Adasa Skliutauskaitė: baltos erdvės link  

Jurgita Ludavičienė

Pradėjus rašyti apie Adasos Skliutauskaitės kūrybą, pradžioje sunku atrinkti ir sugrupuoti krūvas popieriaus bei kartono lakštų, menininkės bute vienas paskui kitą lekiančių iš stalčių ant grindų, nuklojančių dar likusį laisvą kambario plotą. Piešiniai, tapyba, litografijos pasklidę tiek laike, tiek ir erdvėje, susipainioji, norėdama suskirstyti juos kokiais nors periodais. Ir tik paskui supranti kodėl. Todėl, kad spontaniška ir iracionali autorė nesilaiko jokių kūrybos schemų, taigi ir pati kūryba sunkiai pasiduoda įspraudžiama į kurį nors laiko ir stiliaus „stalčiuką“. Ir vis dėlto.
Laikas. 1955 m. Vilniaus dailės institute baigusi grafikos specialybę, Adasa Skliutauskaitė kūrė estampus, diafilmus, vadovėlių bei knygų iliustracijas, piešinius, litografijas (parodose menininkė dalyvauja nuo 1956 m., nuo 1957-ųjų yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė). Ne kartą dalyvavo tarptautinėse grafikos trienalėse Taline ir Krokuvoje,  Fridrikstadte (Norvegija), Varnoje ir Mastrichte. Dailininkė atstovavo lietuvių grafikai Liublianoje, Gdanske, Nidzicoje (Lenkija), Gotlande ir Stokholme. Nors grupinės parodos, kuriose ji dalyvavo, skaičiuojamos nuo šeštojo praėjusio amžiaus dešimtmečio, personalinėms laikas atėjo kur kas vėliau – tik 1986-aisiais. Šiuo metu dailininkės kraityje penkiolika personalinių parodų. Pristačiusi savo kūrinius ir Šiuolaikinio meno centre, ir „Vartų“, ir „Arkos“ galerijose, nuo 2000-ųjų Adasa prisiglaudė po „Lietuvos aido“ galerijos, surengusios jau keturias jos parodas, stogu.
Bandant išskleisti laike Adasos Skliutauskaitės kūrinių panoramą, į akis visų pirma krinta  tai, jog nepaisant skirtingų sričių, kuriose reiškiasi menininkė – knygos grafikos, litografijos, estampo, tapybos – galima pastebėti ir bendrų, visas šias sritis vienijančių požymių. Ankstyviausi autorės darbai, palyginti su paskutiniais, tarsi įsprausti į dekoratyvumo šarvą. Pastarasis veržia personažus, neduodamas jiems laisvai kvėpuoti. Rankos laisvumas, linijų ir dėmių lengvumas ateina ne iš karto, o su metais. Pirmosios knygų iliustracijos – suvaržytos ir dekoratyvios; čia daug veikėjų, tankiai užpildytas popieriaus lapas. Linijos dengia spalvų dėmes, tarnaudamos kaip pastarųjų valdymo priemonė. Pūstažandžiai vaikiškų knygučių veikėjai, pamotės dukros susiraičiusiomis garbanomis, kruopščiai išpiešti nykštukai ir pelytės stilizuoti, „kietesnės“ manieros. Kaip ir ankstyvosios litografijos. Priemonės nesikeičia – dėmės ir linijos, tačiau anuomet kur kas labiau sukaustyti buvo potėpiai, kur kas labiau atpažįstami – ryškesnių kontūrų, labiau realiam pasauliui priklausantys personažai, ryškesnė, skaudesnė spalvų gama. Su kiekvienais metais linijos plonėja ir švelnėja, spalvos blunka ir darosi subtilesnės, o tuščios erdvės popieriaus lakšte vis daugėja.
Objektai. Adasos Skliutauskaitės iliustruotas knygutes daugelis skaitėme vaikystėje; daugiau nei keturios dešimtys jos ranka pieštų knygučių tikrai gulėjo ne vieno iš mūsų lentynose. Juditos Vaičiūnaitės, Ramutės Skučaitės, Violetos Palčinskaitės, Anzelmo Matučio vaikams skirta poezija ir proza neatskiriamai susiliejo su iš vaikystės atsimenamais Skliutauskaitės piešiniais. Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius 1994 m. už Skučaitės knygos „Lopšinė ešeriukui“ iliustracijas jai skyrė premiją. Ši knyga buvo nominuota kaip geriausia metų knyga vaikams ir paaugliams. Adasos piešti personažai – primityvoki ir graudūs, spalvų bei linijų žaismu siekiama žadinti vaiko fantaziją. Pirmosios knygutės buvo užpildytos stilizuotais dekoratyviais piešiniais, būdingais šeštojo dešimtmečio lietuvių grafikai, tačiau kuo toliau, tuo labiau einama asociatyvumo, išsilaisvinimo link. Ne kontūro užspalvinimas, o laisvas dėmės ir „kontroliuojančios“ linijos dialogas ima viešpatauti Adasos iliustruotose knygelėse. Čia apsigyvena personažai, kurių tekste nėra ir niekuomet nebuvo – nykštukai, ežiukai, pelytės, paukščiukai tarsi antraplaniai aktoriai emocingai reaguoja į pagrindinių veikėjų vaidinamą spektaklį. Užsidengia akis, nenorėdami matyti liūdno vyksmo, plasnoja sparnais, kai visų laukia laiminga pabaiga, ar tiesiog pusiau išlenda iš susiraizgiusių linijų kaugės, kukliai primindami apie savo buvimą. Skliutauskaitės sukurtos iliustracijos – lygiavertė knygos dalis, papildanti tekstą ir suteikianti jam neapčiuopiamo skaidrumo, lengvumo, melancholiškumo. Tekstiniai ir vaizdiniai lygmenys susitinka ir išsiskiria, pasakodami apie tą patį, bet skirtingomis kalbomis.
