dailė 2004/1
Į TURINĮ
ATGAL

Zbigniew Rogalski. Be pavadinimo. 2003, drobė, aliejus, 140x110
Paroda „Po baltai raudona vėliava“. Vilnius, Šiuolaikinio meno centras (2004 03 19–05 02)

Antanas Obcarskas. Trys aksonometrinės plokštumos, I–II. 2004, drobė, aliejus, silikonas, 146x195
Vilniaus tapybos trienalė. Vilnius, Šiuolaikinio meno centras (2004 05 14–06 13)


Autorių teisių apsauga išsiplėtusioje Europos Sąjungoje

Nijolė Janina Matulevičienė

Patirtis rodo, kad nacionalinio kultūros paveldo turtingumas tiesiogiai priklauso nuo literatūros ir meno kūrinių apsaugos lygio; kuo šis lygis aukštesnis, tuo stipresnis stimulas autoriams kurti; kuo daugiau šalyje intelektinės kūrybos rezultatų, tuo apie šalį daugiau žinoma.¹

Pastaraisiais metais tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygiu padaryta didelė pažanga tobulinant autorių teisių apsaugą. Didelę įtaką tam turėjo ne tik didėjanti intelektinės nuosavybės reikšmė prekybai ir naujų technologijų taikymas kūrinių sklaidai informacinėje visuomenėje, bet ir Europos Sąjungos plėtra. Šalys, siekiančios narystės ES, savo įstatymus derino su ES teise, atsižvelgdamos į valstybių narių sukauptą patirtį. Kartu buvo tobulinamos ir ES teisės normos, siekiant užtikrinti intelektinės nuosavybės apsaugą išsiplėtusioje Europos Bendrijos vidaus rinkoje. Kas iš esmės turėtų pasikeisti autorių teisių apsaugos srityje Lietuvai įsitraukus į išsiplėtusią Europos Bendrijos vidaus rinką? Ar galima tikėtis, kad proporcingumo principas, kurio esmę autorių teisių apsaugos srityje sudaro meno kūrėjų teisių ir kūrinių naudotojų interesų derinimas, bus sėkmingai taikomas Lietuvoje ir skatins kūrybingumą? Kokią įtaką autorių teisių apsaugai turės naujų skaitmeninių technologijų taikymas, kuriam Europos Bendrijoje pastaruoju metu skiriamas didžiausias dėmesys?
Europos Sąjungos teisės reikalavimus atitinkanti moderni norminė bazė Lietuvoje baigta kurti 2003 m. kovo 5 d., priėmus Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo naująją redakciją². Naujos teisinio reglamentavimo nuostatos, numatytos Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme, šiuo metu visiškai atitinka ES teisės normas, todėl teisinis autorių teisių reglamentavimas iš esmės neturėtų keistis. Nors dailės kūrinių autorių teisių reglamentavimas iš principo nesiskiria nuo kitų meno sričių kūrėjų teisių reglamentavimo, praktiškai šias teises įgyvendinant vis dar kyla sunkumų. Kitų meno sričių autoriai (pvz., kompozitoriai ir rašytojai, kurių kūriniai viešai atliekami, transliuojami per radiją ir televiziją) jau gali pasigirti gaunamais honorarais, tuo tarpu dailininkams savo teises įgyvendinti sudėtingiau ne tik dėl mažos Lietuvos rinkos, bet ir dėl visuomenės tolerancijos neteisėtam kūrinių atgaminimui. Didesnė visuomenės dalis dar nepasirengusi suvokti, kad intelektinė nuosavybė tokia pat svarbi kaip ir materialioji, kad konstitucinis nuosavybės neliečiamumo principas taip pat taikomas ir intelektinei nuosavybei. Dailės kūrinių autorių teisių praktinio įgyvendinimo sunkumus iš dalies galima paaiškinti šių kūrinių specifika, kuri lemia tam tikras teisinės apsaugos problemas.
