dailė 2004/2

Į TURINĮ
ATGAL

Dalia Laučkaitė-Jakimavičienė. Prie Šv. Onos bažnyčios; Puota; Kai aš gulėjau mirties patale. 2003, porcelianas, mišri antglazūrinė technika, Ø 31,5

Džiuljeta Raudonienė. Pavėjui. 2003, šamotas, spalvinti moliai, 60x21x18; 72x24x11

Aušra Kleizaitė. The Art af being a Girl. 2003, plastikas, 150x150

Lietuvos paroda Airijoje

Donna McGreevy

Airijos vyriausybei, pirmininkavusiai Europos Sąjungai, šių metų gegužės 1 d. teko svarbi užduotis – pažymėti naujųjų valstybių priėmimą į ES. Tai buvo istorinis epizodas, priminęs airiams netolimą praeitį, kai Vidurio ir Rytų Europos šalys išsilaisvino iš sovietų imperijos valdžios. Nors šioms valstybėms gegužės 1-oji žymėjo įsijungimą į kitą didžiulį darinį – Europos Sąjungą, šventinių renginių šurmulyje iškilo atskiros tautos, atsiskleidė jų kultūrų skirtumai, savita meninė kalba.
Į „Sveikinimų dienos“ planą buvo įtraukta keletas didesnių ir mažesnių Airijos miestų. Kilkenis, nedidelis viduramžiškas miestas, esantis netoli Dublino, buvo paprašytas surengti Lietuvos meno ir kultūros šventę. Organizatoriai, susitikę vasario pabaigoje, nusprendė, jog svarbiausia, kad visi to gegužės savaitgalio renginiai sujungtų airių ir lietuvių menininkus. Taip užsimegztų ryšiai bendradarbiauti ateityje.
Kilkenio renginių tema – „Sukurti ateitį“, tad Airijos amatų taryba tapo strateginiu partneriu. Kilkenis jau seniai Airijoje ir pasaulyje garsėja ypatingais pasiekimais dailiųjų amatų srityje, todėl sąvoka „amatas“ buvo ypatingai akcentuota. Šiame Airijos mieste įkurta pirmoji pasaulyje valstybinė Dizaino konsultacinė tarnyba (Kilkenny Design Workshops, 1963–1988). Jos dėka buvo sukurti grafinio ir pramoninio dizaino standartai, smarkiai pagerintas tekstilės, keramikos, stiklo, sidabro ir baldų dizaino lygis. Garsūs šalies ir iš užsienio atvykę dizaineriai kūrė naują Airijos dailiųjų amatų ir dizaino viziją. Ėmė plėstis amatų galimybių ir meniškumo suvokimas, stiprėjo airių taikomosios dailės įvaizdis pasaulyje. Be to, Kilkenyje yra įsikūrusi Airijos dailiųjų amatų taryba ir Nacionalinė amatų galerija. Amatų taryba turi nacionalinio lygmens veiklos barą – plėtoti šį pramonės sektorių. Viena iš iniciatyvų yra parodų programa – nacionalinės ir tarptautinės reikšmės parodomis skatinama siekti naujovių ir keistis patirtimi.
Turint omenyje ypatingą Kilkenio patirtį šioje srityje, iš pradžių sunkiai sekėsi aiškintis su Lietuvos dailininkais, kas turima galvoje, kai kalbama apie „amato meistrystę“
1. Ir tarptautiniu mastu šis terminas neatskleidžia tos ypatingos įvairiomis priemonėmis sukurtų kūrinių kokybės, meistriškumo, ko buvo pageidauta rengiant parodą.
Organizatorius tiesiog įkvėpė kauniečio Arvydo Žalpio iš galerijos „Meno parkas“ profesionalumas. Jis suvokė, kad lietuviams atsiveria puiki galimybė eksponuoti savo kūrybą užsienyje ir tesėjo pažadą supažindinti su dailininkais, padėjo atrinkti jų darbus ir išspręsti kai kuriuos praktinius klausimus, kilusius bendraujant su menininkais. Iš pradžių kalbėjomės apie autorius, paskui apie jų kūrybos sritis ir medžiagas – keramiką, tekstilę, odos dirbinius, juvelyriką ir t.t. Žalpiui talkino kolegės iš Vilniaus Aušra Petroškienė ir Žydrė Ridulytė. Jų indėlis į parodą taip pat itin svarus. Kaip ir visi „Sveikinimų dienos“ renginiai, Kilkenio dienos be lietuvių pagalbos nebūtų įvykusios.
