Kultūros ir kūrėjo vaidmuo kintančioje Europoje

Pokalbyje dalyvavo finansų analitikė dr. Margarita Starkevičiūtė, Europos kultūros programų centro direktorė Elona Bajorinienė, VšĮ Europos parkas prezidentas Gintaras Karosas, menininkas Deimantas Narkevičius. Pakalbį vedė VDA UNESCO Kultūros vadybos ir kultūros politikos katedros vedėja dr. Ieva Kuizinienė.

Šio pokalbio tikslas - dar kartą aptarti pastaruoju metu plačiai nagrinėjamą temą: kaip pasikeis ir ar pasikeis Lietuvos galimybės įstojus į Europos Sąjungą. Diskusijos kontekste kalbamės apie kultūros apskritai galimybes ir pavienių kūrėjų galimybes.
Greta daugybės kultūrinių renginių, skirtų Lietuvos įstojimui į Europos Sąjungą, kuriuos galima būtų pavadinti politinėmis dekoracijomis, tiek pačioje ES, tiek į ją įsilieti besiruošiančiose šalyse vyksta nemažai rimtų diskusijų ir tyrimų, kuriais bandoma apibrėžti bei numatyti kultūros ir kūrėjo vaidmenį kintančioje aplinkoje.
Dažniausiai minimi aspektai remiasi tradiciniais kultūros, kaip europietiško identiteto puoselėtojos bei nacionalinio identiteto saugotojos, apibūdinimais, kuriuos paliksime už šio pokalbio ribų. Tačiau aptakus kultūros vaidmens apibrėžimas, vartojamas ES kultūros politikos nuostatose, „apauga" vis įvairesniais ir prieštaringesniais komentarais skirtinguose visuomenės ir specialistų sluoksniuose. Ar įmanoma išsaugoti romantišką „aukštosios" kultūros suverenumą, nepaklūstantį rinkos diktatui; kokią visuomenę kuriame ir kokį vaidmenį joje vaidins kultūra; kas nulems Europos konkurencines galimybes?
Manantys, kad šios įvairaus lygio diskusijos tėra politinės deklaracijos, klystų taip pat, kaip ir manantys, jog įžengėme į erą, kurioje kiekvienas pilietis suvokia kultūros svarbą, yra išprusęs ir sąmoningas įvairių kūrybos sričių vartotojas bei rėmėjas. Taip manau todėl, kad dabar rodomas dėmesys kultūrai turi racionalias priežastis ir yra pragmatiškais saitais susipynęs su šiandieninės, t.y. postindustrinės, visuomenės reikmėmis. Daugelis šių reikmių neturi nieko bendra su tuo, ką esame įpratę tapatinti su kultūra, jos simboline verte ir misija. Kultūra integruojama į tokias sampratas kaip gyvenimo kokybė, socialinis stabilumas, ekonomikos konkurencingumas ir pan.
Dar prieš keletą metų mažai kam žinomi terminai, pavyzdžiui, kultūrinės industrijos ar kūrybinė ekonomika, regis, tampa privaloma kiekvieno kūrybinio diskurso dalimi. Europos Parlamentas EUROSTAT’ui (Europos Bendrijos statistikos biuras) siūlo į savo programas įtraukti statistiką apie kultūrinių industrijų išsivystymą šalyje kaip tarptautinių standartų lyginimo rodiklį. Menininkai yra raginami dalyvauti „strateginiame kultūrinio sektoriaus ateities planavime", ekonomistai - prognozuoti ateitį, pasitelkus kūrybinių scenarijų galimybes. Tiesa, Lietuvoje tai kol kas daugiau privačių pokalbių bei pasvarstymų tema. Stebinti tai neturėtų. Mes daug ką suprantame kitaip. Lygios galimybės yra tiesiog vyrų ir moterų galimybės, socialinis stabilumas tapatinamas su pagalba neįgaliesiems, prie kurių priskiriami ir našlaičiai, o gyvenimo aplinkos kokybę užtikrina aplinkosauga. Kūrėjai raginami būti kūrybingi ir skatinami patys ieškoti būdų, kaip įsiterpti į taip suprantamos visuomenės poreikių srautą.
