dailė 2004/1
Į TURINĮ
ATGAL

Krzysztof Stanisùawski (b. 1956) is an art critic, independent curator, editor-in-chief of the magazines Sztuka, Projekt and Art & Business, and the author of books on contemporary art

Iwona Wojewoda-Jedynak. Interjeras. 2002, drobė, tempera, 150x100

OBA (Ryszard Grzyb, Marcin Osiowski). Visi garbingi lenkai kaip Čingischanas. 2002, drobė, akrilas, 148,5x114,5

Ewa Miazek. Pastatas su velniu. 2004, drobė, aliejus, 100x140

Paweł Susid. Be pavadinimo (Vladimiro Lenino daiktai). 1980, drobė, aliejus, 33,5x33,5

Ryszard Gieryszewski. Du trikampiai. 1997, medžio raižinys, 70x50

Sylwester Ambroziak. Jaučiant tavo kvapą, jaučiant tavo kvėpavimą. 2002–2003, medis, 102x110x120

Józef Szajna. Batų siena, asambliažas


Kasdienė apžvalga: šiuolaikinė lenkų dailė

Krzysztof Stanisławski

64 lenkų menininkai, 150 paveikslų, skulptūrų, grafikos darbų ir instaliacijų
Paroda „Varšuva Vilniuje" ir „Vilnius Varšuvoje" - tai nepaprastai svarbus kultūros įvykis, kuris gali užpildyti daugiametę tuštumą ir pristatyti žiūrovams meno reiškinius, tradiciškai suvokiamus kaip žinomus, bet iš tikrųjų - naujus (lietuvių dailės ekspozicija Varšuvos galerijoje „Dom Artysty Plastyka" vyko tuo pat metu kaip ir lenkų dailės paroda Arkos dailės galerijoje Vilniuje).
Tokio plataus šiuolaikinio lenkų meno pristatymo Lietuvoje dar nebuvo. Parodoje eksponuojami ir profesorių, ir ką tik buvusių studentų darbai, Venecijos bienalės ir Kaselio „Documentos" dalyvių kūriniai, o greta - Poznanės studentų grafikos bienalės ir mažųjų formų konkursų laureatų darbai. Parodoje nėra vienos temos ar komplikuotų atrankos kriterijų - viską lėmė kūrinių kokybė. Tai apžvalga. Ši paroda nėra meno žurnalų, kritikų, galerininkų ar meno vadybininkų reitingų iliustracija. Tai kasdienė apžvalga.
Kadangi projektą inicijavo tokios institucijos kaip Lietuvos dailininkų sąjunga ir Lenkijos dailininkų sąjungos Varšuvos skyrius, ekspozicijoje „Varšuva Vilniuje" dominuoja Varšuvos dailininkų kūriniai (kuratoriai Ewa Miazek ir Krzysztofas Stanisùawskis pakvietė tik keturis menininkus iš kitų miestų: Vroclavo, Lodzės ir Čenstakavos). Ta prasme apsiribota viena, tačiau gausiausia ir Lenkijoje dominuojančia menine bendruomene
Lenkų ir lietuvių kultūros kontaktai tradiciškai labai glaudūs, draugiški, įvairūs etc. Galbūt dėl to artumo ir panašios pasaulėjautos jie yra ir sudėtingi. Meno erdvėje tai reiškia, kad nors ir gerai išmanome bendrą šalių istoriją, plėtojame tarptautinius ryšius, tačiau, deja, beveik visai nepažįstame vieni kitų šiuolaikinės dailės. Tai glumina ir verčia susimąstyti. Kažkodėl nutrūko tradiciniai parodų ir menininkų mainai. Tačiau gal ne galutinai? Skrupulingi abiejų šalių kultūros ministerijų valdininkai tikriausiai suskaičiuos, kiek parodų surengta paskutiniais dešimtmečiais. Turbūt keliasdešimt. Tačiau po 1989-ųjų įvyko tik viena dėmesio verta, rimta, didelė, reprezentacinė lietuvių dailės paroda - „Asmeninis laikas" (1996). Tai buvo bendra Lietuvos, Latvijos ir Estijos dailininkų paroda, vykusi prestižinėje erdvėje - galerijoje „Zachęta" ir Šiuolaikinio meno centre „Zamek Ujazdowsky". Kuklesnis, tačiau nereiškia, jog mažiau reikšmingas lietuvių pasirodymas - paroda „Naujoji Lietuva", vykusi Gdanske Šiuolaikinio lietuvių meno festivalio metu. Taigi per pastaruosius metus - tarp „Asmeninio laiko" ir „Naujosios Lietuvos" - sunku prisiminti kokią nors reikšmingesnę šiuolaikinės lietuvių dailės parodą, surengtą Lenkijoje.
O kaip su šiuolaikine lenkų daile Lietuvoje? Ji buvo rimtai pristatyta tik vieną kartą. Prieš septynerius metus Šiuolaikinio meno centre Vilniuje parodyta muziejinė paroda, kurioje eksponuota lenkų dailė po 1945 metų. Tai buvo paroda, kurioje, kaip vertino lietuvių organizatoriai, „susitelkta į retrospektyvinę istorinio proceso analizę, o ne į aktualius lenkų dailės reiškinius". Aktualiems reiškiniams atėjo laikas šių metų kovo-balandžio mėnesiais. Iki gegužės 2 d. toj pačioj vietoj - Šiuolaikinio meno centre Vilniuje buvo pristatomas naujasis Lenkijos menas - paroda „Po baltai raudona vėliava. Naujasis menas iš Lenkijos". Projektą parengė galerija „Zachęta" ir Maskvos meno centro kuratoriai Irina Gorlova ir Michailas Mindlinas. Šis projektas buvo tarsi atsakas į naujojo Rusijos meno parodą „Snieguolė. Naujasis menas iš Rusijos", kuri vyko prieš dvejus metus ir visų pirma buvo orientuota į rusiškąją publiką. Į Vilnių ji pateko „pakeliui".
Taigi rodoma istorija, „naujieji", ir tie tik „pakeliui". Toj sekoj trūko vidurio - lenkų dailės stuburo. Būtent jį ir pristato apžvalginė paroda „Varšuva Vilniuje". Tai bandymas apibrėžti dabartinę lenkų dailės situaciją, patikrinti, ar bruožai, kurie tradiciškai apibūdina lenkų dailę, vis dar jai būdingi.

