dailė 2004/2

Į TURINĮ
ATGAL

Naglis Rytis Baltušnikas. Starke Frauen. 2004, metalas, emalis, 40x30

Nostalgija ir superstruktūrų kosmetika
XIII Talino grafikos trienalė Egzilyje

Eha Komissarov

Išmanantiems grafikos specifiką trienalės tema gali kelti abejonių ir jie stengtųsi laikytis atokiau nuo visuomenės išvirkščiąją pusę liečiančios tematikos. Polemizuojant  su tokiu požiūriu reikia imtis „grafikos trienalių“ bei „grafikos pasaulio“ diagnostikos ir pasekti šių žodžių turinio kitimą. Mūsų kultūrinėje erdvėje trienalių atspirties tašku tapo (ir to prasmingumu šiandien niekas neabejoja) trijų į SSRS sudėtį įėjusių Pabaltijo respublikų siekis trienalių, bienalių forma skatinti glaudesnius dailės ryšius ir plėtoti tapybą, skulptūrą, grafiką. Gerai žinome, kad sovietiniais metais trienalės buvo pasiekusios aukštumų, ženkliai viršijančių to laikotarpio parodų rengimo kultūros lygį. Didžiausias Talino trienalės pasiekimas – Estija pradėta laikyti Pabaltijo grafikos šalimi. Iki devintojo dešimtmečio pabaigos bene taip ir buvo. 1990–2000 metais didžiuliu ir chaotišku virstantį renginį vertėjo kiek tiksliau bei šiuolaikiškiau apsibrėžti ir Talino trienalėse imtas teigti besivystančios ir atviros įtakoms šiuolaikinės grafikos įvaizdis.
Atidarant grafikos atsinaujinimo failą (bylą) vadovautasi neišvengiamybe atsižvelgti į pakitusią tikrovę. Belieka žvilgtelėti į rūsčią tikrovę. Regis, Talino trienalė pateko į sudėtingą situaciją, žinomą ir Vilniuje, ir Rygoje. Nesiimu vertinti meno, kalbu apie didžiosiose tarptautinėse parodose galiojančias žaidimo taisykles, o pagal jas klasikine dailės rūšių klasifikacija grindžiamos parodos susiduria ir su status quo išlaikymo bei įtaigumo problemomis. Talino renginys ypač pažeidžiamas. Juk kalbėti apie tapybos sugrįžimą jau tapo maloniu įpročiu, kurį prisimename kiekvienam dešimtmečiui baigiantis. Skulptoriai išsitraukė kozirį – instaliacijas – ir jis pasiteisino šių metų Rygos kvadrienalėje. Grafika šiuolaikinės dailės plėtotėje lieka akivaizdžiai marginalinė vieta. Kadaise buvusi grafikos šalis, Estija nepajėgė apriboti ar sustabdyti grafikos izoliacijos proceso, bet, kita vertus, pasakykite, kur yra pavykę tai padaryti?
Kurį iš nūdienos dailėje pamėgtų ir naudojamų išraiškos būdų grafika galėtų pateikti kaip savo raidos produktą? Nebent fotografiją? Dabar tokie svarstymai gana populiarūs,  ir nemažai tarptautinių grafikos forumų, tarp jų ir Talino trienalė, praturtino technikų sąrašą fotografija. Bet grįžkime prie grafikos. Mažame ir savyje susitelkusiame grafikos pasaulyje estampas yra tarsi pakilęs į neapibrėžiamas  aukštumas, kuriose gaminamas toks pat