dailė 2004/2

Į TURINĮ
ATGAL

Saulius Valius. Nomadų ratas. 2004, instaliacija, medis, metalas, popierius, spaustuviniai dažai,Ø 600

Kęstutis Grigaliūnas. Tautinė giesmė. 2003, šilkografija, 260x522

Eglė Kuckaitė. Radiacinis fonas nepakitęs. 2004, sienos akcija, tušas, fotografija, antspaudai, 500x500

Eglė Kuckaitė. Radiacinis fonas nepakitęs (fragmentas). 2004, sienos akcija, tušas, fotografija, antspaudai, 500x500

Grafika grįžta iš egzilio

Laima Kreivytė

Rugsėjo 10–spalio 31 d. Taline vykusi XIII grafikos trienalė pavadinta „Egzilyje“ (In Exile), tačiau parodos ir jas lydintys renginiai rodo priešingai – grafika grįžta iš egzilio, o atsinaujinusi trienalė vėl tampa svarbiu meno įvykiu. Ir ne tik Baltijos šalyse. Kritikai ir žiūrovai pastebėjo, kad, palyginti su ankstesne trienale, ši atrodo labiau koncentruota ir kartu įvairesnė. Tam tikro vieningumo pasiekta pasitelkus egzilio koncepciją – kūrinio tinkamumas temai tapo vienu iš atrankos kriterijų. O gaivumo ir įvairovės įnešė lietuvių, latvių ir estų kolekcijos, kurias šį kartą patikėta kuruoti menininkams. Jie nesijautė įsipareigoję atstovauti savo šaliai ir parodyti geriausius nūdienos grafikus. „Objektyvūs“ reprezentaciniai kriterijai netinka konceptualioms parodoms – labiau pasiteisino bandymai „atkovoti“ grafikai naujus žmones ir teritorijas.
Kita vertus, negali sakyti, kad Talino grafikos trienalė visai atsiplėšė nuo ankstesnio modelio ir dabar tapo tiesiog tarptautine atspaudų (plačiausia prasme – nuo oforto iki fotografijos ir video) paroda. Kai kurias tradicijas stengiamasi išsaugoti. Pavyzdžiui, neatsisakyta konkursinio parodos pobūdžio. Kaip ir anksčiau, be latvių, estų ir lietuvių ekspozicijų, organizuojama ir tarptautinė atsiųstų darbų paroda, kurią atrinko vietos ir užsienio ekspertų komisija. Kita žiuri vertino atsiųstus bei kuratorių atrinktus darbus ir juos premijavo. Savo premijas taip pat skyrė Estijos dailės muziejus, Talino miestas ir Estijos bankas. Bet apie apdovanojimus – vėliau.
Trienalės mastą ir užmojus galima pajusti braižant įsivaizduojamą žemėlapį (tam tikra prasme jis didesnis už Taliną). Netoli uosto esančiame Rotermano druskų sandėlio meno centre veikė konkursinė atsiųstųjų darbų ir trijų Baltijos šalių grafikos paroda „Egzilyje“, miesto centre esančioje Talino parodų salėje ir galerijoje rodyta Sirje Helme kuruota tarptautinė paroda „Kita kaimynystė“, o vos už kelių šimtų metrų esančioje Talino miesto galerijoje eksponuoti praeitos trienalės laureato Andreaso Tali nauji darbai („Geismo ir ilgesio instrumentai“). Kaip trienalės dalis pristatyta tarptautinė konferencija vyko Käsmu vietovėje ant jūros kranto (maždaug valanda kelio nuo Talino). Be to, trienalę lydėjo įvairūs jaunimo renginiai: Talino dailės akademijos studentų paroda „Tu nematei manęs!“ akademijos patalpose, vaikų ir jaunimo grafikos ekspozicija „Būti savimi“ Kullo vaikų galerijoje ir jaunimo meninės knygos paroda Talino centrinėje bibliotekoje.
