art 2004/1
TO CONTENTS
BACK

Lietuvos dailininkų sąjungos kolekcija „Dailininkai – Nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatai“. Pirmame plane – Gediminas Karalius. Žirgas. 1974–1998, bronza, h 50

Galerijos „Meno parkas“ salė

Klaipėdos galerijos projektas www.madona.st

Meninė akcija Platforma: aukštas Nr. 0. Vilius Vanagas, Julija Čistiakova, Agilė Mažonaitė
2003 m. lapkričio 11 d. Austrijos sostinės menininkų namuose dailininkui ir fotografui Vidmantui Ilčiukui buvo įteiktas bendrovės „Henkel Central and Eastern Europe" įsteigtas 2003 m. „Henkel" meno prizas. Šis prizas įsteigtas siekiant prisidėti prie spartesnės Vidurio ir Rytų Europos regionų integracijos į ES.
Kūrinius konkursui pateikė daugiau kaip 500 autorių iš 16 šalių. Į pagrindinį prizą pretendavo 179 menininkai, tačiau žiuri išskyrė V. Ilčiuko darbus. „Kultur Kontakt" direktorius Kurtas Wagneris akcentavo, kad jo kūriniai yra individualūs, daugiasluoksniai, juose meistriškai susijungia kūrybinis pradas ir technologinė meistrystė.

Vidmantas Ilčiukas. Iš ciklo Diena. 2. 2000

Vidmantas Ilčiukas. Iš ciklo Virtuali diena. 57. 2003


Didžiausia galerija

Danutė Zovienė

„Didžiausia galerija naujojoje savivaldybėje" - taip pavadintas projektas, kurį 2003-iųjų rugsėjo mėnesį inicijavo Vilniaus miesto valdžia. Pusę metų savivaldybės sudaryta savivaldybės darbuotojų, menotyrininkų ir galerininkų darbo grupė* formavo idėjas, konkurso sąlygas, landžiojo po dar statomo pastato Konstitucijos prospekte patalpas, derino planus ir pan. O 2004 m. vasario 16-22 d. naujieji Vilniaus savivaldybės rūmai atvėrė duris visuomenei ir pirma nei valdininkai į pastatą įsikėlė menas. Toks „krikštas menu" - nauja patirtis Lietuvoje (bent man neteko girdėti apie panašų projektą). Kodėl jis apskritai buvo reikalingas? Viena vertus, Vilnius - unikalus istorinis miestas, įtrauktas į UNESCO saugomų miestų paveldą, tačiau ir, ko gero, vienintelė Europos sostinė, neturinti MIESTO galerijos. Ne tik ambicingas, bet ir unikalus tiek dėl apimties, tiek ir dėl visuomeninės reikšmės projektas „Didžiausia galerija naujojoje savivaldybėje" buvo susietas su Lietuvos Nepriklausomybės diena - Vasario 16-ąja. Kita vertus, po trejų metų, 2007-aisiais, greta naujojo Vilniaus savivaldybės pastato duris atvers Modernaus meno muziejus, kitaip tariant, Nacionalinė XX a. dailės galerija, todėl šis projektas - pirmas žingsnis siekiant parodyti šiuolaikinės dailės būklę, atskleisti nūdienos Lietuvos meno panoramą.
