dailė 2004/2
Į TURINĮ
ATGAL

Scenos alchemikas

Radvilė Racėnaitė

Šiemet pažymėjome dailininkų Viktoro Vizgirdos (1904–1993), Antano Gudaičio (1904–1989), Liudo Truikio (1904–1987) šimtmečius. Žurnale „Dailė 2004/1“ spausdinome Jolitos Mulevičiūtės straipsnį „Abejingos šventės“, kuriame prisiminti visi trys jubiliatai. Per metus buvo surengta nemažai renginių, skirtų šioms iškilioms datoms. Sausio 20 d. Vilniaus dailės akademijos Didžiajame kieme atidengta memorialinė lenta Viktorui Vizgirdai, surengtas atminimo vakaras, Radvilų rūmuose duris atvėrė dailininko kūrybos paroda. Liepos 5 d. šiuose rūmuose atidaryta Antano Gudaičio jubiliejinė apžvalginė paroda „Išsilaisvinimas“, vyko minėjimo vakaras. Liepos 29 d. prie namo Kaštonų g. 5, kur gyveno dailininkas, buvo atidengta memorialinė lenta, o lapkričio 25 d. surengta mokslinė konferencija, kurioje nagrinėta
A. Gudaičio amžininkų, XX a. pirmosios pusės dailininkų, kūryba. L. Truikio šimtmečio minėjimas spalio 8 d. prasidėjo Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje, kur vyko mokslinė konferencija, Kaune ir Vilniuje atidarytos dvi parodos „Scenos alchemikas“. Šiame žurnalo numeryje daugiau dėmesio skiriame Liudo Truikio kūrybai. 
Minint jubiliejinę Liudo Truikio 100-ųjų gimimo metinių sukaktį Kaune, Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje, ir Vilniuje, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, surengtos dailininko kūrybą ir išskirtinę asmenybę pristatančios parodos vienu pavadinimu „Scenos alchemikas“ (2004 10 08–2005 01 16). Pagal bendrą abiejų parodų koncepciją jos pateikia Truikio kūrybą skirtingais aspektais ir gražiai papildo viena kitą.
Liudas Truikys – vienas žymiausių Lietuvos scenografų. Jo vardas visų pirma asocijuojasi su menų sintezės idėja, kuri ryškiai išsiskleidė XIX–XX a. sandūroje ir domino ne vieną kūrybingą to laiko asmenybę. Truikys menų sintezės principus pritaikė teatro scenai ir suformavo savitą operinio spektaklio sampratą, kurios kertinis teiginys – scenovaizdžio išraiškos priemonės turi atitikti muzikinę veikalo struktūrą.
Įkvėpimo Truikys sėmėsi gilindamasis į įvairių amžių ir kraštų kultūrinį bei dvasinį paveldą. Plačius dailininko pasaulėžiūros horizontus atspindi ir jo scenografijos principai, originaliai sujungiantys senųjų civilizacijų, Vakarų Europos bei lietuvių liaudies meno motyvus. Epochos ir kultūros savastį atskleidžiančios architektūrinės ar figūrinės „citatos“ dekoracijose peržengia realistinio vizualumo ribas. Truikio scenovaizdžiuose pabrėžiama ne funkcinė, o asociatyvinė tokių detalių prasmė, plastinės motyvo kartotės apibendrinanti galia.
Kaune pristatomas ankstyvasis Truikio scenografinės kūrybos tarpsnis. Parodos rengėjai siekia parodyti, kokie buvo iškilaus mūsų scenografo meninės individualybės formavimosi orientyrai. Pirmieji Truikio darbai Lietuvos scenoje yra 1931–1932 m. sukurtos dramos spektaklių dekoracijos ir kostiumai Šiaulių Valstybės teatro skyriuje. To laikotarpio scenografija pasižymi individualios meninės saviraiškos paieškomis, spektaklių stilistika dar neįgijusi nepakartojamo savitumo. Pirmoji tikroji sėkmė menininką aplankė 1932 m. Kauno Valstybės teatre debiutuojant su Petro Vaičiūno „Aukso žaismu“ (šiame teatre Truikys dirbo iki 1940 m.). Spektaklio scenografijoje ryškūs konstruktyvizmo bruožai, art deco stilizacija paremti sprendimai. Konstruktyviomis plokštumomis išsiskiria ir po metų pastatytos Vaičiūno dramos „Tikruoju keliu“ dekoracijos. Šių spektaklių apipavidalinimas buvo gerai įvertintas to meto spaudoje, o pats Liudas Truikys vadintas pasigėrėjimo vertu gabiu dekoratoriumi. Teigiamo atgarsio sulaukė ir kitokiomis meninės išraiškos priemonėmis pagrįsti scenografiniai darbai, pavyzdžiui, dekoracijos Vytauto Alanto „Gaisrui Lietuvoje“ (1934), pasižyminčios tapybiška ekspresionistine maniera.
1939 m. Truikys sukuria paskutinį savo darbą dramos spektakliui – Sofoklio tragedijos „Edipas“ scenografiją. Pasak teatro kritikės Audronės Girdzijauskaitės, dekoracijos išsiskiria „išbaigtumu, tyru formų aiškumu, vaizdo harmonija, visišku buitinių detalių atsisakymu“.
