 |
1955 baigė studijas
Vilniaus valstybiniame dailės institute, Grafikos fakultete. |

Adasa Skliutauskaitė. Erdvė I.
20022003, spalvota litografija, 53x60 |
Personalinės parodos
1986 Dailės parodų
rūmai, Vilnius
1993 galerija
Vartai, Vilnius
1994 Foyer des
Leica, Wetzlaras, Vokietija
1995 Saale
Galerie, Saalfeldas, Vokietija
1996 galerija
Arka, Vilnius
2000 galerija
Lietuvos aidas, Vilnius
Phantastische Bibliothek, Wetzlaras, Vokietija
2001 galerija
Lietuvos aidas, Vilnius
Saale Galerie, Saalfeldas, Vokietija
Galerie Westerheide, Ranis, Vokietija
Ausstellungsraume Jenepharm, Jena, Vokietija
2002 galerija
Popularnia, Seinai, Lenkija
2003 galerija
Lietuvos aidas, Vilnius
2004 galerija Lietuvos aidas,
Vilnius |

Adasa Skliutauskaitė. Erdvė II.
20022003, spalvota litografija, 53x60 |
Svarbesnės grupinės parodos
1981, 1986, 1989, 1992
Tarptautinės grafikos trienalės, Talinas, Estija
1989 Tarptautinė
grafikos bienalė, Liubliana, Slovėnija
1990 Lietuvos
grafika, Suomija
1991, 1994
Tarptautinės grafikos trienalės, Krokuva, Lenkija
1992 Tarptautinė
grafikos trienalė, Fridrikstadtas, Norvegija
Grafikos paroda, Sallskapet, Stokholmas, Švedija
Baltijos šalių grafikos trienalė, Gdanskas, Lenkija
1993 Tarptautinė
grafikos bienalė, Mastrichtas, Olandija
Mažosios grafikos bienalė, Susekullen, Olofstromas, Švedija
1995 Tarptautinė
grafikos bienalė, Varna, Bulgarija
1996 Nordgrafija
Printmaking, Gotlandas, Švedija
I tarptautinė litografijos bienalė, Nidzica, Lenkija
1997 grupės 1
paroda, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
1999 grupinė
paroda, Eglės galerija, Kaunas
grupės 1 paroda, galerija Kauno langas, Kaunas |

Adasa Skliutauskaitė. Iš ciklo Pasirinkimas.
2002, spalvota litografija, 52x41 |
Kolekcijos, muziejai
Lietuvos dailės muziejus, Vilnius
Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus, Kaunas
Puškino muziejus, Maskva, Rusija
Tretjakovo galerija, Maskva, Rusija
Privačios kolekcijos Lietuvoje ir užsienyje |

Adasa Skliutauskaitė. Iš ciklo Pasirinkimas.
2002, spalvota litografija, 52x41 |
Apdovanojimai
2004 Vyriausybės
meno premija |

Adasa Skliutauskaitė. Iš ciklo Pokalbiai.
2001, spalvota litografija, 55x45 |
|
Adasa
Skliutauskaitė: baltos erdvės link
Jurgita
Ludavičienė
Pradėjus
rašyti apie Adasos Skliutauskaitės kūrybą, pradžioje sunku atrinkti ir
sugrupuoti krūvas popieriaus bei kartono lakštų, menininkės bute vienas
paskui kitą lekiančių iš stalčių ant grindų, nuklojančių dar likusį
laisvą kambario plotą. Piešiniai, tapyba, litografijos pasklidę tiek
laike, tiek ir erdvėje, susipainioji, norėdama suskirstyti juos kokiais
nors periodais. Ir tik paskui supranti kodėl. Todėl, kad spontaniška ir
iracionali autorė nesilaiko jokių kūrybos schemų, taigi ir pati kūryba
sunkiai pasiduoda įspraudžiama į kurį nors laiko ir stiliaus
stalčiuką. Ir vis dėlto.
Laikas. 1955 m. Vilniaus dailės institute baigusi grafikos specialybę,
Adasa Skliutauskaitė kūrė estampus, diafilmus, vadovėlių bei knygų
iliustracijas, piešinius, litografijas (parodose menininkė dalyvauja
nuo 1956 m., nuo 1957-ųjų yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė). Ne
kartą dalyvavo tarptautinėse grafikos trienalėse Taline ir
Krokuvoje, Fridrikstadte (Norvegija), Varnoje ir Mastrichte.
