dailė 2004/2

Į TURINĮ
ATGAL

Arturas Savickas. Žemynas. 2003, drobė, aliejus, 120x200

Jolita Skėrytė. Krantas. 2000, drobė, aliejus, 70x90

Skaistė Butnoriutė. Auksinė vienatvė. 2000, drobė, aliejus, 70x90

Linas Liandzbergis. Kompozicija Nidai. 1995, drobė, aliejus, 100x81

Saulius Kruopis. Sūnui Eigirdui. 2002, drobė, aliejus, 70x80

Audronė Petrašiūnaitė. Mylėti krantą. 2001, mišri technika, 50x60

Nida – ekspresionizmo lopšys

Nijolė Tumėnienė

Dešimtasis Nidos ekspresionistų pleneras buvo skirtas Nidos dailininkų kolonijos įkūrėjui, viešbučio šeimininkui ir meno mecenatui Hermannui Blodei (1862–1934) atminti. Šiemet sukako 70 metų nuo jo mirties. Jo, kaip meno mecenato, dėka Nida tapo vienu svarbiausių įkvėpimo šaltinių žymiems ekspresionistams Maxui Pechsteinui ir Karlui Schmidt-Rottluffui.
Karaliaučiaus akademijos dailininkai pradėjo lankytis Nidoje dar XIX a. pabaigoje (pvz., J. Siemeringas, R. Greichas, E. Bischoff-Culmas). Apie 1890 m. Blode’s namuose pasirodė prof. Heeydeckas, Knorras, Heichertas, Wolffas, Storchas, čia rinkosi ir muzikantai bei rašytojai. Tuo metu Lovisas Corinthas nutapė senąjį šulinį Blode’s namo kieme. Pirmasis pasaulinis karas nusinešė trijų žymiausių Nidos kolonijos kūrimosi laikų menininkų gyvybes: dailininkų Ernsto Bischoff-Culmo bei Hanso Beppo Borschke’s ir poeto Walterio Heymanno iš Norvegijos.
Vėliau viešbutis buvo perstatytas, kad būtų galima patenkinti į Nidą plūstančių menininkų interesus. Atsirado terasa su vaizdu į marių pusę – prieplauką ir didžiąsias kopas. Ji išgarsėjo kaip „dailininkų veranda“, – joje menininkai diskutuodavo apie meną. Blode’s namų sienas puošė turtinga paveikslų kolekcija. Nida visus viliojo ramybe, civilizacijos nepalytėta gamta, natūraliu lėtu primityviu gyvenimu.
Po to, kai 1909-ųjų vasarą čia pasirodė Maxas Pechsteinas (1881–1955), užsukęs prieš kelionę į Palau salas prie Pietų jūros, ir nutapė nemažai ekspresionistinių paveikslų, Nida tapo ekspresionistinės tapybos širdimi. Sprendžiant pagal parodą „Pechsteinas Nidoje. 1909“, surengtą Thysseno muziejuje Madride 2000 metais,  Pechsteinas čia lankėsi ir vėliau.
Kitas ekspresionistas Karlas Schmidt-Rottluffas (1884–1976), atvykęs į Nidą 1913-ųjų vasarą, nutapė net 30 paveikslų, iš kurių įspūdingiausi du mums žinomi tuo pačiu pavadinimu – „Kurėnai uoste“. Civilizacijos nepaliestas Nidos kraštovaizdis, lėtas ir primityvus tvirtų, pajūrio gamtos užgrūdintų žvejų gyvenimas sustiprino ekspresionistines jo kūrybos nuostatas. Nidos gyvenimas ir gamta menininkų sumanymams davė galingą postūmį. Jos kraštovaizdis ypatingas – su savo šviesa, erdve, vandeniu ir saule. Karo metais Nidoje lankėsi Pranas Domšaitis, o 1919-ųjų vasarą čia atvykęs Ernstas Mollenhaueris susipažino su Blode’s dukra Hedwiga, kuri tapo jo žmona. Nors „Tilto“ (Brücke) grupės įkūrėjai lankėsi Nidoje ir sėmėsi įkvėpimo ekspresionizmo atsiradimo laikais, dailininkų kolonija susibūrė vėliau – po 1919-ųjų rudenį Karaliaučiuje surengtos parodos, kur Nidos vaizdai užkariavo rūmų sales ir nuskambėjo šūkis „Pirmyn į Nidą“.
1923 m. Blode patikėjo Mollenhaueriui Dailininkų kolonijos reikalus, o šis sudarė palankias sąlygas tęsti ekspresionistines tapybos tradicijas tiek Nidoje, tiek Karaliaučiaus dailės akademijoje. Kasmet vienam Karaliaučiaus akademijos studentui buvo skiriama Hermanno Blode’s stipendija, kuri suteikė galimybę nemokamai paviešėti Nidoje ir tapyti jos vaizdus. Taip Mollenhauerio dėka Nida tapo „Tilto“ filialu. Ekspresionistai siekė meno dvasingumo, kurį jie suprato kaip skausmo, džiaugsmo ir liūdesio būsenų išreiškimą tapyboje. Dailininkų kolonija buvo reikšminga paskata Karaliaučiaus dailės akademijai laisvėti ir išsivaduoti iš konservatyvių pažiūrų. Prisimindamas tuos laikus 1951 m. Mollenhaueris laiške žmonai iš Bretanės rašė: „Didingiausias man atrodo Nidos svajingumas, miškas, Baltijos jūra, palvė ir mūsų mažasis rožių sodelis.“ Ir liūdnai užbaigė, kad jis neturįs tėvynės…
