1995 baigė VDA Kauno dailės
institutą, įgijo dailininkės-tekstilininkės specialybę.
Nuo 1996 dirba VDA Kauno
dailės instituto Tekstilės katedroje dėstytoja lektore.
|

Vita Gelūnienė. Dekoratyvinis
akcentas II. 1999, medvilnė, gobelenas, 25x1 |
Parodos
1995 VDA KDI
Tekstilės katedros diplominių darbų paroda, galerija Langas, Kaunas
1996
respublikinė tekstilės paroda Tekstilė 96, Kauno paveikslų galerija
ArtGenda96, galerija Vartai, Vilnius
1997 tarptautinė
tekstilės paroda Tekstilė 97, M. Žilinsko dailės galerija, Kaunas
1999 tarptautinė
tekstilės paroda Linija, M. Žilinsko dailės galerija, Kaunas
2000 Tradicija ir
ateitis, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
2001 Europos
tekstilės paroda Tradicijos ir naujovės, galerija Arsenalas, Ryga,
Latvija
tarptautinė tekstilės paroda Minkštas pasaulis, M. Žilinsko dailės
galerija, Kaunas
Šiuolaikinė Lietuvos tekstilė / New: Contemporary Lithuanian
Textile, Caermerskoolster provincijos meno ir kultūros centras,
Gentas, Belgija
2002 respublikinė
taikomosios dailės paroda Taikomoji dailė 2002, galerija Arka,
Vilnius
Šiaurės šalys Lietuvos dailininko akimis, galerija Arka, Vilnius |

Vita Gelūnienė. Dekoratyvinis
akcentas I. 1999, medvilnė, gobelenas, 18x25 |
Apdovanojimai
1999 Diplomas
tarptautinėje tekstilės parodoje Linija, M. Žilinsko dailės galerija,
Kaunas
2001 Diplomas
tarptautinėje tekstilės parodoje Minkštas pasaulis, M. Žilinsko
dailės galerija, Kaunas
|

Vita Gelūnienė. Du kūnai.
2001, vilna, gobelenas, 185x90
|
Konferencijos, seminarai, pranešimai, veikla
1999 ETN (European
Textile Network) tekstilės konferencija Tekstilės sąveikos / Textile
Interfaces, Rovaniemis, Suomija
seminaras Tekstilė ir medijos, Rovaniemis, Suomija
2000 pranešimas
Tekstilės menas Lietuvoje: paskutinio dešimtmečio kryptys ir
tendencijos, ETN generalinė asamblėja, St.Truidenas, Belgija
2001 pranešimas
Klasikinio gobeleno studijos VDA Kauno dailės institute, ETN
tekstilės konferencija Tradicijos ir naujovės, Ryga, Latvija
paskaitų ciklas Galway Mayo technologijos universiteto Dailės
fakultete, Airija (dėstytojų pasikeitimas pagal Sokrato programą)
2002 tarptautinio
projekto Tekstilės keliai / Textile Routes koordinatorė Lietuvoje
(programa Kultūra 2000)
2003
tarptautinės tekstilės meno parodos Geroji ir išvirkščioji pusės
organizacinio komiteto narė
paskaita Kauno tarptautinė tekstilės meno paroda,
Nacionalinė meno ir dizaino akademija, Dublinas, Airija
2004 paskaita
Tekstilės menas VDA Kauno dailės fakultete, Ulsterio universitetas,
Belfastas, Didžioji Britanija
Straipsniai
Textile Art in Lithuania, Textile Forum, 3/2000, rugsėjis
The Lithuania Route, Textile Forum, 3/2002, rugsėjis
Narystė
European Textile Network
Lietuvos dailininkų ir tekstilininkų gildija
Lietuvos dailininkų sąjunga |
|
Vita
Gelūnienė: nutylėti žodžiai
Virginija
Vitkienė
Žodžiai tekstilė ir tekstas yra etimologiškai susiję.
Lotynų kalboje tekstilė [textile]
reiškia audinį, o tekstas [textum]
sujungimą. Tik ypatingu būdu sujungti, supinti siūlai virsta vieningu
dariniu, struktūra, audeklu. Panašiai tekstu negalime vadinti
atsitiktinio žodžių kratinio. Juo tampa loginė minčių seka,
verbalizuoto suvokimo susipynimai, jungtys.
Vitos Gelūnienės kūryba neatsiejama nuo šių abiejų sąvokų. Jos austos
tapiserijos yra perdėm medžiagiškos, o kartu itin iškalbingos.
