dailė 2004/2

Dr. Audrius V. Plioplys yra vienas žymiausių JAV neurologų, besidarbuojančių vaikų neurologijos srityje. Baigęs Čikagos universiteto koledžą ir Medicinos mokyklą, Viskonsino universiteto internatūrą (1975), praktiką atliko Mayo klinikose. Jau 12 metų vadovauja Čikagos Michael Reese ligoninės Vaikų skyriui, yra daugelio svarbių nacionalinių mokslinių tyrimų vadovas (mokslinių straipsnių ir 51 tezės autorius). Su mokslinėmis paskaitomis dalyvauja mokslo ir kultūros simpoziumuose bei Amerikos lietuvių gydytojų sąjungos suvažiavimuose.

Audrius V. Plioplys. Neuronų simfonija. 2004, skaitmeninė spauda, archyviniai dažai, drobė, 137,2x366

Fragmentas
Personalinės parodos
1978 Vašingtono menų projektas, JAV 
1980 Dolly Fiterman galerija, Mineapolis, JAV
Galerija, Čikaga, JAV
1982 Dolly Fiterman galerija, Mineapolis, JAV
1987 Tarptautinė SIETAR konferencija, Monrealis, Kanada
Galerija, Stickney, Ilinojus, JAV
1995 Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
1996 „Artemisia“ galerija, Čikaga, JAV
1997 ARC galerija, Čikaga, JAV
 „Mąstymas – Atmintis“, Šiaurės centrinis koledžas, Napervilis, Ilinojus, JAV
1998 „Sąmoningumo apibrėžimas“ (instaliacija), Balzeko muziejus, Čikaga, JAV
„Sąmoningumo apibrėžimas“ (instaliacija), Klivlendo valstijos universitetas, JAV
2000 „Neuroteologija: nuo Kristaus iki Cajalo“, Balzeko muziejus, Čikaga, JAV
2002 Oasis šiuolaikinio meno galerija, Marquette’as, Mičiganas, JAV
Oregono universitetas, Eugene’as, JAV
2003 Tarptautinis chirurgijos mokslo muziejus, Čikaga, JAV
„Mintys iš po akmens“, „FLATFILE Contemporary“, Čikaga, JAV
2004 „Mintys iš po akmens“, galerija „Akademija“, Vilnius
„Mintys iš po akmens“, Janinos Monkutės-Marks galerija, Kėdainiai 

Audrius V. Plioplys. Kolumbo pėdomis. 2004, skaitmeninė spauda, archyviniai dažai, drobė, 137,2x183

Fragmentas
Svarbesnės grupinės parodos
1995 „Atominis amžius prasideda“, Bowling Green valstybinis universitetas, JAV
1996 „Čikagos fotografai“, galerija „Mongerson Wunderlich“, Čikaga, JAV
„Atvykimai–išvykimai: Čikagos menininkai“, Čikagos kultūros centras, JAV
„Mokslas ir technologija“, Šiaurės Virdžinijos koledžas, Annandalas, JAV
„Medicinos menas“, Michael Reese ligoninė, Čikaga, JAV
paroda Arizonos universitete, Tucsonas, Arizona, JAV
„Superkoncentracija“, TBA parodų salės, Čikaga, JAV
„Fotografai“, galerija „Mongerson Wunderlich“, Čikaga, JAV
4-oji metinė paroda, galerija „Resurgam“, Baltimorė, JAV
„Nacionalinis konkursas“,  galerija „First Street“, Niujorkas, JAV
„Tobulybė egzilyje“, Balzeko muziejus, Čikaga, JAV
„Proto vizijos: tamsioji pusė“, galerija „Danforth“, Portlendas, JAV
„Life-size“, galerija „N.A.M.E.“, Čikaga, JAV
1997 „Fotografija’ 97“,  galerija „Barrett House“
„Menas ir mokslas“, galerija „Mariboe“, Peddie mokykla, Hightstownas
paroda „Galerie Lumiere“, Savana, Džordžija, JAV
2000 „Čiurlioniui 125“, Amerikos lietuvių menų asociacija, Čikaga, JAV 
2002 XIII metinė paroda-konkursas, Niujorkas, JAV
„Photo Op 02“, Tūkstantmečio menų centras, Vašingtonas, JAV
Tarptautinė paroda-konkursas „Photo Op 02“, Olimpinio komiteto menų festivalis, skirtas Solt Leik Sičio olimpiadai, Solt Leik Sitis, Juta, JAV

