dailė 2004/2

Į TURINĮ
ATGAL

1991–1997 Vilniaus dailės akademija, tapybos specialybė, menų magistras
1996 Vasaros meno akademija, Zalcburgas,  Austrija

Solomonas Teitelbaumas. Kalva. 2002, drobė, aliejus, 100x80
Personalinės parodos:       
1997
Tapyba, galerija „Arka“,  Vilnius
1998 Tapyba ir piešiniai. „Šančių kareivinės“, Vilniaus valstybinis Gaono žydų muziejus
1999 Piešiniai, galerija „Getija“, Vilnius
Tapyba ir piešiniai. „Vilnius. Žiemos ciklas”,  Šv. Juozapo kunigų seminarija,  Vilnius
Tapyba ir piešiniai, galerija „Hoffatelier“, Veimaras,  Vokietija
2001 Tapyba ir piešiniai. „Teatrinis ciklas“, Savicko paveikslų galerija, Vilnius
Tapyba, galerija „L’Espace Quartier Latin“, Paryžius, Prancūzija
2002 Tapyba,  galerija „Vartai“, Vilnius
Tapyba. Piešiniai, galerija „Baroti“, Klaipėda
Tapyba, Kauno parodų rūmai
2003 Tapyba, „Vašingtono aikštės“ galerija, Vilnius
2004 Tapyba, LR ambasada Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vašingtonas

Solomonas Teitelbaumas. Karštis. 2002, drobė, aliejus, 50x85
Grupinės parodos
1996
Vasaros meno akademija, Zalcburgas, Austrija
1997 IV tarptautinio tapybos plenero dalyvių darbų paroda, skirta A. Samuoliui atminti, M. Žilinsko dailės galerija, Kaunas
VDA tapybos katedros 200 metų jubiliejaus paroda, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
1998 Medžio pieta (fotografijų ir teksto autorius Juozas Valiušaitis), Dailininkų sąjungos galerija, Kaunas
Lietuvos dailininkų meninio piešinio paroda, galerija „Arka“, Vilnius
I tarptautinio Chaimo Soutine’o tapybos plenero dalyvių darbų paroda, Lietuvos menininkų rūmai, Vilnius
„Gregory Gallery“, Niujorkas, JAV
2000 Tarptautinė Izraelio, Lietuvos, Vokietijos dailininkų plenero dalyvių paroda, Dailininkų sąjungos galerija, Vilnius
„Tradicija ir ateitis“, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
„Tradicija ir ateitis“, parodų rūmai, Visbis, Švedija
2001 Estijos, Latvijos, Lietuvos dailininkų paroda „ARS Baltica“, Reikjavikas, Islandija
2002 „Baroti“ galerijai – 10 metų“, galerija „Baroti“, Klaipėda
Tarptautinio plenero Bikuškio dvare dalyvių darbų paroda, Savicko paveikslų galerija, Vilnius
Tarptautinio plenero Sintautuose dalyvių darbų paroda, Sintautų kultūros namai, Šakių r.
„Nidos magija“, Tarptautinio Nidos plenero dalyvių darbų paroda, galerija „Arka“, Vilnius
2002 „Baltų dailė“, Savicko paveikslų galerija, Nida
Lietuvos dailininkų sąjungos apžvalginė paroda „Kolekcija’2002“, Šiaulių dailės galerija
„Vilnius tapyboje“, Savicko paveikslų galerija, Vilnius
„Mano mėgiamas motyvas“, Savicko paveikslų galerija, Vilnius
2003 „Raudona, balta, juoda“, Savicko paveikslų galerija, Vilnius
„Ta beprotiška geltona“, Savicko paveikslų  galerija, Vilnius
„Žalia tyla“, Savicko paveikslų galerija, Vilnius
„Nidos magija“, VIII tarptautinio Nidos plenero dalyvių paroda, M. Bogdanovičiaus biblioteka, Minskas, Baltarusija; Tamperis, Turku, Suomija
VIII tarptautinio Chaimo Soutine’o tapybos plenero dalyvių darbų paroda, Lietuvos dailininkų sąjungos galerija, Vilnius
5-erių metų tarptautinių plenerų Bikuškio dvare dalyvių darbų paroda „Dipolis“, Vilniaus rotušė
5-erių metų tarptautinių Chaimo Soutine’o tapybos plenerų dalyvių paroda, Vilniaus rotušė
Tarptautinė tapybos bienalė, galerija „Infra“, Visbis, Švedija
paroda „www.madona.st“, Klaipėdos parodų rūmai
Tarptautinės visuomeninės dailininkų ir dailės kritikų  sąjungos paroda „Magistras“, skirta 150-osioms Vincento van Gogho gimimo metinėms, Parodų rūmai, Minskas, Baltarusija
2004 „Nidos magija“, VIII tarptautinio Nidos plenero dalyvių paroda, KAISU šiuolaikinio meno muziejus, Suomija
10-ies metų tarptautinio Nidos plenero „Nidos magija“ dalyvių paroda, Vilniaus rotušė

