dailė 2004/2

Į TURINĮ
ATGAL

Sauliaus Paukščio nuotr.

Žydrė Ridulytė. Vienišius. 1996, medvilnė, audinys, 15x10x6
Parodos, simpoziumai
1994 tarptautinio lino miniatiūrų simpoziumo dalyvių darbų paroda „Linas 94“, galerija  „Arka“, Vilnius
„Naujosios komunikacijos mokyklos“ paroda, galerija „Langas“, Vilnius
Škotijos–Lietuvos tekstilės miniatiūrų paroda, Edinburgo meno koledžas, Škotija
1996 „Minkšta forma“, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
Pirmoji tarptautinė lino bienalė, Normandijos lino muziejus, Ruanas, Prancūzija
1997 Pirmoji tarptautinė lino bienalė (perkelta iš Ruano), „Hotel des Archeveques de Sens“, Paryžius; Forney biblioteka, Paryžius; Paryžiaus miesto meno biblioteka; „Musée du Textil et de la Sociale“, Paryžius, Prancūzija
1998 Pirmoji tarptautinė lino bienalė (perkelta iš Ruano), Musee Marsil, Riversaidas, Saint-Lambertas, Kvebekas, Kanada
„Išlaisvinti daiktai“, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
1999 paroda „Puodelis“, Taikomosios dailės galerija, Vilnius
2002 tarptautinio veltinio simpoziumo paroda „Veltinis 2002“, galerija „Akademija“, Vilnius
Respublikinė taikomosios dailės paroda „Taikomoji dailė 2002“, galerija „Arka“, Vilnius
2003 paroda „Lietuvos dailininkų sąjungos biurokratai prisistato“, LDS parodų salė,    Vilnius
paroda „Rankinė“, Taikomosios dailės galerija, Vilnius
II pavasarinė VDA Tekstilės katedros dėstytojų ir studentų paroda „Melas… ir?!“, buvusi spaustuvė Maironio g. 3, Vilnius
paroda „Minkšta pievelė“, klubo „INTRO“ galerija, Vilnius
„Sostinės dienos. Galerijos pristato“, Taikomosios dailės galerija, Vilnius
2004 Lietuvos taikomosios dailės paroda įstojimo į Europos Sąjungą proga „Sukurti ateitį/ Crafting the Future“, Kilkenis, Airija
respublikinė tekstilės meno bienalė „Savi marškiniai arčiau kūno“, galerija „Arka“, Vilnius
Europos tekstilės meno paroda „Tradicija ir naujovė“, Latvijos valstybinio dailės muziejaus salė „Arsenalas“, Ryga, Latvija

Žydrė Ridulytė. Lygiai. 2003, medvilnė, pusvilnė, viela,
audimas rankinėmis staklėmis, 500x70

Žydrė Ridulytė. Lygiai (fragmentai). 2003, medvilnė, pusvilnė, viela, audimas rankinėmis staklėmis, 500x70
Stažuotės
1993–1994 Helsinkio industrinio meno universitetas, Helsinkis, Suomija
West Deano meno koledžas, West Deanas, Didžioji Britanija
2003 Helsinkio industrinio meno universitetas, Helsinkis, Suomija

Žydrė Ridulytė. Vienišius. 1996, medvilnė, audinys, 15x10x6
Kuruotos parodos
2001 VDA Tekstilės katedros studentų darbų paroda, skirta prof. V. Daujoto 80-mečiui, galerija „Akademija“, Vilnius
2002 respublikinė taikomosios dailės paroda „Taikomoji dailė 2002“ (tekstilės ekspozicijos kuratorė), galerija „Arka“, Vilnius
pirmoji pavasarinė VDA Tekstilės katedros dėstytojų ir studentų darbų paroda „Sustok“ (bendraautorė), buvusi spaustuvė Maironio g. 3, Vilnius
2003 paroda „Rankinė“ (bendraautorė), Taikomosios dailės galerija, Vilnius
2004 respublikinė tekstilės meno bienalė „Savi marškiniai arčiau kūno“ (bendraautorė), galerija „Arka“, Vilnius