Per pusę metų išsikristalizavo projekto idėja, kurią nulėmė ir objektyvios techninės sąlygos - ne visos naujojo pastato patalpos tiko meno kūrinių ekspozicijai, ir gana trumpas pasirengimo laikas - konkursas buvo paskelbtas tik prieš 2003-iųjų Kalėdas. Buvo atsisakyta ketinimo kviesti svečių iš kitų šalių, iš susigiminiavusių su Vilniumi miestų ir pan. Tačiau net ir sumažinus projekto apimtį jame dalyvavo 26 meno galerijos iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Palangos bei Vilniaus dailės akademija. Šiuo metu Lietuvoje yra per 50 aktyviai dirbančių meno galerijų, kurios jau sutelkė savo autorių ratą. Tačiau, turint omenyje, kad daugelis galerijų keičiasi parodomis, rengia bendrus projektus, kviečia bendradarbiauti įvairius menininkus, galima drąsiai teigti, jog projektas „Didžiausia galerija naujojoje savivaldybėje" gana objektyviai atskleidė šiuolaikinę Lietuvos dailės įvairovę. Ši projekto dalis užėmė 2-5 naujojo savivaldybės pastato aukštus (4245 kv. m), buvo eksponuota 1617 kūrinių, dalyvavo 306 autoriai (ekspozicijos autorė Marytė Gurevičienė).
Tai buvo didžiausia ir gausiausia projekto dalis. Ją lydėjo dvi kuruojamos parodos. Pirmo aukšto erdvioje fojė, sąlygiškai pavadintoje „atriumu", buvo įsikūrusi Ramintos Jurėnaitės sudaryta ekspozicija „Į šių dienų tapybos pozicijas iš Vilniaus kūrėjų dirbtuvių". Pasak kuratorės, ji siekė naujosios architektūros ir ne mažiau šiuolaikiškos tapybos dialogo. Autorius kuratorė rinkosi pati. Žinant, jog ši dailėtyrininkė kuruoja parodas ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, skaito paskaitas apie šiuolaikinę Vakarų dailę ne tik Vilniaus dailės akademijoje, bet ir Kinijoje, buvo įdomu, ką ji laiko „šiuolaikiška tapyba". R. Jurėnaitės surinktoje kolekcijoje - Dalios Kasčiūnaitės, Vilmanto Marcinkevičiaus, Rūtos Katiliūtės, Eglės Gineitytės, Vyganto Paukštės, Martino Jankaus, Patricijos Jurkšaitytės, Ričardo Nemeikšio, Kazimiero Žoromskio, Gintaro Palemono Janonio darbai. Akcentuodama dailės ir architektūros dialogo svarbą kuratorė pasirinko dešimt dailininkų, kuriuos vienija erdvės, plokštumos ir spalvos tyrinėjimai. Minėtų autorių strategijos nusakytų pozicijų atžvilgiu - skirtingos, tačiau juos vienija moderniosios tapybos tradicija bei gebėjimas „užvaldyti" dideles erdves sukuriant jose ypatingą, magišką lauką. Tokia buvo R. Jurėnaitės vizija. Kaip pavyko ją įgyvendinti? Regis, pavyko, nes minėtų autorių darbai gana organiškai įsiliejo į komplikuotą naujojo savivaldybės pastato architektūrą, o jo šeimininkai užsiminė, jog norėtų, kad „atriume" nuolat būtų eksponuojami meno kūriniai. Iš šio projekto savivaldybėje visam laikui liko tik Sauliaus Vaitiekūno objektas „Chronus", kuris anksčiau labai sėkmingai buvo rodomas Šv. Kotrynos bažnyčioje. Papildytas postamentu, jis kaip savarankiška projekto dalis įsikūrė fojė ir tapo nuolatiniu pastato atributu, prie kurio miesto valdžia planuoja rengti įvairius ritualus.
Plačiau norėčiau aptarti galerijų ekspoziciją, kuri buvo įsikūrusi 2-5 aukšto erdvėse. Mildos Žvirblytės meninė akcija „Platforma: aukštas Nr. 0", užėmusi naujojo savivaldybės pastato garažą, mano galva, nepavyko. Ambicingas jaunos kuratorės sumanymas išsiaiškinti, kas yra menininko automobilis, liko tarsi be atsako, nors rengiant projektą teikė daug vilčių, kad akcija bus įdomi. Tačiau realybė yra tokia, kokia yra. Vos kelios transporto priemonės varganai atrodė šaltame ir vėjų perpučiamame garaže, gūdžiai kaukšėjo vienišas plaktukas - Dmitrijus Rytčikas ir Antonas Šepetko savo automobilį patikėjo sunaikinti žiūrovams. Todėl Viliaus Vanago, Julijos Čistiakovos ir Agilės Mažonaitės „parkuotas" kilimas, ko gero, nuteikė smagiausiai. Šiuolaikiniame mieste, kur automobiliui jau nebėra vietos nei gatvėje, nei stovėjimo aikštelėse, geriausia susisiekimo priemonė - skraidantis kilimas.