Solomonas Teitelbaumas. Vyšnių sodas. Žydėjimas. 2003, drobė, aliejus, 80x100
Apdovanojimai
1995 V.  Vizgirdos vardo diplomas ir premija už grupės ARS tradicijų tęsimą

Solomonas Teitelbaumas: Hamletas iš prarastos Jeruzalės

Algis Uždavinys

Jeigu tapybą, modernistų pavyzdžiu, tapatinsime su „estetine saviraiška“ vadinamu atvaizdų kūrimu aliejumi ant drobės, Lietuvos žydų tapytojas Solomonas Teitelbaumas neišvengiamai atsidurs tarp ryškiausių šios dailės pakraipos atstovų. Netikėtai įsiveržęs į „meninio teatro“ sceną (nes šiuolaikinės dailės santykis su numanomu žiūrovu iš tiesų yra teatrališkas), jaunasis dailininkas (gimęs 1972 m. Kaune) nustebino savo įtaigia menine stilistika  ir minties brandumu.
Vargu ar galima tvirtinti, kad Solomono kūryba kaip nors iškrenta iš XX a. susiformavusios tapybinės manieros konteksto, veikiau priešingai – ji tęsia dramatinio ekspresionizmo tradiciją. Jeigu tikėtume kabalos mokymu apie reinkarnaciją (gilgulim), Teitelbaumą galėtume pavadinti persikūnijusiu Chaimu Soutine’u. Tačiau, norint suvokti ekspresionizmo tapybos prielaidas bei principus, nebūtina tyrinėti Sefiroto „medžio“ sandarą arba gilintis į pranašo Ezekielio vizijas. Sekimas vienu ar kitu archetipiniu provaizdžiu ir atitinkama pasaulėjauta (kuri visada yra tipiška, paklūstanti žanro taisyklėms) savaime nulemia panašią meninę stilistiką. Šiuo požiūriu Teitelbaumas paklūsta europietiškojo ekspresionizmo kanonams ir yra artimas tiek vadinamosios Paryžiaus mokyklos atstovams, tiek arsininkams, padėjusiems koloristinės lietuvių tapybos pagrindus. Dailininko kūryba atspindi tuos ontologinius bei estetinius principus, kuriais rėmėsi prieš buržuazines vertybes kovojęs kairysis avangardizmas, iš disidentinio ir marginalinio judėjimo greitai virtęs populiariu pavyzdiniu reiškiniu.
Moderniosios lietuvių dailės istorikai neretai mėgina įteigti, kad ekspresionistinis raiškos būdas geriausiai atspindi tautos dvasią bei įvairias istorines negandas, kurias mūsų protėviams teko patirti. Tačiau, palikus nuošalyje Hegelio „dvasios raidos“ teorijas ir romantizmo epochos sukurtus nacionalistinius mitus, atrodo, kad ekspresionistinė tapyba tiesiogiai ar netiesiogiai perša gnosticizmo idėjas. Deformuodama pasaulį ir pateikdama jį kaip dinamišką iracionalių išgyvenimų tėkmę, ši tapyba ne tik remiasi subjektyvių emocijų hiperbolizavimu, bet ir visą fenomenų tikrovę vaizduoja kaip nestabilių psichinių būsenų virtinę. Būtent nukrypimas nuo akademinės „normos“ bei racionalios ikonografijos suteikia tam tikrą estetinį orgazmą, kuriuo svaiginasi „pažemintieji ir nuskriaustieji“, pamažu tampantys sudievintais ir visavaldžiais „klasikais“.
Kyla pagrįstas įtarimas, kad ekspresionistinis pasaulio suvokimas kyla iš mesianistinės žydų-krikščionių pasaulėžiūros, virtusios madingu modernistinės savivokos būdu, pabrėžiančiu (arba suabsoliutinančiu) netobulus egzistencijos aspektus. Tai anaiptol ne naivumo kupinas kaimo žemdirbio požiūris į tikrovę, geriausiu atveju galintis virsti primityvizmu bei realizmu, jeigu tradicinis simbolizmas jau išrautas arba degradavęs. Intencionalus formos suardymas (kada forma, eidos, tapati idėjai) svetimas tiek graikų-romėnų racionalizmui, tiek geometriniams islamo idealams, tačiau jis būdingas pasaulį desakralizavusiai Vakarų krikščionybei, šiuo požiūriu itin nutolusiai nuo bizantiškų sakralinės dailės provaizdžių. Todėl nenuostabu, kad