dailė 2004/2
Į TURINĮ
ATGAL

Tomo netikinčiojo keblumai

Virginijus Kinčinaitis

Kai Vakarų kultūroje susvyruoja tikėjimas tikrovės realumu, dažniausiai griebiamasi jos išbandymų skausmu, tarytum tikrovė būtų kūniška ir kankinama turėtų prisipažinti, atverti save, jog yra ne šiaip sau kokia nors religinė, meninė, ideologinė ar socialinė fikcija, bet nuslėptas, stebėjimui ir kontrolei paklūstantis realus kūnas. Tiesiog tikrovė turi prisipažinti, jog ji yra reali, kitaip mes patys pakimbame nesvarumo būsenoje ir suabejojame savo patirties realumu. Tam ir buvo „išrasti“ inkvizitorių kankinimo įrankiai, teroristų bombos, hiperrealistų miklumas, fotografinės akistatos ar TV naujienų eskaluojama realaus įvykio euforija. Ji yra reikalinga, kad išsklaidytų nuolat apninkančias abejones dėl pasaulio realumo. Tačiau gyvenimas nestovi vietoje ir tokių įrodymų reikia vis daugiau. Todėl ir dauginasi įvairiausi TV realybės šou, juk mums reikia tikrų, o ne suvaidintų charakterių, tikrai palūžusių asmenybių, tikro nuovargio, alkio, išdavystės, tremties – tiesiog gyvenimo, koks jis yra. Ir nieko daugiau. Nenutrūkstamo, tikro, visą parą per TV informacijos kanalus realiame laike transliuojamo, internetinių videokamerų dėka perteikiamo gyvenimo – tegul tik iš pasaulio didmiesčių gatvių, šeimyninių miegamųjų, bendrabučių kambarių ar operacinių.
***
Kankinama laikinumo siela ilgisi kažko ypač tikroviško ir akivaizdaus, apčiuopiamo ir gyvo, jaudinančio savo tikrumu ir skausmu, kvėpuojančio, persmelkto ilgesio ir svajonių. Aišku, kad tai žmogaus kūnas, tikras savo grožiu ir bjaurumu, savo medžiagiškumu ir per jį nuvilnijančiomis dvasios konvulsijomis. Toks jis buvo vaizduojamas tradicinėje Vakarų dailėje, toks buvo deformuojamas įžūlių modernistų, tokio ilgisi svajingai konceptualūs neoakademistai ar postmodernistai naratyvistai. Tik ar pajėgūs mes susigrąžinti šį objektą, jeigu ir patys nebesame tokie tikri dėl savo pačių realumo, dėl savo betarpiško santykio su pasauliu, savo kūniško integralumo ir sąmonės savarankiškumo?
Juk mus nuolat įtikinėja, kad šiuolaikiniame pasaulyje vientiso subjekto nebėra, nes nebėra laiko, kuriame galėtume jaustis vientisi, nebėra vietos, prie kurios galėtume prisirišti savo kūniškų pojūčių sentimentais, nebėra erdvės, kuri būtų valdoma mūsų žvilgsniu ir atpažįstama kaip mūsų tikrumo šaltinis. Ko griebtis tokioje nedėkingoje ir apmaudžioje situacijoje? Kita vertus, ar tai teisingas klausimas, juk taip galėtų savęs klausti tik iš ikimodernistinės tradicijos ūkų išnyrantis subjektas, kuris dar turi tam tikrą prisiminimų ir troškimų paketą, bet pats jau yra tokioje naujoje aplinkoje, kur tokio „asmenybės tapatumo paketo“ niekas nebenori priimti ir stumdo jį iš vienos vietos į kitą.
Galima įsivaizduoti ir kitokį subjektą, tarkime, koks nors egzaltuotas liberalus technofilas jaučia, kad būtent šis dabartinės realybės nesvarumas ir tariamumas ir yra pati gražiausia virtualybės sferų muzika, kad būtent ji kviečia pasinerti į išvietintą ir desubjektyvizuotą pojūčių transą, paaukoti savo kūnišką vientisumą dėl kitų, jau technologiškai praplėstų malonumų ir patirčių, kviečia atsisakyti uždaros savo sąmonės sampratos dėl nuolat kintančios ir intersubjektyvios sąmonės, sąmonės kaip atviros sistemos. 