Audrius V. Plioplys. Šiaurinė balta grėsmė. 2004, skaitmeninė spauda, archyviniai dažai, drobė, 137,2x183
Apdovanojimai
1982 „Syndicat d’Initiative de la Ville de Nivelles“, Belgija. Prizas
„Syndicat d’Initiative de la Ville de Nivelles“, Belgija. Medalis
1995 Berklio meno centras, Kalifornija, JAV. Žiuri prizas

Audrius V. Plioplys: vaizdas kaip sąmonės metafora

Vaidilutė Brazauskaitė

Čikagoje gyvenančio ir kuriančio lietuvių kilmės menininko Audriaus V. Plioplio pasirodymas Lietuvoje ir Talino grafikos bienalėje, jo personalinės parodos, 2004-ųjų rudenį surengtos „Akademijos“ galerijoje ir Janinos Monkutės-Marks muziejuje Kėdainiuose, daugelį nustebino ir suintrigavo. Nedažnas net save laikantis geru šiuolaikinių Lietuvos meno procesų žinovu ankstėliau buvo artimiau susipažinęs su šio menininko kūryba, nors pastarasis dalyvavo 1995 m. ŠMC surengtoje parodoje.
Kūrybinius bandymus pradėjęs nuo tapybos, daug fotografavęs, kūręs instaliacijas, jau beveik penkiolika metų Audrius V. Plioplys stengiasi sujungti dvi jam labai svarbias veiklos sritis – neurobiologo-neurologo profesiją ir vizualinę saviraišką. Savo meninės kūrybos jis nelaiko skaitmeniniu tapybos ar grafikos analogu, o traktuoja kaip grynai konceptualią raišką. Plastinė raiška Pliopliui išties labai svarbi, nes, baigęs medicinos studijas, trejus metus jis buvo apleidęs mediko karjerą ir kūrė kaip laisvas menininkas. Tik vėliau, suvokęs ir savo, kaip mediko bei mokslininko, pašaukimo svarbą, sugrįžo į fundamentaliosios medicinos sritį.
Kadangi Plioplio meninė nuostata yra glaudžiai susijusi su neurologija ir neurobiologija – sritimis, tyrinėjančiomis procesus, vykstančius žmogaus smegenyse, manau, kad šio menininko ir mediko asmenį, pagrindines jo kūrybos gaires bei ypatumus geriau atskleis ne menotyrininko monologas, o mudviejų dialogas.
V. B. Koks yra Jūsų meno filosofijos pagrindas?
A.V. P. Visada maniau, kad mano kūryba iš esmės konceptuali. Aš analizuoju idėjas, sąvokas, filosofiją ir viso to pagrindu stengiuosi sukurti vizualines metaforas. Kuriu jau tris dešimtmečius ir per tą laiką, aišku, kito mano kūrinių raiška, kaip kito ir pagrindinės koncepcijos, interesai.
Dabartinių mano darbų tematika susiformavo jau prieš penkiolika metų, kai nusprendžiau suderinti savo, kaip neurologo, darbą su plastine kūryba. Iki tol maniau, kad mano moksliniai tyrinėjimai (klinikinė neurologija) visai nesusiję, net prieštarauja mano meniniams interesams, idėjoms. Galiausiai suvokiau, kad nėra jokio reikalo iš esmės atskirti šias iš tiesų skirtingas veiklos sritis – jos gali būti susietos, suvienytos viename objekte.
V. B. Ar neurobiologijos sąsajos su vaizduojamuoju menu ir yra Jūsų kūrybos pagrindas?
