dailė 2004/1
Į TURINĮ
ATGAL

Leonardas Tuleikis. Neramus pokalbis. 1998, drobė, aliejus, 105x120

Leonardas Tuleikis. Vienas. 1997, kartonas, aliejus, 50x40

Leonardas Tuleikis. Dviese vakare. 2004, kartonas, aliejus, 111x122


„Esu arti figūrinio meno“

Tapytojų Aloyzo Stasiulevičiaus ir Leonardo Tuleikio pokalbis atidarius Leonardo Tuleikio personalinę tapybos parodą Lietuvos dailės muziejaus Radvilų rūmuose (2004 03 25–05 31)

Aloyzas Stasiulevičius: Molėta Žemaičių žemė išaugino daug dailininkų. Visa Adomo Galdiko kūryba paženklinta šio krašto peizažo ritmais. Viktoras Vizgirda ir Antanas Gudaitis 1939 m. Beržore nutapė labai įspūdingų drobių. Pauliaus Augustinavičiaus, Telesforo Valiaus prieškarinė kūryba - tai vis žemaitiški motyvai. Liudas Truikys, Kazys Varnelis, Vytautas Ignas, Antanas Mončys, iš dabartinių - Vytautas Valius, Tu pats - vis iš Žemaitijos. Nedideliame žemės lopinėlyje išaugo daug stiprių asmenybių ir ryškių menininkų. Kuo tai paaiškintum?
Leonardas Tuleikis: Sunku man paaiškinti. Paminėjai eilę iškilių asmenybių, puikių dailininkų. Visi jie įnešė didelį indėlį į Lietuvos dailę. Gerbiu juos. Saviti, gilūs menininkai. Ar tai turi ryšį su Žemaičių žeme? Manau, kad taip. Gal sunkiau aiškiai nurodyti, įvardinti. Žemaitija - nuostabaus grožio kraštas. Kai šie menininkai gyveno, - o ir aš, jaunesnis, dar prisimenu - tai buvo kryžių, koplytėlių, lietuviškų dainų ir legendų kraštas. Tylios naktys, rytmečių „kiškių pirtys", kalvas rausvinantys vakarai su skausmingu varpų skambėjimu, šventu giedojimu, Užgavėnių triukšmingu karnavalu. Toks liūdnas vidinis ilgesys, nerimas, pamaldus susikaupimas, taip vaizdus Žemaitijos rūpintojėliuose, pietose, angeluose ir kryžiuose. Galvoju, gal tai ir bus ta vidinė dvasia, nusiteikimas, paskata išsisakyti, pratęsti savo buvimą audinių raštuose, melodijose, paveikslų drobėse ar raižiniuose. Vieni jų - pažinę platesnį meninės kūrybos pasaulį, kiti - vien prigimtinių vietų veikiami.
A. S.: Savo parodos kataloge rašai, kad svarbiausias mokytojas ir autoritetas Tavo gyvenime buvo Antanas Gudaitis. Esi jo meninių tradicijų tęsėjas. Turėjai galimybę mokytis Italijoje, matei Renesanso meno kūrinius, pažinai modernistinį, avangardinį, postmodernistinį meną, tačiau nesusidomėjai eksperimentine raiška. Likai ištikimas lietuviškai tapybos mokyklai. Tavo kūryboje galima įžvelgti liaudies tradicijų tęstinumą, arsininkų ieškojimų atšvaitus ir, žinoma, gerą ekspresionistinės dailės pažinimą. Dažnai mūsų menininkų darbuose matome skolinių. Vieni tapo pagal Chagallą ar Picasso, kiti seka Klimtu. Ką darai, kad išliktum Leonardu Tuleikiu - užrakini duris, išjungi televizorių, nelankai parodų, nežiūri meno žurnalų, neskaitai laikraščių ar gal tiesiog sugebi izoliuoti savo vidinį „aš"? Atsiriboji nuo pasaulio triukšmo, informacijos srauto?
L. T.: Tikrai, profesorius Gudaitis - mano mokytojas. Net ne institute, o kai jį baigiau. Gal net visą laiką, kol profesorius buvo tarp mūsų. Tik pabaigus mokslus prasidėjo kelias į kūrybą. Po to, kai įvaldžiau profesiją ir amatą. Gudaičio pastabos, samprotavimai, įžvalgos turėjo man didžiulės reikšmės. Prisimenu daug jo pastebėjimų, kurie tik laikui bėgant ryškėja ir atsiskleidžia. Teko matyti didžiųjų kūrėjų meną būnant Italijoje, lankantis kituose garsiuose Europos muziejuose. Mačiau stebuklingų dalykų: Tiziano, El Greco, Velaƒzquezo, Botticelli, Courbet, Cézanne’o, van Gogho, Rouault, Braque’o, Bonnard’o, Dubuffet ir daugelio daugelio kitų kūrinius. Ištisas šimtmečių pasaulis. O ankstyvasis Renesansas, Egipto skulptūros, gotikos vitražai. Tiek nuostabaus meno! Kai su tuo susiduriu, pajuntu, kokios menkos mano pastangos. Džiaugiuosi, kad matau, suvokiu jų didybę.
