dailė 2004/2

Į TURINĮ
ATGAL

Juozas Lebednykas. Paminklas 1863 m. sukilimo dalyviams atminti. 1998, grafitas, 280x176x120. Panevėžys, Sukilėlių aikštė

Aikščių ženklinimo pokyčiai

Audrius Novickas

Per pastaruosius keturiolika metų nepriklausomoje Lietuvoje buvo atnaujinta nemažai miestų aikščių ir jų meninių akcentų. Šie pokyčiai, kad ir kokie kontroversiški jie būtų, leidžia kalbėti apie tradicinių ir šiuolaikinių vertybių fragmentišką ženklumą viešosiose erdvėse.
Nedemokratinės politinės santvarkos sąlygomis sovietinėje Lietuvoje centrinių miestų aikščių turiniui ir formai valdžia rodė išskirtinai daug dėmesio, kurio vargu ar reikėtų tikėtis šiandieninėje Lietuvoje. Juk tas dėmesys paprastai nebuvo orientuotas į aikščių gyvybingumo puoselėjimą. Šios erdvės, kuriose galėjo susirinkti daug žmonių, valdžiai buvo padidėjusio budrumo, o eiliniams miestiečiams – padidėjusios psichologinės įtampos zonos. Siekdama redukuoti aikščių funkcijas iki paradinio galios ir vertybių homogeniškumo demonstravimo valdžia sudarė sąlygas jas formuoti ir tvarkyti panaudojant hipertrofuotą mastelį, fiziškai dominuojančius monumentus, aikštės erdvę užpildančius ir ją fragmentuojančius mažosios architektūros elementus, kitas specifines meninės raiškos priemones.
Visuomeninio judėjimo už šalies nepriklausomybę proveržis praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje centrines miestų aikštes pavertė politinio gyvenimo arenomis. Tuo laikotarpiu jose vykę mitingai, koncertai, mišios, bado akcijos tapo emociniais įvykiais, leidusiais jų dalyviams patirti ypač gilų priklausymo bendruomenei išgyvenimą ir sutelkti politinę valią, kad būtų pagal laiko dvasią pakeista aikščių paskirtis ir jas ženklinantys elementai. Bene greičiausiai permainos pasireiškė stabų griovimu. Primestos sovietinės ideologijos ženklai – monumentai komunistų partijos vadams, memorialai sovietinės armijos kariams iš aikščių buvo pašalinti. Netrukus prasidėjo naujų monumentų statymo vajus, kurio pagrindine priežastimi laikytini politiniai kataklizmai, daugiau kaip pusšimčiui metų sustabdę Lietuvos visuomenės siekį paversti miestų aikštes istorinio, kultūrinio, politinio tęstinumo, tautinio tapatumo ženklinimo aplinka.
Analogiški judėjimai daugelyje Vakarų valstybių apogėjų pasiekė XX a. pradžioje, todėl pastaraisiais dešimtmečiais monumentai kaip statiška kolektyvinės atminties palaikymo, socialinio vieningumo ženklinimo priemonė vis labiau kvestionuojama ir rečiau naudojama. Pastebima, kad absoliuti dauguma naujųjų lietuviškų paminklų tęsia figūrinio monumento tradiciją, pradėtą formuoti prieškario laikotarpiu, o subrandintą sovietmečiu svarbiausių monumentaliosios skulptūros žanro meistrų, savo kūriniuose sugebėjusių atsispirti socrealizmo diktatui, bet per daug nenutolusių nuo tradicinių ženklinimo formų. Naujų paminklų tradiciškumą dažniausiai pabrėžia ir jų vertikalus orientuotumas – viena pastoviausių monumentų kompozicinių charakteristikų, įgalinanti jų fizinį dominavimą aplinkoje ir išryškinanti jų kūrėjų ambicijas perdalyti aikštės erdvę. Vertikali ašis taip pat simbolizuoja vyriškumą bei vyriškąjį pasaulio suvokimą, pagrįstą vedlio dominavimu ir hierarchine visuomenės struktūra. Miesto įkūrimas tradiciškai buvo siejamas su „vedliu“, asmeniu, esančiu visuomeninės hierarchijos viršūnėje.