Iš tikro sunku kalbėti apie tradiciškai suvokiamą kūną, sąmonę ar sielą, apie to kūno vietą pasaulyje, kuomet kūniškumą įbūtinanti jo buvimo vieta ir laikas įsigalėjus telematinei erdvei ir internetiniam tinklui nebetenka prasmės, o interaktyviai funkcionuojanti žmogaus vaizduotė, mintys ir sąmonė pamažu įsikuria ekranų plokštumose, virtualiose internetinėse bendruomenėse ir formuoja naują desubjektyvizuoto, sisteminio ar „įtinklinto“ (terminas, mėgstamas tokių „tinklo“ žmonių kaip Gediminas Gapševičius ar Nomeda ir Gediminas Urbonai) tapatumo projektą.
Tai naujos, globalios, nuolat permodeliuojamos ir vizualizuotos visuomenės kontūrai, ir jos poveikis atskiram subjektui ir jo tikrovės patirčiai nėra iš esmės dar suvoktas. Aišku viena, kad nostalgiją savo paties ir pasaulio realumui tokioje visuomenėje pamažu išstumia tik „realumo efektai“ (R. Barthes’as), subjekto tapatumo pastovumą keičia vaizduotę hipnotizuojanti galimybė transformuoti jį į daugelį subjektyvumų, gyvenimo būdų ar stilių. Kūno vientisumo ir realumo poreikis nebeatsilaiko prieš naujas svaiginančias kūno transformavimo, keitimo ir modifikavimo, pagaliau visiško atsisakymo ideologijas.
***
Pasitelkiant archetipiškiausias svajones ir šiuolaikiškiausias technologijas bei mokslo atradimus, skaitmeniškai virtualizuojant ir vizualizuojant gyvybinius žmogaus ar bet kokio kito gyvo organizmo procesus palaipsniui ištrinami tradiciniai organizmo ir mašinos skirtumai ir atsiranda galimybė formuotis postorganinei, technoscientistinei hibridinių, kibernetinių organizmų erai. Ši posthumanistinė erdvė yra pagrindinė tiek šiuolaikinio meno tema, tiek ir kultūrologinių studijų objektas ar politikų ir bažnyčios atstovų rūpestis. Juk šioje situacijoje kinta tiek gyvybės, tiek subjekto, visuomenės ar teisės samprata.
Ką tokių reiškinių akivaizdoje gali menas, koks jis turi būti, ką jis turėtų aprėpti, ko vengti, ar jis turi gilintis į genų inžineriją, ar grįžti prie guodžiančių ikimodernistinių pasaulio vaizdavimo modelių, ar nerti į skaitmeninių technologijų naujoves ir šio naujo mediumo dėka brėžti meninius ateities visuomenės scenarijus, ar tiesiog laukti, kol šie scenarijai savavališkai, be jokio kūrybinės vaizduotės įsikišimo patys nustatys meno vietą visuomenėje ir pavers jį pasyvia savo procesų mimikrija?
***
Štai kaip naujas meno funkcijas realybės sampratą uzurpuojančių pasaulinių žiniasklaidos priemonių akivaizdoje nubrėžia garsus skaitmeninių medijų filosofas Peteris Weibelas:   
„Stebėdami žiniasklaidą ir medijas, šiuolaikiniai menininkai daro prielaidą, kad žiniasklaidos priemonės nėra realybės teritoriją vaizduojantys žemėlapiai ir kad jos įgijo tokį mastą bei galią, jog uždengia ir paslepia pačią realybę, kad tapo neįmanoma pastebėti kokio žymesnio skirtumo tarp žemėlapio (simuliacijos) ir kraštovaizdžio (realybės). Greičiau reikėtų pradėti nuo teiginio, kad kraštovaizdį konstruoja žemėlapis, taigi žiniasklaida vaidina pagrindinį vaidmenį konstruojant realybę. Todėl vaizdo veiklos išplėtimas į globalinę informacinę erdvę (internetinio tinklo mene) ateinančiais dešimtmečiais sudarys naujas avangardinio meno praktikas“.
