta „šiukšlynų estetika", o naujausi darbai kupini sferinės erdvės bei šviesos. Kurą vieną pirmųjų Lietuvoje sudomino kičas ir jo kaip pasipriešinimo pernelyg rimtai ideologinei oficialiajai tapybai interpretacija (1972-1973); jis yra vienas pirmųjų lietuviško asambliažo kūrėjų (iki 1976); reikšmingi lietuvių tapybos raidoje yra jo „prieblandų" kolorito atradimai bei irstančių daiktų diskursas. Nuo 1979 m. iš daugybės galimų kūrybinių idėjų pasirinkta viena. „Susiaurėjimas" lėmė tapybos gelmę ir kūrybinės energijos sraunumą.
Kol tapytojo kūryba nėra deramai ištyrinėta, neturime monografijos ir kūrybos albumo, bet kokia klasifikacija nebus išsami ir tiksli. Nepretenduodama į apibendrinimus, vis dėlto drįstu tvirtinti, kad „archeologiškai" atidengiant Kuro tapybos „kultūrinius sluoksnius" išryškėtų naujos, iki šiol neįvardytos tendencijos tiek šio dailininko, tiek lietuvių tapyboje. Galimi netikėti atradimai.
2003 m. buvo surengta paroda „Prieš trisdešimt metų", skirta paminėti 1973 m. vasario 13 d. Dailės fondo salone P. Cvirkos gatvėje atidarytą parodą (A. Kuras, K. Dereškevičius, A. Šaltenis, A. Švėgžda). 1973-iaisiais ketvertukas deklaravo naują estetiką ir tematiką. Ir nors Kuras teigia, kad jį visada domino tik KAIP, t.y. tapybos gramatika, vis dėlto negali paneigti, kad ne kiekvieno daikto pavidalas jį gali sudominti: man svarbiausia - parankūs objektai; kuo mažiau vertingi, tuo labiau man parankūs (Kuras, 2004). Tokia dailininko nuostata kyla iš pasipriešinimo miesčioniškumui, banalybei, t.y. tam, kas visiems patinka. Stipriausiai anuomet šokiravo kasdienybės motyvai, vulgarokos gyvenimo scenos (tualetai ir pan.), antidekoratyvumas, ironija ir „bjaurumo estetika". Pačius aštriausius paveikslus tada matė tik artimiausi draugai. „Aktyvus kritiškas realizmas" (Kuras, 1970) radosi iš to kultūrinio grunto, kurį kiekvienas jautė po kojomis, ir iš vidinės jėgos. Kuro stiprybė slypi ir tame, kad jis nesusitapatina su tuo, ką stebi. Tačiau stebi suinteresuotai, aistringai, sakyčiau, kaip tikras fenomenologijos metodo išpažinėjas, kuriam tyrimo objektas yra „grynasis" sąmonės srautas, išgyvenimų srautas. Išgyvenimų srautą būtina tiesiogiai, intuityviai patirti (E. Husserl).
Aš esu stebėtojas. Aš negaliu pakeisti to, kas įvyko. Galiu vaizdingai pavaizduoti. Neideologizuoju, nemoralizuoju. Man rūpi vaizdingumas - man rūpi gyvenimo teatras (Kuras, 2004). Dailininką nuolat intriguoja „aš" ir „ne-aš" santykis, KITAS. Tas KITAS ir yra visas likęs pasaulis. Susitikimas nežada nieko paguodžiančio, nors buvimas-pamatytu (J-P. Sartre) suponuoja santykį: egzistencinį ir estetinį. Fenomenologai teigia, kad pats pradinis santykis su pasauliu, pradinė pasaulėjauta yra estetinio pobūdžio. Estetinis išgyvenimas yra emocinis fenomenas, kuris reikalauja nedalykinės sąmonės nuostatos. Ir tapytojo kūryboje ryškus gyvenimo, egzistencinės filosofijos, septintajame dešimtmetyje ypač „madingos srovės", idėjų poveikis. Todėl, matyt, tam tikras dailininko nuostatas derėtų sieti su platesniu XX amžiaus kultūros, ne vien meno, kontekstu.
