dailė 2004/1
Į TURINĮ
ATGAL

Antanas Gudaitis. Natiurmortas pagal Van Gogo motyvą II. 1974, drobė, aliejus, 100x80,5

Liudas Truikys. G. Verdi opera Aida. VII paveikslo dekoracijų eskizas (Radameso teismas). 1975, kartonas, guašas, 74x106; LSSR valstybinis akademinis operos ir baleto teatras, Vilnius

Viktoras Vizgirda. Kalifornijos ąžuolai. 1975, drobė, akrilas, 101,6x121,9


Abejingos šventės

Jolita Mulevičiūtė

2004-ieji - „apvalių" sukakčių metai. Antai šiemet turėtume švęsti šimtąsias lietuviškos spaudos atgavimo metines, minėti poetų Jono Aisčio ir Salomėjos Nėries šimtmetį. Tarp šimtamečių jubiliatų taip pat prisimintini dailininkai Viktoras Vizgirda (g. 1904 01 14), Antanas Gudaitis (g. 1904 07 29), Liudas Truikys (g. 1904 10 10) - trys „paryžiečiai", ketvirtajame XX a. dešimtmetyje keitę lietuvių dailės vagą. Visi skirtingi, su savo likimais ir pažiūromis. Vizgirda - peizažo elegantas, apdovanotas jautria smaragdine pasaulio rega. Gudaitis - stipraus kirčio tapytojas, gaivališkas, impulsyvus; pradėjęs kūrybinį kelią trečiafrontinio sukirpimo laisvamaniu, pabaigęs ryškiausiu koloristinės lietuvių tapybos autoritetu. Galop - Truikys, rafinuotas estetas ir ekscentriškas ezoterikos garbintojas, bene labiausiai nutolęs nuo tautinio kūrėjo įvaizdžio: jo ornamentinėse stilizacijose nerasi nei jausmo išlydžių, nei gimtųjų Platelių apylinkių pasiilgimo. Ką šios asmenybės reiškia šiandien? Drauge galima klausti: ką mums reiškia šiuos menininkus išugdęs pirmosios nepriklausomybės laikotarpis, kuo jis šiandien svarbus.
Įkandin Egidijaus Aleksandravičiaus tenka konstatuoti paradoksalų reiškinį: du pastaruosius dešimtmečius susidomėjimas tarpukario Respublikos paveldu buvo atvirkščiai proporcingas visuomenės laisvėjimo procesui. Sovietmečiu audrinusi daugelio vaizduotę, artėjant 1990-iesiems ši epocha pamažu traukėsi iš mokslo ir meno bendruomenės akiračio, o šimtmečiui baigiantis jos refleksijos, galima sakyti, visai išsikvėpė. Dabar ją prisimena nebent keli dailėtyros veteranai ir viduriniosios kartos tyrinėtojai - visi, atėję iš „anų laikų". Tuo tarpu tik retas dailės istorijos magistrantas ar doktorantas pasirenka tarpukario temą, tačiau jaunimo pastangos dažniausiai būna trumpalaikės, o jų vaisiai palyginti menki. Įstabu, jog tokia padėtis priešinga Vakarų menotyrai, kuri paskutiniame XX a. ketvirtyje išgyveno tikrą 1918-1939 m. dailės tyrimų bumą: atradinėjo naujus objektus, keitė jų mokslinės analizės metodiką ir vertinimo kriterijus. Tiesa, pastarieji keitėsi ir Lietuvoje. Mat kartu su dėmesiu smuko ideologiniai „smetoninio" kultūros paveldo reitingai.
Buvęs laisvos visuomenės modernėjimo simbolis - pirmosios Respublikos tarpsnis - pradėjo įgyti vis daugiau skeptiškų atspalvių. Provincializmas, valstietiškojo mentaliteto ribotumai, autoritarinio režimo padariniai - šie bei panašūs akcentai gerokai transformavo epochos atvaizdą ir istorijos laikrodžio švytuoklę mestelėjo į priešingą vertybinę poziciją.