Kolorizmas - ką tai reiškia šiandien?
Tikrai ne tą patį, ką reiškė prieš 80 metų, kai grupė Krokuvos dailės akademijos studentų subūrė Paryžiaus komitetą ir išvyko į Prancūzijos sostinę mokytis meno iš postimpresionistų. Ir tikrai ne tą patį, ką kolorizmas reiškė tuoj po Antrojo pasaulinio karo, kai iš naujo kūrėsi dailės akademijos, kuriose dominavo „kapistai" (nuo KP - Paryžiaus komitetas). Jų dėka kolorizmas tapo vienintele ir svarbiausia XX a. lenkų dailės kryptimi bei atskaitos tašku daugeliui tapytojų kartų. Prieš kolorizmą galima buvo maištauti, bet jį reikėjo pažinti ir juo remtis (ši kryptis dominavo aukštosiose meno mokyklose penktajame-aštuntajame, o kai kur dar ir devintajame dešimtmetyje, pvz., Krokuvos dailės akademijoje).
Ką šiandien reiškia kolorizmas? Ar tai stilius, ar paprasčiausiai tradicinis tapybos traktavimas? Juk koloristai gali būti labai įvairūs: figūristai, abstrakcionistai, ekspresionistai, siurrealistai. Tačiau kažkas juos vis dėlto jungia. Tai santykis su tapybos materija. Šiandien koloristai gali ir nebūti „kapistų" stiliaus atstovai, bet tai menininkai, kuriems spalva - vienas svarbiausių kūrinio elementų. Tapybą jie suvokia kaip absoliutą, kaip kūrybos ir gyvenimo esmę.
Teresa Pągowska teigia: „Tapau gyvendama". Studijuodama Poznanėje ji patyrė betarpišką kolorizmo įtaką, o vėliau atsidūrė Sopoto mokyklos „kapistų" draugėje. Tačiau dailininkei artimesnis buvo originalus ispaniškasis informel stilius. Pasibaigus juodai pilkų a‘ la Tapies paveikslų laikotarpiui, nuo aštuntojo dešimtmečio jos paveiksluose padaugėjo spalvų. Ar tai reiškia, kad tapytoja tapo koloriste, nors daugelį metų prieš kolorizmą maištavo? „Viena aišku: Pągowska yra puiki koloristė. Tačiau ar „koloristė" teorine prasme? Pakanka žvilgterėti į jos paveikslus ir palyginti juos, pavyzdžiui, su Cybiso darbais (vienas iš Paryžiaus komiteto kūrėjų ir kolorizmo propaguotojų - aut. past.), kad pamatytum, jog skirtumas yra didžiulis. Tačiau spalva kaip gyvenimo manifestacija, vitališkos energijos, atsinaujinimo galių išraiška, būdas atskleisti žmogaus emocijas? Aišku, taip. Ta prasme ji yra koloristė" (Mirosùawas Ratajczakas, katalogo „Teresa Pągowska. 1960-1970 metų paveikslai" įžanga, galerija „Fibak Büchner", Varšuva, 2003).
Tadeuszo Dominiko negalima vadinti koloristu tradicine prasme, nes jo individualaus stiliaus formavimuisi įtakos turėjo abstrakcija (neogeometrinė, organinė): informel ar tašizmas. Jeigu koloristais vadintume spalvos, kaip absoliučios vertybės, garbintojus, Dominikas būtų ne tik kolorizmo išpažinėjas, bet ir to tikėjimo žynys. Panašiai kaip ir Stanisùawas Fijaùkowskis, kuris spalvą suvokia visai kitaip - jis remiasi Strzemiòskio ir Kandinskio laiškuose išdėtyta teorija.
Parodoje yra keletas įvairių kartų menininkų, kurių kūrybą apibūdina santykis su natūra, o ypač peizažu - tai abstrakcijos, sukurtos pripažįstant kolorito primatą. Jų darbuose peizažas tėra išeities taškas (pavyzdžiui, paveikslo skaidymas horizontalėmis, kurios tampa erdve, bylojančia apie „meną be ribų"). Janas Tarasinas apie tapytoją Marią Orzęcką rašė, kad jos kūriniuose „peizažas tėra situacinis pretekstas tolesniems laisviems perkūrimams, vizualiems apibendrinimams ar abstrakčių struktūrų inspiracijoms" (Maria Orzęcka, „Tapyba. Gyvenimo eliksyras", galerija „Studio", Varšuva). Peizažais tam tikra prasme galima vadinti ir Krzysztofo Wachowiako drobes. Net jei tai dangaus peizažai. Ir dar vienas pavyzdys - Alina Bloch, tapanti aliejumi ant medvilnės ir drobės „nesančius peizažus". Jos kūrybos išeities taškas yra realūs ar išgalvoti vaizdiniai, kurie transformuojami koloristinės abstrakcijos link. Panašų tapybinės materijos ir spalvos suvokimą galima pastebėti ir Barbaros Pszczóùkowskos-Kasten paveiksluose.
Koloristiniai savo turiniu ir abstraktūs forma (perfrazuojant komunizmo klasikų formulę) yra parodoje eksponuojami Zofijos Matuszczyk-Cygaòskos darbai: organiški ir minkšti kaip audinys, kuris yra pagrindinė jos kūrybos medžiaga.