neapibrėžiamas produktas, vadinamas trienalių grafika. Šiuos gaminius galima vertinti ir vienaip, ir kitaip. Kiekvienu atveju belieka pripažinti, jog trienalių grafika tapo neišvengiamybe bei trienališko mąstymo išdava. Bet kas būtų, jeigu dailininkų ir trienalių varžybos dėl dėmesio pasuktų kitais, šiuolaikiško meno gyvenimo takais ir vyktų vien šedevro sąvokų gaminimo–pateikimo ribose? Dabar atkakliai siekiama pakeisti grafikos pozicijas dailės peizaže, trienalių projektų retorikoje grafika pateikiama kaip besikeičianti meno šaka ir tai ne melas. Stabtelėkime ties žodžiais spauda bei spausdinimas ir, aptarinėdami nūdienos grafikos galimybes, pasijusime tartum vartydami solidų verslo katalogą, kuriame pilna sudėtingų technologijų atnaujinimo būdų. Beje, ir kuriant estampus galima kaip darbo priemone naudotis kompiuterine programa, toks atlikimo būdas neprieštarauja šedevro sąvokai.
Taigi esmė čia ne grafikos gebėjimas atsinaujinti, – šio klausimo nagrinėjimas vestų grafikos forumų kritikos link. Svarbiausia grafikos trienalių problema – ne čia pateikiama kūryba, bet trienalių rengimo kultūra. Grafikos forumų dydis ir masiškumo nulemtas eksponavimo pobūdis tapo išbandymu pagrindinėms, iš XIX a. atėjusioms fundamentalioms dailės pateikimo nuostatoms – „matyti ir būti matomam“, „byloti regai“. Nūdienos trienalėse užprogramuotas tam tikras panašumas į prekybos centrus ir vis daugėja to, kas priešinga grafikos prigimčiai būdingam privatumui. Vis dėlto grafikos trienalių (bienalių) aplinka sudėtingesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Čia atsiranda  grupuočių, grafikos ekosistemos išvalymo ir  įvairovės palaikymo labui darančių tai, ko paprastai iš grafikos nesitikima.
Dabar visur  imamasi perkainoti meno institucijų vaidmenį, taigi susiduriame su anksčiau nebūta dailės gyvenimo praktika. Trienalių kritika, grindžiama tokiais standartais, neima domėn išpūsto ir sustabarėjusio trienalių (bienalių) įnašo integruojant grafiką į šiuolaikinės kultūros failus ir siekia veikti  priešinga kryptimi. Geriausias pavyzdys – seniausios Europoje Liublianos grafikos bienalės veikla. Paskutinėje bienalėje, pavyzdžiui, „knygų spaudos menas“ buvo interpretuotas kaip netradicinė spauda. Mažų tiražų leidiniai, kruopščiai surinkti iš visų pasaulio kraštų, padėjo žvilgtelėti į tai, ką galvoja nūdienos dailininkai, o žiūrovai turėjo galimybę dalyvauti stulbinamai pilnaverčiame ir neišsemiamame menininko pasaulyje. Nėra prasmės ginčyti dailininko norą teikti pirmenybę šrifto komponavimui originalioje autorinėje knygoje, o ne ant sienos kabinamam kūriniui.
Žinia  grafikui: Make art and not technic.

