dailė 2004/2

Į TURINĮ
ATGAL

Matej Krén (Slovakija). Instaliacija Omphalos (detalė). 2000, knygos, veidrodžiai, šviesa, 6500x275

Petras Mazūras. Instaliacija Citrina. 2004, medis, akmuo, 170x60x70

Dešimt naujų

Raminta Jurėnaitė

Bonos meno ir kultūros fondas surengė dešimties naujų Europos Sąjungos narių šiuolaikinio meno parodą „The New Ten“, kuri birželio 4–rugsėjo 5 d. pirmiausia buvo eksponuota Duisburgo muziejuje „Kueppersmuehle D“.  Liepos–spalio mėnesiais ji buvo perkelta į Vienos ekspozicinę erdvę „Kuenstlerhaus“. Dar vėliau ji keliaus į Manheimo parodų salę ir Ostendės moderniojo meno muziejų. Bonos meno ir kultūros fondo direktorius Walteris Smerlingas teigia: „Spaudoje ir parlamentuose gana vienpusiškai vykusios diskusijos ekonominėmis ir politinėmis temomis paskatino mus į Europos Sąjungos plėtrą pažvelgti visai kitaip, t.y. surengti menininkų, gyvenančių naujose ES valstybėse, parodą. Rezultatas – šiuolaikinio meno ekspozicija, atspindinti meninių ir kultūrinių požiūrių įvairovę ir prieštaringumą"1.
Atrinkti šiai parodai autorius ir kūrinius buvo pakviesti trys kuratoriai – Evelyna Weiss, Lórandas Hegyi ir šio straipsnio autorė. Iš visų dešimties šalių mes nusprendėme atrinkti tik po du menininkus, nes ne valstybės dydis lemia jos kultūros reikšmę. Kartu stengėmės, kad greta jau žinomų Europoje vardų būtų pakviesti ir tie vidurinės kartos kūrėjai, kurie vertinami savo šalyse, bet dar nepripažinti svetur. Norėjome parodyti ir jaunus menininkus. Kitaip nei daugelyje anksčiau vykusių parodų, pristatančių pokomunistinių šalių meną, šioje kolekcijoje nedominavo politinės temos ir dokumentikai giminingas menas. Dėmesys buvo sutelktas į kūrybą, kuri visuomenines aktualijas ne tik fiksuoja, bet ir individualiai interpretuoja. Taigi parodoje daug vietos skirta fantazijai, džiaugsmui ir humorui. Tuo ji išsiskyrė iš  kitų panašių proginio pobūdžio parodų ir todėl sulaukė palankaus spaudos bei publikos vertinimo. Lietuvai šioje parodoje atstovavo Petras Mazūras ir Karolis Jankus.
Petras Mazūras painiam nuolatinių pokyčių verpetui, sūkuriuojančiam pokomunistinėje Rytų ir Vidurio Europoje, priešina sulėtintą laiką. Dirbdamas kaip skulptorius-sodininkas, jis neskuba. Užuot citriną, ananasą ar vynuoges pigiai pirkęs prekybos centre, Mazūras didžiulėmis pastangomis šiuos Lietuvoje egzotiškus augalus augina pats. Taip jis nori sužadinti ilgesį ir grąžinti žavesį tolimų šalių vaisiams. Skulptūriniai Mazūro augalų objektai Duisburge buvo eksponuoti muziejaus kieme, priešais įėjimą į parodą. Muziejus įsikūręs buvusiame rekonstruotame grūdų sandėlio pastate – „Kueppersmuehle“. Masyvus rusvų plytų pastatas ir akmenimis grįstas vidinis kiemas tapo idealiu fonu monumentaliuose akmens induose augantiems vynuogienojams, citrinmedžiui ir ananasui bei juos prilaikančioms svertinėmis metalo konstrukcijomis. Skulptūriniai indai dvelkė archaika, o komplikuota drėkinimo sistema demonstravo sudėtingus sodininkystės procesus. Visa tai asociatyviai derinosi tarpusavyje.
Mazūro kūriniuose mane labiausiai domino priešybės: chaotiškai skubantis ir cikliškas laikas, gamta ir technika, archajiškas ir novatoriškas pradas, kasdienybė ir egzotika. Tačiau Vokietijos spaudoje pasirodė ir kitokių interpretacijų. Rolfas Pfeiferis recenzuodamas parodą rašė: „Santykis su totalitariniais režimais čia paliko savo pėdsakus. Lietuvis Petras Mazūras, gimęs 1949 metais, pasirenka alegorinį motyvą – iš uolos nuolaužos išaugantį citrinmedį“
2.
