dailė 2004/1
Į TURINĮ
ATGAL

Feliksas Jakubauskas. Šviesos namai. 2003, vilna, šilkas, dirbtinis pluoštas, mišri technika, 127x192

Jaunius Erikas Kaubrys. Pavasario peizažas. 2000, lietas, klijuotas, šlifuotas, poliruotas stiklas, 30x50x15
Personalinės parodos
1998 Stiklo plastikos paroda, „Akademijos" galerija, Vilnius
Stiklo skulptūrų ir grafikos paroda (kartu su V. Kalniniu), „Kauno lango" galerija
1999 Stiklo ir akvarelės paroda (kartu su E. Nalevaika), „Kauno lango" galerija
2000 Stiklo ir akvarelės paroda (kartu su E. Nalevaika), Alytaus kraštotyros muziejus
Stiklo plastikos paroda, Klaipėdos galerija

Jaunius Erikas Kaubrys. Pozicija. 1998, lietas, klijuotas, šlifuotas, poliruotas stiklas, 35x40x20
Svarbesnės grupinės parodos
1995 Kalėdinė stiklo paroda, Dizaino salonas, Kaunas
1997 Stiklo dailininkų paroda, Dailininkų sąjungos galerija, Vilnius
1998, 2003, 2004 klubo „Sfinksas" parodos, skirtos Lietuvos Nepriklausomybės dienai, Kauno paveikslų galerija, Kauno apskrities viešoji biblioteka
1999 Stiklo plastikos paroda (kartu su A. Daugėla, V. Janulioniu), „Naujųjų skliautų" galerija, Vilnius
Kauno stiklo dailininkų paroda, LDS Kauno galerija
2000-2002 Tarptautinė Šiaurės šalių stiklo paroda „Nordic Glass 2000 - Glass without boundaries", Kopenhaga, Danija; Oslas, Norvegija; Stokholmas, Švedija; Helsinkis, Suomija; Talinas, Estija; Ryga, Latvija
2000 Tarptautinė stiklo paroda „Vitrum Balticum", Keramikos muziejus, Kaunas
Kauno dailininkų paroda, Krokuvos dailės galerija „Podbrzezie", Lenkija
Kauno taikomosios dailės paroda, Kauno paveikslų galerija
Stiklo ir juvelyrikos kalėdinė paroda, „Kauno lango" galerija
2001 Tarptautinė stiklo paroda, Rygos dailės akademija, Latvija
Lietuvių stiklo dailininkų paroda, Silkeborgo dailės muziejus, Danija
2001-2004 Geriausio metų kūrinio parodos, Kauno paveikslų galerija
2002 VDA Kauno dailės instituto dėstytojų ir studentų stiklo paroda. Projektas „Nežinoma XX a. paskutinio dešimtmečio Lietuvos dailė", LDS Kauno galerija
paroda „Vanduo ir spalva", Kauno paveikslų galerija
tarptautinė stiklo paroda „Vitrum Balticum II", Keramikos muziejus, Kaunas
2002-2003 Naujametinė stiklo dailininkų paroda, Dizaino salonas, Kaunas

Jaunius Erikas Kaubrys. Torsas. 1995–1998, lietas, šlifuotas, poliruotas stiklas, 30x50x15
Simpoziumai
2000 Tarptautinis stiklo simpoziumas Holmegardo stiklo gamykloje, Danija

Jaunius Erikas Kaubrys. Driežas. 2003, lietas, klijuotas, šlifuotas, poliruotas stiklas, 45x25x20

Interjero darbai
1990 vitražas „Smilga" (diplominis darbas, 10 kv. m), Juodkrantė
1991-1993 Marijos Taikos Karalienės bažnyčios vitražai (120 kv. m), Klaipėda
1994-1995 Sintautų bažnyčios vitražai (80 kv. m), Šakių r.
1995 Šv. Mikalojaus bažnyčios vitražas „Arkivyskupo T. Matulionio portretas" (1,5 kv. m), Kaunas
restorano „Margiris" vitražas (2 kv. m), Kaunas
restorano „Didžioji siena" vitražas „Senamiestis" (8 kv. m), Kaunas
1995-1996 Daugų bažnyčios vitražai (56 kv. m), Alytaus r.
1998 kavinės „Mėlynoji paukštė" šviestuvas, Kaunas
1999 KTU Vadybos fakulteto dekoratyvinis akcentas, Kaunas
Vaišvydavos autoremonto įmonės administracinio pastato vitražas, Kauno r.
„Tamro" firmos administracinio pastato dekoratyvinis akcentas - sienelė, Kaunas

