dailė 2004/2

Į TURINĮ
ATGAL

Eglė Ganda Bogdanienė, Miglė Lebednykaitė, Laura Pavilionytė. Velti sodai (fragmentai). 2004, vilna, vėlimas, kamšymas, 150x100, 8 vnt.

Apie šiuolaikinę lietuvių tekstilę

Gintautas Mažeikis

Pastaruoju metu, kaip pažymi dažnas dailėtyrininkas, juntamas itin ryškus tekstilės meno pakilimas. Apie tai byloja ir tekstilės kūriniuose besiskleidžiantis originalus mąstymas, ir plastinės kalbos įvairovė, ir gausios bei įdomios parodos. Prisimenant šiuolaikinės tekstilės klausimais daugiausia rašančios dailėtyrininkės Lijanos Šatavičiūtės mintį, pasakytą 2001 metais, jog „vangiai besisukantis tekstilės parodų ratas neatspindi natūralių pokyčių šioje meno srityje ir konkretaus autoriaus kūryboje“1, šiandien galima drąsiai teigti, kad padėtis gerokai pakito. Europos tekstilės tinklo (European Textile Network) generalinę sekretorę B. Sterk taip pat nustebino šiuolaikinės lietuvių tekstilės meninis lygis bei gausus jaunosios kartos atstovų būrys, „kurių novatoriški sprendimai demonstruoja meistriškumą, sugebėjimą gerų rezultatų pasiekti minimaliomis išraiškos priemonėmis“2. Apie vietinės parodinės veiklos pagyvėjimą ir aktyvų mūsų tekstilininkų dalyvavimą prestižiniuose pasaulio renginiuose byloja akivaizdūs faktai: greta tradicinės tarptautinės tekstilės meno parodos „Geroji ir išvirkščioji pusės“ (2003), surengtos Kaune jau trečią kartą, Vilniuje įvyko tekstilės meno bienalė „Savi marškiniai arčiau kūno“ (2004), Kauno ir Vilniaus galerijose nuolat vyksta personalinės ir teminės parodos, tekstilininkai savo kūrybą pristato užsienio šalyse: Lodzės bienalėje (2002, 2004), Vengrijos gobeleno bienalėje (2002), Rygos trienalėje „Tradicijos ir naujovės“ (2004), parodose Punske bei Seinuose (Lenkija, 2004) ir kt. Toliau vardyti tarsi ir neverta, nes pakankamai aišku – per gana trumpą laiką, nuo pirmosios 1999-ųjų tekstilės bienalės „Linija“, surengtos Kaune, ši dailės sritis ne tik išaugo siaurus žanro marškinėlius, bet ir įvaldė konceptualaus kalbėjimo stilių. Kokios šio reiškinio priežastys? Atsakymo bandysiu paieškoti trumpai dirsteldama į nueitą kelią.

Žvilgsnis atgal
Jeigu keliautume laiku iš dabartinės tekstilės praeitin, pamatytume, kad ji turi gilias archajines šaknis, tačiau gana jaunus profesionalaus meno ūglius. Istorinė medžiaga specialistams gerai žinoma, todėl norėčiau priminti tik XX a. antrosios pusės situaciją. Kaip žinia, netolimais tarybiniais laikais tekstilė buvo traktuojama tik kaip dekoratyvinė taikomosios dailės sritis. Parodose ir visuomeniniuose interjeruose, be keleto išimčių, vyravo klasikinio gobeleno technika atlikti monumentalūs darbai. Dauguma tekstilininkų darbavosi „Dailės“ kombinatuose, tekstilės pramonės įmonėse, todėl pagrindinė kūrybinė veikla buvo susijusi su to laikotarpio estetinius poreikius išreiškiančiais užsakymais. Meninio eksperimento, autorinių technikų paieškos dažniausiai buvo paliekamos laisvalaikiui – buvo tarsi savotiškas hobis. Parodose eksponuojami tekstininkų darbai panašėjo ne tik stilistikos, bet ir reiškiamų minčių prasme (prisiminkime anuometines ideologizuotas temines parodas). Kita vertus, tekstilės raidą neigiamai veikė ir nelengvas jaunosios kartos kūrėjų kelias į parodas, ką jau kalbėti apie informacijos stygių bei ribotas naujų technologijų panaudojimo galimybes. Tačiau padėti pagrindai – požiūris į amatą, profesionalumą, savito plastinio mąstymo siekį – buvo labai tvirti. Tai, be abejo, turėjo teigiamos įtakos ir būsimų kartų kūrybinei erdvei.