Geometrinė abstrakcija - ar ją menininkai šiandien dar naudoja?
Stefanas Gierowskis nenori kalbėti apie geometriją kaip apie išraiškos būdą. Jam meno vertybė yra pats tapymas, „be komentarų ir kitų priedų, kurie turi savo „mokslinį" pagrindą". Profesorius Gierowskis atstovauja dviem pagrindinėms abstrakcijos kryptims: geometrinei ir negeometrinei (taip įrodydamas šio skirstymo dirbtinumą). Jo akvareles, ypač sukurtas aštuntajame dešimtmetyje, galima priskirti organiškajai krypčiai. O Jerzys Grabowskis prisipažįsta, kad jo grafikos pagrindas yra matematika, garantuojanti kūrybinės raiškos objektyvumą.
Geometriją, kaip tapybos būdą, pripažįsta Dorota Grynczel ir Apoloniuszas Węgùowskis, anot kurio, tapyba „reikalauja nuolatinės disciplinos ir meninio filosofavimo". Węgùowskis sako: „Stengiuosi įveikti chaosą. Geometrija suteikia man galimybę sukurti savą vidinę kompoziciją ir galutinai įveikti visus metafizinius ilgesius, uždaryti juos paveiksluose bei piešiniuose" (Boýena Kowalska, „Ieškant sutarimo. Menininkai apie meną", galerija „El Elbląg", Katovicai, 2001).
Kiti parodoje dalyvaujantys abstrakcionistai savo darbuose taip pat naudoja sprendimus, artimus geometrijai, tačiau traktuoja ją kaip meninės raiškos būdą, kaip citatą ar fragmentą, kartais kaip kompozicijos kontrapunktą. Pavyzdžiui, tapytoja Anna Alicja Trochim, kuri, regis, labiau domisi šviesos problemomis ir jai artimesnė optika nei matematika (jeigu apskritai menininkui reikalingas mokslas). „Dievas, Šviesa, Saulė" - taip prasideda eilėraštis, išspausdintas dailininkės kataloge kaip moto. Adamas Styka nėra geometristas, bet savo abstrakcijose naudoja kai kuriuos šiai krypčiai artimus pagrindus. Panašiu keliu eina ir Ryszardas Gieryszewskis.
Nors lenkų dailininkai dažnai naudojasi abstrakcijos kalba ir nesvarbu, ką liudija šios srities pavyzdžių gausa parodoje (tiek tapybos, tiek grafikos ekspozicijoje), negalima kalbėti apie abstrakcijos dominavimą šiuolaikinėje lenkų dailėje. Ši tendencija yra pernelyg komplikuota ir sunkiai žiūrovams suvokiama, kad būtų populiari.