A.V. P. Siekdamas sujungti dvi veiklos sritis analizuoju smegenų žievės neuronų struktūras, jų sąveikas ir sąmoningumo, sąmonės kilmę, mintis, autorefleksijas bei filosofiją (ciklai „Neuroteologija“, „Mintys iš po akmens“). Visa tai kyla iš procesų, vykstančių daugiau kaip 100 milijardų neuronų tinkle. Čia glūdi mūsų prigimties, žmogiškosios esmės pradai. Šių neuronų tinkluose, jų rezginių viduje saugomi visi žmogaus prisiminimai – taip pat ir vizualinė atmintis. Ciklų „Neuroteologija“ ir „Mintys iš po akmens“ darbų pagrindą sudaro fotografijos, tačiau jos paslėptos po kitais – spalviniais – sluoksniais. Aišku, tos fotografijos deformuotos ir pakeistos taip, kad tapo visai neatpažinios (išskyrus keletą atvejų, kai sąmoningai per daug nemodifikavau fotovaizdų). Iš tiesų, jei pro mikroskopą pažvelgtume į žmogaus smegenis, nerastume jose nieko panašaus į šias fotografijas – vizualinė atmintis yra modifikuota, pakeista ir laikoma totaliai skirtingose laikmenose, formatuose. Natūros vaizdų perdirbiniai, kuriuos naudoju savo darbuose, yra savotiška neurobiologinių procesų analogija.
Atsakydamas į šį klausimą, galiu teigti, kad mano kūrinių konceptualumas išplaukia iš sąmoningumo kilmės tyrinėjimų, žmogiškosios esybės, mūsų prigimties analizės. Vėlgi visa tai kyla iš neuronų sąveikavimo. Tačiau aš nesu suinteresuotas vien paprastais, primityviais neurobiologijos ir vizualinio meno ryšiais. Mano kūriniai – ne medicinos vadovėlių iliustracijos, nes pasitelkęs vizualinį meną aš kontempliuoju mąstymo ir pažinimo procesus.
V. B. Jūsų kūryboje ryškus teologinis, rekolekcinis motyvas. Vieną darbų ciklą esate net pavadinęs „Neuroteologija“. Kas skatina analizuoti tikėjimo tiesas ir jų apraiškas?
A.V. P. Pasikartosiu sakydamas, kad viskas kyla iš procesų, vykstančių tarp išvešėjusių smegenų žievės neuronų išsišakojimų. Ten, kur slypi žmogaus atmintis, kur ji yra saugoma, ten atsiranda ir mintys. Iš atminties ir minčių kyla žmogaus sąmoningumas, filosofinė mintis. Ir teologija taip pat.
Buvau auklėjamas kaip katalikas, lankiau Romos katalikų pradinę ir pagrindinę mokyklą. Katalikiškas religinis lavinimas buvo gana dogmatiškas, ribotas ir, kaip vėliau nusprendžiau – tiesiog atstumiantis. Ėmiau maištauti ir palikau šią bažnyčią, kai buvau šešiolikos... Jaučiau, kad tikra religija, tikras dvasingumas slypi Dievo kūriniuose, kurie mus supa. Daug daugiau dvasingumo galima rasti branduolinės fizikos vadovėlyje (kur Dievo kūrinių prigimtis yra nagrinėjama ir pateisinama) nei Baltimorės katekizme. Bemaž prieš šešerius metus nusprendžiau patyrinėti tikruosius Kristaus mokymus, liudijimus. Jeigu krikščionybė išliko ir klestėjo du tūkstantmečius, vadinasi, Kristaus žodžiuose buvo užšifruota tikroji egzistencijos esmė, tikroji vertė.
Atmetęs per amžius sukurptas pseudointerpretacijas ir vyskupų bei popiežių apgaulingus aiškinimus, supratau, kad tikroji Kristaus palikta „žinia“ yra galinga, dvasinga ir revoliucinga. Autentiškiausi Kristaus mokymai yra Tomo Evangelijoje (sentimentas mano mokyklinėms Biblijos studijoms – bet išties nedidelis). Štai kodėl kai kuriuose mano darbuose atsirado eilutės iš Tomo Evangelijos.
