dailė 2004/2

1995 baigė VDA Kauno dailės institutą, įgijo dailininkės-tekstilininkės specialybę.
Nuo 1996 dirba VDA Kauno dailės instituto Tekstilės katedroje dėstytoja lektore.

Vita Gelūnienė. Dekoratyvinis akcentas II. 1999, medvilnė, gobelenas,  25x1
Parodos
1995 VDA KDI Tekstilės katedros diplominių darbų paroda, galerija „Langas“, Kaunas
1996  respublikinė tekstilės paroda „Tekstilė’ 96“, Kauno paveikslų galerija
„ArtGenda’96“, galerija „Vartai“, Vilnius
1997 tarptautinė tekstilės paroda „Tekstilė’ 97“, M. Žilinsko dailės galerija, Kaunas
1999 tarptautinė tekstilės paroda „Linija“,  M. Žilinsko dailės galerija, Kaunas
2000 „Tradicija ir ateitis“, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
2001 Europos tekstilės paroda „Tradicijos ir naujovės“, galerija „Arsenalas“, Ryga, Latvija
tarptautinė tekstilės paroda „Minkštas pasaulis“, M. Žilinsko dailės galerija, Kaunas
„Šiuolaikinė Lietuvos tekstilė /  New: Contemporary Lithuanian Textile“, Caermerskoolster – provincijos meno ir kultūros centras, Gentas, Belgija
2002 respublikinė taikomosios dailės paroda „Taikomoji dailė 2002“, galerija „Arka“, Vilnius
„Šiaurės šalys Lietuvos dailininko akimis“, galerija „Arka“, Vilnius

Vita Gelūnienė. Dekoratyvinis akcentas I. 1999, medvilnė, gobelenas, 18x25
Apdovanojimai
1999 Diplomas tarptautinėje tekstilės parodoje „Linija“, M. Žilinsko dailės galerija, Kaunas
2001 Diplomas tarptautinėje tekstilės parodoje „Minkštas pasaulis“, M. Žilinsko dailės galerija, Kaunas

Vita Gelūnienė. Du kūnai. 2001, vilna, gobelenas, 185x90
Konferencijos, seminarai, pranešimai, veikla
1999 ETN (European Textile Network) tekstilės konferencija „Tekstilės sąveikos / Textile Interfaces“, Rovaniemis, Suomija
seminaras „Tekstilė ir medijos“, Rovaniemis, Suomija
2000 pranešimas „Tekstilės menas Lietuvoje: paskutinio dešimtmečio kryptys ir tendencijos“, ETN generalinė asamblėja, St.Truidenas, Belgija
2001 pranešimas „Klasikinio gobeleno studijos VDA Kauno dailės institute“, ETN tekstilės konferencija „Tradicijos ir naujovės“, Ryga, Latvija
paskaitų ciklas Galway Mayo technologijos universiteto Dailės fakultete, Airija (dėstytojų pasikeitimas pagal „Sokrato“ programą)
2002 tarptautinio projekto „Tekstilės keliai / Textile Routes“ koordinatorė Lietuvoje (programa „Kultūra 2000“)
2003  tarptautinės tekstilės meno parodos „Geroji ir išvirkščioji pusės“ organizacinio komiteto narė
paskaita  „Kauno tarptautinė tekstilės meno paroda“,  Nacionalinė meno ir dizaino akademija, Dublinas, Airija 
2004 paskaita „Tekstilės menas VDA Kauno dailės fakultete“, Ulsterio universitetas, Belfastas, Didžioji Britanija

Straipsniai
„Textile Art in Lithuania“, Textile Forum, 3/2000, rugsėjis
„The Lithuania Route“, Textile Forum, 3/2002, rugsėjis

Narystė
European Textile Network
Lietuvos dailininkų ir tekstilininkų gildija
Lietuvos dailininkų sąjunga