Blode’s namuose lankėsi daug žymių žmonių: psichoanalitikas Sigmundas Freudas, menotyrininkas Wilhelmas Worringeris, architektas Erichas Mendelsohnas, rašytojai Thomas Mannas, Hermannas Sudermannas, tapytojai Alexanderis Kolde, Arthuras Degneris ir kiti.
1923 m. Klaipėdos kraštas atiteko Lietuvai. Bet Nidos dailininkų kolonija buvo išsaugota. Nida tuomet tapo įkvėpimo šaltiniu ir lietuvių menininkams. Tarpukaryje į Kuršių neriją buvo atvykę Kajetonas Sklėrius ir Antanas Gudaitis, Petras Kalpokas ir Jonas Buračas; susižavėję jos unikalia gamta, žvejų gyvenimu, jie nutapė nemažai peizažų, tačiau artimų ryšių su ekspresionistais neužmezgė. Kalpoko paveiksluose viešpatavo ramus ir romantiškas Nidos žvejų gyvenimas, jį itin domino čionykštės valtys – kurėnai. Sklėriaus ir Buračo kūriniuose užfiksuotas nepakartojamas kraštovaizdis, saulės nutviekstas vandens ir oro skaidrumas. Gudaičio drobėse atsiveria nepaprastai emocionali, ekspresionistinė tapybos siela.
Nidos dailininkų koloniją ištiko tragiškas likimas. 1939 m. Vokietijai užgrobus Klaipėdos kraštą, dvasinės laisvės buveinę pradėjo griauti fašistai. Dailininkų ekspresionistų sambūris buvo pavadintas „maištininkų lizdu“, tapyba apšaukta išsigimėlių menu, dailininkams uždrausta dirbti. 1945 m. jau sovietinės armijos kariai sunaikino Hermanno Blode’s paveikslų kolekciją. Buvo nugriautas ir viešbutis su garsiąja dailininkų veranda.
1995 m. Sauliaus Kruopio iniciatyva atkurti ekspresionistinės tapybos plenerai „Nidos ekspresija“ per 10 metų sutraukė į šį unikalų gamtos kampelį dailininkus iš įvairių pasaulio šalių: Airijos, Austrijos, Baltarusijos, Bulgarijos, Didžiosios Britanijos, Ispanijos, Italijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Latvijos, Lenkijos, Norvegijos, Olandijos, Prancūzijos, Rusijos (daugiausia Kaliningrado srities), Suomijos, Švedijos. Nidoje sukurtų darbų parodos buvo eksponuotos ne vien Lietuvoje, bet ir Italijoje (Sardinijoje), Tamperėje, Helsinkyje (Suomijoje) Rusijoje (Kaliningrade), Baltarusijoje (Minske). Keista tik viena, kad lig šiol Karaliaučiaus meno interesams čia atstovauja vien Kaliningrado dailininkai ir nė karto dar nebuvo pakviesta tapytojų iš Vokietijos – tos šalies, iš kurios kilęs ekspresionizmas ir menininkai, įkūrę Nidos dailininkų koloniją. Per 10 metų susikaupė nemaža kūrinių kolekcija, taigi čia reikėtų turėti nuolatinę ekspoziciją.
Dešimtasis tarptautinis Nidos ekspresionistinės tapybos pleneras „Nidos ekspresija“ subūrė per 20 dailininkų iš Airijos, Lietuvos, Lenkijos, Rusijos (Maskvos ir Kaliningrado srities) ir Suomijos. Nors tai buvo skirtingų šalių, mokyklų, tradicijų menininkai, juos jungė rimtas požiūris į kūrybą ir bendra meninė atmosfera. Kiekvienas savaip ėmėsi veiklos. Vieni tapė peizažus iš natūros, kiti improvizavo laikinai įsirengtose studijose, treti kūrė performansus, o ketvirti sėmėsi įkvėpimo, eskizuodami savo idėjas.