Atviras kūniškumas Vitos siūlų paveiksluose dvelkia paslaptimi, nuoga
akistata meta iššūkį euforijai, tiesmukiškumas spinduliuoja
potekstėmis. Tekstilė, paliesta Vitos rankų, virsta prasmėmis ir
nuorodomis pulsuojančiu tekstu
(postruktūralistų apibrėžtąja prasme)1.
Pagrindinis dailininkės meninės iškalbos įrankis moters kūnas, kurį
ji modeliuoja ausdama tapiserijas. Dar studijų metais, taip pat ir
diplominiame darbe (1995) Vita apgalvotai ir kryptingai pasirinko vieną
seniausių tapiserijos audimo būdų klasikinio gobeleno techniką. XX a.
paskutinis dešimtmetis Lietuvos tekstilėje išsiskiria ir technikos, ir
naudojamų medžiagų, ir komponavimo naujovėmis. Jaunosios kartos
menininkai karštligiškai troško ištrūkti iš austos sienos plokštumos
į erdvę, prabilti trimatėmis formomis, iki tol tekstilei nebūdingomis
medžiagomis ir technikomis. Šiame dinamiškame siautulyje Gelūnienė
nebuvo išimtis. Tik jos novatoriškumas tuometiniame kontekste buvo gana
paradoksalus. Rinkdamasi būdą, kuris geriausiai atskleistų jos meninį
mąstymą, dailininkė atsigręžė į Lietuvoje pamirštą klasikinio gobeleno
techniką2. Šios technikos
subtilybėms tekstilininkė ištikima iki šiol. Minėtas audimo būdas XIX
a. Lietuvoje uždarius dvarų manufaktūras buvo nunykęs. Tai
vertikalusis, itin tankus, befaktūris audimas, kai ataudų siūlai
visiškai padengia metmenis. Dėl naudojamo šukinio spalvų susipynimo
principo vos keletas pagrindinių spalvų sukuria plačios spalvinės gamos
įspūdį. Tačiau svarbiausia savybė, dėl kurios dailininkė pamėgo šią
techniką, yra ta, jog smulkiu gobeleniniu audimu įmanoma pasiekti
maksimalų fotografinį tikslumą, todėl jis yra parankus realistinėms
figūrinėms kompozicijoms. Tapiserijoje Akademinės studijos (1995)
Vita Gelūnienė išaudė savo portretą, tankiai primušamais ataudų siūlais
įprasmindama šešerių metų studijų laikotarpį. Baigiamajame studijų
darbe dailininkė pademonstravo ne tik, kad tobulai valdo anatominį
piešinį, bet ir ryžtą dirbti bene daugiausia laiko ir pastangų
reikalaujančia tekstilės technika (išausti gobeleno technika
didžiaformatę tapiseriją užtrunka ilgus mėnesius, kartais keletą metų).
Pasirinkdama fotografiškai tikslų atvaizdą, o ne jo interpretaciją,
pastarosios laisvę dailininkė palieka žiūrovui. Ji siekia išlikti
nešališka ir nesudrumsti žinios, kurią spinduliuoja atviras kūnas.
Šiame kūrinyje tekstilininkė panaudojo vos kelių spalvų (juodos ir
baltos) siūlus ir ilgus mėnesius dirbo, kol audinyje ėmė skleistis
gyvybė, kol vaizduojamosios figūroje bei veido išraiškoje susipynė
tikrumas ir abejonė, kol akyse sumišo viltis ir ilgesys.
Tapiserijoje Moterystė (1997) moters atvertis dar labiau sustiprinama
akių kontaktu. Brandžios moters kūnas atsiveria ne tuščioje erdvėje. Ji
sėdi kruopščiai išaustų gėlėtų sienos apmušalų fone (ekspozicijoje
darbas buvo pakabintas identiškų tapetų fone). Vaizduojamos moters poza
pabrėžia atsipalaidavimą, ramybę, o gal tylų susitaikymą su subtiliai
uzurpuojančia aplinka. Jos veidas ir akys stengiasi neišduoti jokio
jausmo. Šis santūrumas virsta didžiąja kūrinio intriga. Žiūrovui gerai
pažįstamų sovietmečio sienos apmušalų raštas yra tekstilininkės
savistabos dalis. Fotografiškai tiksliai išaustas tapeto gėlių fonas
kasdienės aplinkos, buities, iš kurios vaizduojamoji negali išplėšti
savo gyvenimo, o galiausiai ir esybės, ornamentinė metafora.