Neįspūdinga buvo ir Andriaus Surgailio senų kamerinio formato fotografijų „Vilnius nuo stogo (1972-1986)" ekspozicija 20-ame aukšte. Ji čia tarsi „pasimetė", nes „gyvi" panoraminiai vaizdai buvo kur kas patrauklesni, o lankytojai, užplūdę pastatą, į viršutinį aukštą veržėsi ne tiek fotografijų žiūrėti, kiek aplankyti mero kabinetą, kuriame vargu bau kada nors dar teks būti.
Taigi dar kartą grįžkime prie galerijų ekspozicijos, nes šią projekto dalį maga palyginti su paroda „Lietuvos dailė’97. Galerijos pristato", vykusia Šiuolaikinio meno centre. Pirmiausia noriu pabrėžti, kad lyginsiu ne parodų pobūdį - jis nelyginamas, nes pirmuoju atveju tai buvo kasmetinė rudenį rengiama apžvalginė paroda, kuriai ieškota naujesnės formos - Lietuvos meną norėta parodyti instituciniu aspektu, o antruoju atveju - konkrečios valstybinės institucijos inicijuotas projektas, kuriuo siekta visuomenei pristatyti naują savivaldybės pastatą ir pasitelkus į pagalbą meną sudominti visuomenę jį aplankyti. Taigi projektas „Didžiausia galerija naujojoje savivaldybėje" balansavo tarp meno apžvalgos ir meno mugės - kiekviena iš 26 projekte dalyvavusių galerijų, gavusi savo plotą, siekė kuo įdomiau prisistatyti.
O kaipgi pakito Lietuvos meno galerijų padėtis per septynerius metus? Rašydama apie parodą „Lietuvos dailė’97. Galerijos pristato" („Dailė’97") straipsnį pavadinau „Dailės apžvalga, arba Meno rinkos tyrimai" (galerijų ir meno rinkos klausimams žurnalas „Dailė" dėmesį skyrė ne kartą - žr. „Dailė’2000/2", „Dailė’2002/1"). Itališkos kilmės žodis galerija (dailės) reiškia meno kūrinių rinkinį. Dabartinis galerijos, kaip meno kūrinių kolekcijos saugojimo ir viešo jos demonstravimo vietos, suvokimas susiformavo XIX a. Galerija galima pavadinti ir muziejų, ir parodų salę, ir meno saloną. Galerija, kaip tarpininkas tarp menininko ir visuomenės, atlieka reprezentacinę, pažintinę, edukacinę funkcijas. Šiandien Lietuvoje veikia žinybinės (pvz., savivaldybių, kūrybinių sąjungų) ir privačios galerijos. Pastarosios ėmė kurtis prieš gerą dešimtmetį, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir pradėjus formuotis rinkos santykiams. Įdomu paanalizuoti, kaip per septynerius metus pakito galerijų statusas, kokios galerijos nustojo gyvuoti, kokios atsirado naujos, kas įsiveržė į avangardą, rengdamas konceptualias parodas, kas tapo meno salonu.