Dailininkė atstovavo lietuvių grafikai Liublianoje, Gdanske, Nidzicoje
(Lenkija), Gotlande ir Stokholme. Nors grupinės parodos, kuriose ji
dalyvavo, skaičiuojamos nuo šeštojo praėjusio amžiaus dešimtmečio,
personalinėms laikas atėjo kur kas vėliau tik 1986-aisiais. Šiuo metu
dailininkės kraityje penkiolika personalinių parodų. Pristačiusi savo
kūrinius ir Šiuolaikinio meno centre, ir Vartų, ir Arkos
galerijose, nuo 2000-ųjų Adasa prisiglaudė po Lietuvos aido
galerijos, surengusios jau keturias jos parodas, stogu.
Bandant išskleisti laike Adasos Skliutauskaitės kūrinių panoramą, į
akis visų pirma krinta tai, jog nepaisant skirtingų sričių, kuriose
reiškiasi menininkė knygos grafikos, litografijos, estampo, tapybos
galima pastebėti ir bendrų, visas šias sritis vienijančių požymių.
Ankstyviausi autorės darbai, palyginti su paskutiniais, tarsi įsprausti
į dekoratyvumo šarvą. Pastarasis veržia personažus, neduodamas jiems
laisvai kvėpuoti. Rankos laisvumas, linijų ir dėmių lengvumas ateina
ne iš karto, o su metais. Pirmosios knygų iliustracijos suvaržytos
ir dekoratyvios; čia daug veikėjų, tankiai užpildytas popieriaus lapas.
Linijos dengia spalvų dėmes, tarnaudamos kaip pastarųjų valdymo priemonė.
Pūstažandžiai vaikiškų knygučių veikėjai, pamotės dukros susiraičiusiomis
garbanomis, kruopščiai išpiešti nykštukai ir pelytės stilizuoti, kietesnės
manieros. Kaip ir ankstyvosios litografijos. Priemonės nesikeičia
dėmės ir linijos, tačiau anuomet kur kas labiau sukaustyti buvo potėpiai,
kur kas labiau atpažįstami ryškesnių kontūrų, labiau realiam pasauliui
priklausantys personažai, ryškesnė, skaudesnė spalvų gama. Su kiekvienais
metais linijos plonėja ir švelnėja, spalvos blunka ir darosi subtilesnės,
o tuščios erdvės popieriaus lakšte vis daugėja.
Objektai. Adasos
Skliutauskaitės iliustruotas knygutes daugelis skaitėme vaikystėje;
daugiau nei keturios dešimtys jos ranka pieštų knygučių tikrai gulėjo
ne vieno iš mūsų lentynose. Juditos Vaičiūnaitės, Ramutės Skučaitės,
Violetos Palčinskaitės, Anzelmo Matučio vaikams skirta poezija ir proza
neatskiriamai susiliejo su iš vaikystės atsimenamais Skliutauskaitės
piešiniais. Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos
(IBBY) Lietuvos skyrius 1994 m. už Skučaitės knygos Lopšinė ešeriukui
iliustracijas jai skyrė premiją. Ši knyga buvo nominuota kaip geriausia
metų knyga vaikams ir paaugliams. Adasos piešti personažai
primityvoki ir graudūs, spalvų bei linijų žaismu siekiama žadinti vaiko
fantaziją. Pirmosios knygutės buvo užpildytos stilizuotais
dekoratyviais piešiniais, būdingais šeštojo dešimtmečio lietuvių
grafikai, tačiau kuo toliau, tuo labiau einama asociatyvumo,
išsilaisvinimo link. Ne kontūro užspalvinimas, o laisvas dėmės ir
kontroliuojančios linijos dialogas ima viešpatauti Adasos
iliustruotose knygelėse. Čia apsigyvena personažai, kurių tekste nėra
ir niekuomet nebuvo nykštukai, ežiukai, pelytės, paukščiukai tarsi
antraplaniai aktoriai emocingai reaguoja į pagrindinių veikėjų
vaidinamą spektaklį. Užsidengia akis, nenorėdami matyti liūdno vyksmo,
plasnoja sparnais, kai visų laukia laiminga pabaiga, ar tiesiog pusiau
išlenda iš susiraizgiusių linijų kaugės, kukliai primindami apie savo
buvimą. Skliutauskaitės sukurtos iliustracijos lygiavertė knygos
dalis, papildanti tekstą ir suteikianti jam neapčiuopiamo skaidrumo,
lengvumo, melancholiškumo. Tekstiniai ir vaizdiniai lygmenys susitinka
ir išsiskiria, pasakodami apie tą patį, bet skirtingomis kalbomis.