Konkursinė trienalės ekspozicija Rotermano druskų sandėlyje šį kartą nepriminė mugės – ne tik todėl, kad atrinkta mažiau darbų. Parodos architektai (Terje Kallast, Urmas Luure) erdviškai sureikšmino tremties, užribio, atskirtumo temą pastatydami vidines sienas. Taigi didžiojoje salėje atsirado dar viena patalpa, kurią galima buvo apeiti ir įeiti į vidų (žinoma, ir ekspozicinis plotas padidėjo). Vaizdžiai tariant, balto galerijos kubo viduryje atsirado labiau videoprojektams pritaikyta juoda dėžė. Lietuviai, latviai ir estai buvo eksponuojami kartu, siekiant ekspozicinio vientisumo, o ne bandant išryškinti kolekcijų skirtumus. Vis dėlto dauguma Redo Diržio atrinktų menininkų susitelkė viename koridoriuje ir sudarė turbūt politiškai angažuočiausią „vagoną“. Iš tolo žvilgsnį traukė čekų menininko Martino Zeto vėliavos, pasiūtos kaip reta „grafiškai“: Europos Sąjungos vėliava su žvaigždžių ratu, JAV, Lietuvos (o gal Estijos, Vengrijos ar Rusijos?) trispalvės išsiskyrė tik struktūra ir žvaigždžių piešiniu, kadangi visos buvo nudažytos raudonai. Tai ne tik skirtumus niveliuojančios globalizacijos metafora, bet ir puikus ideologijų kaitos pavyzdys. Politines permainas inspiravusią pilietinę sąmonę keičia vartotojų ideologija.
Diržys egzilio temą interpretavo veikiau egzistenciškai ir konceptualiai nei vizualiai. Pirmiausia jis ištrėmė pačią grafiką (siaurąja prasme), akcentuodamas procesą, o ne rezultatą. Antra, jis ištrėmė menininkus į jų mažai kultivuojamą sritį (videomenininkas ir keramikas Rokas Dovydėnas, su garsu ir video dirbanti grupė G-Lab, juvelyras Eimantas Ludavičius, tapytojas Audrius V. Plioplys, kritikas, kuratorius ir tapytojas Jonas Valatkevičius). Žinoma, toks profesinis skirstymas dabar nebeaktualus, nes mažai kas dirba tik vienoje srityje, o ir pati grafika suvokiama kuo plačiausiai – kaip tam tikras atspaudžiamas, tiražuojamas menas. Tačiau rinkdamasis tokius menininkus kuratorius išplečia ieškojimų lauką, įtraukdamas dar ir asmenines dalyvių patirtis. Gydytojas Plioplys gyvena JAV (taip atsiranda kraujagyslių tinklo ir grafikos štricho paralelė),  Martinas Zetas – Čekijoje (o ne Diržio vaizduotėje, kaip maniau iki tol, kol pamačiau jį savo akimis). Tiesą sakant, kolekcijoje mažiausiai pritapo Jonas Valatkevičius – jo pabrėžtinai primityvūs atspaudėliai atrodė gana graudžiai kitų darbų apsuptyje. Bet šiuo atveju svarbiausia buvo vardas, o ne kūryba, pristatanti estams pažįstamą menotyrininką kaip grafiką. Tai veikiau konceptualus judesys – iš Šiuolaikinio meno centro į reklamą išėjusį kuratorių vėl panardinti į meno terpę. Šiuo požiūriu Valatkevičius – puikiai egzilio temą iliustruojanti figūra.
Įdomu, kad būtent tokia egzilio interpretacija vyravo bendroje parodoje ir atsiųstų darbų ekspozicijoje. Egzilis ne tiek politine, kiek egzistencine prasme. Turiu galvoje egzilis iš gyvenimo į meną ir atvirkščiai. Pasitraukimas ar tremtis iš vieno į kitą. Ir būtinai – anapusybės akivaizdoje (Eimanto Ludavičiaus „Šuolis“ nuo dangoraižio). Pabrėžtinai ieškoma jungčių ir atsitolinimų tarp atvaizdo ir tikrovės, tikro ir dirbtinio, unikalaus ir pakartojamo. Geras pavyzdys čia būtų premijuotas estų menininkės Eve Kiiler darbas „Fantastinis realizmas“. Tai skaitmeninių fotografijų ciklas, vaizduojantis alaus reklamos filmavimą. Bet svarbiausia – ne pačios nuotraukos, o situacija.