Iš privačių galerijų stabiliausiai, ko gero, laikosi „Vartai". Tiesa, galerija žengė rimtą žingsnį konceptualių ir kuruojamų parodų link, ėmė dalyvauti tarptautinėse parodose ir meno mugėse. Naujojoje savivaldybėje „Vartai" pristatė ne rinktinę savo autorių kolekciją, o Eimunto Ludavičiaus projektą „Šuolis. Pagunda" (fotografijos Raivydo Rukštelės ir E. Ludavičiaus). Projektą lydėjo muzikinis performansas, surengtas vasario 21 d. (choreografija Jūratės Širvytės ir Vilniaus „Camargo" grupės, muzikinės dalies vadovas Darius Stabinskas). Per septynerius metus lyderio pozicijos neteko „Kauno langas". 1997-aisiais galerija galėjo pasigirti rimtu įdirbiu žengiant į Europos meno muges ir rinktinių Lietuvos menininkų žiedu. Šiandien „Kauno langas" turi nedideles patalpas M. Valančiaus gatvėje, rengia daugiausia juvelyrikos dirbinių parodas-pardavimus. Vis dėlto projekte „Didžiausia galerija naujojoje savivaldybėje" galerija pasirodė tikrai puikiai - ekspoziciją pavadino „Malonumų sodas" ir parodė joje tapybos „grandžių" Dalios Kasčiūnaitės, Laimos Drazdauskaitės, Audronės Petrašiūnaitės kūrinius bei įspūdingą Loretos Švaikauskienės ir Laimutės Oržekauskienės tekstilę.
Nors Mariaus Šalkausko galerija „O 11" jau kurį laiką neatveria durų Odminių gatvėje, tačiau savivaldybėje irgi sublizgėjo. Kuratoriai Marius Šukliauskas ir Linas Katinas eksponavo Leono Katino drobę ir rodė trumpą režisieriaus Gintaro Šepučio videofilmą apie dailininką. Iš naujų privačių galerijų lyderio pozicijas, be abejo, užima galerija „Dalia". Ji pradėjo veiklą tik 2003-iųjų balandį, tačiau startavo taip veržliai ir užtikrintai, jog galerija patikėjo tokie rimti menininkai kaip Jūratė Mykolaitytė, Dalia Matulaitė, Mikalojus Povilas Vilutis, Klaudijus Petrulis (galerijos kuratorė Vaida Ščiglienė). Savivaldybėje „Dalios" galerija pristatė J. Mykolaitytės ir K. Petrulio tapybą, o skulptorei D. Matulaitei „laimingai" atiteko puiki stiklinė erdvė pirmame aukšte.
Įdomias ekspozicijas pateikė du privatūs skulptūros centrai - Vilniaus Jeruzalės meno centras. Vlado Vildžiūno galerija ir Skulptoriaus S. Šarapovo centras. Pirmasis suformavo itin estetišką mažosios skulptūrinės plastikos ekspoziciją, kurioje visuomenei pristatė tai, kas šiandien Lietuvos skulptūroje geriausia - Vlado Vildžiūno, Ksenijos Jaroševaitės, Vlado Urbanavičiaus, Mindaugo Navako, Rimanto Sakalausko, Kunoto Vildžiūno darbus bei Teodoro Kazimiero Valaičio palikimą. Antrasis centras sukurtas propaguoti Stepono Šarapovo (1936-1981) kūrybą.
Apskritai džiugu, kad šiame projekte galerijos ir centrai ėjo netradiciniu keliu - net ir nedidelėse erdvėse rengė konceptualias ekspozicijas: meno ir kultūros centras „Stiklo karoliukai" savąjį projektą pavadino „Raudonai" ir „Juodai-baltai"; Naujosios muzikos komunikacijos centras - „LT - identity"; Lietuvos dailininkų sąjungos galerijos parengė projektą „Dailininkai - Nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatai"; Klaipėdos galerija - projektą „www.madona.st"; „Kauno langas" - minėtą „Malonumų sodą"; „Vartai" - projektą „Šuolis. Pagunda".
