dailė 2004/2

Į TURINĮ
ATGAL
Gimė 1944 Marijampolėje.
1962–1968 Valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) studijavo vitražo specialybę.

Rūta Katiliūtė. Kompozicija (pilka). 1997, drobė, aliejus, 160x110
Svarbesnės personalinės parodos
1977, 1979, 1981 Dailės fondo salonas, Vilnius
1983 Menininkų rūmai, Vilnius
1987 Respublikinė biblioteka,Vilnius
1988 Menininkų rūmai, Kaunas
1990 galerija „Arka“, Vilnius
galerija „Salustowicz“, Bilefeldas, Vokietija
Dailės parodų rūmai, Vilnius
1991 „Galerie im Hof“, Esenas/Verdenas, Vokietija
1992 galerija „Kolona“, Ryga, Latvija
Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
1994 Talino parodų salė, Talinas, Estija
galerija „Langas“, Kaunas
galerija „Vartai“, Vilnius
1996 „Tamsėjanti mėlyna“, galerija „Lietuvos aidas“, Vilnius
„Šviesos ženklai“, M.K. Čiurlionio namai, Vilnius
Golart fondo studija, Miunchenas, Vokietija
1997 Vokietijos ambasada, Vilnius
„Eglės“ galerija, Kaunas
1999 „Nepastovus debesuotumas“, galerija    „Vartai“, Vilnius
2000 galerija „Baroti“, Klaipėda
2001–2002 „Tapyba“, Šiaulių dailės galerija
2003 „Balti šešėliai“, galerija „Meno niša“,     Vilnius
2004  „Dangaus teritorija“, galerija „Meno    niša“, Vilnius
galerija „Brockstedt“, Berlynas, Vokietija

Rūta Katiliūtė. Balti šešėliai I. 2003, drobė, aliejus, 160x190

Rūta Katiliūtė. Aureolė. 2000, drobė, aliejus, 150x75

Rūta Katiliūtė. Eskizas. 2004, popierius, aliejus, 22x28
Svarbiausios grupinės parodos
1985 „Tapyba ir poezija“, Menininkų rūmai, Vilnius
1987 Vilniaus tapybos trienalė, Dailės parodų rūmai, Vilnius
„Tarybų Lietuvos dailė“, Centriniai menininkų namai, Maskva, Rusija
1988 „Liaudies meno tradicija XX a. Lietuvos    dailėje“, Dailės parodų rūmai, Vilnius
1990 „Lūžio dailė – Baltijos dailininkai“, „Salustowicz“ galerija, Bilefeldas, Vokietija
„Apokalipsė ir tikėjimas. Šiuolaikinė Lietuvos dailė“, Marburgo universiteto dailės ir kultūros istorijos muziejus; Lipės krašto muziejus, Detmoldas, Vokietija
„8 tapytojai iš Lietuvos“, galerija „F 15“, Mosas, Norvegija; galerija „3“, Stokholmas, Švedija
Tarptautinė meno mugė „Art Hamburg“,    Hamburgas, Vokietija
1991 Tarptautinė paroda „Kunst Europa’ 91“,    Oldenburgas, Vokietija
„Kovoje už nepriklausomybę – Baltijos    dailininkai“, Rytų Europos kultūros centras, Kelnas, Vokietija
Tarptautinė šiuolaikinio meno mugė „Art    Jonction International“, Nica,  Prancūzija
1992–1993 „Lietuvių tapyba ant popieriaus“,    „Schwerinisches Palais“, Berlynas, Vokietija
1992 grupės „1“ paroda, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
1993 grupės „1“ paroda, Kauno paveikslų galerija
1993 Piešiniai. Miesto biblioteka, Rionė, Danija
Dailininkų namų svečių studijos paroda,    Diuseldorfas, Vokietija
Tarptautinis pleneras „Šviesa“, Nida
1994 Lietuvių tapytojų paroda, Nansi, Prancūzija
„Tapyba“, Bohumo universitetas, Vokietija
1995 Tarptautinis pleneras „Ženklas“, Nida
„Horizonto linija“, Pomeranijos kunigaikščių rūmai, Ščecinas, Lenkija
1996 „Asmeninis laikas. Estijos, Latvijos, Lietuvos dailė 1945–1995“, šiuolaikinės dailės galerija „Zachęta“, Varšuva, Lenkija; dailės parodų salė „Maniežas“, Sankt Peterburgas, Rusija
1997 „Mėlyna. Tapyba ir grafika“, „Eglės“ galerija, Kaunas
„Europa šiandien. 5 lietuvių dailininkai iš Vilniaus“, „Galerie im Margarethenhof“,    Bona, Vokietija
Didžioji Diuseldorfo dailės paroda, „Kunstpalast“, Diuseldorfas, Vokietija
1998 Katiliūtės ir Jankaus tapybos darbų paroda,  Dailės galerija, Kaliningradas, Rusija
„Vartams“ – aštuoneri“, galerija „Vartai“,  Vilnius
1999 Tarptautinis pleneras „Mitas“, Nida
Tarptautinis žemės meno simpoziumas, Maskva, Rusija
„Lietuvos dailė 1989–1999: dešimt metų“, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
2000 Europos Parlamento galerija, Briuselis,    Belgija
„Baltijos dailė“, Nacionalinis dailės klubas, Niujorkas, JAV
2001–2002 Didžioji Diuseldorfo dailės paroda,    Diuseldorfas, Vokietija
2001–2002 Tarptautinė paroda „Galvosena ir    vaizduotė“,  M. Žilinsko galerija, Kaunas
2002 „Auksas mene“, galerija „Meno niša“, Vilnius
2002 „Kolekcija 2002“ tapyba, Šiaulių dailės galerija
2002 „Naujo kūrinio paroda“, Šv. Jono gatvės galerija, Vilnius
2003 „Gražiai gyventi neuždrausi“, galerija  „Meno niša“, Vilnius
2003 „Šiuolaikinis lietuvių menas“, Diuseldorfas, Vokietija