Žydrė Ridulytė. Iš fotociklo Išlaisvinti daiktai. Piniginės. 1998, dažyta medvilnė, metalas, mišri technika, Ø 50.
Apdovanojimai
2004 Prizas už profesionalumą. Respublikinė tekstilės meno paroda „Savi marškiniai arčiau kūno“, galerija „Arka“, Vilnius

Žydrė Ridulytė: meditacija tyloje

Lijana Šatavičiūtė

Apie tekstilininkės Žydrės Ridulytės kūrybą garsiau prabilta po 2002-ųjų tekstilės parodų. Tais metais Lietuvoje vykusiame tarptautiniame veltinio simpoziume jos sukurti darbai, vėliau parodyti respublikinėje tekstilės parodoje, buvo reprodukuoti ir spaudoje, o iš veltų plytų sumūrytas „Sienos fragmentas“ papuošė „Dailės“ žurnalo viršelį. Iki tol menininkė kūrė neįmantrius, tylius ir „šiltus“ kūrinius. Kamerinius, įkvėptus pasivaikščiojimų pajūryje stebint vėjo šiaušiamas kopų žoles, renkant į krantą išmestus vandens nugludintus medžio pagaliukus. Iš tų pagaliukų vėliau buvo suformuotos archajiškumu dvelkiančios miniatiūrinės struktūros, o išdžiūvusios pajūrio smilgos ataustos lininiame audinyje, kurio metmenys nudažyti subtiliais tonais senovine ikat technika (siūlai dažomi tam tikru raštu dar prieš metimą). Daug peno fantazijai teikia įvaizdžiais ir metaforomis neperkrauta šių kompozicijų, įvardytų senovės prūsų vietovardžiais „Semba“ ir „Notanga“, plastinė visuma.
Paprastumas, mąslus žvilgsnis į pasaulį ir kartu prasmingas eksperimentavimas lydėjo Žydrės Ridulytės ieškojimus. Per pusę perpjautas siūlų kamuolys, kuriam netikėtų tekstiliškų niuansų teikė pjūvio vietoje apspuręs pluoštas, neatpažįstamai pasikeitusi sudžiovinta slyva, pakabinta ant aštrių pajūrio smilgų – šie darbai, sukurti 1994 m. Vilniuje vykusiame tarptautiniame lino simpoziume, pavadinti „Vienišiais“, vėliau nukeliavo į tarptautinę kilnojamąją lino bienalę Ruane (Prancūzija) ir buvo itin dažnai reprodukuojami užsienio leidiniuose, pristatančiuose šią parodą. Gal visko mačiusius tekstilės meno vertintojus patraukė originalumas ir neįprastai aiški kūrinių struktūra?
Žydrės darbai natūraliai priglunda prie sukauptos Kazės Zimblytės drobių estetikos, Rūtos Katiliūtės dvasingo minimalizmo, Laimos Drazdauskaitės gamtinės metafizikos, Birutės Stulgaitės rafinuotos elegancijos. Bendru jų bruožu laikyčiau bežodį metaforiškumą, neįkyrų prasmės sureikšminimą, būties sakralumo įvaizdinimą. Žiūrovai intriguojami minimaliomis priemonėmis, užgaunamos slapčiausios jų jausmų galios.
Dailininkės kūryba intelektuali, racionaliai apmąstyta. Ji atstovautų tai šiuolaikinės tekstilės tendencijai, kuriai svetima iliustratyvi idėjos interpretacija, kuri grįsta specifinio tekstilės atlikimo būdo (audimo, marginimo, ėsdinimo ir pan.) estetizavimu bei konceptualizavimu. Toks kelias natūraliai sutapo su menininkės pedagogine veikla – dėstymu Vilniaus dailės akademijos Tekstilės katedroje, kurioje ji, tik baigusi studijas, iš pradžių mokė studentus austi, o vėliau diegė dažymo įgūdžius ir kompozicijos pagrindus. 1993–1994 m. stažuodamasi Helsinkio industrinio meno universitete Žydrė gilinosi į audinio marginimo subtilumus ir pripažino, kad tai, kas tekstilininkų daroma šioje srityje Lietuvoje, tėra menkas technikos galimybių pritaikymas. Prasidėjo eksperimentavimo su dažais ir rūgštimis etapas, kurio rezultatai atsiskleidė miniatiūrose ant krūvelėmis sukrautų dažais ir rūgštimi paveiktų popieriaus lakštų.