Sienų apmušalų praeitį šnibždančių tekstų
motyvą Vita Gelūnienė tęsia triptike Dekoratyviniai akcentai
(1999). Pasitelkusi gobeleno techniką, kad lengviau pasiektų
tikroviškumo efektą, dailininkė audžia seno namo, su kuriuo pati yra
neperskiriamai susijusi, sienų fragmentus. Tai sienos, apklijuotos
daugybe sluoksnių tapetų. Tekstilininkę domina poteksčių turtingas
sovietmečio tapetų ornamentikos motyvas, kurio prasmių lauką praplečia
autorės vaizduojami beviltiškai nusidėvėję, nuplyšę, apdriskę sienų
plotai. Nedidelio formato skirtingos ornamentikos ir spalvinio ritmo
tapiserijos eksponuotos jų fone pakabinus analogiškos ornamentikos
tapetus.
Vita Gelūnienė meninių impulsų semiasi stebėdama save ir aplinką, su
kuria ją susiejo likimas. Moteris Vitos tapiserijose nesuvaržyta
drabužių, ji kreipiasi į žiūrovą visu kūnu nepagražinta, bet ir
neiškreipta esatimi. Nelieka nepastebėta, jog dailininkei svarbus
pozavimo momentas. Moters kūnas jos tapiserijose komponuojamas
ekspoziciškai, jis į audeklą patenka ne iš kasdieninės situacijos.
Vienoje tapiserijoje moters figūra komponuojama kontrapostu, kitoje
sėdinti ant balta paklode pridengtos kėdės, lyg tapytojo studijoje, dar
kitoje romiai sėdinti medinio suolo gale. Moteris nėra slapta pagauta
ir nužiūrėta ji nori atsiverti. Galiausiai jai tai natūrali
savistabos ir dialogo su savimi, į kurį įtraukiami ir mes,
dalis.
2001-aisiais ta pačia technika atliktame kūrinyje Du kūnai Gelūnienė
gilinasi į moters pasaulį ir pasaulėjautą. Tačiau šiuo atveju atsisako
vaizduojamosios individualizavimo, apkarpydama figūrą. Dailininkė
išaudė en face sėdinčią
moterį, eliminuodama patį veidą, akis, taip dar labiau sustiprindama
kalbančio kūno idėją. Beveidės moters pritildymas dar ir vertikalia
plokštuma, nukertančia figūrą tai bandymas įstatyti gyvastį į rėmus,
moterį prilyginti kitomis dimensijomis matuojamam daiktui. Pilkšvų tonų
monumentali moters figūra šioje tapiserijoje kontrastuoja su žalsvu
obuolio kūnu. Vertikaliai skaidyta paveikslo kompozicija skatina
žiūrovą pasverti šiuos du kūnus pasąmonės svarstyklėmis. Tapiseriją Du
kūnai, apdovanotą diplomu tarptautinėje tekstilės meno parodoje
Minkštas pasaulis (Kaunas, 2001), reprodukavo garsūs šiuolaikinio
tekstilės meno leidiniai: Australijoje leidžiamas žurnalas International Tapestry Journal (Gelūnienės
tapiserija puošė 2001 m. gruodžio mėn. numerio viršelį) ir Niujorke
leidžiamas tęstinis tekstilės almanachas Fiberarts Design, atrankos būdu
pristatantis geriausius šiuolaikinės tekstilės pavyzdžius iš viso
pasaulio.
Šiuolaikinės lietuvių tekstilės kontekste Vitos Gelūnienės pasirinktas
moters pasaulio vaizdavimo būdas yra itin savitas. Antai Laimos
Oržekauskienės klasikinis moters torso motyvas, tai išnyrantis, tai vėl
paskęstantis svastikos ornamentu grįstoje audinio struktūroje, suteikia
moters figūrai paslaptingumo atspalvį. Lina Jonikienė moters kūną
lyriškai prilygina tuščiai drobei, ant kurios ne dažais, bet
siuvinėjimo dygsniais sukuriamas iliuzinis moters likimas. Tuo tarpu
Gelūnienės austų akademiškai tikslaus piešinio aktų paveikumas slypi jų
atvertyje, besąlygiškame vaizduojamosios akių ir viso kūno kontakte su
žiūrovu. Dailininkės pasirinkta technika ir kūrybinės nuostatos leidžia
atsisakyti dekoratyvumo ar lyrizmo, suteikti prioritetą psichologinio
portreto kūrimui. Gelūnienės kūriniai žiūrovą veikia apnuoginta tiesa
atvirumu, o kartu ir subtiliomis paralelėmis, leidžiančiomis kiekvienam
suvokėjui atrasti savitą kūrinio refleksiją.