Mūsų sumanymas buvo pateikti greitą, bet „rišlų“ taikomosios dailės vaizdą, kuris turėtų sąsajų su dailiųjų amatų samprata Airijoje. Renkantis darbus į galvą buvo šovusi mintis, jog būtų įdomu pamatyti, kaip menininkai iš Lietuvos patys būtų interpretavę kuruojamos parodos temą, tačiau tam, deja, neturėjome laiko. Tad savo nuožiūra atrinkome ir garsių, ir jaunų menininkų darbų. Tarp jų būta ir novatoriškų (grupė „Baltos kandys“), ir elegantiškų, laike sustingusių kūrinių (Jūratės Urbienės tapyba ant šilko). „Butler House“, kuriame vyko Taikomųjų menų paroda, užleido dvi erdvias sales su ekeriniais langais ir gražiu vaizdu į parką bei Nacionalinę amatų galeriją.
Dailiųjų amatų programa Kilkenyje susiklostė kaip tarptautinis „dailiųjų amatų maršrutas“, kuris prasidėjo nuo airių taikomųjų darbų, skirtų atviroms erdvėms, parodos parke. Parko centre stovėjo „pavėsinė“ – audėjos Lindos Scott darbas. Gegužės 1-osios popietę, atidarant Amatų dienas, pavėsinėje grojo akordeonistų kvintetas „Modus“ iš Lietuvos, kuris suteikė daug džiaugsmo autorei. Nacionalinėje amatų galerijoje vyko puiki stiklo darbų, apdovanotų Britų Tarybos prizais, paroda. Tarp eksponuojamų kūrinių buvo ir laimėtojos Sarah Maurnier darbai – naudodama šviesą, ji trijų matavimų stiklo objektus projektuoja į dvimačius spalvos vaizdinius.
Lietuvių taikomojo meno kolekcija „Butler House“ sulaukė palankaus įvertinimo ir gausių lankytojų (vienas lietuvis, gyvenantis Dubline, parodos kataloge rado savo motinos, tekstilininkės iš Kauno, pavardę). Nenutrūkstamame lankytojų sraute, vinguriavusiame per visas tris parodas, būta daug lietuvių. Kalbantis su lankytojais, ypač su tais, kurie ką nors įsigijo, tapo aišku, jog žmonės pajuto, kad mato „kitokį“ meną ir kad jiems tai patinka. Ypač teigiamai įvertinta keramika. Mažiausiai parodoje buvo matyti funkcionalių objektų. Dauguma darbų pasakoja kokią nors istoriją, dažnai susietą su pasaka ar pasakėčia, kaip kad Aldonos Šaltenienės „Sausra“ ar Virginijos Degenienės „Pelenės šlepetės“. Paminėjau šiuos darbus kartu, nes teko būti dilemos liudininke – pirkėja niekaip negalėjo išsirinkti: „Sausros“ keraminės figūros ar šlepetės.
Kai kurie darbai liudijo, kad jų autoriai giliai jaučia naudojamų medžiagų subtilybes. Norėčiau išskirti Aldoną Keturakienę, kuri, regis, nuolat plečia porceliano ribas ir eksperimentuoja su medžiagos teikiamomis galimybėmis. Teigiamo vertinimo ir susidomėjimo sulaukė ir šmaikštūs bei akį traukiantys Aušros Kleizaitės darbai, o vieno nacionalinio laikraščio, skirto interjerui, žurnalistas susižavėjo Arvydo Žalpio popierine kėde. Neliko nepastebėti ir Sandros Malaškevičiūtės papuošalai – drąsūs, šiuolaikiški, – ir be gintaro, kurio žiūrovai tikėjosi iš lietuvių.
Vieną parodos lankytoją dizainerę itin patraukė knygų įrišimas. Ji pasakojo, kad to Airijos menų koledže jau nebemokoma. Knygrišyba, kaip ir odos dirbiniai, neužima reikšmingos vietos tarp Airijos taikomųjų menų. Lietuvių tekstilės darbų įvairovė nepaliko abejonių, kad tai klestinti dailės sritis. Trejus pastaruosius metus vargau, negalėdama pastatyti apvalaus namo – tad mane sužavėjo Žydrės Ridulytės plytos iš veltinio, o kai jas sumūrijau, mano namuose atsirado viena tikrai tiesi siena.
Airijoje vėl susidomėta Vidurio ir Rytų Europos menininkų darbais. Galimybė parodyti savo darbus tarptautiniu mastu dažnai menininkams suteikia energijos, pasitikėjimo ir leidžia naujai pažvelgti į savo kūrinius. Paroda Airijoje lietuvių taikomosios dailės kūrėjams dar sykį patvirtino, kad einama teisingu keliu.
_____________________
1. Šiuo atveju išryškinama polisemantinio žodžio „craft“ reikšmė, pabrėžianti ypatingą lygį, meistriškumą. 

Į TURINĮ
ATGAL