dailė 2004/2

Į TURINĮ
ATGAL

Witold Kałinski (Lenkija). Walk with Sleepwalker. 2004, linoraižinys, 19x26

Witold Kałinski (Lenkija). Thrusday. 2004, linoraižinys, 18x26

Irma Balakauskaitė. Saulius. 2004, poliesterio raižinys, 18x22

Lida Dubauskienė. Kalba I. 2002–2003, ofortas, polimeras, 13x14

Inga Dargužytė. Be pavadinimo. 2002, linoraižinys, 8x17

Peter Velikov (Bulgarija). Be pavadinimo. 2004, ofortas, akvatinta, 15x18,9

Yuko Hama (Japonija). Soliloguy.  2003, ofortas, akvarelė, 19x27

Haruko Cho (Japonija). B-cushion Cherry-1m. 2004, šilkografija, 22x30

Kelii Valk (Estija). Come! 2004, mišri technika, 16x23

Tiny Weil (Argentina). Autobiografija I. 2004, mišri technika, 30x12,5

Trys požiūriai į mažąją grafiką

Ieva Pleikienė

Senokai pastebėjau, kad dailėtyrininkai ir grafikai grafikos kūrinius mato skirtingai. Įtariu, kad tas skirtumas atsiranda dėl nevienodos patirties: pirmųjų patirtis knyginė ar teorinė, antrųjų – praktinė. Norėdama geriau užčiuopti tą požiūrių skirtumą, pasidalyti įspūdžiais apie tarptautinę mažosios grafikos trienalę „Vilnius 2004“ pakviečiau grafikus Arvydą Každailį ir Mikalojų Povilą Vilutį. Diskutavome apie tokios parodos aktualumą, mažosios grafikos specifiką ir jos vertinimo kriterijus. Mano nuostabai, požiūriai ir vertinimo kriterijai šį kartą skyrėsi palyginti nedaug. Gal intuicija atvedė pas bendraminčius?

Aktualumas
Ieva Pleikienė. Parodoje eksponuojami įvairių pasaulio šalių grafikų kūriniai. Žinoma, nereikia turėti iliuzijų, kad čia pamatysime pasaulio grafikos panoramą, bet vis dėlto tas margumynas pažintine prasme atrodo labai patrauklus. Daugiau nei prieš dešimtmetį Lietuvos grafikai džiaugėsi užmezgę ryšius su Japonijos menininkais. Dabar matyti ekspozicijoje japonų grafiką tapo beveik kasdieniška ir savaime suprantama. Labai įdomu lyginti įvairių regionų dailininkų kūrinius. Man rodos, šiemet susiformavo įspūdinga Pietų Amerikos šalių grafikos kolekcija, šiokį tokį vaizdą galime susidaryti apie Azijos grafiką. Kaip visada gausiai atstovaujama kaimyninėms šalims, ypač Lenkijai, Ukrainai, Baltarusijai. Visa tai eksponuojant vienoje vietoje atsiskleidžia įvairios grafikos sampratos, akcentai ir bendros aktualijos.
Arvydas Každailis. Kalbėti apie parodų aktualumą šiais laikais sunku. Lankytojų srauto parodose nėra. Grafika, kaip ir kiti plastiniai menai, yra tylus kalbėjimas. Skirtingai nei televizija, reklama, popmuzika, ji skiriama tik tam, kas nori tyliai pasikalbėti, rasti dvasinį kontaktą. Aktualumą galima suprasti ir kitaip, pavyzdžiui, ko aš pats, dailininkas, tikiuosi iš šios parodos, kiek ji atliepia mano intencijas. Ta prasme grafika šioje parodoje išlieka tokia pati, kokią man teko matyti pirmosiose Krokuvos grafikos trienalėse. Pastebiu ir naujų aspektų, tam tikrą raidą, bet gražu, kad ji išsaugojo įvairialypę plastinę kalbą. Antra, man atrodo, kad Lietuvos dailininkų plastinė kalba yra tikrai pasaulinio lygio, o kartais ir visa galva aukščiau už čia eksponuojamus kitų šalių dailininkų kūrinius. Ir tai labai svarbu.
Mikalojus Povilas Vilutis. Mažosios grafikos trienalė graži savo esme. Tai laisvų dailininkų, dirbančių, ką jie patys nori, o ne ko pageidauja gyvenamas metas, autentiška, prigimties padiktuota kūryba. Aukšto meninio ir techninio lygio darbai. Taip man sako protas ir išprusimas, o ne jausmai.