Naujoji ekspresija - ar ji dar egzistuoja?
Naujoji ekspresija, arba lenkų neoekspresionizmas, atsirado karinės diktatūros metais ir aktyviausiai plėtojosi devintajame dešimtmetyje. Ši kryptis ir šiandien gyvuoja. Atvira forma neoekspresionizmas reiškiasi dueto „OBA" kūryboje. „OBA" - tai Ryszardas Grzybas ir Marcinas Osiowskis, kurie kartu tapo nuo 2002-ųjų (tuo pat metu jie dirba ir atskirai). „OBA" darbai gimsta tapybos jam sessions metu ir tada, pasak dailininkų, „mes abu - tai trečias asmuo".
Naujieji ekspresionistai vis dar yra Marekas Sobczykas ir Paweùas Susidas. Nors tai gali skambėti keistai, nes žymią pastarojo autoriaus kamerinių drobių dalį sudaro užrašai.
Ekspresionistas klasikine prasme yra Zdzisùawas Nitka - šios krypties žinovas ir tyrinėtojas. Panašiai galima apibūdinti ir Mareko Sobczyko, šiuolaikinių kilmingųjų mirusiųjų portretų kūrėjo, paveikslus.
Ekspresija, smarkiai nuspalvinta publicistiniu atspalviu, yra Edwardo Dwurniko kūrybos pagrindas. Tačiau jis vengia vienareikšmių apibrėžimų - kažkada pasmerktas už naivizmą ir palygintas su Nikiforze, dabar tapo abstrakčius paveikslus Jacksono Pollocko dvasioje.
Arčiausiai grynojo ekspresionizmo Dwurnikas buvo devintajame dešimtmetyje, kai savo darbus eksponuodavo drauge su tuomet dar jaunais „naujaisiais laukiniais". Prie šio stiliaus Dwurnikas dažnai sugrįžta, tapydamas, pavyzdžiui, garsiausias lenkų poras: Pendereckius, Waùęsas ir Kwaúniewskius.
Poetinio ekspresionizmo atstovai yra Mikoùajus Malesza ir Jacekas Ùydýba, tiesa, kiekvienas jų yra savitas. O ekspresinės abstrakcijos šalininkais galima vadinti Eugeniuszą Mincielį ir Jarosùawą Wójciką, nors ir ekspresiją, ir abstrakciją jie suvokia visiškai skirtingai.