Aptartose tapiserijose galima stebėti kryptingą, keliapakopį
dailininkės gilinimąsi į vidinį moters pasaulį, savęs, kaip
neatskiriamos nuo aplinkos dalies, stebėjimą. Tekstilininkei svetimas
pretenzingumas, ji neturi tikslo šokiruoti. Jos meninis polėkis
ramybe ir stabilumu dvelkianti savistaba. Vitai, rodos, nereikalinga
žmogaus kūno transformacija, nes apie vidinį moters pasaulį ji kalba
itin santūriai. Apnuogintas ir išviešintas kūnas bei santūriai
reiškiama emocija, subtilus nutylėjimas paradoksalumo principu
sukurta harmonija tai dailininkės tekstilės pasaulis, tekstualizuotas pasaulis.
1995 metais Vita Gelūnienė baigė VDA Kauno instituto Taikomosios
tekstilės katedrą, su kuria po metų susiejo tolesnę savo veiklą. Šiuo
metu ji yra Tekstilės katedros docentė, dėsto studentams tradicinės
gobeleno technikos ir taikomojo tekstilės objekto dalykus, taip pat
vadovauja diplominiams bakalaurantų bei magistrantų darbams. Atvirumas
naujoms pažintims bei patirtims, komunikabilumas ir pozityvus požiūris
į gyvenimą tai epitetai, trumpai apibūdinantys Vitos charakterį.
Neapsiribodama vien lietuviška auditorija, dailininkė dalyvauja
seminaruose ir paskaitose Vakarų Europoje, skaito pranešimus apie
šiuolaikinę Lietuvos tekstilę bei menininkus, yra dėsčiusi Galway Mayo
technologijos universitete Airijoje. Vita Gelūnienė užmezgė ir palaiko
ryšius su Europos tekstilės tinklo (European Textile Network)
organizatoriais. Šio susivienijimo vadovę bei tarptautinio tekstilės
žurnalo Textile Forum redaktorę
Beatrijs Sterk ji pakvietė būti tarptautinės tekstilės parodos Geroji
ir išvirkščioji pusės (2003) žiuri komisijos pirmininke ir pati daug
prisidėjo prie šios parodos rengimo. Šiuo metu Gelūnienė yra
penktosios, vis didesnę kompetenciją bei tarptautinį pripažinimą
įgyjančios tekstilės meno bienalės, vykstančios Kaune, projekto vadovė.
Vita išties dega tekstilės meno idėja. Ir sugeba uždegti aplinkinius.
Šiuolaikiniame mene neretas dailininkas naudojasi tekstilės medžiagomis
ar technikomis. Tačiau, anot jos, vieni tekstile naudojasi kaip
priemone, kitiems tai priežastis, įgalinanti kurti. Vitą, be
abejonės, priskirčiau pastariesiems jie suteikia sakralumo atspalvį
mėnesius trunkančiam audimo procesui. Ji pasirinko atverti savo vidinį
pasaulį subtilaus siūlų junginio kalba. Audinio struktūra, kurioje
kiekvienas siūlas yra neatsiejamas ir visiškai priklausomas nuo kito,
tapo Vitos Gelūnienės moters ir menininkės materialiąja dvasinės
patirties išraiška, nutylėtais žodžiais.
_____________________
1. Postruktūralizmo teoretikas R. Barthesas šiuolaikinę kultūrą vadina
tekstualizuotu
pasauliu, kuriame tekstu
laikytinas ne vien literatūrinis rašinys, bet ir vaizduojamojo meno
objektas. Ir kiekvienas žmogus yra tekstas,
transliuojantis savo socialinės aplinkos informaciją. Remiantis R.
Bartheso teksto teorija,
kiekvienas meno kūrinys yra neužbaigtos prasmės (non-finito) tekstas, kiekvieno
suvokėjo užbaigiamas skirtingai.
2. Gobeleno terminas kildinamas iš 1662 m. Paryžiuje brolių Gobelinų
įsteigtos audimo manufaktūros Les
Gobelins. Mokslinėje literatūroje tik šios manufaktūros audiniai
vadinami gobelenais. O jų ištobulintą (Prancūzijoje naudotą nuo
viduramžių) ir griežtai apibrėžtą tapiserijos techniką galima vadinti
klasikinio gobeleno technika. Tapiserijomis (angl. tapestry, pranc. tapisserie) yra vadinami
įvairiausiomis technikomis austi dekoratyviniai sienų kilimai.
|