Vita Gelūnienė: nutylėti žodžiai  

Virginija Vitkienė

Žodžiai tekstilė ir tekstas yra etimologiškai susiję. Lotynų kalboje tekstilė [textile] reiškia audinį, o tekstas [textum] – sujungimą. Tik ypatingu būdu sujungti, supinti siūlai virsta vieningu dariniu, struktūra, audeklu. Panašiai  tekstu negalime vadinti atsitiktinio žodžių kratinio. Juo tampa loginė minčių seka, verbalizuoto suvokimo susipynimai, jungtys.
Vitos Gelūnienės kūryba neatsiejama nuo šių abiejų sąvokų. Jos austos tapiserijos yra perdėm medžiagiškos, o kartu – itin iškalbingos. Atviras kūniškumas Vitos „siūlų paveiksluose“ dvelkia paslaptimi, nuoga akistata meta iššūkį euforijai, tiesmukiškumas spinduliuoja potekstėmis. Tekstilė, paliesta Vitos rankų, virsta prasmėmis ir nuorodomis pulsuojančiu tekstu (postruktūralistų apibrėžtąja prasme)
1
Pagrindinis dailininkės meninės iškalbos „įrankis“ – moters kūnas, kurį ji modeliuoja ausdama tapiserijas. Dar studijų metais, taip pat ir diplominiame darbe (1995) Vita apgalvotai ir kryptingai pasirinko vieną seniausių tapiserijos audimo būdų – klasikinio gobeleno techniką. XX a. paskutinis dešimtmetis Lietuvos tekstilėje išsiskiria ir technikos, ir naudojamų medžiagų, ir komponavimo naujovėmis. Jaunosios kartos menininkai karštligiškai troško ištrūkti iš „austos sienos“ plokštumos į erdvę, prabilti trimatėmis formomis, iki tol tekstilei nebūdingomis medžiagomis ir technikomis. Šiame dinamiškame „siautulyje“ Gelūnienė nebuvo išimtis. Tik jos novatoriškumas tuometiniame kontekste buvo gana paradoksalus. Rinkdamasi būdą, kuris geriausiai atskleistų jos meninį mąstymą, dailininkė atsigręžė į Lietuvoje pamirštą klasikinio gobeleno techniką
2. Šios technikos subtilybėms tekstilininkė ištikima iki šiol. Minėtas audimo būdas XIX a. Lietuvoje uždarius dvarų manufaktūras buvo nunykęs. Tai vertikalusis, itin tankus, befaktūris audimas, kai ataudų siūlai visiškai padengia metmenis. Dėl naudojamo „šukinio“ spalvų susipynimo principo vos keletas pagrindinių spalvų sukuria plačios spalvinės gamos įspūdį. Tačiau svarbiausia savybė, dėl kurios dailininkė pamėgo šią techniką, yra ta, jog smulkiu gobeleniniu audimu įmanoma pasiekti maksimalų fotografinį tikslumą, todėl jis yra parankus realistinėms figūrinėms kompozicijoms. Tapiserijoje „Akademinės studijos“ (1995) Vita Gelūnienė išaudė savo portretą, tankiai primušamais ataudų siūlais įprasmindama šešerių metų studijų laikotarpį. Baigiamajame studijų darbe dailininkė pademonstravo ne tik, kad tobulai valdo anatominį piešinį, bet ir ryžtą dirbti bene daugiausia laiko ir pastangų reikalaujančia tekstilės technika (išausti gobeleno technika didžiaformatę tapiseriją užtrunka ilgus mėnesius, kartais keletą metų). Pasirinkdama fotografiškai tikslų atvaizdą, o ne jo interpretaciją, pastarosios laisvę dailininkė palieka žiūrovui. Ji siekia išlikti nešališka ir nesudrumsti žinios, kurią spinduliuoja atviras kūnas. Šiame kūrinyje tekstilininkė panaudojo vos kelių spalvų (juodos ir baltos) siūlus ir ilgus mėnesius dirbo, kol audinyje ėmė skleistis gyvybė, kol vaizduojamosios figūroje bei veido išraiškoje susipynė tikrumas ir abejonė, kol akyse sumišo viltis ir ilgesys.
Tapiserijoje „Moterystė“ (1997) moters atvertis dar labiau sustiprinama akių kontaktu. Brandžios moters kūnas atsiveria ne tuščioje erdvėje. Ji sėdi kruopščiai išaustų gėlėtų sienos apmušalų fone (ekspozicijoje darbas buvo pakabintas identiškų tapetų fone). Vaizduojamos moters poza pabrėžia atsipalaidavimą, ramybę, o gal tylų susitaikymą su subtiliai uzurpuojančia aplinka. Jos veidas ir akys stengiasi neišduoti jokio jausmo. Šis santūrumas virsta didžiąja kūrinio intriga. Žiūrovui gerai pažįstamų sovietmečio sienos apmušalų raštas yra tekstilininkės savistabos dalis. Fotografiškai tiksliai išaustas tapeto gėlių fonas – kasdienės aplinkos, buities, iš kurios vaizduojamoji negali išplėšti savo gyvenimo, o galiausiai ir esybės, ornamentinė metafora.