Slovako Matejaus Kréno instaliacijoje, sukonstruotoje iš knygų ir primenančioje iglu, įtampa pasiekiama atkuriant universalias vertybes, priešinant jas šiandien daugelyje žmogaus veiklos sričių dominuojančiam trumpalaikiškumui. Jo instaliacijų formų uždarumas asocijuojasi su Atrėjo kapu Mikėnuose (net jei žiūrovas ir negali įžengti į vidų). Kita vertus, jų silueto minkštumas primena šieno kupetas, avilius ir afrikietiškas molio pirkias. Iš knygų pastatytas statinys lengvai išardomas, o iš vidaus sklinda prislopinta šviesa. Krénas kuria erdves kontempliacijai ir žavi ypatingu kultyvuotu paprastumu. Parodos recenzentai Kréno „Omphalos“ lygino su arte povera grando Mario Merzo instaliacijomis: „Slovakų dailininko Matejaus Kréno knygų iglu – pritrenkiantis atsakymas į Mario Merzo iglu”
3.
„Kueppersmuehle“ muziejaus fojė eksponuota čeko Ivano Kafkos instaliacija – iš kraštų besiveržianti mėlyna-balta-raudona masė tarsi „užliejo“ ekspozicijos prieigas. Pats pripūtęs ir užrišęs šimtus nacionalinės vėliavos spalvomis nudažytų maišelių, Kafka kritikuoja jo tėvynę užplūdusią konsumacijos bangą (tai aktualu ir naujoms ES šalims, ir bendrijos senbuvėms). Paprastomis priemonėmis muziejinėje erdvėje pasiekiamas provokuojančios metaforos poveikis.
Pereinant nuo Ivano Kafkos kūrybos prie Katerinos Vincourovos – vienos ryškiausių žvaigždžių jaunojoje Prahos meno scenoje – aštraus lūžio tarsi neįvyksta. Tačiau, kalbant apie jų pasaulėžiūrą, lygybės ženklo dėti negalima. „Jos kartos temos ir jausmai išreiškiami be intelektualaus balasto“ (Jiri Švestka). Vincourova muziejuose ir galerijose dirba taip nerūpestingai, lyg būtų cirko palapinėje. Iš spalvotos plastmasės ji pripučia įvairių šių dienų vartojimo daiktų. Menininkė žavisi plastmasėmis, nes, anot jos, per pastaruosius dvidešimt metų ši medžiaga naudojama dažniau nei medis ar akmuo. Toks susižavėjimas siejasi su dėmesiu vartotojiškam pasauliui: „Aš manau, kad įkvėpimo randame nuobodulyje, o ne depresijoje. Galiausiai nuobodulys pastūmėja mus veikti; tuomet aš suvokiu, kad tuštuma nebuvo tokia tuščia“. Parodoje „The New Ten“ Vincourova eksponuoja kūrinį „Krepšys“. Per milžiniško dydžio pripūsto krepšio peršviečiamas sieneles atsiveria vaizdas į intymią erdvę: guolis su užmesta ant čiužinio antklode, pagalvė, rašomojo stalo lempa ir Budos statulėlė. Ši scena prislopintoje jaukioje šviesoje įgyja paslapties, verčia spėlioti apie asmenį, kurio buvimas šioje erdvėje vis dar jaučiamas, nors jo čia ir nebėra. Kita vertus, čia, kaip ir kituose Vincourovos darbuose, pasakojama ir vaizduojama šelmiškai primerkus akį.
Katerinos Vincourovos nerūpestingumas būdingas toli gražu ne visiems Rytų ir Vidurio Europos dailininkams, į meninį gyvenimą įžengusiems po 1990-ųjų. Vengras Antalas Lakneris, slovėnas Dušanas Zidaras ir lenkė Katarzyna Józefowicz atstovauja kitai krypčiai, kuri angažuotai ir polemiškai reflektuoja naujus mokslo atradimus bei pokyčius socialinėje sferoje.
Antalo Laknerio instaliacijos „Dermahebra“ tema – biotechnologija ir jos eksperimentai, kai genetinėmis manipuliacijomis sukuriamos dirbtinės hibridinės gyvos formos. Šiame kūrinyje susižavėjimą mokslu keičia jo keliamų pavojų grėsmė. Tyrimai Laknerio mene vaizduojami kaip sistema, galinti sukelti nenumatytus padarinius.
Dušaną Zidarą taip pat domina dialogas su mokslu, ypač su fenomenologija, psichologija ir komunikacijomis. Tačiau kitaip nei Lakneris, kuriantis alternatyvius tyrimų modelius, Zidaras tebevartoja metaforišką plastinę kalbą. Jo kūrybos šaknys glūdi septintojo dešimtmečio slovėnų konceptualistų grupėje OHO.  Šios grupės nariai domėjosi amorfiškomis ir organinėmis formomis, bet neatsisakė ir racionalizmo. Zidaro skulptūros – siurrealistiškos, beveik apokaliptinio poveikio objektų instaliacijos. Sukapotų žmogaus kūno dalių atliekos čia tokia pat statybinė medžiaga kaip ir geometrinių formų konstrukcijos.