We are in Exile
Egzilyje  atsiskleidė trienalės rengėjų sumanymas laikytis tokių žaidimo taisyklių, kai kalbama naujomis šiuolaikinio meno kalbomis ir kuriamos naujos reikšmės. Orientuotasi į grafikus ir grafikai artimus dailininkus, jiems suteikta galimybė naudotis grafikos, foto- ir videopriemonėmis. Kaip įprasta, kvietimai buvo išsiuntinėti į visas šalis, tačiau, vadovaujantis kuratorystės principu rengiamų parodų nuostata dėl teminio apibrėžtumo, iš karto atkrito daugelis dailininkų. Iš 429 dailininkų, atstovaujančių 48 valstybėms, į tarptautinės trienalės ekspoziciją pateko 44 autoriai iš 19 valstybių ir tai parodai tik į gera. Sunku spręsti, ar šis rezultatas pasako ką nors nauja apie grafikos socialinį atsiribojimą ir narcizišką požiūrį į oratorišką retoriką. Pagaliau svarbu kitkas.
Rengėjai paliko nuošalyje svarstymus apie grafikos esmę ir vadovavosi vien prielaida, jog pasaulyje yra daug šiuolaikiška meno kalba mąstančių grafikų. Trienalė pasiūlė jiems įgyti dalyvavimo socialiniame projekte patirties ir, kalbant apie socialinę patirtį, klausimas liestų ne meninės raiškos priemones, bet  kaip priemonės pritaikytos komunikacijai. Ką dailininkai mano apie prielaidą, jog benamystė, išstūmimas – ne eufemizmai,  kad šie reiškiniai liečia kiekvieną žmogų?  
Iš žurnalo Kunst.ee numerio, kuriame publikuoti trienalės dalyvių pasisakymai, aiškėja, kad dailininkus domino visų pirma temos interpretavimo galimybės. Vienas armėnų-argentiniečių-vokiečių dailininkas susvetimėjimo problemą delegavo greičiau žiūrovui: politinėmis ir visuomeninėmis problemomis besidomintis menininkas nėra bėglys, kūryba jam – vieta, kur užsiimama išgyvenimais, kartais ir labai slegiančiais. Svarstai šias temas dieną naktį, daugiau nei koks valdininkas. Gal žmonės gyvenime ieško vietos pasislėpti ir mano, jog menas leis mėgautis grožiu, laisve ir šėlioti?
Tarptautinėje parodos dalyje emigracijos  tema išsipančiojo iš politinio pabėgėlio, teroristo ir svetimtaučio reikšmių, nedaug tepaliestos migranto ir menininko-nomado kasdieninės praktikos. Emigracija  parodoje pasirodė esanti tuo, kuo iš tiesų tapo – globaliu reiškiniu, savaime suprantama nūdienos visuomenės tikrovės dalimi. Menininkai pademonstravo naują, po šaltojo karo laikų atsiradusį, tautinių valstybių sampratos ribas peržengiantį pragmatiškumą. Ir poreikį naują tikrovę vertinti savo emancipacijos praktikų šviesoje. Atitinkamos gyvenimo patirties turintiems menininkams trienalės tema suteikė aiškias koordinates keliauti, studijuoti nepažįstamas bendruomenes, kelti klausimus apie vietos pojūtį  ir fizinio buvimo „šioje vietoje“ suvokimą, gilintis į atminties ir prisiminimų, identiteto, kontaktų ir kitas problemas. Tokio pobūdžio diskursuose neretai vyrauja ne objektas ar atvaizdas, bet greičiau stebėjimo procesas, kurio negalima būtų apibrėžti kaip tiksliau apriboto erdviniu požiūriu. Grafikoje glūdi puikios prielaidos kontekstualizuoti emigracijai suteikiamą reflektyvų virš-jausmingumą bei paranoją ir tema plėtojosi, jei jau ieškotume apibendrinimų,  visuotinio susvetimėjimo peizažų tyrinėjimo kryptimi.
Egzilyje kantrybė lenktyniavo su vitališkumu, ir tai, kad vienas kuris žiūros taškas negali vyrauti, puikiai išsakė Kanados grafikė Davida Kidd: „Sudėtinga apibrėžti savęs aktualizaciją ten, kur sunku rasti laiko dvasinei patirčiai ir kur bendra patirtis įgyjama daugiausia kino teatre. Galima manyti, jog evoliucija  savęs  išskirtinumo stokos linkme yra beveik šizofreniška, nes užtvindome savo kolektyvinę pasąmonę pakeistos realybės bei patirties įvaizdžiais. Ateiname į naują siurrealizmo amžių: ankstyvasis siurrealizmas siekė pateikti nepažįstamą žiūrovui vizualinę patirtį, tuo tarpu dabarties vizualiniai vedliai stengiasi mus įtikinti, jog vaizdiniai realūs tiek, kiek tik įmanoma. Psichėje dominuoja svajonė ar idealas, sąžinėje – kaltės jausmas, asmenybėje – aistra ir siela greičiausiai yra tremtyje“.