Sienų apmušalų – praeitį šnibždančių tekstų – motyvą Vita Gelūnienė tęsia triptike „Dekoratyviniai akcentai“ (1999). Pasitelkusi gobeleno techniką, kad lengviau pasiektų tikroviškumo efektą, dailininkė audžia seno namo, su kuriuo pati yra neperskiriamai susijusi, sienų fragmentus. Tai sienos, apklijuotos daugybe sluoksnių tapetų. Tekstilininkę domina poteksčių turtingas sovietmečio tapetų ornamentikos motyvas, kurio prasmių lauką praplečia autorės vaizduojami beviltiškai nusidėvėję, nuplyšę, apdriskę sienų plotai. Nedidelio formato skirtingos ornamentikos ir spalvinio ritmo tapiserijos eksponuotos jų fone pakabinus analogiškos ornamentikos tapetus.  
Vita Gelūnienė meninių impulsų semiasi stebėdama save ir aplinką, su kuria ją susiejo likimas. Moteris Vitos tapiserijose nesuvaržyta drabužių, ji kreipiasi į žiūrovą visu kūnu – nepagražinta, bet ir neiškreipta esatimi. Nelieka nepastebėta, jog dailininkei svarbus pozavimo momentas. Moters kūnas jos tapiserijose komponuojamas ekspoziciškai, jis į audeklą patenka ne iš kasdieninės situacijos. Vienoje tapiserijoje moters figūra komponuojama kontrapostu, kitoje – sėdinti ant balta paklode pridengtos kėdės, lyg tapytojo studijoje, dar kitoje – romiai sėdinti medinio suolo gale. Moteris nėra slapta pagauta ir „nužiūrėta“ – ji nori atsiverti. Galiausiai jai tai natūrali savistabos ir dialogo su savimi, į kurį įtraukiami ir mes, dalis.  
2001-aisiais ta pačia technika atliktame kūrinyje „Du kūnai“ Gelūnienė gilinasi į moters pasaulį ir pasaulėjautą. Tačiau šiuo atveju atsisako vaizduojamosios individualizavimo, „apkarpydama“ figūrą. Dailininkė išaudė en face sėdinčią moterį, eliminuodama patį veidą, akis, taip dar labiau sustiprindama „kalbančio kūno“ idėją. Beveidės moters „pritildymas“ dar ir vertikalia plokštuma, nukertančia figūrą – tai bandymas įstatyti gyvastį į rėmus, moterį prilyginti kitomis dimensijomis matuojamam daiktui. Pilkšvų tonų monumentali moters figūra šioje tapiserijoje kontrastuoja su žalsvu obuolio „kūnu“. Vertikaliai skaidyta paveikslo kompozicija skatina žiūrovą pasverti šiuos du kūnus pasąmonės svarstyklėmis. Tapiseriją „Du kūnai“, apdovanotą diplomu tarptautinėje tekstilės meno parodoje „Minkštas pasaulis“ (Kaunas, 2001), reprodukavo garsūs šiuolaikinio tekstilės meno leidiniai: Australijoje leidžiamas žurnalas International Tapestry Journal (Gelūnienės tapiserija puošė 2001 m. gruodžio mėn. numerio viršelį) ir Niujorke leidžiamas tęstinis tekstilės almanachas Fiberarts Design, atrankos būdu pristatantis geriausius šiuolaikinės tekstilės pavyzdžius iš viso pasaulio. 
Šiuolaikinės lietuvių tekstilės kontekste Vitos Gelūnienės pasirinktas moters pasaulio vaizdavimo būdas yra itin savitas. Antai Laimos Oržekauskienės klasikinis moters torso motyvas, tai išnyrantis, tai vėl paskęstantis svastikos ornamentu grįstoje audinio struktūroje, suteikia moters figūrai paslaptingumo atspalvį. Lina Jonikienė moters kūną lyriškai prilygina tuščiai drobei, ant kurios ne dažais, bet siuvinėjimo dygsniais sukuriamas iliuzinis moters likimas. Tuo tarpu Gelūnienės austų akademiškai tikslaus piešinio aktų paveikumas slypi jų atvertyje, besąlygiškame vaizduojamosios akių ir viso kūno kontakte su žiūrovu. Dailininkės pasirinkta technika ir kūrybinės nuostatos leidžia atsisakyti dekoratyvumo ar lyrizmo, suteikti prioritetą psichologinio portreto kūrimui. Gelūnienės kūriniai žiūrovą veikia apnuoginta tiesa – atvirumu, o kartu ir subtiliomis paralelėmis, leidžiančiomis kiekvienam suvokėjui atrasti savitą kūrinio refleksiją.