Piešiniuose pieštuku ir kreidelėmis Adasa dažniausiai nevaizduoja apčiuopiamų objektų. Sunku nusakyti, kur slypi jos piešinių magija; regis, ten nėra nieko, išskyrus linijų raizginius pieštukais bei spalvotas dėmes, iš kurių kartais susiformuoja žmogaus siluetas, katinas, bažnyčios bokštas ar kėdė. Paprastučiai piešiniai veikia sugebėjimu ne realybę, o nuotaiką „įkalinti“ popieriaus lape. Linija yra ir efemeriško siužeto ženklintoja, ir kompozicijos elementas. Intuityvios, o ne racionalios kompozicijos, kurioje dėmių ir linijų žaismas tiek pat svarbus kaip ir tie atpažįstamos tikrovės elementai, išnyrantys iš susiraizgiusių brūkšnelių debesies. Piešiama tam, kad būtų perteikta nuotaika ir būsena, tuo metu valdanti menininkę. O kartu pasakojama apie tai, kas atsiranda tuomet, kai ranka ir dvasia sudaro vienovę ir vienu įkvėpimu įsikūnija linijomis ir spalvinėmis dėmėmis. Piešiniai sugeba priversti stebėtis, kiek nedaug reikia tam, kad pamatytum vakaro sutemas, šešėlį tuščiame kambaryje, paukščio siluetą ar žmogaus veidą.
Visgi reikšmingiausia Adasos Skliutauskaitės kūrybos dalis – spalvotos litografijos. Prieš keletą dešimtmečių susidomėjusi šia sudėtinga ir Lietuvoje nelabai populiaria technika, ji sukūrė labai savitą šios grafikos šakos variantą. Adasos litografijos iš pirmo žvilgsnio sunkiai atpažįstamos kaip tokios; jas greičiau būtų galima laikyti tapyba akvarele ar akrilu nei grafika. Šiose litografijose galima rasti ir tapybiškų potėpių, ir spalvinių dėmių, formuojančių lakšto charakterį, ir bėgščių, virpančių linijų. Litografijos tarsi atsiduria ant grafikos ir tapybos ribos – formaliai priklauso grafikai, bet vizualiai – nei vienai, nei kitai sričiai. Dėmės ir linijos juda popieriaus lape: dėmės virsta namais, kai jose atsiranda langeliai, linijomis nužymimas Arlekinas arba lėlė, mergaitė prie lango, peteliškė ar balerina. Ar tuščios kėdės – toks dažnas menininkės vaizduojamas objektas. Kėdės, ant kurių kažkas sėdėjo, ar laukiančios, kol kažkas ateis? Personažai tarsi ištirpsta popieriaus lape, balansuodami tarp realybės ir iliuzijos ir sukurdami savotišką linijinės elegijos žanrą. Vaizduojami objektai yra ir kartu jų nėra; jie plaukioja, balansuodami ant fantazijos ir realybės ribos, visa savo esybe priklausydami informel „sielos peizažams“. Subtilumas ir aristokratiškumas – pagrindiniai Skliutauskaitės kūrinių bruožai. Niuansai, visur tik niuansai, o ne kontrastai. Perlamutro pilkumo, gelsvumo ar „balandžio gurklelio rausvumo“, kaip pasakytų Flaubert’as, potėpiai klojasi vienas ant kito, sukurdami švelnų virpėjimą, taip vertinamą pačios autorės. Personažai tarsi įsupami į daugybę perregimų šydų, kurie kai kur prasiskleidžia, leisdami įžvelgti melancholišką litografijos scenoje vykstantį veiksmą. Litografijos spontaniškos, emocingos ir neracionalios; atrodytų, jog jos kuriamos vienu atsikvėpimu, jei nežinotum, kad šitam subtiliam spalvų ir linijų mirgesiui išgauti reikia atspausti bent septynetą vienas kitą užklojančių, bet nepaslepiančių sluoksnių, žinoti, kur palikti vietas kitos spalvos dėmei, žodžiu – būti tobulai įvaldžiusiam šios kaprizingos technikos subtilybes.