Pirmą kartą Baltijos šalių ekspozicija buvo patikėta kuratoriams estui Peeteriui Allikui, lietuviui Redui Diržiui, latviams Juriui Petraškevičiui, Guntarsui Sietinšui, o ne grafikai atstovaujančioms institucijoms, tad į parodą buvo pažvelgta nauju žvilgsniu. Ekspozicija buvo sudaryta remiantis nuostata suteikti pirmenybę parodai, o ne grafikų pasirodymui, laisvoms meninėms idėjoms, o ne technologijoms. Kuratorių arogancija davė netikėtą rezultatą, paskatinusį gana svarius samprotavimus apie nūdienos grafikos būklę. Apibendrinę juos, gautume tokią kuratorių požiūrio į grafikos būklę parafrazę: jeigu dailininkas identifikuoja save kaip grafiką, jam sunku padaryti ką nors, kas nėra grafika.
Trijų šalių ekspozicijoje buvo kūrinių, kuriuose einama grafikos sampratos praplėtimo takais, – regis, Baltijos šalyse iki šiol paklausi meno ribų peržengimo tema. Kita vertus, gali būti, jog parodoje matytą naują grafikos priemonių traktuotę lėmė būtent pasiūlytoji tematika. Kuratoriai savo projektą apibrėžė kaip tam tikrą alternatyviojo meno egzilį, kišimąsi į visuomenės gyvenimą laikė beprasmišku ir vertino provokuojančius sugretinimus. Labiausiai pasisekė žaidimai reiškinių perkėlimu bei sąvokų apvertimu.
Eves Killer (Estija) fotografijų serija, pelniusi vieną iš trienalės apdovanojimų, – reportažas apie pokyčius, įvykusius Talino dailės rūmų salėje ruošiantis salę išsinuomojusios firmos pobūviui. Dailės rūmuose eksponuota didelė tarptautinė fotografijų paroda pasidengė nauju, sėkmingai kazino interjerą imituojančiu apvalkalu, taigi  pati paroda ir ilgametes tradicijas puoselėjanti meno šventovė atsidūrė tremtyje (Dailės rūmai pastatyti ketvirtajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje – vert. past.). Vienas iš praėjusios trienalės laureatų latvis Leonardas Laganovskis testavo Berlyno kamerinės muzikos koncertų salę pasinaudodamas kvepalų žemėlapiu ir atplaukdamas į erotinių fantazijų platybes… Skaitmeninės spaudos būdu padarytame salės plane žiūrovų vietos buvo užpildytos parfumerijos firmų pavadinimais. Lietuvis Kęstutis Grigaliūnas, pateikęs šilkografiją „Valstybinis himnas“ (2003), pasak kuratoriaus, nutolsta nuo tautinės tradicijos, nuo dvasinių gelmių, moralinių aukštumų, pasisavina vaizdus iš Ingmaro Bergmano filmų ir užpildo juos himno žodžiais, papuošia vėliavos spalvomis. Pagrindinis trienalės apdovanojimas skirtas lietuvei Eglei Kuckaitei už kūrinį „Radiacinis fonas nepakitęs“, kuris atrodo kaip iš atspaudų suformuota sieninė tapyba, o jo centre, sekant geriausiomis disnėjiškomis tradicijomis, pavaizduotas stirniukas. Anot tarptautinės žiuri pirmininko Whitney muziejaus Grafikos skyriaus vadovo Davido Kiehlio, Eglė sugrąžino į meną iš jo ištremtą gyvūnėlį, taigi  Egzilis  bylojo ne vien apie išsiskyrimą, bet ir apie sugrįžimą. Akivaizdžiai Baltijos šalims palankumą jautusią žiuri, be minėto D. Kiehlio, sudarė žinoma kuratorė Maaretta Jaukkuri, „Young British Art“ grupuotės atstovas Gavinas Turkas, Irina Cios iš Bukarešto ir grafikas Urmas Viikas iš Estijos.
Lietuvių ekspozicijoje susiradau būtent tą kūrinį, be kurio neįsivaizduoju Egzilio. Jono Valatkevičiaus „Visuomenės priešas“ nukreipia į polemiką menas contra visuomeniškumas. Tekstas A4 formato lape pareikalavo palikti grafiką ramybėje ir duoti jai teisę gyventi, iliustruojant tai keliais vaiko ranka padirbintais, ant sąsiuvinio lapo atspaustais degtukų dėžutės dydžio linoraižiniais. Politinį mąstymą akceptuojančio meno ir grafikos tradicijoje įsisavinto bejėgiškumo priešpriešos problemos kontekstualizavimas kiek primena apklausą ir yra pernelyg autoironiškas, kad taptum tokios minčių eigos sekėju.
Egzilis kaip grafikos izoliacijos metafora akimirkai „suveikė“ ir leido išgirsti nuslopintus balsus. Trienalės organizatoriai naujo žvilgsnio tikėjosi iš daugelio dailininkų, deja, ne visi išnaudojo galimybę prieiti prie savosios dailės šakos specifinių briaunų. Ko gero, trienalė atvėrė įdomesnius požiūrius nei grafikos atstūmimo nuo visada gyvos temos nagrinėjimas.

Iš estų kalbos vertė Pillė Veljataga


Į TURINĮ
ATGAL