Aptartose tapiserijose galima stebėti kryptingą, keliapakopį dailininkės gilinimąsi į vidinį moters pasaulį, savęs, kaip neatskiriamos nuo aplinkos dalies, stebėjimą. Tekstilininkei svetimas pretenzingumas, ji neturi tikslo šokiruoti. Jos meninis polėkis – ramybe ir stabilumu dvelkianti savistaba. Vitai, rodos, nereikalinga žmogaus kūno transformacija, nes apie vidinį moters pasaulį ji kalba itin santūriai. Apnuogintas ir išviešintas kūnas bei santūriai reiškiama emocija, subtilus nutylėjimas – paradoksalumo principu sukurta harmonija – tai dailininkės tekstilės pasaulis, tekstualizuotas pasaulis.
1995 metais Vita Gelūnienė baigė VDA Kauno instituto Taikomosios tekstilės katedrą, su kuria po metų susiejo tolesnę savo veiklą. Šiuo metu ji yra Tekstilės katedros docentė, dėsto studentams tradicinės gobeleno technikos ir taikomojo tekstilės objekto dalykus, taip pat vadovauja diplominiams bakalaurantų bei magistrantų darbams. Atvirumas naujoms pažintims bei patirtims, komunikabilumas ir pozityvus požiūris į gyvenimą – tai epitetai, trumpai apibūdinantys Vitos charakterį. Neapsiribodama vien lietuviška auditorija, dailininkė dalyvauja seminaruose ir paskaitose Vakarų Europoje, skaito pranešimus apie šiuolaikinę Lietuvos tekstilę bei menininkus, yra dėsčiusi Galway Mayo technologijos universitete Airijoje. Vita Gelūnienė užmezgė ir palaiko ryšius su „Europos tekstilės tinklo“ (European Textile Network) organizatoriais. Šio susivienijimo vadovę bei tarptautinio tekstilės žurnalo Textile Forum redaktorę Beatrijs Sterk ji pakvietė būti tarptautinės tekstilės parodos „Geroji ir išvirkščioji pusės“ (2003) žiuri komisijos pirmininke ir pati daug prisidėjo prie šios parodos rengimo. Šiuo metu Gelūnienė yra penktosios, vis didesnę kompetenciją bei tarptautinį pripažinimą įgyjančios tekstilės meno bienalės, vykstančios Kaune, projekto vadovė.
Vita išties „dega“ tekstilės meno idėja. Ir sugeba uždegti aplinkinius. Šiuolaikiniame mene neretas dailininkas naudojasi tekstilės medžiagomis ar technikomis. Tačiau, anot jos, vieni tekstile naudojasi kaip priemone, kitiems tai – priežastis, įgalinanti kurti. Vitą, be abejonės, priskirčiau pastariesiems – jie suteikia sakralumo atspalvį mėnesius trunkančiam audimo procesui. Ji pasirinko atverti savo vidinį pasaulį subtilaus siūlų junginio kalba. Audinio struktūra, kurioje kiekvienas siūlas yra neatsiejamas ir visiškai priklausomas nuo kito, tapo Vitos Gelūnienės – moters ir menininkės – materialiąja dvasinės patirties išraiška, nutylėtais žodžiais.
_____________________
1. Postruktūralizmo teoretikas R. Barthes’as šiuolaikinę kultūrą vadina tekstualizuotu pasauliu, kuriame tekstu laikytinas ne vien literatūrinis rašinys, bet ir vaizduojamojo meno objektas. Ir kiekvienas žmogus yra tekstas, transliuojantis savo socialinės aplinkos informaciją. Remiantis R. Barthes’o teksto teorija, kiekvienas meno kūrinys yra neužbaigtos prasmės (non-finito) tekstas, kiekvieno suvokėjo užbaigiamas skirtingai.
2. Gobeleno terminas kildinamas iš 1662 m. Paryžiuje brolių Gobelinų įsteigtos audimo manufaktūros Les Gobelins. Mokslinėje literatūroje tik šios manufaktūros audiniai vadinami gobelenais. O jų ištobulintą (Prancūzijoje naudotą nuo viduramžių) ir griežtai apibrėžtą tapiserijos techniką galima vadinti klasikinio gobeleno technika. Tapiserijomis (angl. tapestry, pranc. tapisserie) yra vadinami įvairiausiomis technikomis austi dekoratyviniai sienų kilimai.