Eve Kiiler kuravo estų ir britų fotografijos parodą „Fantastinis realizmas“, surengtą Talino parodų salėje. Vieną dieną menas netikėtai buvo išsiųstas į egzilį, o parodų salė paversta „stadionu“ filmuojamai alaus reklamai. Menininkės fotografijos ir dokumentuoja šį vyksmą. Taigi grafikos ginčas vyksta jau net ne technologijų lauke (niekas nė nesistebėjo videodarbais ir skaitmenine spauda), o filosofiniame lauke. Kas ką atspindi, kas nuo ko atsispaudžia – gyvenimas ar menas? O gal atspaudas nuo atspaudo – ir nėra jokio originalo, kaip ne vienas simuliakrų šamanas jau seniai moko? Talino grafikos trienalė akivaizdžiai rodo, kad vis dažniau žiūrime ne į atspaudą, bet pro jį, ir realios (ar sufalsifikuotos) situacijos, menininko biografija, jo kūnas ir patirtis tampa neatsiejama darbo dalimi. Grafikos darbas tampa tik nuoroda dideliame referenciniame tinkle, ir kuo daugiau, kuo netikėtesnių jungčių atrandama, tuo vertingesnę patirtį jis suteikia žiūrovui.
Neatsitiktinai šių metų Talino grafikos trienalės Didįjį prizą laimėjo lietuvių menininkė Eglė Kuckaitė. Jos darbe atspaudo ir piešinio, tikrumo ir dirbtinumo, etinių kolizijų ir sentimentalumo derinys pasiekė maksimalią įtampą. Iš tolo šis darbas – ant sienos nupiešta elnių šeimyna – primena sieninių kilimėlių motyvą ir sukelia tik lengvą šypsnį, kad dramatiškai egzilio temą nagrinėjančių darbų apsuptyje atsirado toks iš populiarios kaimo kultūros ištremtas vaizdinys. Tačiau įsižiūrėjus iš arčiau išryškėja šio darbo užmojis ir paradoksai, leidžiantys skaityti jį kaip XXI a. dokumentą. Elnių šeimyna ne nupiešta, o atspausta ant sienos naudojant skirtingus autorinius antspaudėlius. Elnių atvaizdas perteiktas ne iš natūros – ir net ne iš vaizduotės kaip pirmykščių dailininkų piešiniai. Tai išdidintos elnių fotografijos piešinys. Šalia kabo pati fotografija, kurioje aiškiai matyti, kad tai – stende stovinčios elnių iškamšos. Taigi menininkė kopijuoja antrinę, „iškimštą“ natūrą, atgaivindama ją rankų darbu, bet nesuteikia svaiginančios individualaus prisilietimo auros. Tiksliau, prisilietimas įvyksta, bet tarp sienos ir menininkės rankos įsiterpia antspaudas. Galima tik spėlioti, kodėl autorė pavadino savo darbą „Radiacinis fonas nepakitęs“, bet jis puikiai nurodo dabartinę (ne tik ekologinę, bet ir meninę) pasaulio būklę. Tarptautinė žiuri – Niujorko Whitney muziejaus kuratorius Davidas Kiehlis, ilgametė Käsmos kuratorė Maaretta Jaukkuri, meno kritikas iš Londono Gavinas Turkas, Bukarešto šiuolaikinio meno centro direktorė Irina Cios ir estų menininkas profesorius Urmas Viikas – tai deramai įvertino.
Bet kokie prizai yra sąlygiškas dalykas, nulemtas daugybės veiksnių, tačiau tai nesumažina jų reikšmės. Eglės darbas iš tiesų labiausiai išsiskyrė visoje trijų aukštų Rotermano druskų sandėlio ekspozicijoje. Tačiau lemiamas veiksnys, manyčiau, buvo ne vizualinis efektas (nepaisant didelio mastelio ir daug įdėto darbo tai gana kameriškas ir tyliai kalbantis kūrinys), o būtent šio darbo daugiasluoksniškumas, sugebėjimas įsiskverbti į netikėtas erdves tarp atspaudo ir tikrovės. Jei būtų labiau vertinamas regimasis įspūdis ir herojiškos menininko pastangos, turbūt Sauliaus Valiaus milžiniškam „Nomadų ratui“ nebūtų lygių. Menininkas sukonstravo ratu judančią konstrukciją, kuri pati palieka atspaudus – vielos ratų žymes. Tai ironiškas grafikos prigimties apmąstymas, grafikos preso parafrazė, pasiekusi techninę tobulybę.