Mąstydamas apie visa tai suprantu, jog svarbu skirti išorinius, praeinančius dalykus nuo tikrai brandžių, vertingų. Vertybės nenyksta. Galima jų nesuvokti, neįžiūrėti, neatpažinti. Dirbant būtina jų siekti. Mados, efektai, bruzdesys - trumpalaikiai dalykai, greitai keičiantys vieni kitus. Rėkauja, stumdosi ir išnyksta... Norisi kažko tikresnio, gilesnio, pastovesnio, ne iš žurnalų, ne nužiūrėto. Vienas kritikas apie Bonnard’ą pasakė: „Bonnard’as praeinančius dalykus paverčia amžinais". Arba van Goghas apie mums mažai žinomo Monticelli paveikslą: „... jame yra labai vertingų dalykų". Mačiau aš tą Monticelli natiurmortą. Kabojo šalia van Gogho ir neatrodė prastesnis. Dirbant, tapant svarbu įsiklausyti į save, iš savęs pasemti tų vertingų dalykų. Nepasisekus vėl grįžti, perdaryti, pertapyti, kritiškai save vertinant. Kad atsirastų aukštesnio lygmens ženklai.
Šiandien ir didžiųjų kūryboje randu svarbesnių, gilesnių įžvalgų negu prieš 20-30 metų. Platėja, gilėja požiūris. Dailininko darbas - iš nežinomų ir tolimų šaltinių ateinantys dalykai. Kad susikristalizuotų, įgautų raiškų pavidalą, turėtų poveikį - nėra lengva, paprasta padaryti, neužtenka eksperimento. Kuo daugiau žinai, suvoki, plačiau aprėpi, tuo sunkiau. Nenori bėgti kažkieno pramintu takeliu. Reikia tiesti savo kelią, pačiam prasiskinti nežinios brūzgynus, nebijant susibraižyti, susižeisti, nevengiant prakaito. O naujausi dalykai, naujos formos mane veikia kaip ir kita meninė kūryba - plečia akiratį, turtina kūrybinį bagažą.
A. S.: Neseniai įvykusi didelė meno paroda naujajame savivaldybės pastate atskleidė dabartinę Lietuvos dailės situaciją, buvo įdomi savo stilistine įvairove. Brandžių, meniškų kūrinių joje nebuvo daug, vyravo eklektiška kūryba arba abstrakti komercinė dailė. Abstrakcionizmas XX a. pradžioje buvo svarbus meno reiškinys, išlaisvinęs menininkų fantaziją, praplėtęs technines tapybos meno galimybes, tačiau XX a. pabaigoje ir naujajame amžiuje jis išsikvėpė, abstrakcionizmo standartai keliauja iš drobės į drobę.
Lietuvoje jau kelios nacionalinės premijos paskirtos abstrakčių paveikslų kūrėjams, abstrakčioji dailė tapo oficialiu valstybės remiamu menu. Tačiau pasaulio meninė panorama daug įvairesnė ir turtingesnė. Praėjusiais metais Pekine įvykusi pasaulinė bienalė „Individualybė ir tradicija" ypač akcentavo tradicijų ir menininko individualybės svarbą. Į plastinį meną grįžta siužetas, visuomeninės temos, tai plačiai išnaudoja ir postmodernistinės krypties menininkai.
Tavo parodoje eksponuota per šimtą darbų. Kaip rašai kataloge, tai penkiolikos metų darbo vaisiai. Daugelyje Tavo drobių siužetas yra svarbus. Ką galvoji apie figūrinę dailę šiandieniniame Lietuvos ir pasaulio mene?
L. T.: Mačiau tą parodą naujajame savivaldybės pastate ir pritariu tam, ką čia pasakei. Gausu pas mus dabar tokių „jomarkinių" renginių. Daug organizatorių, rengiančių „projektus", skiriamos lėšos, reklamuojama. Gausu televizijos programose, spaudoje. Daugiau pramogų! Pramogų! Ne kultūros. Pramoginiai koncertai, gatvių vaidintojai. Toks, matyt, mūsų laikas. Nežiūriu į tai rimtai, tai praeinantys dalykai.