Jei atsigręžtume į ekspresionizmo ištakas ir pasektume, kaip jis plėtojosi iki Antrojo pasaulinio karo, pastebėtume, kad iš esmės pasikeitė plenero supratimas. Barbizoniečiai, impresionistai, o vėliau ir ekspresionistai siekė betarpiško bendravimo su gamta, tapymo natūroje, stebint jos pokyčius priklausomai nuo šviesos ar dailininko nuotaikos, – šiandien tai nebėra svarbiausia. Svarbiau – kūrybinė išmonė, laisvas menininko individualybės pasireiškimas ir netikėtų įspūdžių atskleidimas. Vyksta tarsi atvirkštinis procesas: anksčiau – iš dirbtuvės į gamtą, dabar – iš gamtos į dirbtuvę ar viešąją erdvę. Tačiau išlieka ekspresionistų įtvirtinta kūrybos laisvės idėja, bet dabar iškeliama improvizacijos svarba mene, vertinamas aktyvus santykis su žiūrovu nuo  provokacijos iki žiūrovo įtraukimo į kūrybinės veiklos lauką. Tad ir šiame plenere jaunieji dailininkai dažniausiai sėmėsi įkvėpimo žvalgydamiesi po Nidą ir jos apylinkes. Kaipgi jiems sekėsi? Turbūt svarbiausia, kad visi meniniai sprendimai buvo profesionalūs. Ir kiekvieno dailininko prisistatymas, paprastai vykdavęs vakare, tai patvirtino. Nesvarbu, ar tai būtų tapyba, ar žemės menas, ar performansai, profesionali meninė raiška tinkamai atskleidė kūrinio idėją. Plenero atidarymo parodoje suomės I. Virmakoski atliktas performansas, skirtas Rugsėjo 11-osios įvykiams Niujorke, ne vienam išspaudęs ašarą, buvo geriausias to įrodymas. Subtilus autorės sprendimas puikiai suderino globalinę idėją ir jos saviraišką. Čia susijungė vietinės tradicijos ir bendrosios etinės nuostatos, rimtumas ir žaismingumas, gedulas ir ateities viltis.
Pagal estetinių ieškojimų kryptį plenero dalyvių kūrybą, pristatytą atidarymo ir uždarymo parodose, būtų galima suskirstyti į keturias ryškesnes tėkmes: artimą XX a. klasikai, suabstraktintą ekspresionizmą, postmodernistinę tapybą ir postmodernistines akcijas (žemės menas, performansai ir kt.). Lietuvių ir rusų kūryboje vis dar juntamas labai stiprus prisirišimas prie vienaip ar kitaip suprantamos paveikslo formos. Svečių kūryba (pvz., suomių, lenkų) labiau išsilaisvinusi iš tradicinės dailės sampratos. Tačiau visiems būdingas siekis, artimas ekspresionizmo nuostatai – intuicijos išgalėmis sukurti formą.
Dešimtmečio proga 2004 m. spalio 26 d. Vilniaus rotušėje atidaryta tarptautinių Nidos tapybos plenerų paroda „Nidos ekspresija“ akivaizdžiai įtikina, kad šių metų pleneras buvo ne tik vienas gausiausių, bet jame sukurta bene daugiausia išsiskiriančių darbų. Iš 63 minėtos parodos dalyvių beveik trečdalis – pastarojo plenero dalyviai – net 18 autorių. Parodos organizatoriai įvertino S. Kruopio, Arturo Savicko, G.P. Janonio, A. Kliaugos, S. Teitelbaumo, R. Katiliūtės, M. Jankaus, prancūzo I. Krapo kūrinius. Tačiau jeigu būtų atrenkama pagal meninę vertę, vaizdas būtų kiek kitoks. Šalia talentingiausio ekspresionistinės krypties tęsėjo S. Teitelbaumo ir A. Savicko paveikslų, kurie šį kartą originalesni ir labiau nutolę nuo tašizmo klasikų, šalia I. Krapo darbų, kupinų prancūziško Nidos atmosferos pajutimo, tapybiškų metaforų prisodrintų G.P. Janonio drobių („Vasaros pabaiga“, 2004) tektų eksponuoti A. Obcarsko, R. Bartkevičiaus, E. Stankevičiūtės, A. Geniušaitės, G. Bagdono, A. Vaitkūno kūrinius. Taip pat konceptualius, kultūros atminties pripildytus Tiinos Tuurna iš Suomijos paveikslus („Iš kitokio pasaulio – Nida“, 2002), kuriuose antikos kultūra gretinama su pirmapradžiu grožiu alsuojančia Kuršių nerija, ir G. Šveikausko „Reliktus“ (1996), iškeliančius archeologinės senovės vertę.
Išėjęs iš parodos ilgai prisimeni ekspresionizmo idėjų atšvaitus L. Liandzbergio („Nidos magija“, 2003), A. Pakalkos („Pakrantė“, 1995), R. Kuncos („Peizažas su inkilėliu“, 2004), A. Juškevičiūtės („Nida“), V. Riabynino („Nida. Itališkas vaizdelis“, 2000), S. Vanadzinos („Nidos natiurmortas“, 1997; atliktas R. Dufy dvasia), A. Bloch („Nidos evangelikų liuteronų bažnyčia“, 2004) paveiksluose. O romantiškas A. Vysockio pamario peizažas su Blode’s namu mėnesienoje („Prūsų mėlyna“, 2004) tarsi kviečia sugrįžti į Nidą – menininkų stebuklų šalį.


Į TURINĮ
ATGAL