Autorių teisės į kūrinį ir nuosavybės teisė į materialųjį objektą, kuriuo tas kūrinys išreikštas. Nors Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas aiškiai numato, kad autorių turtinės teisės į kūrinį nesiejamos su nuosavybės teise į materialųjį objektą, kuriuo tas kūrinys išreikštas, praktiškai asmeniui, įsigijusiam dailės kūrinį (pvz., nusipirkusiam jį dailės galerijoje, aukcione, paveldėjusiam ar kitu būdu įgijusiam daiktinę nuosavybės teisę į kūrinį), labai sunku suvokti, kad jis neturi autorių turtinių teisių į kūrinį (teisės atgaminti ir platinti kūrinio egzempliorius, teisės eksponuoti kūrinį, viešai skelbti jį kompiuteriu tinklais ir t.t.). Nors ši įstatymo nuostata vienodai taikoma visiems meno kūriniams, jos aktualumas ypač išryškėja dailės srityje. Skulptūros, tapybos, grafikos, taikomosios dekoratyvinės dailės ir kitų dailės kūrinių išraiškos forma turi vertę kaip materialus objektas, todėl šie kūriniai įsigyjami pagal pirkimo-pardavimo sutartis. Be abejo, autorius, parduodamas kūrinį, gali sutartimi bet kuriam asmeniui perduoti ir autorių turtines teises arba suteikti licenciją naudoti kūrinį bet kokiu būdu ir forma. Jeigu kūrinys parduodamas dailės galerijoje ar kitu viešu būdu, autoriaus leidimas naudoti kūrinį gali būti rašytine forma pridėtas prie kūrinio. Tačiau praktiškai šie klausimai iš esmės nesprendžiami. Aiškios kūrinių panaudojimo sąlygos ypač svarbios muziejams, įsigyjantiems šiuolaikinės dailės kūrinius. Kaip rodo patirtis, kūriniai tokiais atvejais įsigyjami tik kaip eksponatai. Sudarant pirkimo-pardavimo sutartį autorių turtinių teisių perdavimo ar licencijų naudoti kūrinį suteikimo klausimai neaptariami. Tokia situacija nepalanki ir muziejams, kurių veikla informacinės visuomenės sąlygomis neapsiriboja vien tik įprastu kūrinių eksponavimu, ir autoriams, kurie praranda galimybę iš karto susitarti dėl autorinio atlyginimo už kiekvieną kūrinio panaudojimo būdą (pvz., dailės kūrinio reprodukcijų išleidimą, viešą kūrinio paskelbimą interneto tinklais ir pan.). Iškilus konfliktinei situacijai teismo procesas paprastai trunka ilgai, o išieškotos atlyginimo sumos nepakankamai atlygina padarytą žalą.
Išimtinis autorių turtinių teisių pobūdis. Reikia pripažinti, kad ne tik kūrinių naudotojai, bet ir patys kūrėjai nepakankamai gerai suvokia išimtinį autorių teisių pobūdį. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo komentare paaiškinta, kad „išimtinis autoriaus teisių pobūdis pasireiškia tuo, kad šios teisės priklauso tik autoriui ir jas įgyvendinti gali tik autorius arba kiti asmenys autoriaus pavedimu ar jo teisių perėmėjai"³. Autorių išimtinių turtinių teisių samprata Lietuvos įstatymuose atsirado palyginti neseniai. Tai ir sąlygoja, mano nuomone, nepakankamai efektyvų šių teisių įgyvendinimą. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas numato, kad autorius turi teisę gauti autorinį atlyginimą už kiekvieną kūrinio naudojimo būdą, susijusį su autoriaus turtinėmis teisėmis. Bet koks kūrinio originalo ar jo kopijų panaudojimas be autoriaus, jo teisių perėmėjo ar jo tinkamai įgalioto asmens leidimo yra laikomas neteisėtu. Pabandykime pasiaiškinti, kokie reikalavimai keliami teisėtam dailės kūrinio originalo ar jo kopijos panaudojimui:
- pats autorius gali atgaminti savo dailės kūrinius bet kokia forma ir būdu ir juos platinti;
- bet kuris kitas asmuo, norėdamas atgaminti dailės kūrinių originalus ar jų kopijas ir juos platinti, turi sudaryti autorinę sutartį dėl turtinių teisių perdavimo ar autorinę licencinę sutartį dėl teisių atgaminti ir platinti kūrinį suteikimo su pačiu autoriumi arba autorinę licencinę sutartį su jo tinkamai įgaliotu asmeniu. Autoriaus įgaliotu atstovu gali būti bet kuris asmuo, tačiau praktiškai daugumos Lietuvos autorių turtines teises pagal pasirašytas sutartis dėl kolektyvinio autorių teisių administravimo įgyvendina Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra LATGA-A.