Noras neįtikti, nepatikti - tokia buvo nuostata. Man rūpėjo laisvė... Nebuvau prisirišęs prie laikmečio. Buvau jaunas ir stiprus, smarkus tipas. Naujoji patirtis radosi iš susidūrimo su naujais meno reiškiniais, kurie tuo metu buvo užblokuoti. Pirmas kirtis man - tai Munchas. XX amžiaus menas buvo ekspresionistinis. Ekspresionizmas - tikra jėga, stiprybė, tikra gyvybės intriga, formos ekspresija, formos struktūra. Būti opozicijoje tais laikais man patiko. Aš pasirinkau eit prieš vėją. Galėjau sau tai leisti, nes gyvenau ne iš kūrybos (Kuras, 2004). Bendraminčius vienijo pagarba lietuviškojo modernizmo kūrėjams arsininkams ir masino Vakarų modernizmo atverti naujos formos ieškojimų keliai, suartino vienodas nusistatymas oficialiosios sovietinės dailės atžvilgiu. Tai buvo ne tik bendras jaunųjų startas, bet ir lietuvių tapybos posūkis autentiško gyvenimo ir meno išpažinimo link. Nėra nei grožio, nei bjaurasties. Menui viskas tinka: ir kičas, gyvenimo drama, linksma laimė, ir visi kiti paklydimai (Kuras, 2001). Kova, vykusi tarsi tik estetikos lauke, neturėjusi deklaruotų politinių ar ideologinių aspiracijų, noro keisti gyvenimą, tapo iš esmės keičianti. Išlaisvinanti. Niekada neužmiršiu, kaip anuomet parodoje pajutau, jog atidarau duris į tikrą tapybos pasaulį, kartu ir į savo pasaulį. Po ketvertuko pasirodė Mindaugo Skudučio kartos (devintojo dešimtmečio pradžia) tapytojai, kurie žengė dar radikalesnį žingsnį, atrasdami žaizdotą kasdienybę ir pasąmonės „peizažus". Paskutinis kūrybos sąstatas pastūmėjo vagoną į priekį... Po mūsų jie įgavo jėgos. Jie buvo laisvesni negu mes. Mane tik stebina, kad nesusilaukė konfrontacijos. Jų paveikslus ėmė pirkti miesčionys, snobai. Įdomu... (Kuras, 2004).
1979 m. įvyksta ketvertuko paroda dabartiniame ŠMC. Parodoje išvydome tai, ką šiandien vadiname Algimanto Kuro tapybos fenomenu. Manyčiau, tai ir buvo stipriausia paraiška Nacionalinei premijai. 1989 m. Kuras tampa „Grupės 24" nariu. Tarsi uždėtas savotiškas „gyvojo klasiko antspaudas". Bet dailininkas lieka paniręs savo tapyboje. Visa tikrovė - medžiaga. Atsiveria vis naujos durys į gyvenimo suvokimus (Kuras, 2004).
Sukūriau savo filosofiją - dangus ir žemė, ir daiktiškasis laikinumas. Tai mano mąstymo būdas. Siekiau struktūros sudėtingumo. Man daiktai neįdomūs, man patinka daiktų pavidalai, daiktų neatpažįstamumas: ar tai būtų dvesianti katė, ar šiukšlė (Kuras, 2004). Nuo 1979 m. tapytojas išlaikė „daiktiškojo laikinumo" kryptį: sukūrė savitą paveikslo kompozicijos koncepciją ir koloritą, kurio pagrindas - „taurieji paslaptingi tonai". Tos ilgesingos horizonto linijos ir šviesa ant jų gal atsirado iš Lietuvos lygumų. Įvyksta akivaizdus ir neišvengiamas natūros-kultūros, gamtos-miesto susidūrimas. Stebina Kuro gamtos nuotaikų variantų koncentracijos stiprumas, traukiantis savęsp erdviškumas, kurį intriguojančiai perkeičia priartinta irstančių daiktų drama. Paveikslas mus moko jį žiūrėti. Ryškėja nuojauta, kad čia slypi kažkas archetipiško, glūdinčio pasąmonėj, pačioj žmogaus savasties gelmėj. Paveikslas atsiranda iš kažko patvaraus, nepraeinančio... Gal tai būtų sakralumas, apsireiškiantis gamtos pavidalais? Nežinau, nes Kuras niekada nėra apie tai nei kalbėjęs, nei skelbtuose tekstuose pasakęs. Akivaizdu viena, kad jis sukūrė (atrado?) paveikslo struktūrą, kuri išreiškia ir kintančią, neapčiuopiamą pasaulio esatį, ir jos egzistencinį universalumą. Tarytum būtų „išsprendęs" Karlo Jasperso dilemą: „Tai, kas pastovu visais laikais, yra objektyvu, o tai, kas nuolat kinta, bet vis dėlto išlieka amžiais, yra egzistencialu".