Aptariamos problematikos kontekste kultūra yra suvokiama kaip integrali visuomenės dalis, todėl pokalbyje apie kultūros perspektyvas Lietuvoje buvo pakviesti dalyvauti įvairių sričių ir skirtingais ryšiais su kultūra susiję specialistai. Įdomu būtų išgirsti jų nuomonę dviem klausimais: viena vertus, kokios Lietuvos, kaip stiprų kūrybinį potencialą turinčios šalies, perspektyvos įsitvirtinant tarptautinėje rinkoje; antra vertus, kokį poveikį ši naujai suvokta kultūros galimybė gali turėti tolesnei profesionaliosios kultūros raidai bei pavienių menininkų galimybėms.
Margarita Starkevičiūtė. Naujoji ekonomika neatsiejama nuo kultūros. Postindustrinėje visuomenėje ekonomika kuriama aukštos kultūros žmonių. Mums būdingas labai ribotas kultūros supratimas dažniausiai siejamas su vaizduojamaisiais ar scenos menais. Tuo tarpu įsiliejant į modernesnę Europos ekonominę erdvę, šalies kūrybinį potencialą derėtų apibrėžti plačiąja prasme. Beje, dažniausiai šis kūrybos ir ekonomikos supriešinimas juntamas iš kultūros atstovų pusės.
Ieva Kuizinienė. Tačiau kaip Jūs pati pastebite savo studijoje „Kūrybinių ekonominių veiklų indėlio į Lietuvos ekonomiką įvertinimas", ilgalaikio ekonomikos augimo prielaidos neatsiranda savaime, t.y. tam, kad kūrybinė potencija įgautų svarią įtaką šalies socialinei ar ekonominei raidai, reikalinga valstybinė strategija. Man atrodo, kad didžioji dalis iniciatyvų, kurias galima sieti su kūrybinėmis industrijomis, Lietuvoje iki šiol plėtojasi spontaniškai ir randasi pavienių asmenų iniciatyva.
Margarita Starkevičiūtė. Šiuolaikinis verslas - tai visų pirma verslas, kuris jaučia socialinę atsakomybę už visuomenės raidą. Todėl modernioji ekonomika glaudžiai siejasi su socialinės atsakomybės projektais, kurių kontekste kultūra taip pat remiama. Čia reikėtų pastebėti, kad, skirtingai nei Lietuvoje, šis rėmimas pagrįstas verslininkų asmeninėmis lėšomis, jų pagrindu įsteigtais rėmimo fondais ir noru be jokių savanaudiškų tikslų padėti puoselėti subalansuotą šalies, pasaulio plėtrą, o ne mokesčių lengvatomis ir barteriniais mainais.
Ieva Kuizinienė. Kai kalbame apie ekonomiką, terminas socialinės partnerystės projektai skamba patraukliai. Tačiau kultūros erdvėje šios tendencijos pradeda įgyti kiek bauginantį pagreitį. Ar neatsitiks taip, kad įvairios „pridėtinės" kultūros poveikio sritys pradės stelbti fundamentalias kultūrines vertybes, o kūrybos terminą išstums kūrybinės industrijos?
Margarita Starkevičiūtė. Tokio pavojaus nėra ir negali būti. Dabar tai naujovė. Ateityje viskas ateis į savo vėžes, taps įprasta ir užims savo vietą.
Ieva Kuizinienė. Kadangi diskutuojame apie stiprėjančias kultūros sąsajas su kitomis sritimis bei šių tendencijų įtaką profesionaliajai kūrybai, norėčiau paklausti Elonos Bajorinienės, jau ne vienerius metus dirbančios su Europos Sąjungos programomis, kokios perspektyvos regimos šioje srityje. Juo labiau kad ir dabar nemažai kultūros projektus rengiančių institucijų tarptautinius projektus grindžia finansavimo iš Europos galimybėmis.
