dailė 2004/2

Į TURINĮ
ATGAL

Eimutis Markūnas. Takas. 1997–1999, erdvinis vitražas, h 320, 260x100x10. Zoknių oro uostas, Šiauliai

Nijolė Vilutytė. Freska-sgrafitas Gailestingumo motina. 2003–2004, 250x140

Dievo Motinos gailestingumo šventovė, Vilnius, Dominikonų g.

Dailė architektūros erdvėje

Beveik dvejus metus Lietuvos dailininkų sąjunga rengė projektą „Dailė architektūros erdvėje 1991–2001“. Jį sudaro spalio 28 d. Arkos dailės galerijoje atidaryta paroda, kurioje didžiąją dalį užima įvairias architektūros erdves Lietuvoje ir užsienyje puošiančių vitražų, freskų, mozaikų nuotraukos bei skulptūros, keraminės plastikos, odos, tekstilės darbai. Keturiolikos metų monumentaliosios dailės panoramą pristatė visi Lietuvos dailininkų sąjungos Monumentaliosios dailės sekcijos nariai – 76 menininkai (40 vitražistų, 19 skulptorių ir 17 taikomosios dailės meistrų – mozaikos, freskos, tekstilės, keramikos, stiklo dailininkų ir dizainerių). Pasak projekto rengėjų (projekto vadovas Algimantas Mačiulis, kuratoriai Vida Zamalytė (1944–2004), Vytautas Švarlys, Aušra Petroškienė, Edita Utarienė, Jurga Lazdanienė, Dalia Matulaitė, architektas Vidas Gibavičius), nors parodoje pristatoma nemažai užsakomųjų darbų, tačiau monumentaliosios dailės kūrėjai Lietuvoje nepakankamai vertinami – jiems trūksta ne tik užsakymų, bet ir visuomenės dėmesio. Atskira galerijos salė buvo skirta Lietuvos vitražo klasiko profesoriaus Kazimiero Morkūno naujausiems kūriniams. Kitose galerijos erdvėse įvairių kartų dailininkai rodė geriausius savo darbus, sukurtus 1990–2004 metais. Tarp ryškiausių kūrinių – vitražisto Valmanto Gutausko pernai Jungtinių Tautų būstinei Ženevoje sukurtas originalus šviestuvas ir šįmet realizuotas erdvinis akcentas-šviestuvas „Vilniaus“ sanatorijoje Druskininkuose, Jurgos Lazdanienės vitražai Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Šv. Anzelmo koplyčioje Vilniuje, Editos Radvilavičiūtės-Utarienės vitražai Vilniaus Gedimino technikos universiteto bibliotekoje, Broniaus Bružo vitražai Šv. Jurgio bažnyčioje Varšuvoje ir Lietuvos ambasadoje Maskvoje, Nacionalinės premijos laureato tekstilininko Felikso Jakubausko pano Pasaulio banko posėdžių salėje Vašingtone ir Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje, skulptorių Roberto Antinio, Dalios Matulaitės, Stanislovo Kuzmos, Arvydo Ališankos, Gedimino Karaliaus, Arūno Sakalausko, Gedimino Jokūbonio, Regimanto Midvikio, Antano Žukausko, Antano Kmieliausko, keramikų Aldonos Šaltenienės, Gvido ir Džiuljetos Raudonių, Juozo Adomonio, tekstilininkų Salvinijos Giedrimienės, Reginos Sipavičiūtės, Zinaidos Vogėlienės ir kitų autorių monumentalūs darbai pastatų interjeruose ir eksterjeruose.
Kita projekto dalis – teorinė konferencija, kurioje buvo aptartos aktualios šios dailės srities  problemos. Konferenciją vedė menotyrininkė dr. Nijolė Tumėnienė. Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje ir pasikeitus politinei situacijai, valstybė beveik nebeužsako didesnės apimties kūrinių visuomeninėms erdvėms, išskyrus monumentalias skulptūras. Pakito ir visuomeninės erdvės sąvoka, kurią pakeitė terminas „viešoji erdvė“. Joje lygiaverčiai gali būti pritaikomi ne tik tradiciniai monumentalūs kūriniai, bet ir konceptualūs postmodernistinio meno objektai. Nemenkas vaidmuo įtikinant užsakovą užsakyti ir pirkti monumentalų kūrinį tenka pastatų architektams, nes monumentalus kūrinys neatskiriamas nuo konkrečios architektūros erdvės. Pasak N. Tumėnienės, nors nepriklausomoje Lietuvoje per keturiolika metų iškilo paminklų istorinėms asmenybėms – karaliui Mindaugui, kunigaikščiui Gediminui, Prezidentui Kaziui Griniui, vyko paminklo Vincui Kudirkai konkursas, tačiau kitų monumentaliosios dailės kūrinių visuomeninių pastatų interjeruose ir eksterjeruose nėra gausu. Tai sąlygoja faktas, kad trūksta tiek valstybės institucijų, tiek privačių užsakymų. Dažniausiai dailininkai kviečiami kurti vitražus, freskas, skulptūras statomoms bažnyčioms. Tiesa, atsirado ir naujas užsakovas – individualių namų savininkai. Esant tokiai situacijai, būtų apmaudu, kad Lietuvos monumentaliosios dailės mokykla išnyktų. Todėl labai svarbu surinkti informaciją – pažvelgti iš šalies, kas sukurta. Apie šias problemas konferencijoje kalbėjo prof. A. Mačiulis. Kiti pranešėjai aptarė bažnytinės architektūros ir vitražo sąveiką XX a. (E. Rakauskaitė), šiuolaikinio stiklo dailininkų situaciją (R. Simanaitienė), naujas meno strategijas viešojoje erdvėje (L. Kreivytė) ir kt.


Spausdiname Audriaus Novicko pranešimą, skaitytą konferencijoje.

Į TURINĮ
ATGAL