Žvilgsnis į dabartį: išorinis pasaulis
Tekstilės šuolis į „gylį“ ir „plotį“ prasidėjo atkūrus nepriklausomybę, tačiau šio reiškinio užuomazgos pastebimos kiek anksčiau – devintojo dešimtmečio antroje pusėje (pvz., VDA Kauno dailės instituto Tekstilės katedros studentų darbai). Pasikeitus ekonominei ir ideologinei situacijai, pakito ir tekstilės padėtis – gobelenai išnyko iš visuomeninių bei privačių interjerų, šiuolaikiškos architektūros kūrėjai susidomėjo konceptualiąja daile. Buvusią gyvastį prarado ir „Dailės“ kombinatai bei tekstilės įmonės, todėl didžioji tekstilininkų profesionalų dalis tapo laisvais menininkais tiek gerąja, tiek blogąja šio žodžio prasme (pastaroji susijusi su ekonominio stabilumo praradimu). Kita vertus, atsivėrė langas į meninės įvairovės prisodrintą pasaulį, technologinių bei idėjinių naujovių gausą. Atsirado drąsos ir galimybių tai imti ir naudoti. Jaunimui taip pat užsidegė žalia šviesa: smalsumas naujovėms, neretai spontaniški, jaunatviško entuziazmo įkvėpti eksperimentai pamažu įgavo konceptualų pavidalą. Tą galima buvo pamatyti ne tik diplominių darbų gynimuose, bet ir nuo įvairių reglamentų bei tabu išlaisvėjusių parodų erdvėse. Galimybė studentams dalyvauti prestižinėse parodose pradėjo veikti (ir tebeveikia) kaip stimulas kurti, ieškoti individualių kalbėjimo būdų bei idėjų.
Pakitusi situacija ir jaunimo kūrybiškumas įkvėpė ir vidurinę bei vyresniąją kartą – nors gerbiant tradicijas bei amatą  nebuvo užmirštas ir kruopštaus bei ilgo darbo reikalaujantis gobelenas, tačiau šalia drąsiau radosi ir naujovių: vis labiau pamėgstamoms erdvinėms kompozicijoms pradėta naudoti įvairios „netekstilinės“ medžiagos bei pluoštai (tiulis, kapronas, popierius, medis, plaukai, polietileno maišeliai, sintetiniai pluoštai, viela ir kt.), imta eksperimentuoti derinant įvairias technikas, išgaunant kontrasto, faktūriškumo, šviesokaitos ar peršviečiamumo efektus. Kita vertus, prisimenamos bei novatoriškai panaudojamos ir senosios technikos – nėrimas vąšeliu, siuvinėjimas, aplikacija, veltinis, įvairūs audinio kūrimo bei marginimo būdai. Taigi galima sakyti, kad atsinaujinimo sąjūdyje vyko įvairių tekstilininkų kartų dialogas, kurio svarbiausia tema tapo pasidalijimas patirtimi ir naujų idėjų generavimas.
Dar vienas tekstilės augimą paskatinęs veiksnys – Lietuvos tekstilininkų susibūrimas po vienu „stogu“: plečiantis kūrybinėms jėgoms ir jų veiklos sritims, iškilo aktyvaus tekstilės propagavimo bei jos integracijos į šiuolaikinio žmogaus interjerą būtinybė, todėl 2000 metais Kaune buvo įkurta bendrą veiklą koordinuojanti Tekstilininkų ir dailininkų gildija, turinti savo parodinę bei komercinę erdvę.
Idėja suburti tekstilininkus po gildijos vėliava tarp VDA Kauno dailės instituto Tekstilės katedros dėstytojų ir studentų brendo jau seniai, juo labiau kad keletas Lietuvos tekstilininkų yra analogiškų užsienio bendrijų nariai (ETN, Art of the Stitch – Anglija; Handweavers Guild of Amerika, SDA – JAV ir kt.). Tai paskatino susiburti visas profesionaliosios tekstilės jėgas, atsirado daugiau galimybių rengti parodas ir palaikyti tarptautinius kontaktus, tapo įmanoma populiarinti tekstilę produktyviam bendradarbiavimui pritraukiant ir kitų sričių menininkus. Pagaliau tai tapo ir svaria parama ne tik akademiniam jaunimui, kadangi atsivėrė galimybės surasti užsakovą, rengti personalines bei grupines parodas, dalyvauti vietiniuose ir tarptautiniuose projektuose. Be parodinės veiklos aktyvinimo, vienas iš šios gildijos veiklos novatoriškų žingsnių yra šiuolaikinės tekstilės „išėjimas“ į gatves per kasmetines Kauno miesto šventes, kalėdinius renginius, kas savo ruožtu taip pat skatino menininkus ieškoti naujų, urbanistinėms erdvėms tinkamų monumentalių formų ir atitinkamų medžiagų bei technikų.