Elona Bajorinienė. Nereikia dėti pernelyg didelių vilčių į Europos Sąjungos kultūros programas, jei kas nors vis dar mano, kad jos pajėgios radikaliai pakeisti ar paveikti kultūros situaciją Lietuvoje ar kurioje nors kitoje ES šalyje. ES atvirai deklaruoja, kad kultūra - ne jos kompetencijos sritis, kultūros programoms skiriamas biudžetas sudaro juokingai mažą dalį - vos 0,1% viso ES biudžeto. Vis dėlto manau, kad permainų bus - ir visų pirma jos turėtų apimti kultūros gyvenimo (savi)organizavimo sritis - keistis vers labai sparčiai kintanti išorinė aplinka. Kultūra neturi galimybių užsidaryti savo konklavoje - ekonominiai, socialiniai, juridiniai procesai neišvengiamai ją veikia. Gal tai ir kelia įspūdį, kad sustiprės kultūros „pridėtinės vertės" - jos socialinis vaidmuo, ryšiai su ekonomika. Šiuo metu diskutuojama apie naujos kartos kultūros programą, kuri po 2006 m. turėtų pakeisti dabartinę „Kultūra 2000". Naujosios programos tikslai aiškiai siejami su pilietinės visuomenės Europoje ugdymu. Aš čia tikrai neįžvelgiu nieko pavojinga, priešingai - manau, kad daugiausia iš mokesčių mokėtojų pinigų gyvenanti kultūra turi turėti glaudesnių ryšių su žmonėmis, kurie ją išlaiko. Kitas dalykas, kad tie ryšiai nėra vienareikšmiai, nesusiveda vien į „tarnystę masėms".
Ieva Kuizinienė. Deimantai, esi vienas sėkmingiausiai tarptautinėje arenoje dirbančių menininkų. Kaip vertintum šioje diskusijoje aptariamas kultūros raidos tendencijas?
Deimantas Narkevičius. Stojimo į Europos Sąjungą nesieju su naujomis perspektyvomis. Žvelgiant iš nepriklausomo menininko pozicijų, man socialiniai ar ekonominiai kultūros įsipareigojimai nesuprantami. Manau, kad priklausau ir noriu priklausyti tarptautinei meno scenai, kuri seniai nėra nei Rytų, nei Vakarų ir kurioje galioja savos vidaus taisyklės. Jokie politiniai sprendimai joms neturi tiesioginės įtakos.
Gintaras Karosas. Man patiko Ievos mintis apie individualias iniciatyvas ir jų spontaniškumą. Tai iš tiesų tinka apibūdinti situacijai Lietuvoje. Europos parkas egzistuoja jau 13 metų. Tiesą sakant, pradžia buvo lengvesnė ir viltingesnė. Dabar esu nusiteikęs pesimistiškiau. Nors pritraukiame daugybę lankytojų, keliasdešimt užsienio informacijos priemonių atstovų kasmet rengia reportažus apie mūsų veiklą, metai iš metų mokame mokesčius ir tuo, manau, esame naudingi valstybei, tačiau iš valstybės nesusilaukiame nei dėmesio, nei paramos. Sakyčiau, ši tendencija tik stiprėja. Pavyzdžiui, 2001-aisiais iš valstybės gavome 60 tūkstančių litų mūsų projektams vykdyti, o šiais metais - tik dešimt.
Ieva Kuizinienė. Gintarai, žinau, kad šiais metais kaip partneriai dalyvaujate keliuose „Kultūra 2000" projektuose. Kodėl neteikėte paraiškos kaip projekto organizatoriai?
Gintaras Karosas. Mes neturime galimybių užsitikrinti projekto sąlygose nurodytą būtiną finansinį indėlį.
Ieva Kuizinienė. Deimantai, per ankstesnius mūsų pokalbius, vykusius berods prieš ketvertą metų, minėjai, kad Tau reikalinga solidi tarptautinė galerija, kuri rodytų Tavo kūrybą ir rūpintųsi menine karjera. Tai pavyko įgyvendinti. Ir nors nemanau, kad ankstesni Tavo kūriniai buvo prastesni, tačiau tada Tavo, kaip menininko, tarptautinis pripažinimas buvo kitoks, nei yra šiandien. Ar atsivėrusios perspektyvos, didesnės galimybės keliauti, užmegzti pažintis padės ir kitiems?
Deimantas Narkevičius. Nei kontaktai, nei kelionės nesuteikia talento.
Margarita Starkevičiūtė. Tie, kurie yra priekyje, visada lieka nesuprasti. Ar tai būtų kultūra, ar ekonomika, nėra jokio skirtumo, tačiau kažkas juk turi būti priekyje, nes tai skatina atsinaujinimą.
Ieva Kuizinienė. Grįžtant arčiau pasirinktos temos norėčiau paklausti Margaritos, ar Lietuvoje atsiras specialistų, gebančių dirbti kryptingai ir kartu išnaudoti atsiveriančias galimybes. Juk kūrybinė ekonomika reikalauja darnaus įvairių sričių bendradarbiavimo. Tuo tarpu net iš ekonomistų pusės didesnio susidomėjimo kultūra nepastebima.
