dailė 2004/2

Į TURINĮ
ATGAL

Eimantas Ludavičius. Šuolis. 2004, popierius, skaitmeninė spauda, 160x120. Foto Rimvydo Rukštelės

Kaip ir kodėl aš kuravau XIII Talino grafikos trienalę

Redas Diržys  
XIII Talino grafikos trienalės „Egzilyje“ lietuviškosios dalies kuratorius

Kadangi esu egocentriškas menininkas, tai kur kas labiau noriu būti kviečiamas į tokio pobūdžio parodas, nei pats kviesti kitus, užmerkdamas akis į stipriau ar silpniau pasireiškiantį šį bruožą kolegų charakteriuose. Tačiau mane pakvietė bendradarbiauti senas bičiulis Peeteris Allikas (XIII Talino grafikos trienalės komiteto vardu). Labai gerbiu šį menininką, palaikau jo poziciją, kad ir kas atsitiktų, išsaugoti savigarbą, vengti prisitaikymo ir pigių kompromisų. Negalėjau jam atsakyti. „Jie laukia iš mūsų skandalo“, – taip trumpai jis nusakė pagrindinį mūsų tikslą, kurį, manau, abu priėmėme kaip mus labiausiai siejančią jungtį. Negaliu nutylėti, kad parodos pavadinimą „In Exile“ aš pirmą kartą nugirdau kaip „In Asylum“ ir tai man pasirodė labai originalu bei savikritiška iš grafikų pusės. Juolab kad prieš trejus metus jau buvau pasiūlęs grafikos trienalės komitetui kuratoriumi pasirinkti psichiatrą, jeigu nori išeiti iš užburto rato...
Net nepagalvojau, kokią naštą užsikroviau... Daug nedelsdamas dar kartą perverčiau visus lietuvių grafikų katalogus, internetinius puslapius – ieškojau aštrios pozicijos, socialinės kritikos, politikos, desperatiško nusivylimo, bet radau daug iliustracijų lyrinės poezijos antologijai...
Latvių kuratoriaus paieška užtruko. Su Peeteriu jau buvome aptarę, kaip veiksime, ko sieksime, kas mus domina... Viena tik buvo aišku – „normalios“ grafikos vengsime. Kiek vėliau visi kuratoriai susitikome Taline pasitarti. Į Guntarso Sietinšo klausimą: „O jūsų kolekcijose ar bent vienas „normalus“ grafikas bus?“ – tiek aš, tiek Peeteris suraukėme kaktas ir nosis. „Gal koks vienas...“ – atsakiau.
Ką galėtų reikšti atstovauti valstybei parodoje, kurios tema –  egzilis? Pačiam teko kurį laiką gyventi ir studijuoti Taline bei susidurti su vietine Estijos lietuvių draugija. Tai buvo mažytis šaržuotas Lietuvos paveiksliukas (grafika) su žiauriomis kovomis dėl valdžios ir įtakos sferų, su pagal lietuviškus laikraščius paskubomis rekonstruotu kultūriniu gyvenimu, su begale stereotipų. Iš galvos neišeina vienas kvaištelėjęs estas, įsitikinęs, kad jis – kunigaikščių palikuonis (estai kunigaikščių neturėjo), ir kildinęs save būtent iš lietuvių. Čia galima būtų pritaikyti posakį apie amerikiečius – šie visuomet dedasi kažkuo kitu, nei iš tiesų yra. Tai turbūt būdinga visiems emigrantams.
Mano drąsiems ieškojimams kelius kiek susiaurino netikėtas estų atsisakymas finansuoti lietuviškąją ekspozicijos parengimo dalį ir pasiūlymas paieškoti pinigų Lietuvos valstybinėse institucijose... Labas vakaras, pone nepriklausomas kuratoriau!.. Kultūros ministerijoje man davė suprasti, kad šį darbą turėtų atlikti Dailininkų sąjunga...
Nepakenčiu uždaros sistemos autokratijos! Ir ne tiek to primityvaus ir akivaizdaus biurokratinio nacionalsocializmo, kurį propaguoja Le Penas ar Heigeris, bet labiau to naujojo, neoliberalaus buržuazinio, kuris tiesiogiai naikina kiekvieną kitokią, elitui nepriimtiną mintį ar nekonvencinius veiksmus.
Egzilio temą parodoje turėjo atskleisti darbai menininkų, kurie arba naudoja kažką panašaus į grafinę raišką, arba yra pasitraukę iš grafikos cecho, bet jų kūryboje dar yra likę grafinio mąstymo elementų. Tai buvo raktas. Mano vizija buvo – suburti menininkus, kurie galbūt niekada nesusiburtų kartu. Tai tarsi emigrantų grupelė – visiškai priešingų pažiūrų, išsilavinimo, specialybių, skirtingas vertybes puoselėjantys žmonės susiburia, nes juos sieja bendra tautybė. Šiuo atveju – identiteto pagrindas ir dar grafika kaip medija. Kad identitetas tėra konvencinė kategorija, įrodo jau pats bendrabūvio faktas, juolab kad tiek nacionalinės, tiek grafikos meno sampratos ribos buvo gerokai peržengtos.