Jėzus pasakė: „...Karalystė yra jumyse ir kartu šalia jūsų“ (3).
Jėzus pasakė: „Jei kūnas atsiranda iš dvasios – tai stebuklas, bet jei dvasia iš kūno – tai stebuklų stebuklas“ (29).
Jėzus pasakė: „Pakelk akmenį ir po juo rasi mane“ (77).
Kristaus žodžiai atitinka mano pasaulėžiūrą ir pateisina mano kūrybos tikslus...
V. B. Jūsų darbuose, įvadiniuose katalogų tekstuose dažnai išnyra ispanų neurobiologo Santiago Ramóno y Cajalo (1952–1934) asmenybė, jo nupiešti neuronų dariniai. Kokiu metodu naudodamasis Cajalas sugebėjo atrasti neuronų struktūras, jas nupiešti?
A.V. P. Cajalas panaudojo XX a. pradžioje išrastą Camillo Golgi (1843–1926) centrinės nervų sistemos dažymo sidabru metodą. Pasitelkęs dažymo sidabro reagentais metodą, jis pirmasis vizualizavo tikrąją neuronų struktūrą. Iki šio Cajalo atradimo niekas neturėjo nė menkiausio supratimo nei apie tikrąją neuronų struktūrą, nei apie išvystytas jų formas, nei apie intensyvias neuronų tarpusavio sąveikas. Cajalo nervų sistemos tinkliškumo teorijos svarba ta, jog jis įrodė, kad kiekvienas neuronas yra fiziškai susietas su kitais neuronais į platų ir painų citoplazminį tinklą (rezginį). Techniškai Cajalas naudojo Camera lucida device, kai viena akimi žiūrima į mikroskopą, kita – į popierių, ant kurio ir paišė neuronų konfigūracijas. Už šiuos  tyrinėjimus ir atradimus 1906 m. Cajalas buvo apdovanotas Nobelio premija biomedicinos srityje.
V. B. Ką Jums reiškia spalva? Kokios spalvos, jų dermės Jums patraukliausios, ar spalvų pasirinkimą lemia intuicija, nors, regis, Jūsų darbuose gana aiški tikslinė spalvų pasirinkimo motyvacija?
A.V. P. Ėmęsis „Neuroteologijos“ ciklo panorau daug ką pakeisti savo vizualinėje raiškoje. Iki tol daugelis mano kūrinių, kaip ir pirmosios instaliacijos, nebuvo spalvingi. Konceptualėjant požiūriui supratau, kad patrauklus kūrinių vizualumas taip pat svarbu. Nusprendęs imtis didelio formato atspaudų ant drobės suvokiau, kad kūrinio turinys nebūtinai turi būti išreikštas blankiai ar tik juodai ir baltai. Darbas gali būti spalvingas ir tuo pat metu filosofiškas, prasmingo turinio.
Apsisprendžiau – naudosiu šešias spalvas: tris pagrindines (raudoną, geltoną, mėlyną) ir tris papildomas (oranžinę, žalią ir violetinę). Pastarosios atsiranda maišant tris pirmąsias. Dirbdamas prie šio ciklo, aš savotiškai grįžau į savo kūrybinių bandymų pradžią, kai tapiau aliejumi ant drobės. Daugelį ankstyvųjų darbų išsaugojau ir dabar jie kabo mano namuose. Taigi vėl sugrįžau prie drobės ir pagrindinių spalvų, kurias naudojau tapydamas.
 Įdomu, jog smegenų žievė turi šešis sluoksnius – tai visiškai atitinka mano šešių spalvų pasirinkimą. Pirmą kartą eksponuodamas „Neuroteologijos“ ciklą Balzeko muziejuje naudojau šešias lygiagrečias plokštumas, ant kurių kabinau savo kūrinius. Taigi kiekvienos spalvos drobė turėjo ir atskirą plokštumą, kas atitinka šešis smegenų žievės sluoksnius. Spalviniai niuansai – tai jau mano asmeninis, estetinis pasirinkimas.