Toks aksiologinis perslinkis tarytum nestebintų: lietuviškoje tarpukario istoriografijoje jau būta panašių „švytuoklinių" situacijų. Net ir patys amžininkai anuomet skelbdavo prieštaringiausias nuomones. „Šių laikų Lietuva yra smulkesnių ūkininkų šalis. Neturėdama didesnių miestų, neturėdama beveik jokios pramonės, dar neseniai prekybą palikusi žydams ir nustojusi bajorijos luomo, lietuvių tauta gyvena šalyje išmėtytose sodybose ir mažuose miestuose", - 1930 m. rašė Justinas Vienožinskis¹ . „Atėjo visai kita Lietuva su traktoriais, melioracija, visuotinu mokymu, su radijo antenomis ant šiaudinio stogo, su savo naujais vadais, nuosavais spekuliantais, poetais, boksininkais, mokslininkais, karjeristais, balerinomis, kyšininkais", - 1934 m. įtikinėjo Kazys Binkis².
Tarpukarį sunku įbrukti į trumpą, elementarų apibrėžimą. Laisvės supurtyta šalis troško išgyventi dešimt gyvenimų ir atsigriebti už prarastą laiką. Kokie neskubūs ir lyriški to meto gimtinės aprašymai, kaip lėtai vartosi dienos, o pasakotojo žvilgsnis vis neįstengia išsemti peizažo erdvės. Tačiau Kauno geležinkelio stotyje tas pats literatūrinio teksto autorius įšoka į traukinį (garvežio ūktelėjimas bei akies mirksnyje įstrigęs Virbalio stoties fragmentas), ir štai Gare du Nord triukšmas jį jau plukdo į didmiesčio verpetą. O ten... „Vakar patikau Tysliavą, - užsirašo Marija Urbšienė. - Montparnasso elegancija: šviesios ir plačios lengvutės kelnės, šviesiai mėlynas pidžakas su vos įmatomais raudonais langais, raudonas kravatas, pirštinės pidžako kišeniuje, skrybėlė šviesi a‘ la diable, maža lazdelė rankoje iš Buenos Aires"³.
Ne, nereikia šypsotis. Atlaidi pašaipa čia visai nepritiktų. Juk kaip bežiūrėtume, sovietmečiu, po to, kai į ištuštėjusius Lietuvos miestus plūstelėjo vietiniai kaimo gyventojai ir Rytų nomadai, laikinosios sostinės patirtis tapo vieninteliu šaltiniu autentiškai miestietiškajai kultūrai pažinti, o „smetoniniai" inteligentai - gyvais vakarietiškos dvasios pavyzdžiais.
Tačiau veltui laiką gaištum postringaudamas apie istorijos subtilybes. Vargu ar šiandieniniam skeptiškam vertintojui tokie samprotavimai bent kiek imponuos. Mat susidaro įspūdis, kad naujieji požiūriai mezgasi ir gyvuoja tarsi savaime, a priori, nė nesistengiant įsigilinti į problemos esmę bei kruopščiai nugludinti argumentus. Tarytum vien tam, kad dabartis pateisintų savo nenorą domėtis kadaise tokiu aktualiu praeities tarpsniu ir šį ramiai padėtų į užbaigtų bylų archyvą. Be abejo, čia esama savų priežasčių. Dabarties kultūros šuolio akivaizdoje pirmoji Respublika tikrai gali atrodyti naivi, nutolusi, nereikalinga - it nunešiotas drabužis palėpės kertėj. Į madą atėjo kiti „sukirpimai": multikultūriškumas, multietniškumas, kito problema, puikiai pritinkantys šiuolaikinės kūrybos ir LDK meno tyrimams. O kurgi dėti tarpukario patriotų retoriką ir tautinio vienijimosi siekius? Nebent kaip egzotinę prekę pasiūlyti užsienio parodų rengėjams? Deja, ir šiuo atžvilgiu pirmosios nepriklausomybės laikotarpio dailė, regis, nėra paranki.