Kuruojant parodą teko atsakinėti į du priešpriešinius ir labai kategoriškai suformuluotus klausimus: ar išliks grafikos menas toks, koks buvo metų metais puoselėtas, ir kodėl tos grafikos meno parodos tokios beviltiškai nuobodžios? Norėdamas paneigti pastarąjį teiginį, bandžiau ieškoti radikalią poziciją deklaruojančių, bet ne iliustruojančių kūrinių. Neradau... Nežinau kodėl, bet susidarė įspūdis, kad Lietuvoje vis bandoma pasislėpti už išpuoselėtos formos ir vengiama atskleisti asmeninę poziciją. Ir taip yra ne vien grafikos darželyje, bet ir visur kitur... Manau, kad lietuviai yra tiesiog dekoratorių-iliustratorių tauta. Supratau, kad tai, ko ieškau, yra paprasčiausiai mano, kaip kuratoriaus, noras prisegti kažką, kas nėra būdinga daugumai, o gal kai kada mano fantazija tiesiog nuvesdavo kiek per toli. Manau, kad kai kurie lietuviškosios ekspozicijos darbai parodoje kalbėjo ne visai tai, ką autoriai buvo sumąstę. Aš, kaip kuratorius, pasinaudojau proga laisvai interpretuoti kūrinius tame kontekste... Manęs klausė, rodydami į konkretų darbą – ar tai yra egzilis? Šiandien galiu atsakyti drąsiai – egzilis yra ne atskiras reiškinys, bet kontekstas tokių reiškinių. Pavyzdžiui, ankstesnių trienalių kolekcijų sudarymo principas buvo atrinkti iš konteksto žanriškai neiškrentančius darbus. Tai labiau panėšėjo į turizmą. Tik įsivaizduokite pilną autobusiuką japonų turistų ir suprasite, ką turiu omenyje. Meno turizmą primena ir vos prieš kelis mėnesius įvykusi lietuvių fotografijos ir videodarbų paroda Taline, atspindėjusi turistinio autobuso dvasią. Vis dėlto norėčiau atskirti egzilį nuo turizmo, nors gal kai kam ir nėra didelio skirtumo. Pavyzdžiui, parodą lydinčioje konferencijoje buvusi Soroso ŠMC direktorė Irina Cios iš Rumunijos išvardijo visus savo šalies menininkus, važinėjančius už fondų pinigus, ir įvardijo juos kaip egzilio menininkus... Tačiau ši ponia labai pasipiktino, kad tarp lietuvių netyčia įsimaišė čekas..., o galėjo pasirodyti, kad jai visiškai niekas nerūpi. Manau, kad būtent aukščiau paminėtas veikimo principas padėjo sukurti visai naują kuruojamų parodų organizavimo metodą – užpildo metodą. Atvirai teigiu, kad šiuolaikinis Vakarų kuratorių elitas ir hierarchiškai nuo jo priklausomos nacionalinės sistemos išvystė naują meno pasaulio reprezentavimo formą. Mažų Rytų Europos šalių nacionalinės sistemos pradėjo gaminti užpildą didelėms vakarietiškoms bienalėms...
Kas yra užpildas?
Užpildas – tai ideali terpė iš anksto numatytoms žvaigždėms sužibėti.
Užpildas visuomet didžiuojasi žvaigždžių kaimynyste.
Užpildas privalo būti kokybiškas, tiksliai atliktas, neišsišokantis.
Užpildas niekuomet neteigia savęs – jis teigia kuratorių ir žvaigždes.
Užpildas visa tai suriša į viena.
Sunaikinkime užpildą ir žvaigždės pabirs ant dulkėtų grindų kaip parūdijusios skardelės!  Bet mano pečių neslegia jokios nacionalinės meno institucijos svoris, aš neturiu niekam dėl savo pasirinkimo teisintis ir tai suteikia vilties, kad dar ne viskas prarasta. O šio rašinio tikslas, manau, jums galutinai paaiškės po paskutinio mano manifesto, kurį su malonumu pridedu pabaigai.

Manifestas apie meno biurokratiją
Kokie pagrindiniai meno biurokrato bruožai?
Jis visada pabrėžia jo atstovaujamos institucijos svarbą.
Jis visada nežymiai pristatys savo institucijos misiją ir viziją.
Jis siekia kuo platesnio jo ir kitų institucijų bendradarbiavimo tinklo.
Puikiai žino definicijas ir jas dažnai vartoja, kad paslėptų sakinio prasmę.
Turi puikų skonį.
Politiškai korektiškas.
Mandagus.
Visuomet užsimena apie kviestinius kokteilių vakarėlius ir pamini garsius vardus, kuriuos žino.
Gerbia ir saugo sistemos hierarchiją.
Tiki, kad institucija padės jam išvengti atsakomybės.
Tačiau yra vienas efektyvus būdas veikti prieš biurokratus – būti nuoširdžiam, sąžiningam ir neslėpti savo abejonių, o kalbėti ta pačia medine biurokratų kalba. Vos tik biurokratas nustos slėpti savo klaidas ir parodys jas visuomenei – sistema atsidurs pavojuje.
Meno biurokratai, būkime nuoširdūs!

Į TURINĮ
ATGAL