O štai čia anoniminio šio teksto skaitytojo reakcija internete: „sorry ,.. nieko nesupratau .. gal neatidziai skaičiau, bet daugiau neskaitysiu“. Galima būtų pateisinti skaitytoją, kad jis nesupranta „aukštojo meno“ problemų, tačiau tikrovės transformacija į dirbtinius ir nuolat perkuriamus tapatumo, socialumo ar sąmonės modelius ir jų hibridizavimas su šiuolaikinėmis technologijomis būdingas tiek aukštai, tiek žemai „popsinei“ ar vartotojiškai kultūrai (jeigu šis skyrimas iš viso dar ką nors mums reiškia).
Kita vertus, paradoksali ir šio anoniminio skaitytojo padėtis, juk jis rašo atsiliepimą virtualioje erdvėje, kur nėra nei vietos, nei laiko sampratos, kur nėra subjektų, pastovių bei patikimų tapatumų. Tiesiog šviečiančiais skaitmenimis rašoma savo virtualios ir begalybėn nusidriekusios odos paviršiumi, komunikuojama su pačia komunikacija, o ne su kita sąmone ar subjektu, tiesiog pačios komunikacijos priemonės provokuoja tokį rašymą, jo stilių ir temas. Bet skaitytojas atsisako suprasti tiek jo vietą tematizuojantį tekstą, tiek naują savo paties poziciją, kuri, matyt, jam jau ir nebenauja, o „natūrali“ ir todėl yra visai neverta kokios nors refleksijos.
Iš esmės tai ir yra ta nauja tikrovė, tik ji efemeriška, ne medžiaginė ir juslėmis taip paprastai nepagaunama. Todėl N. ir G. Urbonai ir rengia Šiuolaikinio meno centre medijos laboratorijas ir kviečia šiuolaikinių komunikacijų menininkus bei specialistus, interneto tyrinėtojus bei aktyvistus, kad bent mažose bendruomenėse pamažu diegtų kitokio subjektyvumo, kitokio pasaulio ir kitokios realybės sampratą, kurioje nebeužtenka apsičiupinėti savo kūno, kad patikėtum, jog dar viskas savo vietoje. Deja, kūno patirtis ir sąmonės keliai išsiskyrė, ir reikia atrasti tas vietas, kur atsiranda naujos reikšmingos patirtys, nebūtinai kūniškos, bet realios ta prasme, kad jos ir formuoja naują mūsų tapatumą – intersubjektyvių, globalizuotų ir abstrakčiose komunikacinėse bei informacinėse sistemose migruojančių subjektyvumų tapatumą.
Žinoma, tokia perspektyva nėra patraukli, juolab kad perprasti jos principus reikia daug pastangų. Todėl šiuolaikiniame mene griebiamasi pačių įvairiausių strategijų – šamanistinių, performatyviai brutalių, hipertechnologizuotų, nostalgiškai reakcingų ir fiziškai autodestruktyvių, kad kokiu nors būdu, kad ir prieštaringiausiu, būtų peržengtas realybės dirbtinumo ir netikrumo slenkstis ir būtų susigrąžintos tikrovės suvaldymo, jos reprezentavimo ar pilnaverčio dalyvavimo joje galios.
***
Kalbant apie Lietuvos dailę, vienoje tokių ieškojimų pusėje galėtų rodytis atgimstantys neoakademistai, pirmiausia per trumpą laiką spėjęs išgarsėti Žygimantas Augustinas, kurio tapybą menotyrininkai apibūdina kaip „šiuolaikinio meno kontekste naują tuo, kad jis stengiasi vėl aprėpti realų, vientisą žmogų kaip priešybių ir darnos fenomeną, kūno ir dvasios visumą. Jis tapo žmogaus atvaizdą, lyg fotografuotų iš arti – daiktiškai, tiksliai, detaliai“. Na kaip čia neišgirsi ausį glostančių sugrįžtančios realybės šnabždesių. Tačiau kas grįžta iš tiesų – pasikartojanti tapybos neįmanomumo trauma, jos gedulas ar triumfas? Greičiausiai tik susigrąžintas realumo efektas, beje, puikiai įsiliejantis į įvairiarūšių tikrumo paieškų virtinę – nuo Holivudo kino iki estetinės mikrochirurgijos efektų.