Katarzynos Józefowicz „Kilimas“ sudarytas iš daugybės žmonių nuotraukų, iškirptų iš popieriaus. Individas išnyksta minioje, kurios galinga srovė atrodo nesustabdoma. Tai asocijuojasi ir su legendiniu „Solidarumo“ pasipriešinimo judėjimu, ir su asmeninės bei kolektyvinės atminties gesimu.
Latvijai parodoje atstovavę jauni menininkai iš grupės „Famous Five“ ir Kristīne Kursiša rodė Vilniuje, parodoje „2 Show. Jaunieji Lietuvos ir Latvijos menininkai“ (ŠMC, 2003), neseniai eksponuotus kūrinius. Jie demonstruoja savo kritišką ir kartu humoro nestokojantį santykį su naujosiomis medijomis. Kaip išeities tašką latviai naudoja dokumentines scenas, bet kartu kuria ir „kitą iracionalų pasaulį“ (Helena Demakova).
Panašiu keliu eina ir kiti Baltijos šalių menininkai. Estė Ene-Liis Semper ir lietuvis Karolis Jankus kuria labai asmeniškus, subjektyvius videokūrinius, kuriuose vidinis pasaulis pinasi su realybe. Naujausiame videofilme „Be pavadinimo“ Semper atskleidžia savo išgyvenimus patyrus vyro neištikimybę. Persirengusi komišku kiškio kostiumu Talino centrinėse parodų salėse menininkė šoka groteskišką šokį, agresyviai skelbdama apie savo nusivylimą, ekrane besikaitaliojantį su buvusios šeimyninės idilės vaizdais. Tai jos kelias siekiant įveikti likimo smūgius: „Aš vaizduoju žlugimą ir kartoju patirtį, kuri priverčia grėsmę išnykti. Aš vaidinu tragišką heroję, aš tiesiog vaidinu“.
Semper akcijose pagrindinis veikėjas yra ji pati, tuo tarpu Jankaus filmuose, sukurtuose pagal sudėtingą scenarijų, vaidina daug personažų. Jis renkasi skausmingas temas: pokomunistinėje visuomenėje išaugusį nusikalstamumą, prostituciją, skurdą. Personažų ir aplinkos tikroviškumas pinasi su siurrealistiniu polinkiu į sapno slogutį.
„Tapyba po tapybos“ – tai galėtų būti vienintelis bendrumas, jungiantis lenkės Jadwigos Sawickos, vengrės Agnes Szépfalvi, slovako Bohdano Hostinako, slovėno Viktoro Berniko ir esto Kaido Ole’s paveikslus. Visi jie tapybą praturtina vaizdais ar tekstais iš kitų medijų – laikraščių, kino filmų, kompiuterinių žaidimų ar dizaino.
Agnes Szépfalvi tapybos motyvai iš pirmo žvilgsnio primena moterų ilgesio stereotipus iš sapnų fabriko – kino. Fragmentiškos scenos – lyg kino sekvencija. Žmonių figūros-šešėliai ir daiktai pabrėžia fiktyvų reginio pobūdį. Kuriamos paslėptos įtampos ir melancholijos nuotaikos.
Kaip ir Sawicka ar Szépfalvi, Hostinakas, Bernikas ir Ole tapo. Tačiau kitaip nei abi tapytojos, kurios banalybėje įžvelgia pažeidžiamumą ir grėsmę, vyrai šią sritį tyrinėja žaismingai ir ironiškai.
Rytų ir Vidurio Europos dailininkų kūrybą sunku būtų vertinti atsižvelgiant vien tik į jų priklausomybę vienai ar kitai šaliai. Todėl darbai parodoje buvo eksponuojami kitu principu. Negalima nubrėžti ryškios ribos tarp menininkų iš pokomunistinių šalių ir menininkų iš Maltos ar Kipro kūrybos. Ir vienų, ir kitų darbuose galima pastebėti regioninių bruožų, antai juntamas Kipro menininkų ryšys su Graikijos meno tradicija. Kipriečio Theodouloso instaliacijose žymu polinkis į bizantišką statiką, o jo kraštietės Marios Loizidou objektai iš aprangos ir tekstilės, turintys antropomorfinių užuominų, primena šiuolaikinių Atėnų menininkų ieškojimus.
Dešimties naujų Europos Sąjungos šalių mene daug paralelių: ir su Europos senbuvių menu, ir su vis dar savitais meniniais peizažais.  
_________________________
1. W. Smerling, „Kunst als Bote der Integration“, in The New Ten. Stiftung fuer Kunst und Kultur, Bonn, 2004.
2. R. Pfeifer, Westfaelische Rundschau, Nr. 155, 2004 07 06.
3. P. Kluchen, „Die Neuen sind keine Exoten“, Rheinische Post, 2004 07 03.

Į TURINĮ
ATGAL