Autorinėje sutartyje turėtų būti nurodytas dailės kūrinio, kurį leidžiama atgaminti ir platinti, pavadinimas, perduodamos ar suteikiamos autoriaus turtinės teisės (t.y. kūrinio atgaminimo forma ir būdai, taip pat kopijų kiekis ir platinimo būdai), teritorija, kurioje bus platinamos kopijos, sutarties galiojimo terminas, autorinio atlyginimo dydis, mokėjimo tvarka ir terminai, sutarties šalių ginčų sprendimo tvarka ir atsakomybė, kitos sutarties sąlygos, kurias šalys laiko esminėmis. Lietuvai tapus ES nare, Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai apyvartoje esantys kūrinių egzemplioriai gali būti platinami visoje Europos Bendrijos vidaus rinkoje.
Viena iš svarbiausių autorių turtinių teisių yra teisė atgaminti kūrinį. Aiški šios teisės samprata turi didžiulę reikšmę plėtojantis naujoms technologijoms. Berno konvencijos komentare, aiškinant autoriaus išimtinės teisės atgaminti kūrinį bet kokia forma ar būdu sampratą, pateikiamas toks atgaminimo teisės sąvokoje vartojamų žodžių „bet kokia forma ar būdu" paaiškinimas: „žodžiai „bet kokia forma ar būdu" pakankamai plačiai apima visus atgaminimo metodus: grafiką, piešimą, graviūrą, litografiją, ofsetinę ar kitokią spaudą, mašinraštį, fotokopijavimą, kseroksą, mechaninį ir magnetinį įrašus (plokšteles, kasetes, magnetines juosteles, filmus, mikrofilmus ir t.t.), taip pat visus kitus žinomus arba tuos, kurie bus išrasti ateityje, atgaminimo būdus"4. Iš pateikto paaiškinimo matyti, kad išimtinė autoriaus teisė atgaminti kūrinį apima tiek rankinį, tiek mechaninį ar skaitmeninį atgaminimo būdus. Atgaminimo sąvoka naujoje Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo redakcijoje atsižvelgiant į ES teisės normas išplėsta ir apima tiek tiesioginį, tiek netiesioginį kūrinio atgaminimą. Pavyzdžiui, tapybos kūrinio kopija, padaryta kito dailininko pasinaudojant ne kūrinio originalu, bet jo reprodukcija, išspausdinta dailės kūrinių albume arba viešai paskelbta interneto svetainėje, taip pat bus laikoma kūrinio atgaminimu. Kad toks atgaminimas būtų teisėtas, reikalingas dailės kūrinio autoriaus arba jo teisių perėmėjo leidimas, kuriam įstatymas numato rašytinės formos reikalavimus.
Teisė į dalį pajamų už perparduotą dailės kūrinio originalą. Ši teisė pirmiausia buvo numatyta Berno konvencijoje dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos 1948 m. Berno konvencijos komentare aiškinama, kad ši teisė susijusi su nuostata, kad vaizduojamųjų meno kūrinių autoriai turi teisę į teisingą honorarą. Dažnai pragyvenimui ir kūrybai reikalingų lėšų stoka priverčia dailininką ar skulptorių žema kaina parduoti tapybos, skulptūros ar kitą dailės kūrinį. Vėliau toks kūrinys gali būti ne kartą perparduodamas ir rinkoje jo vertė auga. Jis tampa daugybės tarpininkų pasipelnymo šaltiniu, nes dailės kūrinių įsigijimas dažnai laikomas geru būdu investuoti pinigus. Ši teisė užtikrina, kad kūrinio autoriui irgi tektų dalis jo kūrinio kuriamų pajamų, t.y. kiekvieną kartą, kai kūrinys parduodamas naujam savininkui. Lietuvai ratifikavus Berno konvenciją, ši nuostata buvo įtraukta į nacionalinę teisę. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas numato, kad autorius turi neatšaukiamą teisę į dalį pajamų (5 procentus kūrinio originalo pardavimo kainos), gaunamų kiekvieną kartą viešame aukcione ar kitu viešu būdu pardavus meno kūrinio originalą, jei parduodama po paties autoriaus atlikto pirmojo nuosavybės teisių į kūrinį perleidimo ir kūrinio pardavimo kaina ne mažesnė kaip 500 litų. Ši teisė kitiems asmenims pereina tik po autoriaus mirties paveldėjimo tvarka ir saugoma dar 70 metų. Siekiant suvienodinti šios teisės taikymą visoje Europos Bendrijos vidaus rinkoje 2001 m. buvo priimta speciali ES direktyva, kurios nuostatos ES narių nacionaliniuose įstatymuose turi būti įgyvendintos iki 2006 m. pabaigos. Lietuvoje galiojančias normas taip pat reikės dalinai keisti, nes direktyva numato teisę į dalį pajamų ne tik už perparduotą dailės kūrinio originalą, bet ir už teisėtą jo kopiją. Teisę į dalį pajamų numatyta taikyti ne tik parduodant kūrinius viešuose aukcionuose, bet ir kitais būdais (informacinės visuomenės sąlygomis tai gali būti ir elektroninės komercijos būdai). Mano nuomone, tokie pakeitimai bus labai naudingi Lietuvos dailininkams, nes, kitaip nei Prancūzijoje ar kitose ES šalyse, Lietuvoje vieši aukcionai, kuriuose dailės kūrinius parduoti teika ne patys autoriai, bet kiti jų savininkai, šiuo metu beveik nerengiami.