Lygia greta gilintasi į audimo išraiškos galimybes. Šiuos ieškojimus vainikavo vos pakeliamas, be galo ilgas varinių ir medvilninių siūlų audinys „Lygiai“ (2003). Jokio dekoro, jokių nuorodų, kaip suprasti. Tik juodi medvilniniai siūlai, atausti plona žalvarine vielyte, sukuria besimainantį tamsų, vietomis švytintį paviršių, vis kitaip atrodantį prieš keičiantis apšvietimui, kaitant žiūros tašką, kitaip išeksponavus erdvėje (pakabinus tai vertikaliai, tai horizontaliai ar paguldžius ant grindų). Kažkoks mistiškas santykis su tokiu materialiai apčiuopiamu kūriniu tiesiog baugina. Jis įkvepia susikaupimui, meditacijai, slepia savyje iki galo neperprantamą prasmę. Audimas metalo siūlais diktuoja begalę formos variantų. Vienaip atrodo plonesnėmis žalvario vielelėmis ataustas audinys, kitaip – storesnėmis arba skirtingo storio vielelių deriniu. Pasirodo, išausta metalinė plokštuma yra be galo plastiška, ją galima įvairiai formuoti. Tais pačiais metais sukurtas „Ilgesys“ su  reljefišku moters veidu lygioje plokštumoje – audimo metalo siūlais ieškojimų rezultatas. Mistiškas Marso nuotraukas iš kosmoso primenanti klasikinių bruožų moters kaukė, reljefiškai atsispaudusi žalvariniame audinyje, akivaizdžiai iliustruoja šios technikos galimybes, kartu byloja apie organišką modernumo ir tradicijos derinį kūrinyje.
Žydrei Ridulytei nepriimtinas mūsų tekstilėje pastaruoju metu įsivyravęs valiūkiškas šmaikštavimas, pasitelkus ironiją ir parodiją kuriama šokiruojanti aliuzija. Lygiai kaip ir spontaniškas jausmo proveržis ar nevaldomas temperamento demonstravimas. Tekstilininkė  neatsisako klasikos, lietuvių tekstilės tradicijų, semiasi įkvėpimo iš liaudies audinių palikimo, tačiau kartu stengiasi praplėsti kūrinio suvokimo ribas, kratosi visuotinai priimtų normų, naudoja kitose dailės srityse išbandytas raiškos priemones. Šiandien  vargu ar ką nustebinsi tekstilei neįprastomis, tačiau šiuolaikiniam menui universaliomis medžiagomis: plastiku, metalu, popieriaus mase, fotografija. Reikia kažko daugiau. Nors netradicinė kūryba nesvetima ir Žydrei, tačiau jos pasirinkta popkultūros įvaizdžių interpretacija be galo elegantiška ir rafinuota, pradedant 1998 m. parodoje „Išlaisvinti daiktai“ rodytomis kiauromis ir ilgomis „piniginėmis“, primenančiomis gaisrininkų vandens žarnas, baigiant 2003 m. Vilniaus dailės akademijos Tekstilės katedros dėstytojų ir studentų parodai „Melas … ir?!“ sukurta instaliacija „Laikraštinės antys“ bei kartu su studentais surengta akcija „Makaronų kabinimas“. Avangardiniuose darbuose daug gracingumo, drįsčiau teigti, kad jie nepraranda tradicinei dailei  būdingos estetinės vertės. Čia grožimasi objekto siluetu, atskirų komponentų dydžių ir tekstūrų santykiu, audinio ar kito objekto faktūrų priešprieša. 