Idėjų „bankai“
Kaip pastebėjo Rūta Pileckaitė, tekstilėje dominuoja moterys. Tiesa, tai buvo pasakyta aptariant bienalę „Minkštas pasaulis“, tačiau nesuklysiu šią mintį pritaikydama visai šiuolaikinei lietuvių tekstilei, juolab kad tai nėra išskirtinis reiškinys tiek tarptautiniame (daugelyje Europos šalių tekstilės sričiai atstovauja moterys), tiek istoriniame šio amato specifikos kontekste. Manau, tai lemia ir pasirenkamas temas, ir jų sklaidą,  naudojamas išraiškos priemones – tiek klasikinio audimo, tiek konceptualiuose darbuose vyrauja moters-motinos pasaulio įvaizdžiai: lyriškas, o kartais ir drastiškas intymumas, ramus patyrusio žmogaus ar valiūkiškas žvilgsnis į save bei aplinkinį pasaulį, įvairių prisiminimų prisodrinta erdvė. Emocionalus santykis diktuoja ne tik temos, bet ir plastikos aspektus – kaip savaiminiai minties reiškėjai neretai išradingai panaudojami įvairūs seni daiktai, nuotraukos, drabužių skiautės, iš kurių dėliojami originalūs koliažai, erdvinės kompozicijos.
Antrasis idėjų šaltinis – akademinė plotmė, t.y. jaunosios kartos ugdymo institucijos. Jau daugiau nei dešimtmetį meninių formų bei idėjų originalumu, konceptualia traktuote, aukšta atlikimo kokybe bei technikų įvairove pasižymi Kauno dailės instituto tekstilės specialybės bakalaurų ir magistrų diplominiai darbai. Dauguma šios katedros absolventų aktyviai dalyvauja vietinėse ir tarptautinėse parodose bei projektuose, grįžta į institutą kaip pedagogai. Įdomių rezultatų pasiekti pavyko neatsitiktinai – nuo 1996 m. Kauno dailės instituto Tekstilės katedros vadovė yra talentinga tekstilininkė Laima Oržekauskienė, čia dirba grupė žymių Lietuvos tekstilininkių – Jūratė Petruškevičienė, Danutė Valentaitė, Lina Jonikė ir kt. Jų pastangos sudominti studentus naujausiomis technologijomis, išbandyti jėgas naujų medžiagų ir novatoriškų idėjų erdvėje, taip pat aukšti amato, profesionalumo, individualių idėjų teorinės argumentacijos reikalavimai jau davė ženklių rezultatų. Neatsitiktinai ši katedra yra tarptautinės tekstilininkų asociacijos ETN narė, jos bibliotekoje galima rasti nemažai šiuolaikinei tekstilei skirtos užsienio literatūros bei įvairių parodų katalogų. Aktyvesni tapo ir Eglės Gandos Bogdanienės vadovaujami VDA tekstilės studentai, apie tai byloja ne tik diplominiai darbai, bet ir šioje mokymo įstaigoje savo kūrybinį kelią pradėjusi grupė „Baltos kandys“ bei jų projektai. 

Šilko kalba
Šią trumpą šiuolaikinės lietuvių tekstilės apžvalgą norėčiau baigti vieno tekstilės žanro – tapybos ant šilko aptarimu. Šis meno reiškinys yra konkretus šiuolaikinės tekstilės kaitos proceso pavyzdys. Pasirinkti šį tekstilės žanrą paskatino 2004-ųjų vasarą Lenkijoje, Punske bei Seinuose, Petruškevičienės surengtos Lietuvos tekstilininkių tapybos ant šilko ir jo marginimo parodos.
Tapyba ant šilko, jo marginimas – sena Rytų tekstilės technikos tradicija. Pas mus ji buvo žinoma ir anksčiau, tačiau tarybiniais laikais dažniau naudota kuriant modelius-etalonus masinei gamybai ir tik labai retai išvystama parodose. Devintojo–dešimtojo dešimtmečio sankirtoje šis žanras iškilo nauja kokybe, jo atgimimui įtakos turėjo ne tik šiuolaikinės tekstilės pasaulinė patirtis, bet ir importuojamo šilko bei dažymo priemonių įvairovė. Faktūrų, spalvų ar šviesos žaismo efektų paieškos privertė prisiminti senas audinio marginimo technikas (šibori, batiką etc.) ar natūralių augalinių dažų teikiamas galimybes, be to, išradingai panaudojamos ir šiuolaikinės technologijos (pvz., skaitmeninė spauda ant šilko, jos derinimas su tapyba ir pan.).
Atsiradus specializuotai Tekstilės gildijos galerijai, įvairių kartų tekstilininkai siekė užpildyti iki tol buvusią originalių aksesuarų spragą, todėl jų margintos bei tapytos šilko skaros, šaliai ir kiti dirbiniai tapo ne tik moteriško kostiumo puošmena, bet ir savotišku „tramplinu“ kūrybiniams darbams, įkvėpė naujiems ieškojimams, eksperimentams. Kita vertus, šilko marginimo technika dėstoma ir tekstilės studentams, todėl jaunoji karta turi galimybę perprasti ne tik įvairius audinio paviršiaus formavimo, bet ir marginimo būdus, skatinami improvizuoti, eksperimentuoti, ieškoti savitų raiškos formų. Tai sudaro palankią terpę rastis naujoms idėjoms bei plastikos priemonėms ir įneša gaivių srovių ne tik į parodų erdves, bet ir į kūrėjų asmeninę patirtį.
_________________________
1. L. Šatavičiūtė, „Laima Oržekauskienė: rasti save“, Dailė, 2001/2, p. 65.
2. B. Sterk, „Kaunas – nauja tekstilininkų susitikimo vieta Europoje“, Geroji ir išvirkščioji pusės. Tarptautinė tekstilės meno paroda, katalogas, Kaunas, 2003, p. 8.


Į TURINĮ
ATGAL