Dera prisiminti, kad monumentais iki XIX a. vidurio dažniausiai buvo įamžinamas valdovų, karo vadų, paprastai vyrų, atminimas. Nedaugelis monumentų, skirtų moterims (valdovėms, karžygėms) atminti ar vaizduojančių  moters personifikacijas, iš esmės niekuo nesiskyrė nuo vyrams skirtų monumentų, nes jais buvo ženklinama jų pasaulėžiūra. Viena iš priežasčių, lėmusių, kad vedlio – karo vado atminimas XX a. vis rečiau įženklinamas monumentu, buvo du pasauliniai karai, tapę ne pergalių, o iki tol neregėto naikinimo simboliu. XX a. antrojoje pusėje daugėjo monumentų ne nugalėtojams, o aukoms, ne esantiems galios hierarchijos viršūnėje, o tos viršūnės paniekintiems, pažemintiems, sunaikintiems. Tokių monumentų fizinis vertikalumas nors ir buvo nukreiptas aukštyn, tačiau emociškai jis buvo orientuotas atvirkščia – žemės–požemio kryptimi. Keli inversiniai (lot. inversio – „apversti“) monumentai, sukurti Vokietijoje holokausto aukoms atminti, iš tikrųjų buvo ne iškilę virš žemės, o paslėpti po jos paviršiumi. Monumento „Prieš fašizmą“ (Hamburgas, 1986) autoriai J. ir E. Gerzai įvykdė ritualinį tradicinio paminklo palaidojimo aktą. Charakteringu inversiško monumento pavyzdžiu galima laikyti ir „Aschrotto fontaną“ Kaselyje, Rotušės aikštėje (H. Hoheiselis, 1988). Jis buvo pastatytas toje vietoje, kur 1908 m. iškilo už žydų verslininko pinigus miestui padovanotas fontanas su neogotikiniu vertikaliu architektoniniu obeliską primenančiu akcentu. Nacių sunaikinto fontano vietą H. Hoheiselis įženklino fontano vertikalios dalies kopija, įleista po žeme taip, kad jo viršūnė būtų sulig žemės paviršiumi. Net ir įkasti po žeme inversiniai monumentai, kaip ir dauguma tradicinių, buvo orientuoti vertikaliai. XX a. antrojoje pusėje, siejamoje su tradicinių vertybių krize, atsirado ir horizontaliai orientuotų monumentų. Jie dažniausiai yra įterpiami į aikštės gamtinę, architektūrinę aplinką (pvz., memorialas Vietnamo karo veteranams Vašingtone, autorė Maya Lin, 1982). Horizontaliai orientuotuose monumentuose koduojamas moteriškasis pradas, kuriam svetimas aplinkos kaip tam tikros elementų hierarchijos suvokimas ir fizinis dominavimas kaip galios išraiška. Šio tipo paminkluose pabrėžiamas ryšys su žeme – ji suvokiama kaip globojanti, sauganti terpė, kaip pradžia, šaltinis, taip pat kaip atskirų dalių jungtis, vienybės simbolis.
Lietuvoje šios naujos ženklinimo tendencijos pavyzdžių negausu. Įdomu, kad pirmoji horizontali aikštės sutvarkymo kompozicija buvo įgyvendinta net prieš 25 metus (Memorialas komjaunuoliams pogrindininkams, Kaunas, Vilijampolė, 1979; archit. G. Baravykas, skulpt. S. Šarapovas). Naujausi pavyzdžiai – tai Roberto Antinio 2002 m. sukurtas paminklas Romui Kalantai Kaune ir Tuskulėnų rimties parko Vilniuje kompozicija (architektų grupė, vadovaujama V. Čekanausko, skulptorių grupė, vadovaujama G. Karaliaus, 2004). Fiziškai nedominuojantis, horizontaliai komponuojamas R. Kalantos paminklas laikytinas demokratinės kultūros ir netradicinio požiūrio stiprėjimo apraiška. Tai savotiškas sustingusios lavos sarkofagas, dengiantis ir konservuojantis sovietinės epochos skvero kompozicijos fragmentą su jam būdingais struktūriniais elementais – atraminiais borteliais ir jų ribojamais gazonais. R. Antinis pabrėžė, kad jam buvo svarbu išsaugoti autentišką vietą, kurioje įvyko tragiška akcija, o ne išaukštinti herojų. Pasak autoriaus, „kūrinio tarsi turėjo nebūti, nes svarbi pati žemė“
1.
Šiam monumentui savo dvasia artima ir Tuskulėnų dvaro teritorijoje įrengto kolumbariumo, kuriame palaidotos sovietinio teroro aukos, kompozicija. Virš žemės paviršiaus čia vėlgi iškilęs tik pilkapio pavidalo kauburys iš tos pačios žemės, kuri ne tik prisigėrusi aukų kraujo, bet ir, pagal archajišką baltų tikėjimą, teikia jų vėlėms ramybę, palaiko gyvųjų atmintį.