Įsisiūbavusio kultūrinio eksporto sraute pirmosios Respublikos palikimas užima visiškai nereikšmingą vietą. Tarp buvusio socialistinio bloko valstybių likome vieninteliai, pasauliui nepristatę to meto tapybos, skulptūros bei grafikos kūrinių. Neverta nė lygintis su Lenkija, Čekija, Vengrija, kurios savąjį tarpukario meną jau seniai pavertė sudedamąja nacionalinės reklamos kampanijos dalimi. Mus aplenkė net artimiausi kaimynai - latviai ir estai, sugebėję gan vikriai pasinaudoti tarptautine konjunktūra. Tuo tarpu lietuviai bent kiek ženklesnių rezultatų nepasiekė. Reikia pripažinti, jog dėl to iš dalies „kalta" pati tarpukario Lietuvos dailė: sunku jai sukurpti aiškų, lengvai atpažįstamą „prekinį ženklą", pritaikyti -izmų etiketes, patraukiančias vakarietiškais meno istorijos stereotipais įtikėjusį svetimšalį. Tokiai „neformatinei" kūrybai garsinti reikia išradingumo, noro, aistros. Pirmiausia reikia mūsų pačių susidomėjimo, kurio kaip tik ir trūksta.
Vienintelis Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus nuosekliai rūpinasi 1918-1940 m. palikimu. O Vilniuje ši epocha tiesiog neegzistuoja. Lietuvos dailės muziejuje laikas sustojo ties Pirmojo pasaulinio karo riba. Teisinamasi patalpų stygiumi ir žarstomi pažadai apie būsimą Nacionalinę galeriją. Tačiau faktas lieka faktu: štai jau lygiai dešimtį metų (taip pat šioks toks „jubiliejus") gyvename su suluošintu, nevisaverčiu nuosavos dailės istorijos vaizdu. Teisybė, mėginama verstis laikinomis ekspozicijomis antrarūšėse sostinės salėse ir Lietuvos dailės muziejaus provincijos padaliniuose. Tačiau jos neįstengia patraukti didesnio publikos dėmesio. Net šiemetinė vilniškė Viktoro Vizgirdos paroda, beje, sumanyta su nemenku užmoju, sulaukė vien dekoratyvių reveransų, kurie tik dar labiau paryškino tvyrančią abejingumo atmosferą.
Žinoma, galima numoti ranka į tokius priekaištus: suprask, laikas viską įvertins ir sustatys į vietas. Tačiau užėmę pasyvią stebėtojo poziciją, rizikuojame dar ilgai taikstytis su savo kolektyvinės savimonės smegduobėmis ir klaidžioti kompleksų labirintu. Skundžiamės vėluojančia, trūkinėjančia Lietuvos istorija. O ar ne patys rausiame jos duobes, nebrangindami savo praeities ir savo noru užmiršdami ištisas nueito kelio atkarpas?
Bendruomeninė atmintis nėra vien paskiro individo ar institucijos reikalas. Tai valstybės politikos problema. Deja, ne Lietuvoje. Todėl tik pavydėti belieka kitoms Europos šalims, kultūros bei meno istorijos žinių sklaidą remiančioms didžiulėmis finansinėmis investicijomis ir intelektinėmis pajėgomis. Štai Ispanija 2004-uosius paskelbė Salvadoro Dali metais. Neabejotina, jog šio plataus masto projekto dėka skandalingojo siurrealisto vardas pasieks atokius šalies kampelius. O mes... Ar mes galime įsivaizduoti panašų projektą - tarkim, Antano Gudaičio metus su parodomis, paskaitomis, diskusijomis, specialiais leidiniais, kino dokumentika ir modernia reklama? Tiesa, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas šiemet surengs Salomėjai Nėriai skirtą konferenciją. Lietuvos dailės muziejaus Radvilų rūmuose įvyks dar viena jubiliejinė paroda. Kaune bus perskaityti keli pranešimai apie scenovaizdžio novatorių.
Trumpam susibursime ir išsiskirstysime, įsitikinę, jog atlikome savo pareigą.

______________________
1. Justinas Vienožinskis: straipsniai, dokumentai, laiškai, amžininkų atsiminimai, sud. I. Kostkevičiūtė, Vilnius, 1970, p. 66.
2. K. Binkis, „Mes ir jūs", Literatūros naujienos, 1934 03 31.
3. M. Mašiotaitės-Urbšienės užrašai [b. d.], Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštynas, f. 11-172

 

Į TURINĮ
ATGAL