Rūta Katiliūtė. Kompozicija. 2004, popierius, aliejus, pastelė, 24x26
Stipendijos
1989 „Gastatelier des Kunstlerhauses“ stipendija, Zalcburgas, Austrija
1993 Diuseldorfo kultūros departamento stipendija, Vokietija
1994 Pollocko-Krasnerio fondo stipendija, JAV
1995–1996 aukščiausiojo laipsnio valstybės stipendija, Lietuva
1996 „Golart-Stiftung“ stipendija, Vokietija
1996 Miuncheno kultūros departamento stipendija, Vokietija

Rūta Katiliūtė. Kompozicija. 2000, popierius, akvarelė, 24x26
Kolekcijos, muziejai
Lietuvos dailės muziejus, Vilnius
Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus, Kaunas
Tretjakovo galerija, Maskva, Rusija
„Salustowicz“ galerija, Bilefeldas, Vokietija
Privačios kolekcijos Lietuvoje, Vokietijoje, Suomijoje, JAV, Austrijoje, Italijoje, Norvegijoje, Turkijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Danijoje, Švedijoje, Rusijoje

Rūta Katiliūtė: pasaulis be riboženklių

Laima Kanopkienė

Spartaus masinio „valinskėjimo“ laikais, kai visi pamišę dėl žaidimų – ne tik azartinių, bet ir intelektualinių, – dailės fanams galėtume užduoti „suktą“ klausimą, vertą Nacionalinės premijos:
Kas iš dabartinių Lietuvos dailininkų sugeba, kaip kadaise Williamas Turneris, perteikti atmosferą, šviesą, net orą spalvomis? Kas taip atidžiai, kaip kadaise Claude’as Monet, tyrinėja spalvų kitimą keičiantis apšvietimui ir yra apdovanotas išskirtine atspalvių nuojauta? Kas taip atvirai, kaip kadaise Markas Rothko, spalvomis išreiškia jausmus ir kam visiškai svetima Ado Reinhardto puoselėta puristinė vienspalvių abstrakcijų geometrija?
O juo labiau kas iš viso to „kadaise“ įstengia sukurti absoliučiai šiuolaikišką fenomeną, reikalaujantį kitokio jautrumo ir suteikiantį rafinuotą malonumą lytėti akimis?
Atspėjote – tai Rūta Katiliūtė, tapytoja klasikė, pasak Alfonso Andriuškevičiaus. Natūralistė iš prigimties („tačiau tai mano asmeninių erdvių natūralizmas“), abstrakcionistė iš pašaukimo („žmonės dūsta nuo daiktiškumo, bet aš nedarau dirbtinio kvėpavimo, tik siūlau išeiti į erdves, užuot sulindus į daiktus“), ji nuojautas paverčia vaizdiniais.
Paradoksalu: nors iliuzionistinis tikrovės vaizdavimas jai nėra būdingas, tačiau paveiksluose regime užburiančią gilumos, besisklaidančio ar tirštėjančio rūko, tankios miglos, gaivaus priešaušrio iliuziją, mums prieš akis atsiveria begalinės nebylios kosminės erdvės, pasaulis be ribų ir riboženklių, sukurtas tyloje ir skleidžiantis tylą. „Šį įspūdį sustiprina nepaprastai subtilus paskirų spalvų toninis niuansavimas. Mėlyna pulsuoja nuo blyškaus žydrio iki sodrios itališkos mėlynos, tarsi įkūnydama visus įmanomus melancholijos atspalvius. Balta švyti kaip alebastras arba prigęsta matiniuose tonuose“, – teigia viena įžvalgiausių Rūtos Katiliūtės kūrybos tyrinėtojų Raminta Jurėnaitė, monochromines dailininkės drobes vadinanti transcendentinės šviesos studijomis. Tačiau išskirtinis jautrumas šviesai menkai susijęs su tuo, kad tapytoja Dailės institute baigė vitražo specialybę. Veikiau atvirkščiai – „iš tapybos veržiuosi į „vitražinę“ šviesą, nes visos erdvės yra vitražai, visi atspindžiai – vitražai, jei moki įsižiūrėti. Man patinka viskas, kas ištirpsta, išnyksta ir vėl atsiranda iš naujo visai kitais pavidalais“. Katiliūtės paveiksluose iš tikrųjų esama „vitražinės“ šviesos, tačiau nėra šiuolaikiniams vitražams būdingo žvilgaus aštrumo arba slegiančio spalvos sunkio, jie dvelkia šartriškuoju niuansuotu skaidriu ir prabangiu paprastumu.