Horizontalaus ženklinimo projektą karaliaus Mindaugo paminklo konkursui 2001 m. buvo pateikę architektas D. Trainiauskas ir skulptorius D. Liškevičius, tačiau pasirinktas buvo ne jis, o tradicinio figūrinio tipo kompozicija (skulpt. R. Midvikis ir archit. A. Nasvytis, R. Krištapavičius, I. Alistratovaitė). Kitokiai, švelniai ironiškai postmodernizmo dvasią atitinkančiai tradicinių figūrinių monumentų ir jų palaikomo herojaus mito kvestionavimo taktikai priskirtinas turistine įžymybe tapęs vienintelis pasaulyje kultinio dainininko F. Zappos monumentas Vilniuje (sumanytojai Naujosios komunikacijos mokykla, skulpt. K. Bogdanas). Šis kūrinys tarsi teigia, kad masinė kultūra ir populiarusis menas laikytini viena tų sferų, kuriose tenka ieškoti šiuolaikinių herojų.
Semantinius aikščių pokyčius pabrėžia ir tai, kad ne vieno nugriauto monumento vietoje nauji taip ir nebuvo pastatyti. Tai lemia ne tik lėšų stoka, nesutarimai dėl paskirties, statuso, reikšmės ir kultūrinės, ideologinės vertės, bet ir kintantys aikščių funkcionavimo prioritetai. Šia prasme iškalbingas Molėtų miesto aikštės pavyzdys, nes ėmusis ją pertvarkyti pirmiausia buvo išmontuotas monumentas sovietiniam revoliucionieriui A. Putnai, o galiausiai pasodinta eglė, kaip nuolat žaliuojantis, miesto bendruomenės šventinių sambūrių vietą ženklinantis akcentas (archit. G. Umbrasas, 2000).  Kitu pavyzdžiu laikytina Vilniaus Rotušės aikštė, iš kurios pašalinus sovietinį monumentą V. Kapsukui išryškėjo, kad dinamiška trapecijos plano aikštė yra pakankamai išraiškinga (dar viduramžiais susiformavęs jos dydis ir ribojančių pastatų aukštis harmoningai dera tarpusavyje) ir vieninteliu akcentu tegali būti ją ribojanti L. Stuokos-Gucevičiaus suprojektuota klasicistinė rotušė. Neatsitiktinai ši senoji turgaus aikštė pastaraisiais metais vėl įgavo vienos pagrindinių šventinių ir laisvalaikio renginių erdvės statusą. Gaila tik, kad aikštės grindinys iki šiol nesutvarkytas ir menkina jos daromą įspūdį. Juk grindinys gali tapti vienu esminių aikštės meninės kokybės formantų, nesikėsinančių į jos erdvę. Neatsitiktinai 2000 m. renovuojant vieną svarbiausių – Vilniaus Arkikatedros aikštę, atnaujinamame grindinyje buvo padaryta akmens inkrustacija, žyminti miesto istorinės gynybinės sienos plano fragmentą. Taip aikštė įgavo dar ryškesnę „istorijos vadovėlio po atviru dangumi“ funkciją. Tarp kitų pavyzdžių paminėtina žemės rutulio projekcijos inkrustacija Europos aikštės Vilniuje grindinyje.
Ryškėjant centrinių miestų aikščių rekreacinei paskirčiai ir būtinybei kurti naujas, integruojančias aplinką, saikingiau, subtiliau nei sovietiniu laikotarpiu jose naudojamos atraminės sienelės, pakopos ir kiti hierarchizuojantys, fragmentuojantys struktūriniai dizaino elementai. Anuometinėje nedemokratinėje santvarkoje visuomeninės erdvės jais neretai buvo užpildomos arba suskaidomos ir todėl tapdavo netinkamos minios (potencialios politinės jėgos) sambūriams (pasak M. Bachtino, „karnavalas nežino dalijimo į atlikėjus ir žiūrovus. Jis nežino rampos net užuomazginėje jos formoje“
2). Šiandien aikštė tampa išlaisvinančių visuomeninių ir privačių ritualų vieta dėl to, kad nestokoja erdvės ir vientisumo, o dizaino elementai nebėra tokie vienafunkciniai ir socialiai diskriminuojantys. Šiuolaikinės aikštės pritaikomos neįgaliųjų poreikiams (Vilniaus Arkikatedros aikštė), laiptų pakopos ar grindinio reljefas projektuojami kaip integruojantys antrinę suolų, stalų paskirtį. „Man patinka, – teigia V. Acconcis, – kai žmonės sėdi aikštėje ne ant suolų, bet ant laiptelių“3. Šia prasme įdomi Europos aikštė Vilniuje (archit. A. Ambrasas, 2003), – joje reljefo faktūra panaudota kaip formuojanti neįpareigojančią pasisėdėjimų aplinką. Toje pačioje aikštėje gana subtiliai įterptas ir fontanas su baseinėliu, specialiai neakcentuojant formalių, tūrinių parametrų ir neryškinant puošybiškumo bei meniškumo. Tokiu redukuotu mažosios architektūros elementų sprendimu kameriškų parametrų aikštėje išsaugoma erdvė. Kita vertus, vandens srovė čia tampa susitikimų vietos ženklu, o baseino bortelis – suolu.