Piešiniuose pieštuku ir kreidelėmis Adasa dažniausiai nevaizduoja
apčiuopiamų objektų. Sunku nusakyti, kur slypi jos piešinių magija;
regis, ten nėra nieko, išskyrus linijų raizginius pieštukais bei
spalvotas dėmes, iš kurių kartais susiformuoja žmogaus siluetas,
katinas, bažnyčios bokštas ar kėdė. Paprastučiai piešiniai veikia
sugebėjimu ne realybę, o nuotaiką įkalinti popieriaus lape. Linija
yra ir efemeriško siužeto ženklintoja, ir kompozicijos elementas.
Intuityvios, o ne racionalios kompozicijos, kurioje dėmių ir linijų
žaismas tiek pat svarbus kaip ir tie atpažįstamos tikrovės elementai,
išnyrantys iš susiraizgiusių brūkšnelių debesies. Piešiama tam, kad
būtų perteikta nuotaika ir būsena, tuo metu valdanti menininkę. O kartu
pasakojama apie tai, kas atsiranda tuomet, kai ranka ir dvasia sudaro
vienovę ir vienu įkvėpimu įsikūnija linijomis ir spalvinėmis dėmėmis.
Piešiniai sugeba priversti stebėtis, kiek nedaug reikia tam, kad
pamatytum vakaro sutemas, šešėlį tuščiame kambaryje, paukščio siluetą
ar žmogaus veidą.
Visgi reikšmingiausia Adasos Skliutauskaitės kūrybos dalis spalvotos
litografijos. Prieš keletą dešimtmečių susidomėjusi šia sudėtinga ir
Lietuvoje nelabai populiaria technika, ji sukūrė labai savitą šios
grafikos šakos variantą. Adasos litografijos iš pirmo žvilgsnio sunkiai
atpažįstamos kaip tokios; jas greičiau būtų galima laikyti tapyba
akvarele ar akrilu nei grafika. Šiose litografijose galima rasti ir
tapybiškų potėpių, ir spalvinių dėmių, formuojančių lakšto charakterį,
ir bėgščių, virpančių linijų. Litografijos tarsi atsiduria ant grafikos
ir tapybos ribos formaliai priklauso grafikai, bet vizualiai nei
vienai, nei kitai sričiai. Dėmės ir linijos juda popieriaus lape: dėmės
virsta namais, kai jose atsiranda langeliai, linijomis nužymimas
Arlekinas arba lėlė, mergaitė prie lango, peteliškė ar balerina. Ar
tuščios kėdės toks dažnas menininkės vaizduojamas objektas. Kėdės,
ant kurių kažkas sėdėjo, ar laukiančios, kol kažkas ateis? Personažai
tarsi ištirpsta popieriaus lape, balansuodami tarp realybės ir
iliuzijos ir sukurdami savotišką linijinės elegijos žanrą. Vaizduojami
objektai yra ir kartu jų nėra; jie plaukioja, balansuodami ant
fantazijos ir realybės ribos, visa savo esybe priklausydami informel sielos peizažams.
Subtilumas ir aristokratiškumas pagrindiniai Skliutauskaitės kūrinių
bruožai. Niuansai, visur tik niuansai, o ne kontrastai. Perlamutro
pilkumo, gelsvumo ar balandžio gurklelio rausvumo, kaip pasakytų
Flaubertas, potėpiai klojasi vienas ant kito, sukurdami švelnų
virpėjimą, taip vertinamą pačios autorės. Personažai tarsi įsupami į
daugybę perregimų šydų, kurie kai kur prasiskleidžia, leisdami įžvelgti
melancholišką litografijos scenoje vykstantį veiksmą. Litografijos
spontaniškos, emocingos ir neracionalios; atrodytų, jog jos kuriamos
vienu atsikvėpimu, jei nežinotum, kad šitam subtiliam spalvų ir linijų
mirgesiui išgauti reikia atspausti bent septynetą vienas kitą
užklojančių, bet nepaslepiančių sluoksnių, žinoti, kur palikti vietas
kitos spalvos dėmei, žodžiu būti tobulai įvaldžiusiam šios
kaprizingos technikos subtilybes.
Adasos Skliutauskaitės tapyba nuo grafikos skiriasi, ko gero, tik
atlikimo technika. Tas pats dėmių ir linijų žaismas. Tie patys spalvų
sluoksniai, kuriuos apraizgo plonu teptuku vedžiojamos linijos,
nužymimas atpažįstamas motyvas, o kartais pagrindinis veikėjas yra
tiesiog nuotaika... Tik tirštesnis akrilo potėpis, sunkesnės spalvos
pilkos, rusvos, balkšvos, kurias įrėžia griežtesni brūkšniai. Informel primenanti tapyba neturi
egzistencinio beviltiškumo; gestai pakankamai švelnūs, lyriški ir
spontaniški, nerėžiantys sielos ir akies, o greičiau jas glostantys.