Figūros - ar šiandien jos dar kuriamos?
Profesoriai Gustawas Zemùa, Adamas Myjakas, Antonis Januszas Pastwa ištikimai kuria figūrines skulptūras. Tai neabejotinai geriausi šios srities atstovai Lenkijoje. Klasikinės formos, nors, tiesa, tai ne figūra, yra profesoriaus Jano Kuczo sukurta „Galva su auksiniu dantimi". Klasikines figūrines skulptūras iš marmuro parodoje eksponuoja Elýbieta Pietras. Įtaiga pasižymi Teresos Pastuszki-Kowalskos marmuro figūros. Šalia jų studijinių, dvasingų ir elegantiškų darbų iš tauriųjų medžiagų dėmesį patraukia Sylwestro Ambroziako medinių primityvistinių figūrų grupė.

Už grafikos ribų...
...aiškiai atsiduria Andrzejaus Kalinos ir Mareko Jaromskio kūryba. Jie - kolegos nuo Varšuvos akademijos laikų ir buvusios „Warsztat" grupės (1976-1980) nariai. Šiandien jie tikri klasikai, daugelio svarbių ir garbingų šalies bei užsienio apdovanojimų laureatai, tačiau visą laiką ieškantys ir radikalūs. Tikri individualistai ir ieškotojai naujų technikų bei raiškos priemonių, išeinančių už grafikos ribų tapybos, skulptūros, instaliacijos link. Andrzejus Kalina kuria gipsografiją (linoraižinys nuo klišės atspaudžiamas ant gipso masės). Jo darbai labai efektingi, bet kartu ir trapūs, subtilaus reljefo, polichromiški. Jaromskis iš popieriaus ir augalų masės daro trimačius grafiškus-tapybiškus-skulptūriškus objektus, kuriuos vadina „popieriografija" ir „žemės raižiniu".

Fantastiškumas - ar ši estetinė kategorija dar gyvuoja?
Šiandien tai turbūt silpniausia šiuolaikinės dailės kategorija. Paradoksalu, bet ją sukompromitavo tokių menininkų kaip Zdzisùawas Beksiòskis, Jerzys Duda Graczas ir kiti pasisekimas visuomenėje ir tarp kolekcininkų. Tai lengvo, komercinio, kičinio meno sinonimas. Ar dėl to reikėtų „amputuoti" visą fantastinio meno tradiciją? Žinoma, ne, nes tai vis dar yra daugelio įdomių ir svarbių ieškojimų - nuoseklių, nebanalių, nemadingų - teritorija. Maria Anto ir Franciszekas Maúluszczakas priskiriami prie iškiliausių šios srities menininkų.