Tačiau toks tapybiškai faktūriškas kūniškos tikrovės troškimas, arba tokia tikrovės ir realumo pasija, slepia ir paradoksą, kurį puikiai savo tekstuose perteikė S. Žižekas sakydamas, kad jeigu „tikrovės pasija baigiasi visišku supanašėjimu su įspūdingu Tikrovės efektu, tuomet, laikantis tikslios inversijos, „postmoderni“ pasija regimybei baigiasi drastišku sugrįžimu prie Tikrovės pasijos“. Žižekas pasitelkia „pjaustytojų“ fenomeną (tai žmonės, dažniausiai moterys, jaučiantys neatremiamą poreikį pjaustyti save skustuvais ar kitaip žalotis), kuris „eina paraleliai su mūsų aplinkos virtualizavimu: šis fenomenas reprezentuoja desperatišką siekį sugrąžinti kūno Tikrovę. Toli gražu nebūdamas savižudiškas, taip pat ir nenurodydamas susinaikinimo geismo, pjaustymasis yra radikali pastanga (iš naujo) valdyti realybę arba (kitas šio fenomeno aspektas) tvirtai pagrįsti ego kūniška realybe ir taip įveikti nepakeliamą nerimą dėl to, jog suvokia save kaip neegzistuojančius“. Šioje vietoje reikėtų paminėti ir mazochistinius Evaldo Janso kūniškumo ekscesus, kur menininko kūnas, fizinis skausmas tampa realybės tikrumo išbandymu tiek jam pačiam, tiek žiūrovams.
Kita vertus, gali būti ir kitoks, bet taip pat radikaliai realybės patirtį kvestionuojantis požiūris, kurį šiuo atveju tiksliausiai perteikia ir nuosekliai plėtoja Nomeda ir Gediminas  Urbonai. Tačiau būtina iš karto pabrėžti, kad ir vieni, ir kiti menininkai sprendžia tą pačią pasaulio realybės patikimumo problemą, nors atsakymų ieškojimo būdai ir rezultatai kartais skiriasi iš esmės, kaip skiriasi aliejinių dažų faktūra nuo skaitmens ar pjaustoma oda nuo bandymo perprasti skaitmeninio kodo paslaptį. Tačiau ir vieniems, ir kitiems impulsą kūrybai ar analitiniam tyrimui suteikia tas pats nerimas dėl to, kad mus supanti tikrovė vis labiau praranda savo realumą, žmogus praranda betarpišką materialaus pasaulio išgyvenimo patirtį, vis labiau realu darosi tai, kas nebesusieta su vieta, laiku ir erdve, o reiškiasi kaip abstraktus santykis, išvietintas įvykis ar nervinės įtampos sužadinta elektrinė ir beasmenė ekstazė; šiuolaikinėmis medijomis plūstantis skaitmeninis vaizdinių „elektrobrikoliažas“ gali būti adekvati tokios nomadinės, šizofreniškos ir decentruotos sąmonės ekstazės priebėga.
Juk netekdamas tradicinei kultūrai būdingos pastovios konjunktūrinių kultūrinių kodų reikšmės, elektroninis ekranų ženklinantysis įgyja naują nuolatinio transformavimosi ir įtaigių mimikrijų galią. Būtent ši galia labiausiai stimuliuoja tiek dabartinių  politikų, reklamos ir žiniasklaidos magnatų, tiek menininkų ar pasyvių vartotojų vaizduotę svajojant apie galimybę iš esmės pakeisti subjektyvumo, socialinės tikrovės, laiko ir erdvės sampratą.
Todėl elektroninė audiovizualinė realybė gali tapti ir tik kelių totalitarinių vaizdinių viešpatavimu (pvz., politinis vaizdo montažas rinkimų metu), ir taip pat sėkmingai ji gali atsiverti nesustabdomu nomadinių, laisvai fliuktuojančių ir kūrybiškai subjekto tapatumą transformuojančių ženklų srautu.