V. B. Kodėl Jus taip hipnotizuoja Arktika? Tai pastebima iš pirmo žvilgsnio – Jūsų kūriniuose dažnas arktinės gamtos motyvas.
A.V. P. Taip, man labai patinka Arktika. Uolėtas, sniegu ir ledais padengtas peizažas atšiaurus, bet kartu ir nepaprastai gražus. Šioje nesvetingoje aplinkoje vis tiek egzistuoja gyvybė, įvairios jos formos. Inuitų gentys čia gyvena tūkstantmečius, čia laisvai bastosi šiaurės meškos... Naudojant įvairiausius riedulius, galima susiręsti namelį saugiam prieglobsčiui (esu sukūręs tokią instaliaciją gamtoje, natūralioje Arktikos aplinkoje). Tikriausiai mano susižavėjimas Arktika ateina iš vaikystės prisiminimų, kai gyvenau Toronte. Atšiauri Arktika yra geografinė Kanados dalis ir kartu – vienas iš didžiausių Kanados savitumų.
V. B. Kokiai kūrybos sričiai priskirtumėte savo akcijas ir instaliacijas, įgyvendintas gamtoje? Jų nuotraukos taip pat dažnai tampa Jūsų paveikslų pagrindu.
A.V. P. Instaliacijos gamtoje, kurias sukūriau ir dokumentavau, galėtų būti įvardytos kaip žemės menas. Aišku, visuose šiuose objektuose svarbiausia idėja ir filosofija. Taigi gal labiau tiktų instaliacijas gamtoje vadinti konceptualizmu gamtoje.
V. B. Lietuvos žiūrovai, apžiūrinėdami Jūsų darbus, domėjosi, kaip jie atlikti. Vieniems atrodė, kad tai gesto tapyba (action painting), kiti manė, kad – serigrafijos atspaudai. Kodėl pasirinkote skaitmeninės spaudos technologiją, kuri vis dėlto atsieta nuo tapybinio taktiliškumo?
A.V. P. Jei kalbėsime apie techniką, mano darbai ant drobės yra atspausdinti naudojant „Helwett Pacard 5500“ spausdintuvą ir archyvinius, t.y. ilgai išliekančius, rašalus bei aukščiausios kokybės dažus. Tokiu spausdintuvu ėmiau naudotis tik prieš šešis mėnesius, taip atsirado galimybė spausdinti didelio formato drobes (137 x183; 137 x 366 cm).
Kuriu pasitelkęs „Adobe Photoshop“ programą. Kai 1999-aisiais konceptualizavau „Neuroteologijos“ ciklą, labai norėjau, kad šie darbai būtų atspausdinti ant drobės. Tačiau anuomet, prieš penkerius metus, dar nebuvo komercijai skirtų spausdintuvų ir negalėjau įgyvendinti, ką sumanęs. Taigi susiradau firmą, kuri gamina laukui skirtus reklaminius plakatus. Rašalai, kuriuos jie naudoja, gali išlikti nepakitę keletą metų, veikiami tiesioginių saulės spindulių, lietaus, sniego ir temperatūrų kaitos. Steve’as Grantas sutiko atspausdinti mano darbus su tokiu reklamų spausdintuvu. Tai buvo 2001-ieji, tada „Epson“ kompanija išleido 10 000-ąjį spausdintuvą. Aš su juo spausdinau pirmąją „Minčių iš po akmens“ seriją. Kai „HP 5500“ tapo man prieinamas, pasirinkau jį dar ir dėl to, kad galėčiau spausdinti labai didelių formatų skaitmeninius atspaudus. Beje, šio spausdintuvo dažų spalvos daug ryškesnės ir intensyvesnės nei kitų. Taigi tapau pirmuoju, pasitelkusiu „ink jet“ spausdintuvus didelio formato meno kūriniui ant drobės sukurti...
V. B. Nuoširdžiai dėkoju už išsamius paaiškinimus, kurie, manau, padės geriau suprasti Jūsų kūrybą.