Elona Bajorinienė. Margarita tikriausiai yra vienintelė, kuri šiuo metu sistemingai gilinasi į šią problematiką.
Margarita Starkevičiūtė. Lietuvoje ekonomikos sankloda vis dar patriarchalinė, todėl vyrauja bendruomeninės vertybės. Vykstant ekonomikos struktūriniams pokyčiams, vis didės poreikis kūrybiškai pasinaudoti atsiveriančiomis bendros Europos vertybėmis, nes tik tai suteiks konkurencinį pranašumą. Gyvenimas privers daugiau dėmesio skirti dvasiniams dalykams, be kurių neįsivaizduojama postindustrinės, modernios ekonomikos pažanga.
Masinė gamyba keliasi į Azijos šalis, Europa bus intelektualinis ekonomikos centras.
Deimantas Narkevičius. Šiuolaikinė, kaip jūs vadinate postindustrinė, meno scena yra kiek kitokia. Ji turi stipriai išvystytą infrastruktūrą, kuri pati skatina naujumą. Menininkai nespėja pasivyti. Mes nuolat esame ankstyvojo modernizmo dramos būsenoje.
Margarita Starkevičiūtė. Taigi jūs gyvenate kaime, bet tai keičiasi.
Gintaras Karosas. Aš pavydžiu ŠMC ir panašioms institucijoms galimybių. Europos parko situacija visai kitokia. Vis dėlto mes turime ne vieną kūrinį, kuriuo galėtų didžiuotis kiekvienas pasaulio muziejus. Norėdami išlaikyti tam tikrą lygį negalime gretinti meno su židinio dekoracijomis ir stengtis pataikauti žiūrovui. Rinkos sąlygomis be valstybės paramos tai yra sunku. Net, sakyčiau, beveik neįmanoma, nes reikia atlikti nemokamai begalę darbų, kuriuos paprastai turėtų dirbti keletas žmonių.
Margarita Starkevičiūtė. Kodėl Jūs manote, kad tokia situacija susiklosčiusi tik kultūroje. Ekonomikoje kiekvienas taip pat turi pasirinkimą. Arba dirbi su taikomaisiais projektais ir uždirbi daug, arba uždirbi mažai, bet dirbi su avangardinėmis idėjomis. Tai ne menininko, tai - kūrėjo dilema, kaip ir kokių tikslų siekti.
Gintaras Karosas. Tačiau sukurti geros kokybės meno kūrinį kainuoja daug. Tai irgi pavojingas pasirinkimas.
Margarita Starkevičiūtė. Kokybės klausimą nulemia visuomenės branda. Tik visuomenė, kurios kokybės standartas aukštas, yra konkurencinga pasaulinėje rinkoje.
Elona Bajorinienė. Gintarai, nenorėčiau sutikti su Jūsų pesimizmu. Esate įsteigęs puikų modernaus meno muziejų po atviru dangumi, jis gyvuoja ir tai yra objektyvus faktas. Ar manote, kad Jūsų veiklai stinga dėmesio, ji neįsiterpia į valstybinio finansavimo struktūrą?
Gintaras Karosas. Tikrai taip manau. O ypač apmaudu, kad būtini struktūriniai pasikeitimai tiesiogiai priklauso nuo šiuos procesus valdančių valdininkų požiūrio ar nuotaikų. Per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį vyko didelės permainos ekonomikoje, tačiau iš esmės jos nepalietė kultūros. Muziejaus, turinčio didelę lauko ekspoziciją su ten integruotais meno kūriniais, padėtis yra nepalanki ir todėl, kad sukurtas kultūrinis produktas yra konkrečioje erdvėje, jo neįmanoma eksportuoti, kaip tai gana sėkmingai daro kitos kultūrinės organizacijos, pavyzdžiui, teatrai.
Elona Bajorinienė. Formuluočiau problemą paprastai ir ji nėra susijusi tik su muziejais. Tai reiškia, kad kultūros srityje Lietuvoje struktūrinis persitvarkymas dar neįvyko. Nėra mechanizmo, kuris įteisintų naujas iniciatyvas, leistų joms plėtotis, suteiktų stabilesnį ekonominį pagrindą, jei jos įrodė, kad yra gyvybingos ir reikalingos. Tikrai nemanau, kad tokį mechanizmą sukurti lengva. Jis turėtų subręsti ne tik kūrėjų galvose (o čia yra daugybė savų, anaiptol ne kūrybinių įtampų), bet ir būti pripažintas ne kultūros teritorijoje.