Apskritai lietuvių menininkai kalbėjo skirtingomis kalbomis apie skirtingus dalykus, tačiau paradoksaliai juos siejo netradicinis egzilio temos traktavimas. Kęstutis Grigaliūnas sujungia Lietuvos himną ir vėliavos spalvas su Bergmano filmų kadrais, paversdamas švedų režisieriaus filmus „pagerinto“ lietuviško identiteto dalimi. Rokas Dovydėnas egzilio atšvaitų ieško tarybinės propagandos šnipų romane, stereotipiškus veikėjus vaizduodamas kaip ateivius. Naglis Rytis Baltušnikas ant skardos gamina keistus kelio ženklus, kurie moko, kaip reikia sportuoti. Šiems darbams tikrai nepasitarnavo „juodos dėžės“ tamsa, kur švieselėmis apšviestas darbas iš karto tapo „muziejiniu“. Pasak autoriaus, jie turėjo būti iškabinti kur nors gatvėje ar prikalti prie sienos – kad atsidurtų ne meno, o gyvenimo aplinkoje. Deja, po miestą keliavo tik estų Kaido Ole ir Marko Mäetammo betoniniai lagaminai – jų įsivaizduojamas Johnas Smithas „pametė“ net šimtą (Talino miesto premija).
Sunku išskirti kokias nors ryškesnes šios trienalės tendencijas. Turbūt svarbiausia – naujų teritorijų žvalgymas ir netikėti sprendimai. Ir, žinoma, ribų tarp meno ir gyvenimo trynimas. Jei atidžiau pažvelgsime į premijuotus darbus, dauguma jų siejasi su vadinamąja kasdienybės kultūra. Tai suomės Hannos Oinonen ant popierinių maišelių atspausti neryškūs vaikų portretai arba Sandros Vinos de Karilos iš Venesuelos videofilmas apie jos gyvenamąją aplinką. Viena iš būdingų strategijų – apropriacija, kitos kalbos (pvz., reklamos) pasisavinimas ir kontekstų sukeitimas. Škotė Joanne Soroka savo „turistinėse“ brošiūrose kviečia atostogauti Baltuosiuose rūmuose ir važinėtis mašina su švyturėliais (kai kurie mūsų politikai jau seniai pralenkė menininkės fantazijas). Konceptualų perkeitimą išraiškingai panaudoja ir latvių menininkas Leonardas Laganovskis, Berlyno filharmonijos planą (beje, primenantį panoptikumą) užpildęs ne orkestrantų ir muzikos instrumentų, o vyriškų ir moteriškų kvepalų pavadinimais.
Atskiro straipsnio nusipelnytų ir įdomi Sirje Helme kuruota paroda „Kita kaimynystė“. Plačiau nenagrinėdama joje eksponuojamų darbų pasakysiu tik tiek, kad konkursinės trienalės parodos ir kuratorinių parodų sugretinimas teikia daug peno visiems dalyviams. Grafikos ribų apmąstymui itin vaisingas pavyzdys – Williamo Kentrdge’o videofilmai. Antai nufilmuotos skruzdėlės sukeitus negatyvą ir pozityvą virsta dangaus šviesuliais. Šioje parodoje ir konkursinėje ekspozicijoje matyti darbai akivaizdžiai byloja, kad Talino grafikos trienalė baigia išsivaduoti iš institucinių, erdvinių ir technologinių rėmų ir tampa tiesiog įdomiu tarptautiniu meno renginiu. O kad konceptualus jo pagrindas – atspaudo ir vaizdo dauginimo transformacijos – lieka nepakitęs, tik pabrėžia jo išskirtinumą.


Į TURINĮ
ATGAL