Adasos Skliutauskaitės tapyba nuo grafikos skiriasi, ko gero, tik atlikimo technika. Tas pats dėmių ir linijų žaismas. Tie patys spalvų sluoksniai, kuriuos apraizgo plonu teptuku vedžiojamos linijos, nužymimas atpažįstamas motyvas, o kartais pagrindinis veikėjas yra tiesiog nuotaika... Tik tirštesnis akrilo potėpis, sunkesnės spalvos – pilkos, rusvos, balkšvos, kurias įrėžia griežtesni brūkšniai. Informel primenanti tapyba neturi egzistencinio beviltiškumo; gestai pakankamai švelnūs,  lyriški ir spontaniški, nerėžiantys sielos ir akies, o greičiau jas glostantys.
Nuo plokštumos prie formos – atrodytų, gana įprastas kelias. Tačiau Adasa trimatę formą įpavidalina taip pat labai savitai: žaismingai, vaikiškai, teatriškai. Menininkė siuva lėles, kurioms duoda rafinuotus, sudėtingus, keistus vardus. Šios lėlės neturi nieko bendra su kičinėmis „barbėmis“ ar natūralistinėmis kūdikių kopijomis. Tai ne žaislai, o greičiau atgiję autorės litografijų ir piešinių personažai, vaidinantys įsivaizduojamame jos teatre. Lėlės puošnios, aptaisytos mezginių sukniomis nėrinių apykaklėmis, suvarstomais bateliais ir skrybėlėmis su rožėmis. Lėlės, kurios kartą sėdėjo ant „Lietuvos aido“ galerijos lango, traukdamos žvilgsnį ir kviesdamos užeiti į vidų. Fantaziją ir praėjusių laikų nostalgiją žadinančios būtybės, nejučia primenančios senovines nuotraukas, iš kurių rimtais veidais žiūri dažnai jau nebeatpažįstami ano pasaulio gyventojai.
Emocijos. Pagrindiniai Adasos Skliutauskaitės piešinių, litografijų ir tapybos darbų veikėjai nėra tie, kuriuos galima atpažinti kartono lapuose ar popieriaus lakštuose. Tai ne arlekinai mezginių apykaklėmis, taip menininkės mėgstami paukščiai, katinai ar namai, kuriuose šviesa dažniausiai dega viename kuriame nors lange. Tai ne kėdės, ant kurių niekas nesėdi. Ne bažnyčios bokštas ar durys, atvertos į nežinią. Netgi ne erdvė, susiformuojanti atsiradus lakštuose tuščio balto ploto. Pagrindinis veikėjas visuomet yra nuotaika. Skliutauskaitė fiksuoja ilgesį ir melancholiją. Laukimo poeziją, gimstančią žiūrint pro langą į kelią, kuriuo niekas nepareina. Ramių laikų (kurių gal niekada ir nebuvo) ilgesį, kai gali svajoti, žiūrėdamas į žolės lingavimą ar paukščio plunksną. Menininkė pasiduoda spontaniškam minties proveržiui, valdančiam ranką ir popieriaus plokštumoje atkuriančiam tuo metu apėmusią nuotaiką. Daiktai ir žmonės, namai ir paukščiai lakštuose, regis, atsiranda – arba nyksta. Atrodo, jog jie užfiksuoti tapsmo (ar tirpsmo) būsenoje: ką tik dar matei – o dabar jau nebėra. Arba išnyra ten, kur ką tik dar nieko nebuvo. Taip gimsta efemeriško lengvumo įspūdis, kuris, laikui bėgant, kiekviename darbe darosi vis stipresnis. Gimsta praėjusių dienų gailestis ir geresnių laikų ilgesys, noras lengvai paliūdėti, akimis sekant linijų pėdsakus.
Savo kūryboje Adasa Skliutauskaitė nepaliaujamai eina vis didesnio skaidrumo, lengvumo, efemeriškumo link. Vis švelnesnis, subtilesnis dažo mirguliavimas litografijose. Vis laisvesnė ranka, laikanti pieštuką ar teptuką, vis lengvesni potėpiai ir labiau perregimi dažų sluoksniai. Personažai abstraktėja,  darosi labiau anapusiniam, o ne grubios realybės pasauliui priklausantys. Popieriaus plokštumoje atsiranda vis daugiau erdvės, tuštėja lakštai ir grynėja mintis. Dekoratyvumas išnyksta, lieka meistrystė kurti pasaulį tarp realybės ir iliuzijos. „Kol supratau, kad reikia palikti kuo daugiau tuščio ploto – visas gyvenimas praėjo“, – sako Adasa. Gyvenimas, einantis baltos erdvės link, konvertavosi į linijas ir dėmes, įkūnijančias tai, kas neregima ir neapčiuopiama, ką galima tik nujausti. Ir ko, jei ne Adasa Skliutauskaitė, taip niekuomet ir nepamatytume.