dailė 2004/2

Į TURINĮ
ATGAL

Paulo Bruscky (Brazilija). Menininko studija. 2004

Muntean & Rosenblum (Austrija). Be pavadinimo (Jausmai, kurie skaudina). 2002, drobė, akrilas, 250x300

Mindaugas ir Gintautas Lukošaičiai. Instaliacija Rezistencija. 2003–2004, popierius, pieštukas, 21x30 (18 piešinių)

San Paulo bienalė

Ūla Tornau

Rugsėjo 25–gruodžio 19 d. Brazilijoje vyko 26-oji tarptautinė San Paulo šiuolaikinio meno bienalė, šiais metais mininti 50 metų istoriją.  Tarp visų didžiųjų pasaulinių šiuolaikinio meno parodų tik San Paulo ir Venecijos bienalės išlaikė dviejų dalių – kuratorinės ir nacionalinių reprezentacijų – struktūrą, kuri, pasak organizatorių, suteikia galimybę pateikti platesnį požiūrį nei vientisas projektas. Kitaip nei Venecijos bienalė, San Paulo paroda vyksta viename pastate – Oscaro Niemayerio projektuotame ekspozicijų paviljone. San Paulo bienalė visuomet siekia akcentuoti tradicijos ir kultūrinio konteksto santykį, tačiau šiemet bienalė pabrėžtinai demonstruoja atsiribojimą nuo kuratoriaus europocentristine pavadintos meno sampratos.
2004-ųjų San Paulo bienalės kuratorius Alfonsas Hugas nustebino būsimus parodos dalyvius kartu su kvietimu į renginį išsiuntęs pageidavimą vengti videodarbų. Pastarojo žanro iš tiesų buvo mažiau ir kuratoriniame paties Hugo projekte, tačiau ypač jautriai į šį šaukinį atsiliepė nacionalinių pristatymų sudarytojai, pasistengę savo šalyse atrasti instaliacijos, naujosios tapybos ar performanso žanrais užsiimančių ar juos perdirbančių autorių. Lietuvai bienalėje atstovavo broliai Mindaugas ir Gintautas Lukošaičiai, sukūrę instaliaciją „Rezistencija“, kuri sudaryta iš kino juostą primenančių nespalvotų realistinių piešinių serijos ir dviejų ąžuolinių skulptūrinių portretų-kaukių, atkuriančių realius istorinius laisvės kovų veikėjus. Nuoširdžia vaizdavimo maniera ir siužeto interpretacija autoriai demonstruoja savitą požiūrį ir į šiuolaikinio meno kontekstą, taip išplėsdami kūrinio pavadinimo reikšmes ir sklandžiai įsiliedami į kuratorinę koncepciją, kuri aprėpia įvairius rezistencijos aspektus.
Bienalės architekto sprendimu organiškai sujungus kuratorinę ir nacionalinių pristatymų dalis, ekspozicijoje vyravo ne skaitmeninis vaizdas, o įvairiai perinterpretuojamos ir skirtingus pavidalus įgavusios klasikinės technikos, kai kuriais atvejais jos gana tiesiogiai atliepė bienalės vietovės pavadinimą – Ibirapuera, kuris indėnų kalba reiškia „senas supuvęs medis“. Objektai, atlikti iš natūralių žaliavų, pavyzdžiui, kino Cai Guo Qiango pintas bambukinis lėktuvas, didžiuliai brazilo Ivenso Machado neapdorotos medienos kalnai-būstai ar ant savadarbės ryškių spalvotų skiaučių palapinės pasirodantys kontūriniai Cabelo piešinių ir poezijos fragmentai, grubokomis faktūromis ne taikėsi, o kontrastavo su estetiška Oscaro Niemayerio paviljono architektūra.     