Lietuvos dailininkų sąjunga, turinti septynias galerijas Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose, šį kartą pasitelkusi sostinės galerijas „Arką", Šv. Jono gatvės galeriją ir galeriją „Kairė-Dešinė" parengė jungtinę ekspoziciją „Dailininkai - Nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatai". Nacionalinė kultūros ir meno premija - tai pats aukščiausias apdovanojimas, kuriuo valstybė įvertina savo šalies menininkus. 1990-2003 m. šiomis premijomis apdovanoti 28 Lietuvos dailininkai: Šarūnas Sauka, Algirdas Steponavičius, Zita Žemaitytė (1990); Ričardas Povilas Vaitekūnas, Gediminas Karalius (1991); Valentinas Antanavičius (1992); Vytautas Kašuba (1993); Regimantas Midvikis, Antanas Kmieliauskas, Algirdas Dovydėnas, Arūnas Sakalauskas (1994); Algirdas Petrulis, Vytautas Šerys (1995); Stanislovas Kuzma, Vytautas Valius (1996); Petras Repšys (1997); Aldona Šaltenienė, Feliksas Jakubauskas (1998); Augustinas Savickas, Linas Leonas Katinas, Mindaugas Navakas (1999); Antanas Eugenijus Cukermanas, Adomas Jacovskis, Dalia Kasčiūnaitė (2000); Leonas Strioga (2001); Robertas Antinis, Arvydas Stanislovas Každailis (2002); Algimantas Jonas Kuras (2003). Iš tiesų įspūdingas būrys dailininkų, tačiau jų kūryba nėra sutelkta ir reprezentuojama vienoje vietoje, nes iki šiol nėra ir Nacionalinės XX a. dailės galerijos. Taigi su šių iškilių menininkų kūriniais negali susipažinti nei Lietuvos visuomenė, nei Lietuvos svečiai. Ne daugelis ir žino, kokie dailininkai yra Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai. Todėl atrodė prasminga, kad Lietuvos Nepriklausomybės dienos proga naujajame Vilniaus savivaldybės pastate pirmą kartą bus parodyta Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų kūrinių kolekcija. Gaila, kad į šią kolekciją nepavyko surinkti visų laureatų darbų, tačiau šiame projekte ji pasiteisino, nes nekonkuravo su kitų galerijų rinkiniais.
Tradiciniu apžvalgos keliu nuėjo Vilniaus rotušė, galerija „Rotunda", Stasio Juškaus galerija „Vilnius ir dailė", galerija „Kairė-Dešinė", Lietuvos fotomenininkų sąjungos „Prospekto" galerija, „Rūtos" galerija. Todėl, nepaisant reiklaus Lietuvos meno galerijų asociacijos (prezidentė Diana Stomienė) koordinavimo, neišvengta keleto autorių pasikartojimo dviejose-trijose ekspozicijose (pvz., Gintaro Palemono Janonio kūrinius eksponavo ir R. Jurėnaitė, ir Vilniaus rotušė; Dalios Kasčiūnaitės - R. Jurėnaitė ir „Kauno langas"; Lidos Dubauskienės - „Kairė-Dešinė" ir „Rotunda"; Rimo Zigmo Bičiūno - Vilniaus rotušė, „Vilnius ir dailė" ir „Rotunda"; Elvyros Katalinos Kriaučiūnaitės - „Kairė-Dešinė" ir „Meno niša"; Gražinos Vitaraitės, Leonardo Tuleikio - Vilniaus rotušė ir „Vilnius ir dailė"; Jono Daniliausko - Vilniaus rotušė ir „Rotunda").