Margarita Starkevičiūtė. Manau, kad per artimiausius metus padėtis pasikeis. Įvairūs pokyčiai, tarp jų ekonominiai, stipriai susiję su ūkio atvirumu. Pagal šiuos rodiklius Lietuvos ekonomika yra labai uždara. Mes net neturime gerų kelių į Vakarus.
Elona Bajorinienė. Ar toks požiūris nesuponuoja nuomonės, kad pirma turi pasikeisti ekonomika, tada pasikeis ir kultūra?
Margarita Starkevičiūtė. Tokį požiūrį pirmiausia sąlygoja Jūsų - kultūros veikėjų - sovietiniu laikotarpiu susiformavęs mentalitetas: manymas, kad už kūrybinius pasiekimus turi būti atlyginta materialiai. Kiekvienas bandymas įvesti struktūrinius pasikeitimus kultūros, lėšų skirstymo, mokesčių srityse susiduria su garbių kultūros veikėjų pasipriešinimu. Žinau jų kūrybą, tikrai vertinu jų profesionalumą, tačiau manau, kad toks požiūris yra tosios kartos tragedija.
Deimantas Narkevičius. Reikėtų ieškoti bendrų terminų. Ką Jūs vadinate atvirumu?
Margarita Starkevičiūtė. Norėčiau pateikti konkretų pavyzdį. Kodėl Vilniuje persitvarkymai vyksta kur kas greičiau nei Kaune? Didelių objektyvių skirtumų tarp šių miestų galimybių, regis, nėra. Taip yra todėl, kad Vilnius buvo ir yra atviras įvairių nacionalinių kultūrų susitikimo miestas. Tuo tarpu Kaune vyrauja vienalytis požiūris, mažai atvykstančių iš kitur, jis mažiau atviras naujoms idėjoms. Pažanga atsiranda, kai bendrauji su kitokius požiūrius reiškiančiais žmonėmis. Įsisukus į vidaus tarpusavio santykius prarandamas šviežumo jausmas. Svetimųjų aplinkoje stiprėja kūrybinės saviraiškos poreikis.
Deimantas Narkevičius. Pritarčiau šiai nuomonei. Daug šimtmečių etninė kultūra Lietuvoje plėtojosi konkurencinėmis sąlygomis multikultūrinėje aplinkoje. Manau, kad po 1990-ųjų, kai po ilgų kovos amžių valstybė pirmą kartą tapo iš esmės monoetninė, prasidėjo kultūros devalvacija. Lietuvių tauta, tapusi dominuojanti savo valstybėje, nesugeba mobilizuotis. Manau, esant tokiam jos būviui ir įstojus į Europos Sąjungą kultūrinės konkurencijos iššūkiai yra neišvengiami.
Margarita Starkevičiūtė. Pažįstant kitus nacionalinis identitetas suvokiamas plačiau ir giliau. Ne veltui nuo seno turtingi žmonės tiek dėmesio skyrė savo ir savo atžalų kelionėms. Tuo tarpu mes, atvirkščiai, bijodami suvienodėti, skatiname tolesnį uždarumą ir provincialumą.
Ieva Kuizinienė. Nepaisant santūraus optimizmo, kuris tapo šio pokalbio leitmotyvu, diskusijos eiga įrodė, kad gebėjimas išgirsti ir suprasti kito nuomonę yra pakankama sąlyga siekiant rasti bendrų sąlyčio taškų, įveikti skirtingos terminologijos bei išankstinio skepticizmo barjerus. Šios vilties prošvaistes temdo vietinių diskusijų tradicijos, joms būdingas pasyvumas, rutina ir tų, kam jos skirtos, abejingumas (išskyrus gal TV pokalbių šou „visiems gyvenimo atvejams").
Kitas svarbus aspektas, kurį derėtų prisiminti, - laiko parametras. Kitose šalyse dėmesys jam pasireiškia įvairių visuomenės vystymosi sričių ateities galimybių ir poreikių studijų gausa. Jų poreikį skatina stipriai pakitęs dabarties suvokimas. Dabartis nustojo būti praeities istorijos rezultatu. Šiandien ją suvokiame kaip visumą to, kas buvo, kas yra ir ko siekiama ateityje. Todėl atsakymų į klausimus, kokią visuomenę kuriame, kokį vaidmenį joje užims mokslas, kultūra, kūrybingumas, privalu ieškoti šiandien.