San Paulo bienalės tema – „Vaizdų kontrabandininkai laisvoje teritorijoje“ (Image Smugglers in a Free Territory) tarsi kviečia sugrąžinti didžiosiose parodose anaiptol nedominuojančius klasikinės estetikos principus bei terminologiją. Toks požiūris atvirai demonstruoja protestą prieš vyraujantį progreso kultą ir fizine, ir menine prasme. San Paulas – trečias pagal dydį pasaulyje ir didžiausias Pietų Amerikos miestas, teikiantis prieglobstį 18 mln. gyventojų. Čia sutelkta didžioji dalis žemyno pramonės ir bankų. San Paulas išdidžiai byloja apie jau 50 metų intensyviai vykstantį Brazilijos modernėjimą, urbanistiškai tai vizualizuodamas architektūros vertikalių tankme. Svarbią vietą mieste užima ir lygiai prieš tiek pat metų Oscaro Niemayerio suprojektuotas Ibirapueros parkas, kuriame sodrios tropinės augmenijos fone išsiskiria balti San Paulo moderniojo meno muziejaus rūmai, ekspozicinės Oka erdvės ir bienalės pastatai. Viena iš trijų svarbiausių pasaulinių parodų – San Paulo bienalė, kurdama savo mitą, stengėsi išnaudoti regioninius bei vietinius šalies ypatumus, o miestas ir parkas visuomet buvo svarbūs identiteto elementai. Šįkart savo oficialiu modernistiniu teiginiu jie paryškino antifuturistinį parodos sumanymą, kurio pagrindinis motyvas – skepsis – demonstruojamas skaitmeniniame pasaulyje gyvenančiai visuomenei.
Svarbiausią bienalės kuratorinio projekto idėją Alfonsas Hugas suformulavo kaip „niekieno žemės“ idėją – tai utopinė, laisva nuo žaidimų teritorija, kuri fizine prasme lokalizuojama ne tik mitinėse, mažai apgyvendintose vietovėse, bet ir įvairiose diskutuotino statuso institucijose. Pasitelkus šią idėją bandyta ieškoti tam tikro geografinio „plyšio“, kuris nepaklūsta oficialiems apibrėžimams ir yra būdingas universaliai terpei.
Antai San Paulo mastai natūraliai atitinka jame vykstančius chaotiškus procesus, oficialioje geografijoje ir socialiai neegzistuojančius reiškinius – tai beprotiškas eismas ir jam antrinantis nelegalaus verslo paslaugų tinklas, teikiantis pramogas ir keliantis nuolatinio pavojaus jausmą; kilometrų kilometrais besidriekiantys ir vis augantys favelų rajonai, kurie visuomet vėluoja patekti į miesto jurisdikcijos registrą ir miesto žemėlapį; taip pat ir daugelis kitų reiškinių, kuriuos marginaliais būtų galima vadinti tik tuo atveju, jei jų mastas nebūtų toks svarus. Kartais atrodo, kad dėl neįtikėtino Brazilijos gamtos ir jos žmonių gyvybingumo čia iš pirmo žvilgsnio problemiški reiškiniai tampa natūralūs. Juos sunku ignoruoti, todėl su jais susigyvenama – milžiniškose gatvėse, tirštame nuo išmetamųjų dujų ore skraido drugeliai ir girdėti garsus paukščių čiulbėjimas, o vienas iš 80 procentų žemiau minimalaus gyvenimo lygio egzistuojančių piliečių, nuoširdžiai šypsodamasis, sako komplimentus ir reikalauja atiduoti piniginę. Kitas jam atsakydamas supratingai tiesia tuščią (atsarginę), kurią kasdien pasiima eidamas iš namų.
Vis dėlto svarbiausias 26-osios San Paulo bienalės kuratorinio projekto akcentas – ne fizinis, o estetinis romantizuotas „niekieno žemės“ arba „laisvos teritorijos“ tyrimas. Hugas šią sąvoką suvokia kaip specifinę menininko kuriamą erdvę, kurią formuoja jo subjektyvus patyrimas. Pastarasis, beje, visai nepriklauso nuo to, ką kuratorius čia vadina „realybe“. Kuratoriaus manymu, „kol visi aiškinasi, kas kam priklauso, menas priklauso visiems, menininkai kuria laisvas erdves ir taip skleidžia kontrabandinius kultūros