Tarp žinybinių galerijų rimtą paraišką daro galerija „Meno niša", jau antrus metus dirbanti pagal Vilniaus savivaldybės dailiųjų amatų programą. Nors galerija specializuojasi eksponuoti juvelyriką, projekte pristatė ir Nomedos Saukienės tapybą bei Elvyros Katalinos Kriaučiūnaitės grafiką. Iš žinybinių galerijų, be abejo, išsiskyrė A. Mončio namų-muziejaus galerijos, priklausančios Palangos savivaldybei, ekspozicija. Kuratorius Darius Gerasimavičius labai taikliai vienoje nedidelėje erdvėje „apgyvendino" labai skirtingus autorius - Jurgitą Remeikytę (ciklas „Besilaikančios"), Gintautą Trimaką („Venecijos tyla"), Modestą Ežerskį (spalvotos kalnų nuotraukos), Remigijų Treigį (nuotraukos „Namas prie kanalo", „Stotis"). A. Mončio namų-muziejaus galerija buvo įkurta 1998 m. ir prieš septynerius metus Lietuvos galerijų parodoje dar nedalyvavo. Šiandien tai vienas įdomiausiai dirbančių meno židinių, kuriame užtenka vietos ir Antano Mončio palikimui, ir naujoms idėjoms (galerijos direktorė Loreta Turauskaitė). Galerija „Meno parkas" (vadovas Arvydas Žalpys), buvusi LDS Kauno galerija, - viena rimčiausių ne tik Kaune, bet ir Lietuvoje, aktyviai palaikanti ryšius su Vakarų Europos menininkais. Todėl ir projekte „Didžiausia galerija naujojoje savivaldybėje" „Meno parkas" pristatė ne tik lietuvių, bet ir vokiečių, prancūzų, norvegų, švedų, estų dailininkų kūrinius. Beje, ši galerija dirba pagal visus viešųjų ryšių reikalavimus - leidžia katalogėlius, turi informacinę bazę, randa rėmėjų ir pan.
Taigi nepraėjo nė dešimtmetis nuo parodos „Lietuvos dailė’97. Galerijos pristato", o Lietuvos galerijų žemėlapis gerokai pasikeitė - nebėra kažkada puikiai dirbusio „Lango" Vilniuje, nežinia, kaip laikosi tokios galerijos kaip „Skliautai", „Lietuvos aidas", tačiau įsikūrė daugybė naujų - „Rojaus kalnas", „Stiklo karoliukai", „Dalia", „Meno niša", Užupio galerija, TaDo galerija etc. Reorganizuotos ir LDS galerijos Vilniuje - Arkos dailės galerija ir Šv. Jono gatvės galerija (buvusi Medalių galerija) vykdo tik parodų politiką, o buvusi Taikomosios dailės galerija, 1993 m. įkurta kaip specializuotas Vilniaus taikomosios dailės skyriaus parodų centras, sujungta su Dailės salonu, užsiima meno komercija - čia realizuojami LDS narių darbai.
Per savaitę naująjį Vilniaus savivaldybės pastatą aplankė 150 tūkstančių žmonių. Eilės prie liftų, kurie kėlė į mero kabinetą, buvo kaip į Ermitažą. Atidarymo dieną srautai sušilusių lankytojų (pastato kondicionavimas nėra tobulas) nardė iš galerijos į galeriją, strigo laiptinėse ir prie liftų. Apibendrinant derėtų pripažinti, kad sumanymas rodyti meną netradicinėje erdvėje pasiteisino - tiek lankytojų nesulaukia nė viena paroda. Kita vertus, tradicinėse galerijų erdvėse renkasi koncentruotas žiūrovų kontingentas - patys menininkai, jų draugai, keliolika menu besidominčių inteligentų ir nuolatinė atidarymų „palaikymo komanda". Didžiausioje galerijoje naujojoje savivaldybėje publika buvo labai įvairi. Paskutinę parodos dieną, vėlų vakarą, kai apsauga jau grąžino pastato savininkams raktus, viena pavėlavusi lankytoja barė rengėjus ir tiesiog raudojo, kad nebespėjo aplankyti parodos. Teks rengti dar vieną, bet jau kitame pastate.
____________________
* Vytas Karsokas, Arvydas Šaltenis, Edmundas Žalpys, Violeta Kolonaitienė, Alma Plerpaitė, Rūta Dirsienė, Diana Stomienė, Danutė Zovienė, Raminta Jurėnaitė, Nida Rutkienė, Elona Lubytė

TO CONTENTS
BACK