Visai neseniai sutvarkytame Šventaragio skverelyje taip pat įrengti fontanai, neturintys iškilusios korpuso dalies – konteinerio, baseino, purkštukų, plastinių akcentų. Vanduo trykšta iš po grindiniu sumontuotų įrenginių, todėl tokių fontanų simboliniu rezervuaru tampa visa aikštė (ji neužliejama, o tik sudrėkinama). Fontaną išjungus nebelieka jo kaip aikštės fizinės ir simbolinės tapatybės ženklų, todėl aikštės erdvė gali būti užpildoma kitais elementais, atliekančiais kitokią paskirtį ir suteikiančiais kitokių reikšmių (beje, patys fontano įrenginiai galėtų būti kokybiškesni).
Šiandieninė aikščių būklė tampa pretekstu dar vienai, netradicinei aikščių ženklinimo formai – alternatyvaus meno intervencijoms, kurios į Lietuvos miestus plūstelėjo paskutinį XX a. dešimtmetį. Tokio pobūdžio kūrinių išskirtiniais bruožais laikytini jų kontekstualumas, susietumas su specifine vieta, taip pat marginalumas aikštėje aplinkos atžvilgiu dominuojančiai ideologijai. Tai sąlygoja alternatyvaus meno intervencijų tapsmą mažumos ideologijai  atstovaujančiu kritiniu ženklu. Vienais atvejais tuo siekiama simbolinio aikštės dekonstravimo, kitais – aikštės ir jos struktūrinių elementų išskyrimo iš kasdieninės tvarkos, įpročių ir rutinos sąlygojamos užmaršties padarant matomus įvairius jos aspektus. Vienu iš daugelio pirmosios taktikos pavyzdžių laikytina  Č. Lukensko akcija-instaliacija „Išmestas žmogus“, įgyvendinta Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje 2000-aisiais. Akcijos metu tarp tautos patriarchų biustų buvo įkomponuoti mediniai pjedestalai su iš jų kyšančiais gyvų žmonių biustais. Tokia memorialinę ir reprezentacinę funkciją parodijuojančia intervencija, viena vertus, siekta atkreipti dėmesį į vertybių fragmentacijos procesus šiuolaikinėje visuomenėje, kita vertus – į būtinybę ieškoti naujų tautinių mitų, ženklinančių XX a. pabaigos–XXI a. pradžios kultūrines realijas. Antrajai taktikai priskirtinas I. Šimelio alternatyvaus meno objektas, sukaltas iš netašytų lentų ir primenantis skraidančią lėkštę („Atpažintas objektas“, Vilnius, 1995). Šis specifinei vietai skirtas kūrinys kelias savaites buvo įkomponuotas aikštėje, kuri, išardžius joje buvusį memorialą sovietiniams kariams ir pogrindininkams, taip ir liko nesutvarkyta. I. Šimelio intervencija pabrėžė, kad nemaža dalis Lietuvos miestų aikščių kol kas ne visai atitinka gyventojų poreikius, lieka funkciškai neapibrėžtos ir nepatogios, stokoja laiko dvasią atitinkančios meninės išraiškos.
___________________________
1. L. Kreivytė, „Kaita yra graži“: pokalbis su skulptoriumi Robertu Antiniu, 7 meno dienos, 2002 11 01, p. 1, 7.
2. М.М.Бахтин, Творчество Франсуа Раблэ и народная культура средневековия и ренессанса, Moсква: Чудожественная литература, 1990, 542 с.
3. V. Acconci, „Public Space in a Private Time“, in Art and the Public Sphere, Chicago–London: University of Chicago Press, 1992, st. 158–176.


Į TURINĮ
ATGAL