Apdovanojimai
2000 diplomas už stiklo kūrinių kolekciją parodoje „Kauno taikomoji dailė"
2001 LDS diplomas už kūrybinius rezultatus


Jaunius Erikas Kaubrys: skaidrūs stiklo vaizdiniai

Raimonda Kogelytė-Simanaitienė

Meninio stiklo parodose Jaunius Erikas Kaubrys pasirodė 1997-1998 m. Tuo laiku Lietuvoje jau keleri metai reiškėsi menininkai, pakeitę Gražinos Didžiūnaitytės, Algimanto Žilio, Danieliaus Ramelio ir kitų dekoratyvines vazas kūrusių autorių požiūrį į stiklą. Naujoji dailininkų karta (Vygantas Paulauskas, Remigijus Kriukas, Valmantas Gutauskas, Arūnas Daugėla, Artūras Rimkevičius, Sigita Grabliauskaitė) susidomėjo vaizduojamosios stiklo plastikos galimybėmis, priartėjo prie konceptualaus kūrinio pozicijos.
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje minėtų dailininkų kūryboje išryškėjo skaidraus, gryno stiklo vaizdinys. Tuometinė jaunoji karta, atsisakiusi spalvingų vazų modelio, stiklo mene siekė išreikšti abstrakčią idėją, išgryninti, minimalizuoti kūrinių formą, nes optiškai paveiki, aplinką atspindinti stiklo medžiaga pati savaime pasižymi puikiomis vaizduojamosiomis savybėmis. Stiklo dailininkai tarsi orientavosi į garsėjančią dizainerišką slovakų (Vaclavo Ciglerio, Jozefo Tomečko, Mariano Karelo ir kt.) poziciją, manipuliavo natiurmortiška abstrakčių stiklo akcentų sąveika. 1990-1994 m. lietuvių autorių darbai dažniausiai skaidrūs, vienspalviai, kurti iš pūsto, klijuoto, šlifuoto bei poliruoto langinio ar optinio stiklo bei lieto krištolo. Analogiška stiklo plastikos raida (šios meno rūšies atnaujinimas) tuo metu vyko ir Latvijoje bei Estijoje1. Tai atskleidė bendros Baltijos dailininkų parodos, dešimtojo dešimtmečio pradžioje vykusios Vilniuje, Panevėžyje ir Rygoje.
Šiame kontekste vis labiau tvirtėjo skulptūrinė stiklo pakraipa, beje, iki šiol populiari ir užsienio šalių stiklo mene. Lietuviško stiklo skulptūrinėje tendencijoje kristalizavosi du skirtingi raiškos keliai. Pirmasis krypo į abstrakčios formos vaizdinius. Kaip jau minėta, juos kūrę menininkai daugiausia sprendė estetinius stiklo plastikos uždavinius. Antrosios pakraipos autoriai atsisakė abstrakčios raiškos ir pasirinko sudėtingesnį - siužetinio vaizdavimo kelią, grįstą antropomorfinėmis bei zoomorfinėmis interpretacijomis bei jų jungtimis. Pastarųjų stiklo skulptorių darbai išreiškė dar modernizmo pamėgtas figūros perteikimo galimybes bei postmodernizmo paveiktą žmogaus kūno transformaciją. XX a. pabaigoje analogišką kryptį plėtojo daugelis pasaulyje žymių stiklininkų - išskirtinos brito Davido Reekie ekspresyvios, agresyvios stiklo žmogystos, popartiškos amerikiečio Dano Dailey komiksinės grupės, makabriški vokiečių menininko Erwino Eischo garsenybių portretai ir daugelio kitų modernizmo bei postmodernizmo skulptūrines interpretacijas atspindėjusių autorių darbai2. Paskatinti užsienio menininkų pavyzdžių, figūrų bei jų fragmentų vaizdavimu dešimtojo dešimtmečio viduryje susidomėjo ir kai kurie lietuvių stiklininkai. Tai, kas dailininkams seniai buvo įprasta skulptūroje, kitoje medžiagoje atrodė nauja ir originalu3. Skulptūriškas stiklo vaizdinys bei sudėtingos kūrinių formavimo technologijos akivaizdžiai praplėtė dekoratyvaus lietuviško stiklo stilistiką bei kūrinių interpretavimo skalę. Galima teigti, kad dešimtajame dešimtmetyje šią poziciją ryškiausiai atspindėjo V. Paulausko, A. Daugėlos, Algirdo Mazgelio darbai. Jaunių Eriką Kaubrį taip pat galime priskirti prie tų menininkų, kurie aktyviai palaikė figūrinės (apimtinės bei reljefinės) stiklo plastikos tendenciją. Dailininkas prisiminė, jog be skulptūrinio vaizdavimo tiesiog neįsivaizdavęs tolesnės savo kūrybos. „Ši pakopa dar mokantis atrodė tiesiog privaloma. Ir nors dėstymas institute rėmėsi servizų projektavimu, pirmąsias stiklo skulptūrų formas pasidariau jau studijų metais"4.