Kūryboje nelabai mane domina „-izmai". Man vertinga, kai kūrinys gilus, įdomus. Išraiškingas, turtingas dvasia, nesvarbu, kokiam „-izmui" priklausytų. Teko matyti daug įdomių ir realistinių, ir abstrakčių darbų. Pompidou centre Paryžiuje mačiau kelis nedidelio formato vietnamiečio ar korėjiečio abstrakčius darbus. Negalėjau atsigrožėti tuo neapsakomai turtingu dvasios pasauliu, jautrumu, menine tobulybe. Nematytas, savitas, individualus pasaulis! O Botticelli „Pavasaris"! Gamtininkai priskaičiavo apie du šimtus gėlių rūšių, pavaizduotų paveiksle, kurios pavasarį pražysta Florencijos apylinkėse. Bet su kokiu dvasios virpesiu tapytas šis realizmas. Nuostabu, kai sukuriami tokie kūriniai!
Pas mus daug paviršutiniškumo, tuščio noro sužibėti, nustebinti. Ryžtamasi bet kam, siekiant šokiruoti. Atsiranda tuščio efekto, įžūlumo, agresijos, „mandravojimo" kūryboje ir net gyvenime. Bet kas vadinama menu, kūryba. Vaikomasi pinigų, kuriamas grynai komercinis produktas. Tenkinama paklausa. Daug tokio „meno" salonuose. Gamina jį dažnai nepasiruošę kūrybos pakeleiviai. Panašūs ir jų „kuratoriai". Galvojama, kad menas - tokia sritis, apie kurią visi išmano. Ypač tie pinigingieji.
Savo kūryboje esu arti figūrinio meno. Mano mintys, mano rūpesčiai - apie žmogų. Apie tuos, kurių jau nėra, pradingusius laike, ir apie šalia esančius. Apie gyvenimus, žmogaus laikiną buvimą šiame pasaulyje. Apie neramią dvasios būseną, ilgesį ir skausmą, lydintį žmogų ir pasibaigiantį su juo pačiu. Bandau tai pasakyti taip, kaip sugebu, kaip jaučiu. Tad siužetiškumas nėra toks aiškus, tiesioginis. Jis ateina ne iš aplinkos, tikrovės, gyvenimo „vyksmo", o iš vidaus, iš kažkokių giliau susiklosčiusių dalykų.
A. S.: Visada buvai visuomeniškas, domėjaisi, kas vyksta meniniame gyvenime. Nebijojai viešai tarti drąsų žodį tiek sovietų valdžios metais, tiek dabar. Esame kartu organizavę Antano Gudaičio gynimą, kai jis buvo pašalintas iš Parodinio komiteto, kartu gynėme tapybos trienales nuo tarybinių funkcionierių, rašėme straipsnius apie dabartinę parodų politiką ŠMC. Kai kurie menininkai vengia atvirai ginti savo vertybes ir taip konfliktuoti su valdininkais. Prieš daugelį metų tapydamas istorinį paveikslą „1536 metų valstiečių sukilimas Žemaitijoje" (1957), dabar esantį Žemaičių „Alkos" muziejuje, Tave nutapiau pirmame plane su vėzdu rankoj, einantį kovoti už teisybę. Tarsi įspėjau Tavo tiesos ieškotojo prigimtį?.. Kas skatina šį negęstantį visuomeniškumą - noras pataisyti pasaulį, donkichotiškumas, pilietinė pareiga ar nenuolaidus žemaitiškas charakteris?
L. T.: Prisimenu, kaip pozavau Tavo paveikslui. Anksti rytą, vos prašvitus, dar saulei nepatekėjus. Paskutinį kartą papozavęs iš Telšių išvažiavau į Vilnių laikyti stojamųjų egzaminų į Dailės institutą. Teko rūpintis dailės gyvenimu, kūrybos „atmosfera" būnant Tapybos sekcijos pirmininku ar biuro nariu. Visada rūpėjo ir rūpi, kad būtų palankios sąlygos laisvai kūrybai. Norinčių patarti, nurodinėti, administruoti buvo, yra ir bus. Visada esti meno tvarkytojų, valdininkų. Paskirtų ir pasiskyrusių. Gerai, jeigu jie išmano, suvokia kūrybos