Rūta Katiliūtė improvizuoja tepdama perregimus dažų sluoksnius didžiulio formato drobėse. Kiekvienas teptuko prisilietimas turi būti preciziškai tikslus, nes „pataisyti“ potėpį vėliau nebeįmanoma. Dailininkė nepalengvina sau užduoties kliaudamasi atsitiktinumais ir iš principo vengia automatizmo. Todėl tapybinės jos improvizacijos virpa tarsi įkaitęs oras, srūva tarsi lėtas vanduo, sklaidosi tarsi sutemos ir kvėpuoja tarsi gyva substancija. „Tapyba, – sako ji, – apskritai yra pasąmonės kalba, tačiau pasąmonė čia byloja sąmoningai. Tapydama pasikliauju intuicija, nieko racionaliai neanalizuoju. Po daugelį paveikslų tai kampu, tai šonu klydinėjantis trikampis irgi atsirado tarsi savaime, spontaniškai, be mano valios, tik vėliau pradėjau svarstyti, kodėl jis čia yra. Tai primena akimirksnį, kai pro medžius žybteli ežero plotelis, tarp kopų sužvilga jūra ar išneria saulės kraštelis pro debesis... Bet juk aš gamtos nekopijuoju, nors ir sakau, kad esu natūralistė, remiuosi natūra, bet jos nekoreguoju, tik stengiuosi parodyti, kaip matau. Pasigilinusi į Vasilijaus Kandinskio „Spalvų ir formų teoriją“ suradau ir kitokį galimą paaiškinimą: trikampio padėtys išreiškia skirtingas žmogaus būsenas – trapumą, stabilumą, net abejones...“
Intymios, lyriškos, spontaniškos Katiliūtės abstrakcijos, pasak dailėtyrininkės Erikos Grigoravičienės, – tai regimoji poezija, sužadinanti vaizduotę ir padedanti „prisiminti tai, ką dar negimę žinojome apie save ir pasaulį“.
Ištrynusi ribas tarp tapybos ir piešinių, Katiliūtė tapybiškomis pavertė ir savo instaliacijas – iš šilko siūlų numegzti tinklai (voratinkliai) savaip prijaukina Kuršių nerijos miško plotelį, vertikalios mėlynos metalinės linijos „įrėmina“ gabalėlį Pietų Prancūzijos kalnų peizažo, primena šiltą lietų, srūvantį iš saulėto dangaus... O raudonu kvadratu užtverta siaura senamiesčio gatvelė (instaliacija iš ciklo „Susitikimai su Vasilijum Kandinskiu“) ne tik išduoda dailininkės simpatijas abstrakcionizmo pradininkui, bet ir parodo, kaip lengvai galima pakeisti aplinkos vaizdą nesudrumsčiant jos vidinės harmonijos.
Rūta Katiliūtė – nepaprastai aktyvi dailės gyvenimo dalyvė, ji nuolatos dalyvauja svarbiose parodose tiek šalyje, tiek užsienyje, yra gavusi keletą solidžių kūrybinių stipendijų (pvz., 1995 m. ji pirmoji iš lietuvių dailininkų gavo vieną prestižiškiausių pasaulyje Pollocko-Krasnerio fondo stipendiją). Vien šiais metais jos paveikslai buvo ir yra rodomi tarptautinėse parodose Maskvoje, Diuseldorfe, Berlyne, Miunchene... O kol didžiosios drobės keliauja po Europos Vakarus ir Rytus, Vilniuje, „Meno nišoje“, dailininkė atidarė piešinių parodą „Dangaus teritorija“.
Dailės kritikai Rūtą Katiliūtę pelnytai priskiria prie tų tapytojų, kurie naikina bet kokias provincialumo žymes ir kurių pastangomis tapyba vėl sugrįžta į meno apyvartą, užimdama jai deramą vietą.

Į TURINĮ
ATGAL