Daugiausia stiklo skulptūrų, eksponuotų pirmosiose personalinėse parodose, menininkas sukūrė 1995-1998 m. Šio laikotarpio darbai - itin vientisi, cikliški, įgyvendinti tarsi vienu atsikvėpimu5. Pastarųjų metų kūriniuose dailininkas išbando bei derina karšto (liejimo) bei šalto (šlifavimo, poliravimo) medžiagos apdirbimo būdus. Ankstyvosiose stiklo skulptūrose atsispindėjo tiek gamtos reiškinių stebėjimai („Banga", „Uola", „Kamienas"), tiek ir metaforiški, simboliniai figūriniai temos sprendimai („Angelas", „Nikė", „Kylantis", visi 1995-1998). Šių kūrinių meninį vaizdą sąlygojo apibendrintas motyvas, stiklo masės sunkumas, masyvi apimtis, paviršiaus rupumas, grubumas, ką dar labiau sustiprino tamsaus, pilkšvai melsvo ar žalsvo stiklo gelmė6. Sodri spalva, niūrūs, pilki tonai, derantys su šviesesnėmis detalėmis, kūriniams teikė paslapties, asociatyvumo.
Tolesnei kūrybai neabejotinos įtakos turėjo dailininko kelionė į vieną svarbiausių stiklo meno regionų Europoje - Veneciją. Nūdienos italų stiklui būdingas daugiaspalviškumas, formų egzotika bei artistiškumas regimai paveikė menininką - jis ėmė aktyviau naudoti ryškaus kolorito bei skaidraus stiklo derinius. Tamsūs pilki tonai ir drastiški raudoni intarpai kūriniams teikė dramatiškumo, efektingumo („Pozicija", 1998; „Karo kirvis", 1999). Pastaruosiuose darbuose Kaubrys pabandė ne tik ekstravagantiškiau traktuoti stiklo spalvą, bet ir ieškoti naujų, komplikuotesnių formų bei kompozicinių sprendimų. Pasitelkti įvairūs rakursai, pagausėjo skirtingo stiklo junginių, paradoksalių, kurioziškai transformuotų, humoru bei ironija dvelkiančių detalių. Kruopščiai išlietos, modeliuotos žmogaus kūno dalys (rankos, kojos) pradėtos jungti su abstrakčiomis formomis („Įsibrovėlis", 1999; „Pabėk", 1999; „Skorpionas", 2000). Originalūs siluetai, skirtingi žiūros taškai, aktyvus koloritas minėtiems kūriniams suteikė papildomų, kontroversiškų prasmių. Šios skulptūros atspindėjo autoriaus gvildenamą žmogiškosios savasties, egzistencinių vertybių temą. Stikle transformuoti pavidalai įgijo groteskišką atspalvį, kvestionavo žmogiškojo orumo, tapatybės klausimus („Driežas", 2003). Stiklo skulptūrose bei reljefuose autorius sąmoningai balansavo ant estetiškumo ir beskonybės ribos: derino disonansines spalvas, skirtingų stiklo kokybių fragmentus, kontrastiškas formas, taip išgaudamas šokiruojantį, kartais kičinį, bet kartu intriguojantį meninį rezultatą („Žuvelė", 2000). Realistiškas gyvio ar žmogaus kūno detales netikėtai įterpdamas į neutralų stiklo paviršių, supriešindamas realią ir abstrakčią formas, pasirinkdamas koliažinį komponavimą autorius siekė gilesnių stiklo meninio vaizdo asociacijų, paradokso. Visi šie bruožai atsispindėjo ir ironiškuose darbų pavadinimuose - „Kandis" (2001), „Tau" (2001), „Sau" (2001), „Netyroji dvasia bevandenėje vietoje" (2002), „Autoportretas su kojomis" (2002). Stiklo skulptūrose menininką domino vis sudėtingesni medžiagos santykiai: blizgančio ir matinio stiklo sąveika, kontrastas tarp grubaus, tekstūrinio ir glotnaus stiklo paviršiaus, kompozicijos kūrimas iš įvairių, sudėtingų stiklo elementų. Visa tai bylojo ir apie tolydžio gilėjantį autoriaus medžiagos bei technologijų išmanymą, konceptualesnį požiūrį į medžiagą. Stiklo masės medžiagiškasis svoris, sodrus koloritas, iki žvilgesio nupoliruoto arba faktūriško paviršiaus bei išradingų, stiklo luito „logiką" griaunančių detalių suderinimas atskleidė Kaubrio plastikos savitumą, jo stikliškumo sampratą7.
Pastaraisiais metais Kaubrys išbandė reljefinę raišką. Didelėse spalvingose stiklo plokštėse akcentuotas aukštas reljefas autoriaus kūriniams suteikė ypatingą dinamiškumą, plastiškumą. Ypač tai išryškėjo elegantiškuose moterų torsuose. Juose grakščiai stilizuojamos figūros formos, kiek idealizuotai, kaip akto žanre, perteikiamas moters kūno grožis, juslingumas („Torsai" I, II, 2003-2004). Toks kūno traktavimas iš esmės nėra naujas ar originalus, tačiau stiklo medžiagoje jis įgyja savitumo: atsiskleidžiant stiklo savybėms (persišviečiamumui, trapumui, šviesos poveikiui) natūra atrodo interpretuota kūrybingiau, estetiškiau.