Nuo plokštumos prie formos atrodytų, gana įprastas kelias. Tačiau
Adasa trimatę formą įpavidalina taip pat labai savitai: žaismingai,
vaikiškai, teatriškai. Menininkė siuva lėles, kurioms duoda rafinuotus,
sudėtingus, keistus vardus. Šios lėlės neturi nieko bendra su kičinėmis
barbėmis ar natūralistinėmis kūdikių kopijomis. Tai ne žaislai, o
greičiau atgiję autorės litografijų ir piešinių personažai, vaidinantys
įsivaizduojamame jos teatre. Lėlės puošnios, aptaisytos mezginių
sukniomis nėrinių apykaklėmis, suvarstomais bateliais ir skrybėlėmis su
rožėmis. Lėlės, kurios kartą sėdėjo ant Lietuvos aido galerijos
lango, traukdamos žvilgsnį ir kviesdamos užeiti į vidų. Fantaziją ir
praėjusių laikų nostalgiją žadinančios būtybės, nejučia primenančios
senovines nuotraukas, iš kurių rimtais veidais žiūri dažnai jau
nebeatpažįstami ano pasaulio gyventojai.
Emocijos. Pagrindiniai
Adasos Skliutauskaitės piešinių, litografijų ir tapybos darbų veikėjai
nėra tie, kuriuos galima atpažinti kartono lapuose ar popieriaus
lakštuose. Tai ne arlekinai mezginių apykaklėmis, taip menininkės
mėgstami paukščiai, katinai ar namai, kuriuose šviesa dažniausiai dega
viename kuriame nors lange. Tai ne kėdės, ant kurių niekas nesėdi. Ne
bažnyčios bokštas ar durys, atvertos į nežinią. Netgi ne erdvė,
susiformuojanti atsiradus lakštuose tuščio balto ploto. Pagrindinis
veikėjas visuomet yra nuotaika. Skliutauskaitė fiksuoja ilgesį ir
melancholiją. Laukimo poeziją, gimstančią žiūrint pro langą į kelią,
kuriuo niekas nepareina. Ramių laikų (kurių gal niekada ir nebuvo)
ilgesį, kai gali svajoti, žiūrėdamas į žolės lingavimą ar paukščio
plunksną. Menininkė pasiduoda spontaniškam minties proveržiui,
valdančiam ranką ir popieriaus plokštumoje atkuriančiam tuo metu
apėmusią nuotaiką. Daiktai ir žmonės, namai ir paukščiai lakštuose,
regis, atsiranda arba nyksta. Atrodo, jog jie užfiksuoti tapsmo (ar
tirpsmo) būsenoje: ką tik dar matei o dabar jau nebėra. Arba išnyra
ten, kur ką tik dar nieko nebuvo. Taip gimsta efemeriško lengvumo
įspūdis, kuris, laikui bėgant, kiekviename darbe darosi vis stipresnis.
Gimsta praėjusių dienų gailestis ir geresnių laikų ilgesys, noras
lengvai paliūdėti, akimis sekant linijų pėdsakus.
Savo kūryboje Adasa Skliutauskaitė nepaliaujamai eina vis didesnio
skaidrumo, lengvumo, efemeriškumo link. Vis švelnesnis, subtilesnis
dažo mirguliavimas litografijose. Vis laisvesnė ranka, laikanti
pieštuką ar teptuką, vis lengvesni potėpiai ir labiau perregimi dažų
sluoksniai. Personažai abstraktėja, darosi labiau anapusiniam, o
ne grubios realybės pasauliui priklausantys. Popieriaus plokštumoje
atsiranda vis daugiau erdvės, tuštėja lakštai ir grynėja mintis.
Dekoratyvumas išnyksta, lieka meistrystė kurti pasaulį tarp realybės ir
iliuzijos. Kol supratau, kad reikia palikti kuo daugiau tuščio ploto
visas gyvenimas praėjo, sako Adasa. Gyvenimas, einantis baltos
erdvės link, konvertavosi į linijas ir dėmes, įkūnijančias tai, kas
neregima ir neapčiuopiama, ką galima tik nujausti. Ir ko, jei ne Adasa
Skliutauskaitė, taip niekuomet ir nepamatytume.
|