dailė 2004/1
Į TURINĮ
ATGAL

Ritmus Ivanovs (Latvija). Po Rembrandto. 2001, drobė, akrilas, 160x190
Paroda „Gyvenimo druska“. Vilnius, galerija „Vartai“ (2004 02 25–04 03)

Ritmus Ivanovs (Latvija). Po Ingres’o. 2001, drobė, akrilas, 150x150
Paroda „Gyvenimo druska“. Vilnius, galerija „Vartai“ (2004 02 25–04 03)k

Kristīne Plūksna (Latvija). Visiškai slaptai. 2000, drobė, akrilas, 55x80
Paroda „Gyvenimo druska“. Vilnius, galerija „Vartai“ (2004 02 25–04 03)

Kristīne Plūksna (Latvija). Riba. 2003, objektai
Paroda „2 SHOW. Jaunas menas iš Latvijos ir Lietuvos“. Vilnius, Šiuolaikinio meno centras (2003 11 18–2004 01 11)


Baltijos meno tinklai

Laima Kreivytė ė

Gavusi pasiūlymą parašyti „Dailės" žurnalui apie tris parodas - trečiąją Baltijos fotografijos meno trienalę „Kas yra svarbu?", latvių ir lietuvių naujausius menus parodoje „2 Show" ir šiuolaikinio Baltijos šalių meno parodą „Gyvenimo druska" „Vartų" galerijoje, ilgai ir įnirtingai ieškojau šių skirtingos „svorio kategorijos" parodų bendro vardiklio - bet radau daugiau skirtumų nei panašumų. Turbūt nėra tikslu lyginti ŠMC rodytus projektus, kuriuos rengė tarptautinė kuratorių komanda su tarptinkliniais meno institucijų ryšiais, ir „Vartų" metinę parodą, surengtą galerijos jėgomis (kurią pati kuravau - todėl lyg ir neturėčiau apie ją rašyti). Bet parodų dydis ir biudžetas nėra įdomiausias kritinės analizės objektas. Įdomiau pasižiūrėti, kokias teorines ir menines perspektyvas atveria tokia Baltijos regiono meninių įvykių koncentracija.
Apibendrintai žvelgiant, visų trijų projektų tikslai buvo gana skirtingi - ir tai atspindi jau parodų pavadinimai. Fotografijos trienalė siekė apibrėžti fotografijos vietą šiuolaikiniame mene - kas Baltijos regiono fotografuojantiems menininkams yra (ne)svarbu. „Gyvenimo druska" veikiau buvo lokalus atsinaujinančios tapybos situacijos Baltijos valstybėse pjūvis. Parodos pavadinimą pavertus klausimu būtų „Kas yra (ne)skausminga?" Latvijos ir Lietuvos menininkų paroda „2 Show" siekė pristatyti jauniausius šiuolaikinės meno scenos atstovus, reprezentuojančius savo valstybę tarptautinėse parodose - taigi klausimas skambėtų „Kaip (ne)pasirodyti?" Tie skliausteliuose atsiradę neiginiai - ne šiaip madingas kalbos aksesuaras, o nuoroda į sąmoningą projektų neišbaigtumą, kategoriškų teiginių vengimą ir atvirą struktūrą, skatinančią žiūrovą iš duotos medžiagos susidėlioti savo Baltijos regiono fotografijos, tapybos ar jaunojo meno viziją. Neatsitiktinai fotografijos trienalės katalogas pagamintas kaip segtuvas - kad skaitytojas galėtų kaip nori pergrupuoti ir papildyti jame pateiktą informaciją.
Parodų kuratoriams rūpėjo ne atskleisti kokią nors temą ar supančios aplinkos aspektus (politinius, socialinius, ekonominius ir pan.), bet pateikti aktualių meninių strategijų spektrą - vaizdžiai tariant, nubrėžti seisminį meno praktikų žemėlapį. Ką matome fotografijos meno trienalėje? Menininkai susirūpinę žmogaus (dažniausiai savo) lokalizacija erdvėje. Svarbi ne fotografijos erdvė (kompozicijos dažniausiai atsitiktinės) ir net ne dokumentiškas aplinkos fiksavimas, o pats erdvės suasmeninimo aktas. Reklama suasmeninama nepastebimai įmontavus autoportretą (Oskar Dawicki), kapinių peizažas - ištempiant vaizdą ir imituojant trimatę