Autorių turtinių teisių apribojimai mokymo, mokslinio tyrimo ir informacijos tikslais. Pastaruoju metu Europos Sąjungos teisėje didelis dėmesys skiriamas proporcingumo principo taikymui siekiant išlaikyti deramą pusiausvyrą tarp autorių teisių turėtojų ir kūrinių naudotojų interesų informacinėje visuomenėje. Autorių turtinių teisių apribojimai arba vadinamosios išimtys iš autorių teisių apsaugos reiškia, kad tam tikrais ypatingais atvejais galima panaudoti kūrinius be autoriaus arba jo tinkamai įgalioto asmens ar teisių perėmėjo leidimo (t.y. nesudarius autorinės sutarties) ir nemokant autorinio atlyginimo arba mokant atlyginimą, kuris įstatymų nustatytas tik kaip kompensacija už autorių turtinių teisių apribojimą. Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į numatytas griežtas tokių apribojimų taikymo sąlygas: apriboti turtines teises leidžiama tik specialiais įstatymo nustatytais atvejais, turtinių teisių apribojimai neturi prieštarauti įprastiniam kūrinio naudojimui ir nepagrįstai pažeisti teisėtų autoriaus arba kito autorių teisių subjekto interesų. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo naujojoje redakcijoje išdėstytos autorių turtinių teisių apribojimus reglamentuojančios nuostatos taikomos taip pat ir dailės kūrinių autoriams. Be autoriaus leidimo ir nemokant autorinio atlyginimo galima panaudoti dailės kūrinį kaip pavyzdį mokymo ar mokslinių tyrimų tikslais, atgaminti ir viešai skelbti kūrinius iš viešos parodos teikiant informaciją apie visuomenės gyvenimo įvykius spaudoje ar televizijoje, jeigu tokį kūrinių naudojimą pateisina informacijos pateikimo tikslas ir tai yra pagalbinė informacijos medžiaga. Dailės kūriniai taip pat gali būti naudojami jų viešos parodos ar teisėto pardavimo reklamai. Be autoriaus leidimo ir nemokant autorinio atlyginimo gali būti atgaminami ir viešai skelbiami skulptūros kūriniai, sukurti nuolat stovėti viešose vietose, išskyrus parodas ir muziejus. Tačiau tokiu būdu atgaminami kūriniai neturi būti pagrindinis vaizdavimo objektas reprodukcijoje. Įstatymas taip pat nesuteikia teisės daryti skulptūrų kopijas.