Mažosios grafikos samprata
Ieva Pleikienė. Mažosios grafikos savitumą lemia ir darbų mastelis. Prie mažo kūrinio reikia prieiti arčiau, pažvelgti į jį atidesniu žvilgsniu, kad įsižiūrėtum. Mažame formate pastebima ir todėl svarbi kiekviena detalė, smulkmena. Šį žanrą kuriančio grafiko darbas dažnai panašus į juvelyro: metale raižomi sudėtingiausi vaizdai, kruopščiai atliekamos mikroskopinės jų detalės. „Juvelyrinė“ mažosios grafikos kryptis ypač populiari Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje. Galima manyti, kad daugeliui taip kuriančių dailininkų imponuoja garsaus Slovakijos grafiko Albino Brunovskio kūryba.
Mažoji grafika dar asocijuojasi su dailininko „eksperimentine laboratorija“. Nedidelis formatas – tarsi neįpareigojantis laukas, kuriame atliekami kūrybiniai bandymai. Vieni eksperimentuoja technikų niuansais, kiti mažame formate kuria kažką panašaus į spontanišku rankos mostu atliktą „gesto grafiką“.
Arvydas Každailis. Mažoji grafika komunikabili, intymi ir neįsipareigojanti – čia galima tiesiog „pažaisti“. Tiesa, pastarojo aspekto šiandieniniame dailės kontekste nesinori akcentuoti, nes mūsų parodų salėse vyrauja žaidimas, tarsi deklaruojantis: žaiskim iki nesąmonės, iki pamėlynijimo. Mane labai džiugiai nuteikia, kad šitoj parodoj matome plačią skalꠖ nuo žaidimo iki gilesnių prasmių ieškojimo.