erdvę („kad pajustum kažko nematomo buvimą" - Aristarchas Černyševas), kelionių autoportretai - dienoraščio užrašais ir skrituliuku apibrėžtomis „mylimųjų" figūromis (Jari Silomäki). Kaip kataloge rašo parodos kuratoriai Dorothee Bienert, Larsas Grambye ir Lolita Jablonskienė, „subjektyvi patirtis ir žaismingi naratyvai pakeitė devintojo ir dešimtojo dešimtmečių susidomėjimą kūnu". Iš tiesų kūnai dabar tėra (nereikšmingas) peizažo elementas, o dažnai peizažas puikiausiai išsiverčia ir be žmogaus (Joachim Koester), daug svarbesni tampa jo palikti daiktai (Irma Stanaitytė, Ilkka Halso). Įdomu, kad net fotografijoje visada aktualūs šviesos tyrinėjimai įgavo savotišką asmeninės mitologijos atspalvį - Artūras Raila bando atkurti vaikystėje matytų skraidančių šviesulių trajektorijas, Agnieszka Brzeýaòska fiksuoja saulės sukeltas blykstes ant veidrodyje atsispindinčio nuogo kūno, Bigert ir Bergström nuobodžius laukiamųjų vaizdus paverčia pasakiškai šviečiančiais rutuliais. Suasmeninimo aktas pakeitė pasirinkimo aktą - šis atiduotas į archyvą kartu su ready-made ir vartojimo ideologija. Pasak Ekaterinos Degot, toks tautologinis, nehierarchiškas, atsipalaidavęs ir euforiškas menas skirtas išsigydyti pasirinkimo laisvės traumą - nes kai esi užverstas daugybe panašių vaizdų, dingsta bet koks noras rinktis. Vienas vaizdas - „paveikslėlis" - dažniausiai nieko nereiškia. Žiūrovas iš karto gauna visą paketą kadrų, kur svarbu ne grožis, o pakuotė ir išdėstymas (gali būti biblioteka, kaip sumanė Elsebeth J¸rgensen). Šiuolaikinė fotografija asmeniškai (per)konstruoja realybę kartu permąstydama patį fotografavimo veiksmą.
Kažkas panašaus vyksta ir atgimstančioje tapyboje - tai galėjome pamatyti ir „2 Show", ir „Gyvenimo druskoje". Tapyba (kaip ir fotografija, ir videomenas, ir bet koks kitas meninės produkcijos būdas) nėra vertinga pati savaime. Jos aktualumą nulemia individualios menininko pastangos perprogramuoti tapybos procesą, vaizdinius, tradicijas naujame vizualinio pertekliaus kontekste. Tokią produkciją daugeliu atvejų galima pavadinti tapybos parodija tapybos priemonėmis. Tačiau parodija parodijai nelygu. Iš reprezentacinių drobių didybės ir dydžio šaiposi Ernestas Kïaviñšas, primityviai tapydamas milžiniškus latvių folkloro personažus ar klasicistinį dvarelį su Ančiuko Donaldo fontano skulptūra. Akivaizdu, kad vien padidinimo ir dažytojo teptuko per maža. Sunkiai rastume vietą tokiam „reprezentaciniam" menui nereprezentacinėje parodoje. Gal todėl, kad, nepaisant išraiškos primityvumo, tapyba vis dar įkalinta iliuzijoje? Vienas iš įdomiausių „2 Show" tapybos apvertimų - Martos Vosyliūtės interneto portretai, nutapyti pagal anonimiškai atsiųstus paveikslėlius. Menininkė nesirenka, ji perpaišo, „sutaurina" ir suburia „nieko bendra (išskyrus internetą) neturinčiųjų draugiją", sukryžmindama elektroninę ir tapybinę erdvę.