Dar įdomiau yra tai, kad audiovizualiniai produktai funkcionuoja ne kaip ryšių kanalais perduodami informacijos paketai, bet kaip savipakankamas pačių medijų funkcionavimo triumfas. Masinės medijos generuoja ne pranešimus, bet save pačias, todėl kultūrinio elito ginčai dėl pranešimų turinio kartais atrodo išties neproduktyvūs, nes galbūt pranešimų turinį jau pačioje pradžioje pasisavino technologinės jų priemonės.
Tokie medijų analitikai kaip Niklas Luhmanas, Jeanas Baudrillard’as, Paulas Virilio, Noamas Chomsky’s savo teorijose išskiria būtent šį operacinį naujienų industrijos uždarumą, rinkodaros principais valdomą naujienų kūrimo procesą, kuris veikia ne tiek sąveikaudamas su išoriniu, realiu pasauliu, kiek vadovaudamasis vidiniais savo paties saviorganizavimo principais.
Kaip ir poststruktūralistinėse literatūros teorijose, naujienų sistema veikia jungdama vieną savo operaciją, vieną informaciją prie kitos ir t.t., o ne perteikdama išorės įvykį. Pats savaime įvykis yra neprieinamas, jis nesuvokiamas ir neišgyvenamas atskirai, ne kitų įvykių grandinėje.
Kadangi pasaulis negali būti perteiktas toks, koks yra, jis reprezentuojamas specifine suinteresuota įvykių jungimo maniera, o šiuos įvykius tarpusavyje jungiantys klijai yra pagaminti iš manipuliacinio naujienų gaminimo sistemos savitiksliškumo (N. Luhman). Todėl, šių autorių nuomone, tikėtis, kad mūsų šventa namų ikona – televizorius yra tikrasis realaus pasaulio atstovas ir perteikėjas, informuotojas ir naujienų tiekėjas, yra mažiausiai naivu. Tik kas tuomet gali garantuoti informacijos patikimumą, kai nebelieka jokių kitų šaltinių?
Akivaizdu, kad šiuolaikinis telematinis subjektas atsiduria paradoksalioje situacijoje. Jis nebeturi betarpiškos pasaulio patirties, pasaulio tikrovę jam uždengia informaciniai, reklaminiai, ideologiniai ir pramoginiai ekranai. Kita vertus, jis privalo tikėti jam teikiama informacinių ir vizualinių pasaulio modelių įvairove, kadangi tik šios priemonės šiandien jam gali garantuoti iš žinojimo kylančio saugumo ir  pasitikėjimo savimi jausmą. Juk pasaulio realumo jausmas mus apleidžia būtent tuo metu, kai prarandamas pasitikėjimas informacijos šaltiniais, tad privalome tikėti netikėdami, būti realūs virtualiame pasaulyje, vienu metu skaidytis į daugelį subjektyvumų ir vėl iš jų fragmentų dėlioti vieną vienintelį narcisistinį „aš“. Žinoma, laikiną ir netvarų, kaip laikina ir nepatvari yra pati Realybė, apie kurią mums kalba psichoanalizė teigdama, kad tikroji mūsų realybė tėra tik tai, su kuo nuolat einama susitikti, bet taip ir prasilenkiama. Tai, ką atrado psichoanalizė, byloja apie susitikimą su kažkuo esminiu, byloja apie pasimatymą, į kurį mes buvome kažkada pakviesti ir kurio pati Realybė nuolat išvengia, teigia J. Lacanas.
Todėl, kad tai mums būtų nepakeliama. Juk tai, kas iš tikro realu, glūdi anapus malonumo principo ir anapus ženklų. Tuomet tai nepavaizduojama. Tuomet mes matome tik išgąsčio perkreiptas išnirusio veido akis, bet nematome, ką šios akys pamatė. Tai, pasak G. Delleuzo ir F. Guattari, ir yra tikroji Realybė, nors ji egzistuoja tik šio veido grimasoje, bet joje įspausta baugi galimybė ir yra mums žymiai tikresnė už sapnišką ir mūsų budrumą slopinantį čia ir dabar patiriamą ir perteikiamą „realų pasaulį“.

Į TURINĮ
ATGAL