Tapytojui pavyko kasdienybėje atrasti savo natūrą ir tapybinio virtuoziškumo bei improvizacijos dėka pasiekti nuo mūsų nepriklausomai egzistuojančios gamtos ir subjektyvios minties jungtį. Peizažai tampa tapybinio suvokimo manifestacija. Dailininkui svarbi spalva, bet, kitaip nei daugumos lietuviškojo ekspresionizmo atstovų, ji nėra „sukabinta" vien su emocijomis ar tuo, ką reprezentuoja. Spalva keistai materiali, tarsi vizualizuota materijos substancija. Greičiau spalva paveiksle tampa paslaptingų galių pripildyta šviesa ar tamsa, erdve ar ertme, drėgme ar kvapu, garsu ar tyla. ...Užtepsiu tą priešingą spalvą vos vos gyva žaluma (beveik ochriškai žalsvą tylą) (Kuras, 2000). Juslinį paveikslų poveikį sustiprina ir su lygiais plotais konfliktuojantys potėpiai, ir teptuko gesto palikti pėdsakai, rėžiai. Ir neužteptos drobės šmėžuojantys ploteliai, dažų nutekėjimai. Žemiškos spalvos kaip būsena, talpinanti savy kažką nežemiško. Tos pasaulį formuojančios jėgos ir intriga tarp jų Kuro tapyboje yra svarbiau už konstatavimą ir apibrėžtumą, išbaigtas formas. Visada kažkas tyliai vyksta, keičiasi, nyksta ir randasi kartu. Tai paliudija ir paveikslų serijos bei motyvų variacijos.
Kuro tapyboje ant pusiausvyros ribos - prieštaros: racionalumas ir jausmai, materialumas ir metafizika, jusliškumas ir neapčiuopiamybė, motyvo sugestija ir grynas tapybiškumas, brutalumas ir švelnumas, metaforos ir akivaizdumas, žinojimas ir nuojauta... Visa tai leistų kalbėti apie dailininką ne vien lietuvių tapybos tradicijų kontekste, bet atrasti sąsajas ir su platesniu dailės istorijos kontekstu. Formalių elementų svarba ir tapybos apologetika sietina su septintajame dešimtmetyje besiformuojančio jauno menininko aistringu susidomėjimu Vakarų modernizmu. Juolab kad jis tuo metu Lietuvoje buvo uždraustas vaisius. Aš ieškojau. Pervirškinau visą dailės istoriją. Ryškiausia žvaigždė man buvo Munchas. Šagalas ypatingai patiko. Siužetas manęs nedomino, tik tai, kaip jis, parinkęs tris įdomiausias spalvas ir pilką foną, įdomiai sužaidžia. Kai ketvertuką kūrėm, labai daug galvojau apie liaudies meną, esu nutapęs neblogų natiurmortų su dievukais. Kai kuriuos dabar vertinu labiau negu dabartinį savo meną. Šventesni. Mažiau formalizmo. Dievukai buvo šventi, kad lietuviški. Po to patraukė Vakarų modernizmas. Formos struktūra tapo svarbiausia. Procesas man tapo turiniu (Kuras, 2004). Toje ištikimybėje moderniajai tapybai yra kažkokio vitališko užsispyrimo ir nenumaldomo tikėjimo tapybos ateitimi „dabarties svetimybėje"... Dailininko dirbtuvės kampe stovi vienintelis toks jo paveikslas be tapybos. Ant drobės anglimi užrašytas tekstas:
Čia yra dar visai negruntuota drobė - negimęs paveikslas. Fuko švytuoklė arba pakenks jums, arba pataisys sveikatą. Gal (ar) skaitėte Edgaro Alano Po „Šulinys ir švytuoklė"? Gyvenimas yra tuščia (nebaigta?) tapyti drobė. Neįsikūnijimas tai yra nebaigta gerti savo gyvenimo vandens stiklinė. Mus vis vien troškina. Ir nieko nebelieka, kaip vienąsyk išgerti. Ligi dugno... KA1996

Į TURINĮ
ATGAL