Įstatyme pateikiamas baigtinis autorių teisių apribojimų sąrašas, todėl jokiais kitais pagrindais ir kitiems nei įstatymo nustatytiems tikslams autorių išimtinės turtinės teisės negali būti apribotos. Visi išvardyti kūrinių panaudojimo atvejai, susiję su autorių išimtinių turtinių teisių apribojimais, galimi su sąlyga, kad tokiu panaudojimu nesiekiama tiesioginės ar netiesioginės komercinės naudos. Todėl akivaizdu, kad prisidengiant mokymo tikslais negalima leisti dailės kūrinių albumų, viešai skelbti kūrinių interneto svetainėse ir pan. Kai kurios įstatymo nustatytos išimtys ir apribojimai gali būti taikomi su sąlyga, kad autorių teisių turėtojai gautų teisingą kompensaciją. Šie reikalavimai numatyti laikantis nuosavybės neliečiamumo ir proporcingumo principų. Ribojant savininko teises visuomenės interesais, jam turi būti teisingai atlyginama. Šis principas Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme taikomas kompensuojant autorių turtinių teisių apribojimus, susijusius su kūrinių atgaminimu reprografiniu būdu (fotokopijavimo ar kitu būdu popieriuje) ir knygų panauda bibliotekose. Atitinkamas kompensacinis atlyginimas taip pat numatytas autoriams už audiovizualinių kūrinių atgaminimą asmeniniais tikslais. Šios normos turėtų duoti ekonominę naudą dailininkams, kuriantiems knygų ir kitų leidinių iliustracijas, dailininkams, kurių kūriniai reprodukuoti įvairiuose dailės albumuose, taip pat animacinių ir kitų filmų dailininkams. Teisė į atitinkamą atlyginimą už kūrinių atgaminimą reprografijos būdu buvo numatyta ir ankstesnėje Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo redakcijoje. Praktinis šios teisės įgyvendinimas buvo pradėtas 2002 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybei patvirtinus autorinio atlyginimo mokėjimo tvarką. Teisę gauti atitinkamą atlyginimą turi ne tik literatūros ir dailės kūrinių autoriai, bet ir leidėjai. Atlyginimą moka asmenys, teikiantys reprografinio atgaminimo paslaugas. Naujojoje įstatymo redakcijoje šios nuostatos iš esmės nesikeitė. Tačiau praktinis šių normų įgyvendinimas rodo, kad nustatytus atlyginimo surinkimo principus reikėtų keisti. Už 2002 m. surinkta atlyginimo suma - 28 tūkst. litų - padalyta autoriams ir leidėjams tikrai nekompensavo tos materialinės žalos, kuri buvo padaryta autoriams kopijuojant jų kūrinius. Sprendžiant šią problemą, mano nuomone, reikėtų atsižvelgti į ES šalių patirtį, kai atlyginimui skirta suma surenkama apmokestinant reprografinio atgaminimo įrangą. Tačiau Lietuvoje tokie pasiūlymai susilaukia didelio tiek plačiosios visuomenės, tiek verslininkų, importuojančių įvairią atgaminimo įrangą, nepritarimo. Šių metų pabaigoje Lietuva, kaip ir kitos ES narės, pateiks Europos Komisijai informaciją apie autorių turtinių teisių apribojimų taikymo informacinėje visuomenėje kompensavimą. Tikėtina, kad Europos Komisijos išvados paskatins Lietuvos įstatymų leidėjus ieškoti autoriams palankesnių sprendimų.
Autorių asmeninės neturtinės teisės. Atskirai nuo turtinių teisių, kaip teisių, leidžiančių autoriui kontroliuoti kūrinio naudojimą ir gauti iš to naudą, t.y. teisių, turinčių ekonominį turinį, Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas numato autorių asmenines neturtines teises (autorystės teisę, teisę į autoriaus vardą ir teisę į kūrinio neliečiamybę). Šios teisės, skirtingai nuo turtinių teisių, galiojančių visą autoriaus gyvenimą ir 70 metų po autoriaus mirties, saugomos neterminuotai. Nors Europos Sąjungos teisės normos nereikalauja neterminuotos autorių asmeninių neturtinių teisių apsaugos, tačiau daugumos ES šalių nacionaliniuose įstatymuose, atsižvelgiant į kontinentinės teisės tradicijas, nustatyta neterminuota jų apsauga. Šių teisių apsauga, kaip rodo teismų praktika, ypač aktuali dailės srityje. Įstatymų nustatytos teisių gynimo priemonės, įskaitant galimybę taikyti baudžiamąją atsakomybę už autorystės pasisavinimą (kūrinio plagijavimą), tampa dar aktualesnės išsiplėtus ekonominei erdvei ir elektroninei komercijai.
Išsiplėtusioje ekonominėje erdvėje, mano nuomone, atsiranda geresnės sąlygos kūrinių atgaminimui ir platinimui, tačiau to teikiamą ekonominę naudą kūrėjai pajus tik augant visuomenės teisinei kultūrai. Reikia tikėtis, kad tam palankias sąlygas formuos pažangi norminė bazė ir besikeičianti socialinė aplinka. Tačiau pirmiausia autoriai patys turi gerai suvokti autorių teisių, kaip privačių teisių, esmę ir savo galimybes jas tinkamai įgyvendinti ir ginti.

_________________________
1. Arpad Bogsch, „Įžanginis žodis", Berno konvencijos komentaras, Vilnius, 2001, p. 1.
2. Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas, Valstybės žinios, 2003, Nr. 28-1125.
3. Alfonsas Vileita, Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo komentaras, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2000, p. 63
4. Berno konvencijos komentaras, Vilnius, 2001, p. 58.

Į TURINĮ
ATGAL