Jaunas menas - ar šiandien tai tik „šaltųjų medijų" valdos?
Iš esmės taip, nes tik „šaltosios medijos" (fotografija, video, kompiuteris, instaliacija) atrodo šiuolaikiškiausios, drąsiausios, kuriamos išimtinai dėl kritikų, juoko, minties supaprastinimo. Jos tarsi specialiai sukurtos angažuotiems menininkams ir idealiai tinka kuratoriams bei tarptautiniams pasirodymams. Tačiau ką daryti, jeigu jaunas menininkas nenori būti angažuotas, tiki universalia meno kalba, tradicine tapyba, skulptūra ar grafika? Regis, tuomet jis nepriklauso „jaunajam menui". Dažniausiai jo nepastebi jauni kuratoriai ir kritikai. Jis nekuria grupių ir nerašo manifestų. Turi suktis pats, rūpintis parodomis, savo darbų pardavimu.
Piotras Wachowskis nustebino žiūrovus ir kritikus pasitelkęs du triukus: formalų (naudodamas fluorescencinius dažus ir apšviesdamas paveikslus ultravioletine lempa) ir teminį (savo kūrinių herojumi padarė Adolfą Hitlerį).
Ola Chaberek sukūrė vieną ilgiausių (taip užfiksuota Lenkijoje) paveikslų „Apsivalymo siena" (250x1200 cm, 2002). Šis darbas atliktas komplikuota technika: piešinys anglimi ant kartono, užklijuoto ant drobės, papildytas tapybinėmis aplikacijomis naudojant vaško sluoksnius ir sujungtas su instaliacija. Tačiau ne dydis lemia jos tapybos jėgą.
Iwona Wojewoda-Jedynak klasikine tempera tapo nuotaikingus interjerus ir natiurmortus, kupinus magiškos šviesos ir ramybės. Ji nesivaiko madų, nemėgdžioja vadinamojo „kritinio meno" ar publicistinės tapybos, kilusios iš spaudos bei interneto. Tapo sau ramiai, visa kita palikdama kitiems - jauniems ir garsiems. Dvi Maùgorzatos: Gurowska ir Dmitruk - jaunos grafikos žvaigždės - nusprendė jeigu ir nepaskelbti grafikoje revoliucijos, tai nors ją atgaivinti. Kiekviena jų tai daro savaip ir, kas svarbiausia - pasiremdamos tradicinėmis technikomis: linoraižiniu, piešiniu, litografija. Panašiu keliu eina ir Elýbieta Banecka-Olszewska.

Instaliacijos klasika - ar šiandien dar atmenami tos srities pirmeiviai?
Instaliacijos pradininkai, kaip žinia, buvo Marcelis Duchampas ir Kurtas Schwittersas bei Bauhauzo ir rusų konstruktyvizmo kūrėjai. Tačiau pirmieji šiuolaikinio asambliažo ir instaliacijų kūrėjai nebuvo nei prancūzai, nei rusai, nei amerikiečiai, o menininkai iš regionų, nežinomų ar menkai žinomų pasaulio meno teoretikams. Tadeuszas Kantoras su nuoskauda prisimena, kad dar karo metais savo pogrindžio teatre kūrė pirmuosius asambliažus ir instaliacijas. Tą patį galima pasakyti apie Wùadysùawo Hasioro ir Józefo Szajnos indėlį. Pastarasis (dalyvauja parodoje) kūrė asambliažus ir instaliacijas, dirbo su popmeno atstovais (Wolfu Vostelliu ir Josephu Beuysu). Kadangi tai darė teatre - kūrė iliuzinę scenografiją, retai pripažįstamas tarp savo kolegų iš Vakarų Europos. Tačiau Józefas Szajna yra vienintelis ir nuosekliausias instaliacijų kūrėjas, kuris į šią kūrybos sritį įnešė savitų raiškos elementų.
Jerzys Kalina instaliacijas kūrė jau aštuntajame dešimtmetyje, tuo pat metu, kai jos pasirodė Venecijos bienalėje ir parodoje „Documenta 6". Labiausiai jis reiškėsi devintajame dešimtmetyje, prasidėjus nepriklausomos kultūros sąjūdžiui (karinės diktatūros laikotarpiu ir po jo kai kurie menininkai savo darbų neeksponavo valstybinėse galerijose ir rengė ekspozicijas bažnyčiose). Jerzys Kalina nemėgsta termino „instaliacija", mieliau savo darbus apibūdina kaip „atmosferinius objektus", „gyvas adaptuotas piktogramas", „efemerinius ir pastovius objektus", šie pavadinimai, pasak jo, geriau atskleidžia šių kūrinių specifiką.
Reikia pastebėti, kad parodoje dalyvauja tokie instaliacijų kūrėjai kaip skulptorė Dominika Griesgraber ir tapytojas Dariuszas Mląckis.