Mažosios grafikos kūrinių vertinimo kriterijai
Ieva Pleikienė. Parodoje įžvelgiu tris ryškiausias mažosios grafikos kryptis. Nuo jų priklauso ir vertinimo kriterijai. Grafikai „juvelyrai“ patraukia žiūrovą atlikimo virtuoziškumu ir įmantriais, įvairių asociacijų keliančiais kompozicijų siužetais. Smulkus piešinys, sudėtingas komponavimas, lakios fantazijos siužetai paprastai sudaro kokybės įspūdį. Grupė grafikų, kuriuos vadinu „detalių“ fiksuotojais, imasi nedidelio gamtos objekto (man pasirodė, kad šioje ekspozicijoje nemažai dailininkų susižavėję kriauklėmis), jį studijuoja, išryškina tai vieną, tai kitą jo aspektą, pritaiko jam vis kitokį grafinį foną. Jų kūriniai imponuoja pastabumu, grafinio prado įžvalgomis įprastose mus supančios aplinkos detalėse.
Man didžiausią įspūdį daro „eksperimentatorių“ kūryba. Juos labiausiai vertinu atsižvelgdama į du kriterijus: netikėtą grafikos išraiškos priemonių panaudojimą ir tradicinėmis technikomis sukuriamus originalius vizualinius efektus. Žavi „gesto grafika“. Spontaniškumas, atrodo, prieštarauja pačiai grafikos prigimčiai: daugiapakopiam techniniam atlikimui. Taip kuriantys dailininkai kvestionuoja grafikos galimybių ribas, provokuoja žiūrovą spėti grafikos ateitį.
Arvydas Každailis. Tikėjausi iš šios parodos naujų vėjų atsispiriant nuo to tyrojo poetinio estetizmo, kurio ryškiausia atstove pavadinčiau Elvyrą Kataliną Kriaučiūnaitę. Šiek tiek slegia simbolių gausa, estetizmas, kurį iki tobulumo išplėtojo mūsų grafikės. Pasiilgau žmogaus pavidalo grafikoje. Norisi „rupumo“, norisi matyti paveiksluose žmogų kaip vienintelį dvasios reiškėją (tai pasaulio dailės istorijos pamatas). Ilgai lietuvių grafikoje nebuvo žmogaus arba jis buvo stilizuotas, pavyzdžiui, pateiktas tautodailės stilistika. Jau seniai norėjau pamatyti grafikoje šiandieninio žmogaus paveikslą. Todėl mane labai traukia Žygimanto Augustino, Kęstučio Grigaliūno, Evaldo Mikalauskio darbai. Tai pačiai krypčiai priskirčiau Irmą Balakauskaitę, kuri turi drąsos žvelgti į save, į savo draugus nūdienos kontekste. Jie verčia naują puslapį žmogaus vaizdavimo tradicijoje. Kartais pagalvoju, kad, sakykim, po poros šimtų metų tokie kūriniai bus išraiškingas liudijimas apie šiandieninį žmogų.
Gerą įspūdį paliko lenkų grafika. Išskirčiau seną, nuo Jerzy Paneko besitęsiančią tradiciją, kuriai parodoje atstovauja Witoldas Kałinskis. Jis naudoja elementarios linoraižinio raiškos galias. Tos galios – minimaliomis priemonėmis kuriant formą – pasirodo gan didelės. Ir forma nėra savitikslė. Kūriniai įgyja gylio, kai juose naujai pateikiamas žmogaus piešinys. O ir abstrakčiuose lakštuose perėjimai iš šviesos į tamsą, virpėjimai, kompozicijos sutvarkymas – tai kalbėjimas grafikos kalba, subtilus grafinės raiškos naudojimas.  Už grafinės kalbos tyrumą, įdomius primirštos technikos – linoraižinio – efektus šis autorius tikrai buvo vertas pagrindinės parodos premijos.
Eksperimentinės kūrybos matau nedaug. Be to, į naujienas žiūriu skeptiškai. Nemanau, kad menininko tikslas turėtų būti kaskart rodyti vis ką naujo. Raiškos, plastinių priemonių novatoriškumas man neatrodo svarbus. Nors pats savo kūryboj dėl atsinaujinimo nemažai blaškiausi: raižiau medį, plakatus kūriau. Šiandien man labiau rūpi, kaip tobulai, kaip tyrai atliktas kūrinys. Jei spontaniškas pataškymas, tai kiek jis betarpiškas, jei juvelyriškas, gilaus piešinio kūrinys, tai kaip profesionaliai pavaizduotas žmogaus kūnas, o jei jis transformuotas, tai kodėl, kaip, ar tikslingai.
Manęs nežavi kompiuterinė spauda, nors pasitelkus ją galima išgauti įvairių fokusų. Suprantu ją kaip vieną iš galimų darbo priemonių – labai parankią, pavyzdžiui, eskizavimui ar kuriant heraldiką. Bet klasikinės grafikos technikos turi ypatingo taurumo, kurio iš jų neatimsi.
Malonu ir dėl to, kad nematau perversinių reiškinių. Beveik nėra darbų, kur šokiravimas yra tik tam, kad uždrožtų per ausį, prabudintų – aš niekada nemiegojau ir dabar nemiegu.
Mikalojus Vilutis. Esminis dailės kūrinio vertinimo kriterijus yra emocinis poveikis. Prieš 30 metų pamatęs tokią parodą būčiau gavęs smūginę dozę aukščiausios kokybės išgyvenimų, kurių dabar nepatiriu. Tačiau metafizinė energija, vadinama menu, niekuomet neišsenka. Prieš tūkstantį metų sukurtas meno kūrinys tarsi niekada neišsikraunanti baterija skleidžia tą pačią energiją kaip ir anuomet. Vadinasi, ši energija manęs nebeveikia. Bandau išsiaiškinti priežastį. Ieškau paralelių. Prieš 30 metų, kai pavykdavo gauti  pusę kilogramo pieniškų dešrelių (daugiau vienam pirkėjui neparduodavo), šeimoje būdavo šventė, patirdavome kulinarinę ekstazę. Dabar parduotuvėje galima nusipirkti, ko širdis geidžia, ir niekas nebeskanu. Geri dalykai, tapę kasdienybe, nebeteikia džiaugsmo. Kompiuteriai atėmė darbą ir gyvenimo prasmę iš daugybės žmonių. Jiems beliko vogti, raustis konteineriuose arba tapti dailininkais. Per daug paveikslų, parodų, masinės gamybos dailininkų. Per daug kultūros, teikiančios tik malonumą, kuriai suvokti pastangų nereikia. Kiekybė užgožė kokybę. Tačiau visa tai nėra neigiamas reiškinys – per kiekybę į kokybę. Manau, ši muzikos, literatūros, dailės kūrinių gausa yra dirva, kurioje atsiranda gerų dalykų. Laikas parodys...


Į TURINĮ
ATGAL