  Kurdama pastaruoju metu populiarų veltinį, dailininkė vengia pas mus veltiniuose įsivyravusių ryškių spalvų, dekoratyvaus, vaikiškus piešinius primenančio vaizdo, pačią medžiagą pasitelkia asmeninės patirties ir savito estetinio matymo įprasminimui. Veltiniams renkasi natūralius, rusvus tonus, primenančius lino atspalvius. Sakysite, vidinė kultūra, saikas nulemia tokį kelią? Galbūt, tačiau pirmiausia – siekis kūrinio plastiką grįsti ne atsitiktine formų ir atlikimo būdo improvizacija, bet viduje giliai subrandinta kūrybos idėja. Tos idėjos kyla gamtoje, klajojant po Vilniaus Užupį ir stebint griūvančius istorinius namus, renkant greta jų besimėtančias, gal net XV amžių siekiančias rankų darbo plytas, molinių puodų šukes. Tos iškalbingos plytos su rankų prisilietimo ir degimo krosnies žymėmis, menančios karus, gaisrus ir kitokias istorines negandas, tapo Žydrės įkvėpimo šaltiniu. Archeologija, istorija visuomet traukė menininkę.
Būtent taip gimė „Sienos fragmentas“ – veltų plytų kompozicija, talpinanti savyje kelis dabartiniam menui būdingus klodus. Istorinį, grįstą praeities apmąstymu, šiuolaikinį, modernųjį, lengviausiai prieinamą amžininkų suvokimui, ir galiausiai specifinį – tekstilininko, preciziškai atliekančio dirbinį tik šiai dailės sričiai būdingomis priemonėmis. Matyt, Žydrė moka prakalbinti žiūrovus. Kaip kitaip paaiškintum faktą, kad 2004 m. Airijoje, Kilkenio mieste vykusios Lietuvos taikomosios dailės parodos, skirtos Lietuvos įstojimui į Europos Sąjungą, kuratorė Donna McGreevy (pasirodo, jau treji metai remontuojanti nuosavą būstą) pati įsigijo Ridulytės eksponuotas veltas „plytas“ savo interjerui.  
Menotyrininkė Irena Vaišvilaitė, analizuodama Kazės Zimblytės kūrybą (jos ir Žydrės Ridulytės meno kalboje įžvelgėme daug panašumų), pavadino ją programiškai antiekspresionistine, nukreipta į archetipinių sąvokų – tamsos–šviesos, pradžios–pabaigos – keliavimą per visus dailininkės kūrinius
1.  Šių sąvokų plastinį atitikmenį nesunku įžvelgti  Žydrės „begaliniame“ audinyje „Lygiai“, kaip ir moters veide, atsispaudusiame austame metaliniame fone („Ilgesys“), ar toje pačioje veltoje plytų sienoje. Būna, kad menininkai su metais  išsisemia ir brandžiame amžiuje tik kartoja jaunystės kūrybinius atradimus. Ridulytės kūryba bręsta ir gilėja su gyvenimo patirtimi, išgyvenant savyje „tamsos–šviesos“, „pradžios–pabaigos“ tiesas.
Antiekspresionistinė nuostata dailininkės kūryboje leidžia išskirti ją iš kitų lietuvių tekstilininkų, kurių margaspalviai darbai pastaruoju metu sunkiai pasiduoda skirstymui ir klasifikavimui. Ar galėtume Žydrės Ridulytės kūrybą laikyti lietuviška? Be abejonės, taip. Jai, kaip ir kone visiems lietuviams menininkams, svetima bjaurumo estetika, natūralistinės tendencijos, deklaratyvus feminizmas. Reikia pripažinti, kad pastarojo dešimtmečio pasaulio tekstilės ieškojimų fone darosi nelabai aišku, ką vadinti lietuviška tradicija ir ką – naujove. Visiems prieinamos tarptautinės parodos – tikras naujų ir senokai gromuliuojamų idėjų turgus, iš rankų į rankas keliaujantys garsiausių šiuolaikinio meno parodų katalogai, specializuoti žurnalai ir kitokia informacija prisideda prie spartaus kosmopolitinių idėjų plitimo. Tačiau aišku viena – kai parodose verda įsismarkavęs margaspalvis mugės gyvenimas, kai aplink tiek daug pozos ir savo veiklos sureikšminimo, nesunku atskirti autentišką išgyvenimą ir paprastą, jautrų žvilgsnį į pasaulį.
_______________________
 1. I. Vaišvilaitė, „Tapyba kaip gyvenimas“, Dailė, kn. 30, 1991, p. 36.


Į TURINĮ
ATGAL