Atskiri pasauliai - individualūs menininkai - šiandien taip pat kaip visada?
Yra tokių menininkų, kurių net ir labai norint negalima susieti su kokia nors tendencija ar stiliumi. Tuomet pasitelkiama kategorija „asmeninė mitologija" arba „individualybės mitologija" (remiantis vokiečių žurnalo „Capital" sudaromais reitingais). Ši sąvoka vartojama tuo atveju, kai negalima autoriaus prie ko nors priskirti. Aišku, ji nieko nepaaiškina, nes juk daugumos menininkų kūryba yra asmeninių mitologijų valdos, kuriamos remiantis asmeniniais patyrimais, išgyvenimais, įsitikinimais, tikėjimu ir pan.
Jerzys Mierzejewskis yra ne tik „individualus mitologas", bet ir visos tokių tapytojų dinastijos atstovas. Jis yra Jacko Mierzejewskio, kuris dalyvavo parodose kartu su formistais, sūnus. 1917 m. kartu su formistais, arba kaip jie patys save vadino - „lenkų ekspresionistais", pastarasis formavo šiuolaikinio lenkų meno įvaizdį. Profesorius Jerzys Mierzejewskis tapo miglotus metafizinius peizažus arba interjerus (dažnai savo studijos), kuriuose kažkas gyvena, tačiau tai greičiau ne konkretūs žmonės, o tik jų šešėliai.
„Savas mitologijas" kuria ir Ewa Miazek. Jos tapyba - tai abstrakcijos, figūriškumo ir iliuzinio vaizdo sąlyčio teritorija. Tapyboje Ewa ieško ir konstruoja simbolius. Kuria įtikinamai atrodančias, bet nerealias, išgalvotas šventoves ir neegzistuojančias, bet turinčias universalių bruožų dievybes.
Barbara Guzik-Olszyòska kuria neegzistuojančių šalių, o ypač piliakalnių, žemėlapius (plateau). Fantastinius peizažus tapo ir Ewa Peùka. Išvagoti prarajų ir bedugnių, jie išsidėsto visame drobės paviršiuje.
Janas Dobkowskis ir Krzysztofas Pająkas taip pat yra „individualių mitologijų" kūrėjai. Jų paveikslai, regis, yra artimi ir abstrakcijai bei simboliniam ornamentui, ir peizažui su figūrų elementais (pirmojo) bei futuristiniam architektoniniam peizažui (antrojo). Tai skirtingų kartų menininkai, turintys skirtingą patirtį, tačiau naudojantys panašius universalius ženklus, aiškias, net ryškias spalvas, kurios plokščiai klojamos ant drobės. Mariuszo Dąbrowskio „Sofos" taip pat nutapytos plokščiai ir ryškiai - už laiko ir erdvės ribų.
Visai kitokioje tapybinėje erdvėje gyvena Michaùas Zaborowskis. Jis taip pat nevengia grynų spalvų kontrasto, tačiau naudoja ir visą gamą pustonių bei grynai tapybinius, Renesansui ar XIX a. tradicijai artimus, formalius kompozicijos bei technikos būdus. Jo paveikslai yra kur kas arčiau gyvenimo ir džiaugsmo. Zaborowskis - ypatingų nuotaikų ir gyvenimiškų bei tapybinių momentų tapytojas. Jo darbuose yra ir humoro, ir erotiškumo, ir provokacijos. Šio to desertui.
Iš lenkų kalbos vertė Danutė Zovienė

Į TURINĮ
ATGAL