vaizdus“. Nepaisydamas abejotinos menininko kuriamos erdvės laisvės ir laisvės nuo žaidimų, Alfonsas Hugas siekia suaktualinti modernistinę meno kūrinio autonomijos idėją, o estetinį, „transcenduojantį“ procesą pripažinti veiksmingu būdu kovoti su žiniasklaidos gaminama vaizdų gausa, technologijų progreso kultu bei rinkos ekonomika. Kuratoriaus nuomone, tik individuali ir profesionaliai įkūnyta jausmų refleksija pasitelkus metaforas, simbolius ir alegorijas gali nustelbti masinių vaizdų srautą ir įveikti globalizacijos kuriamą unifikaciją. Šie San Paulo bienalėje – viename svarbiausių tarptautinių šiuolaikinio meno projektų – plėtojami diskutuotini teiginiai įsitvirtina kaip reikšmingi atspirties taškai tolesnei tarptautinei diskusijai.
Be kitų dvilypių sąvokų, kuriomis apibrėžiamas bienalės projektas, orientuotas į estetinį maištą ir klasikinės estetikos reabilitaciją, čia raiškiai formuluojamas ir geokultūrinis poliariškumas Šiaurės–Pietų kryptimi. Jis remiasi tradicijų ir kultūrinių strategijų pasirinkimo skirtumais. Pietietiškoji protesto prieš rinkos ekonomiką bei unifikaciją forma pasireiškia kaip „realybės“ ignoravimas pasitelkiant sapnus ir emocinę reakciją. Šiaurietiškoji, t.y. europietiška-anglosaksiška, maišto forma čia nusakoma kaip tiesioginis menininko dalyvavimas procesuose, kurie kelia jo nepasitenkinimą. Tai politinė kritika, kuri dažnai išreiškiama reportažinėmis bei sociologinėmis priemonėmis. San Paulo projekte pastarosios buvo kritikuojamos už prisitaikymą prie politinio žaidimo taisyklių naudojant faktus, o ne koncentruotus estetinius teiginius. Šioje vietoje ryškėja pamiršta žanrų hierarchija – vertindamas meno kūrinio sampratą, Alfonsas Hugas kalba apie paveikslo struktūrą, o video- ir fotografijos darbus mini su tam tikromis išlygomis, kaip priemones, kurios neišvengiamai dokumentuoja agresyvią realybę jos nekeisdamos.
Tokia griežta hierarchija anaiptol nepasižymi vizualioji bienalės dalis, kurioje išties daug sapnų, pasakų naratyvų, tylių, nepatogių, nerealistinių vaizdinių ir zirzlaus pasikartojimo. Olandas Aernoutas Mikas, vokietis Julianas Rosenfeldtas ar argentinietis Jorge Macchi juos kuria videoinstaliacijos, amerikietis Alecas Sothas ar vokietė Vera Lutter – fotografijos, olandė Jennifer Tee – performanso/instaliacijos priemonėmis. Kubietis Carlosas Garaicoa, pasitelkęs minimalią raišką, paveikiai įgyvendina daugelio svajonę – beviltiškai apleistą Havanos utopinės architektūros projektą jis atkuria naujais spindinčiais maketais, o brazilas Paulo Bruscky iš Recifės miesto į bienalę iš tikrųjų perkėlė savo dirbtuvę su visa jos netvarka, daiktais – knygomis, projektais ir asmens higienos reikmenimis. Taip jis žiūrovui siūlo keletą mėnesių utopinio intymumo.
Nepaisant kategoriškos argumentuotės, kuratoriaus koncepcijos ir gana chaotiškos ekspozicijos, ši San Paulo bienalė didžiųjų parodų kontekste priminė metų pradžioje vykusią 3-iąją Berlyno bienalę – vienodais segmentais sudalinta daugiasluoksnių tyrinėjimų gausa, surinktos medžiagos pobūdis ir nuoseklios įvairiadisciplinės metodologijos skatino susimąstyti apie galimas estetikos ribas ir jų poreikį.

Į TURINĮ
ATGAL