Menininko individualybė ryškiausiai atsiskleidė, kai jis atsidėjo muzikinių spektaklių scenografijai. 1935–1936 m. sukurtas Antano Račiūno operos „Trys talismanai“ scenovaizdis sukėlė ir žiūrovų, ir teatro žinovų susižavėjimą. Po premjeros pasirodžiusiose recenzijose dekoracijos vienu balsu buvo pripažintos šedevru. Truikys sulaukė ir tarptautinio pripažinimo. Pasaulinėje 1937 m. parodoje „Menas ir technika šiuolaikiniame gyvenime“, vykusioje Paryžiuje, už „Trijų talismanų“ dekoracijų maketą Liudui Truikiui buvo skirtas Garbės diplomas (Diplome d’Honneur) – antrasis pagal svarbą apdovanojimas po Didžiojo prizo (Grand Prix).
„Trijų talismanų“ scenografijoje Truikys nutolo nuo grynojo konstruktyvizmo, o meninio vientisumo ir išskirtinumo pasiekė modernia liaudiškų vaizdinių stilizacija. Dailėtyrininkės Giedrės Jankevičiūtės pastebėjimu, tai buvo bendra to meto tendencija: iš užsienio grįžę jaunieji lietuvių dailininkai (Truikys dailės pagrindus įgijo Kauno meno mokykloje, vėliau tobulinosi Paryžiuje ir Berlyne) rėmėsi tarptautinėmis meno tendencijomis, bet tautinės temos spektakliams apipavidalinti naudojo liaudiškus motyvus, ornamentiką. „Trijų talismanų“ dekoracijose modernumą ir tautiškumą susieti Truikiui pavyko ypač meistriškai. Kita tautinės tematikos opera, kurios scenografija paremta panašia liaudiškų motyvų stilizacija, – Miko Petrausko ir Jono Dambrausko „Eglė“ (1939). Šiuose dviejuose spektakliuose Truikys pasirodė ir kaip puikus kostiumų meistras.
Sovietmečiu, kai teatro scenoje vyravo natūralizmas, tokie novatoriški atradimai susilaukė griežtos kritikos, o pats Liudas Truikys buvo apšauktas formalistu. Tik vadinamojo atšilimo laikotarpiu menininkas vėl galėjo grįžti į teatrą ir tuomet jo talentas sužibėjo visu brandumu. Unikalūs vizualinių formų simfonizmo principai aukščiausia gaida suskambėjo XX a. septintojo–devintojo dešimtmečio Truikio darbuose – Giuseppe’s Verdi operų „Don Karlas“ (1959 ir 1978), „Aida“ (1975), Giacomo Puccini „Madam Baterflai“ (1986) scenografijose. Vėlyvosios Truikio kūrybos šedevrai rodomi Vilniuje, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje. Be meistriškų scenografijos projektų, čia demonstruojama ir keletas išlikusių įspūdingų kostiumų.
Kaune eksponuojami trijų  kūrybos tarpsnių (1937, 1959, 1986) Puccini operos „Madam Baterflai“ scenografiniai projektai bei eskizai akivaizdžiai atskleidžia Truikio stilistikos raidą – nuo realistinėmis detalėmis dar padailinto pirmojo 1937 m. varianto iki meistro ranka išgrynintomis formomis apibendrintos žmogiškosios tragedijos paskutiniajame.
Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu Liudas Truikys nemažai reiškėsi iliustracinės grafikos srityje. Tarpukario Lietuvos periodikoje gausu Truikio pieštų šaržų, art deco stilistiką atspindinčių žurnalų bei knygų viršelių ir iliustracijų. Apipavidalinant knygas dailininkui teko užsidirbti pragyvenimui ir sunkiu pokario laikotarpiu. Dar karo metais jis trumpam sugrįžo prie tapybos ir paliko nemenką skaičių įvairia technika atliktų darbų. Ne tik prieškariu, bet ir šeštajame XX a. dešimtmetyje Truikys sukūrė įspūdingų sakralinės dailės darbų (vitražų, sienų tapybos) trims Kauno bažnyčioms. Šios mažiau žinomos Truikio meninės veiklos sritys taip pat surado savo vietą parodoje.
Amžininkus Liudas Truikys traukė laisvos asmenybės jėga – visuomet elegantiškos išvaizdos bei rafinuotų manierų kūrėjas, domėjęsis ezoteriniais mokymais, buvo tapęs gyva savo meto legenda. Ne mažiau visus domino ir Rytų egzotika dvelkiantis dailininko butas, kuriame buvo galima išvysti vertingų tolimų kraštų meno objektų. Pastarieji dažnai tapdavo vieno ar kito spektaklio scenografinių detalių prototipais. Keletą Truikio kolekcijos fragmentų galima išvysti ir parodoje. Kolekcionavimo aistra menininką užkrėtė operos solistė Marijona Rakauskaitė – didžioji jo gyvenimo meilė ir bendražygė, laiškuose švelniai vadinta Pelyte.
Liudo Truikio būsto atmosferą leidžia pajusti į parodą perkeltas jo dirbtuvės kampelis, o neeilinę artistišką Maestro povyzą pristato gausiai rodomos žinomų Lietuvos fotomenininkų A. Baltėno, R. Dichavičiaus, Z. Putilovo, R. Rakausko nuotraukos.

Į TURINĮ
ATGAL