ekspresionizmas gali būti suvoktas kaip egzaltuoto europietiškojo baroko radikaliacija bei modernizacija,  atitinkanti kafkiškos savimonės nuostatas arba norą vėl savaip sakralizuoti pasaulį. Ekspresionizme paradoksaliai susijungia krikščioniškasis ir žydiškasis tragizmas: tiek hamletiška filosofinė dilema (būti ar nebūti), tiek žydų diasporos išgyvenimų istorija – su savo viltimis, chasidų maldomis, vargais ir beprotybėmis. Visa tai perkėlę į sekuliarizuotą estetinę sritį, gauname ekspresionizmo formulę, kurią užaštrina baisios Pirmojo pasaulinio karo patirtys, o būriai sekėjų iš sektantiškos ezoterinės lentynos perkelia į centrinį moderniosios sąmonės ikonostasą.
Solomono Teitelbaumo tapybos jėga slypi jo gebėjime su begaliniu tikėjimu atsiduoti tai būties vizijai, kurios meninius kontūrus nustato ekspresionistinės pasaulėjautos archetipai, leidžiantys spontaniškai įkūnyti susikaupusį emocinį krūvį ir tarsi susilieti su tapomu objektu. Spalvai ir potėpiui tenka pagrindinis vaidmuo, tačiau autorius niekada nenuslysta į gryną abstrakciją: kiekviena kompozicija išsaugo teminį pagrindą ir dažnai turi filosofinę potekstę. Autoriui svarbu atskleisti gaivalingą laikinojo pasaulio tėkmę bei įvairovę, kiekvieną iš natūros tapomą motyvą suvokiant ne kaip neutralų „gamtos reiškinį“, bet kaip giliai išgyventą anapusybės simbolį. Todėl dailininkas ypač atidus šviesos žaismui, padedančiam išryškinti esmines kiekvienos kompozicijos detales. Ši Teitelbaumo paveikslus persmelkianti šviesa yra ne tiek fizinė, kiek vidinė dvasios šviesa, virstanti empiriniais kūnais bei jų vaiduokliškais atvaizdais, iškylančiais dailininko vaizduotėje. Transformuodamas juslinius duomenis, menininkas kuria savo mitologinį gamtovaizdį, kuriame tragišką lemtį pranašauja juodos varnos, duobkasiai rausia žemę, o klaiki Makbeto šmėkla su kirviu klaidžioja po Vilniaus senamiestį. Williamas Shakespeare’as ir Antonas Čechovas – tai dramaturgai, teikiantys peno Solomono apmąstymams, kurie pasireiškia užaštrintu jausmų pavidalu ir tampa aistringa potėpių ugnimi.
Pranašas Mozė vargu ar pagirtų tapytoją, juolab kad atvaizdų kūrimas judaizme nepageidaujamas, tačiau Teitelbaumą labiau įkvepia ausį nusipjovęs van Goghas, o ne Jerichono trimitai. Nepaisant modernistinės emancipacijos, autorius yra dėmesingas įvairiems žydų istorijos tarpsniams ir jaučia ypatingą nostalgiją prieškariniam Vilniui. Nereikia pamiršti, kad šis miestas, dar vadintas Šiaurės Jeruzale, buvo daugiau žydų negu lietuvių miestas. Jo barokinių bažnyčių architektūra natūraliai susilieja su žydiškų bruožų turinčiais statiniais bei slėpiningais vidiniais kiemais. Todėl Teitelbaumas nenuilstamai tapo Vilnių, jo senamiesčio gatvelėse ieškodamas regimų ir neregimų protėvių pėdsakų. Dailininkas stengiasi ne tik perteikti savo apnuogintos sielos nostalgiją, bet ir pajusti kerinčią būties paslaptį, kuri suvienija praeitį ir dabartį, pranokdama žmogaus protą bei kviesdama atsiduoti nenumaldomai Kūrėjo valiai.
Solomonas aiškiai suvokia ir išgyvena paradoksalius gyvenimo prieštaravimus, savo tapybą pateikdamas kaip spalvų polifonija trykštančią išpažintį, liudijančią vidinių pajautų gilumą ir meilę trapiam egzistencijos grožiui. Panašu, kad autorius save ironiškai tapatina su Hamletu, vis dar klausiančiu, kur slypi tikrasis gyvenimo tikslas. Tačiau ši nerimastinga dvejonė kartu yra varomoji kūrybos jėga.

Į TURINĮ
ATGAL