Apie kitas tapybos mutacijas dar užsiminsiu kalbėdama apie „Gyvenimo druską", o dabar - keli pastebėjimai apie jaunuosius latvius ir lietuvius. Kad ir kaip keista, latviai išlieka pabrėžtinai dekoratyvūs ir efektingi šiais vizualinės atrofijos laikais. Dirbtini ir teatrališki kaip tas į palubę iškeltas prašmatnus karstas su dirbtinių gėlių piramide (garsieji „Famous Five"). Tiesa, užsiropštęs prie miruolio, randi televizorių - „Laikas parodys", kaip skelbia pavadinimas. Panašu, kad žiūrėjimo procesas, manipuliacija juo ir iliuzinėmis erdvėmis yra bene svarbiausias jaunųjų rūpestis. Jie sumano sukonstruoti milžinišką sunkiasvorę konstrukciją, kuri keldama aukštyn televizorius su nufilmuotomis karvėmis kartu „keltų" ir žiūrėjimo kampą (Kaspars Podnieks). Arba pastatyti kartoninius butus ir išklijuoti prašmatniais tapetais, kad miesčioniška interjero prabanga atitiktų kičinius per televiziją rodomos buities vaizdelius (pasaka apie tai, kaip namų erdvė virsta serialo erdve - Kristîne Kursiša). Lietuvių jaunimas atrodo daug racionalesnis ir santūresnis, labiau susirūpinęs darbų konceptualumu nei vizualumu.
Skirtingai nei „2 Show" ir fotografijos trienalė, „Gyvenimo druska" - galerijos paroda. Pačios išsilaikančios komercinės galerijos paprastai siekia pritraukti žiūrovą garsiais vardais, kokybiška produkcija ir intriguojančiomis temomis - taigi madingai vizualinei entropijai tarsi ir nėra vietos. Tačiau Lietuvoje dar gana ryškiai pastebima riba tarp „komercinio galerinio" ir rimto / eksperimentinio / kritiško „projektinio meno" pamažu ima tirpti. Kviesdama menininkus į „Vartų" parodą bandžiau išklibinti šią dirbtinę priešpriešą. Vis dėlto labiausiai rūpėjo surengti save apmąstančios ir parodijuojančios tapybos parodą, klasikinę techniką sugretinant su skaitmeniniu atspaudu, videomenu, atsitiktiniu sprogdinimu, tekstu, mitologinius ir asmeninius vaizdinius - su popkultūros ikonomis ir filmų kadrais. Paralelių ir priešpriešų ieškojimas rėmėsi ne tiek skirtingų technologijų sugretinimu, kiek asmeninės patirties sureikšminimu įtvirtinant arba griaunant tapybos kanoną. Šiame kontekste norėjosi iš naujo permąstyti meninio gesto mutacijas - nuo drobės boksavimo (Jurga Barilaitė) iki siuvinėjimo ant delno (Mari Laanemets ir Killu Sukmit). Kas pavyko ir kas nepavyko - tegul sprendžia mačiusieji. Galiu tik pasakyti, kad „subjektyvi patirtis ir žaismingi naratyvai" šioje parodoje taip pat suvaidino svarbų vaidmenį. Asmeninės istorijos kalbėjosi su fiktyviomis ir viena su kita - „paprastas vaikinas" Marko Mäetammas su Dievu ir šėtonu, Štirlicas ir Džeimsas Bondas, Bartas Simpsonas ir Rembrandtas su Ingres‘u. Neatsitiktinai pirmoji salė prasidėjo autoportretišku Kristapo Ìelzio, Jurgos Barilaitės ir Marko Mäetammo prisistatymu.
Ar fragmentiškai aptarus bendrus Baltijos meno projektus Lietuvoje galima prieiti prie bendrų išvadų? Bent jau prie vienos - tikrai. Tai, kad beveik tuo pat metu vyko kelios bendros kaimyninių valstybių parodos, o tarptautinėje fotografijos trienalės kuratorių komandoje greta vokietės Dorothee’s Bienert ir dano Larso Grambye matome ir lietuvę Lolitą Jablonskienę, rodo, kad Baltijos regiono meno institucijų tinklas funkcionuoja kaip darni sistema, suardžiusi hierarchinius Rytų-Vakarų meno scenų ryšius. Ne tik politiškai Lietuva pradeda suvokti save susivienijusios Europos erdvėje, bet ir kultūros srityje pavydų „vakarietiškų" renginių stebėjimą pakeitė atidus žvilgsnis į save ir kaimynus. Nebesiekiama pasirodyti įdomiems, kitokiems, ironizuoti „laukinių" Rytų europiečių stereotipus - atėjo laikas permąstyti ne šalių ir valstybių, o asmenines ir šeimos istorijas.

Į TURINĮ
ATGAL