_________________________
1. R. Simanaitienė, XX a. Lietuvos stiklo plastikos meninio vaizdo raida. Humanitarinių mokslų dr. disertacija, VDU, ASI, Kaunas, 2003, p. 77.
2. D. Klein, Artists in Glass. Late Twentieth Century Masters in Glass, London: Octopus Publishing Group, 2001, p. 7.
3. Beje, čia galėtume prisiminti panašaus pobūdžio tendencijas lietuvių keramikoje ar netgi tekstilėje.
4. Iš autorės pokalbio su dailininku, 2000 12 16.
5. Stiklininkų kūrybą ženkliai riboja asmeninės studijos sąlygos, kurios dažnai nėra idealios. Studijose įmanoma tik viena ar kita stiklo apdirbimo technologija, iš dalies sąlygojanti dailininko meninę stilistiką. XX a. dešimtajame dešimtmetyje lietuvių stiklininkai įsisavino liejimo, sulydymo (kitaip vadinamo moliravimu) bei stiklo sukepinimo (fjuzingo) technologijas. Jos pakeitė individualioje dirbtuvėje sunkiai įmanomą pūtimą, taip pat dėl technologinių ypatumų paskatino stiklo skulptūrų kūrimą.
6. Pastarojo meto Kaubrio darbams naudotas tamsus Panevėžio stiklas tapo šių kūrinių vizualinio panašumo, stilistinio bendrumo požymiu.
7. R. Kogelytė, „Stiklas (apie dailininko J.E. Kaubrio kūrybą)", Literatūra ir menas, 1998 12 05, p. 9.

 

Į TURINĮ
ATGAL