procesus. O jeigu ne? Jeigu jie ir prisitaikėliai, karjeristai, atsitiktiniai meno pakeleiviai? Jei dar apie save per geros nuomonės? Ir rikiuoja toks meną ir dailininkus pagal savo menką, neprofesionalų supratimą. Ar ne taip daroma ŠMC? Teko girdėti keletą šios įstaigos direktoriaus pokalbių radijuje. Labai riboti, trumparegiški samprotavimai. Man kai kas sako, jog jis gerai mokąs anglų kalbą. Bet to maža! Reikia mokėti jausti, giliai suprasti meninę kalbą. Ir turime „pagal Jurgį ir kepurę". Meninis gyvenimas - ilgametis, plačiašakis ir giliaprasmis, lyg upės tekėjimas. Keičiasi tik vandenys, o tekėjimas, upė išlieka, nesikeičia, nepaisant nurodymų, kliūčių ar užtvarų. Tad norisi ir darbu, ir gyvenimu netrukdyti ir neleisti trukdyti laisvai kūrybos tėkmei.
A. S.: Tavo drobėse gausu vaikystės išgyvenimų, prisiminimų, liūdesio. Tačiau tai ne vien prisiminimų menas. Esi ir labai šiuolaikiškas menininkas. Užsidaręs savo studijos tyloje tarsi geriau girdi dabartinio pasaulio pulsą, nerimą, dramatizmą, sprogimus Niujorke, Tel Avive, Madride, Maskvoj. Tavo darbuose nėra tiesioginių tragedijos atspindžių, drama išsakoma per spalvas, plastines formas, kompozicinę struktūrą. Daug dabartinių menininkų vengia dramos ir kuria „lengvus" paveikslus. Dabar madingi dirbtinio optimizmo masinės kultūros renginiai, artimi sovietinio socrealizmo optimizmui. Prisiminkime fejerverkus virš Vilniaus. Išsisklaidžius dūmams lieka tuščia danguj ir širdy. Arba Eurovizijos rengiami dainų konkursai... Ir tik laidojant Madride terorizmo aukas visai Europai buvo grojamas nemirtingas Bacho kūrinys „Passiones".
L. T.: Kiekvienas turime savo žmogiškų interesų ratą. Jo plotis ir gelmė sąlygota daugelio komponentų. Nuo to priklauso, kokio buvimo aidai atsispindi kūryboje. Viena ateina iš praeities, iš šimtmečių gilumos, kita - iš šiandienos gyvenimo platumų. Gal taip pat ir iš tikėjimo ar kultūros pažinimo.
Keliaujame vienokiu ar kitokiu kūrybiniu keliu. Renkamės kasdien, atsistoję prie drobės ar popieriaus lakšto. Tai - individualus pasirinkimas. Vieni - siekdami įsivaizduojamo meninio idealo, kiti - visai gal ko kito. Daug šiandien paveikslų gamintojų, kuriems niekad nieko „neskauda", o idealas - didesnė sumelė. Dalis jų niekad ir netapytų, jei nekvepėtų pinigais. Tapoma pirkėjui: švelnių spalvų, šviesūs, skaidrūs, estetiški paveikslai salonui, valgomajam, virtuvei, prie židinio ir t.t. Arba žalia, mėlyna, raudona dėmė miesčioniškai erdvei. Taikomoji tapyba. Tik kur čia kūryba ir menas?
Manau, kad dar vaikystėje formavosi mano kūrybos tematika. Tai gal ne visada suvokiau. Dabar ji man ryškėja, skleidžiasi. Jos gyvastis reiškiasi įvairiais motyvais ir pavidalais. Meninis kultūros pažinimas moduliuoja tų temų vaizdinį pavidalą, turtina jų pojūčių skalę. Žemaitijos žemėje įgytos pirmosios gyvenimo pamokos reiškiasi platesnio kultūrinio įsivaizdavimo ir pajutimo vaizdiniais. Norisi į tapomą paviršių „įeiti" kaip galima giliau, įnešant daugiau turiningo išgyvenimo, suguldant daugiasluoksnę mintį, kad atsirastų kažkas gyva ir vertinga.
A. S.: Tavo paroda Lietuvos dailės muziejaus Radvilų rūmuose - tai skausmingas, neišgražintas, neišdabintas, išreikštas paprastomis žemės spalvomis ir tikras, autentiškas menas. Lyg ruginė duona ant tėvų stalo. Ačiū Tau, Leonardai.

Į TURINĮ
ATGAL