dailė 2004/1
Į TURINĮ
ATGAL

Alice Kask (Estija). Du sėdintys vyrai. 2003, drobė, aliejus, 210x145
Vilniaus tapybos trienalė. Vilnius, Šiuolaikinio meno centras (2004 05 14–06 13)

Žygimantas Augustinas. Sunerimęs. 2002, drobė, aliejus, 80x53
Vilniaus tapybos trienalė. Vilnius, Šiuolaikinio meno centras (2004 05 14–06 13)


Ko šypsaisi, George?

Viktoras Liutkus

Kas nekelia abejonių apžiūrėjus 12-ąją Vilniaus trienalę - tai, kad Antano Gudaičio tapybos laikas praėjo. Šio lietuvių tapybos metro atvaizdas su teptuku rankoje ant ŠMC sienos lauke kviečia į trienalę, jis atspaustas katalogo viršelyje, o virš vidaus laiptų rodomas LKS dokumentinio filmo „Paveikslas" (1981) fragmentas apie A. Gudaitį. Tačiau filmuko kadruose tapytojas vis plauna ir plauna teptukus. Tas veiksmas toks monotoniškas, akademiškai tikslus, pasikartojantis, kad siūlo mintį, jog žūtbūt reikia (dabar!) tuos teptukus išplauti. Kad gerai išdžiūtų. Visam laikui? O gal tapybos jau nebebus? Kad nebereikės tapyti, paskutinis potėpis padėtas?
Žinoma, tai įvadas, provokuojantis visokias mintis. Ir tą kadrą pamatai jau palikdamas parodą, kai leidiesi laiptais žemyn iš gausios paveikslų apsupties. O įėjęs į parodą gali manyti ir kitaip. Tapybos yra: tapoma ir dažais, ir ant drobės, ir spalvų netrūksta, ir paties tapybinio gesto, intymaus prisilietimo esama. Net jei ir išeinama į dideles berėmes erdves, vis tiek randi šiuose po(post)gudaitinės tapybos pasivaikščiojimuose galingas spalvas, judraus potėpio pėdsaką, aktyvų veiksmą su teptuku, paliekančiu žymę ant drobės ar kokio kito paviršiaus. Na, argi galima priversti A. Petrašiūnaitę pasukti radikaliai į šoną, kai ji su tokiu įsibėgėjimu jau keliolika metų mėgaujasi ir tirpsta savo valioruose? Arba R. Martinėnas, kuriam, matyt, ir paklotų dažų storis, ir jų kvapas, ir gesto jėga tiesiog įaugę į kraują?
Taigi pirmas įspūdis, kad tapybos trienalė pateisina savo pavadinimą ir iriasi toliau. Bet trienalės keičiasi (jei paskutinioji įvyko 2000-aisiais, tai šioji paroda - jau kvadrienalė; vertėjo organizatoriams taisyti tekstus). Kažkada kolegė L. Laučkaitė iš viso suabejojo, ar jų bereikės: sovietų laikais buvusios tapybos novacijų poligonu, nepriklausomybėje Vilniaus trienalės nebeteko savo angažuotumo atsispirti socrealizmui, politinei ideologijai. Ką bereikėjo įrodyti? Prieš ką ir už ką stoti? Plėsti dalyvių geografiją? Tas padaryta. Keisti trienalių principus ir turinį? Irgi atlikta. Telkti jas pagal atitinkamą požiūrį, kriterijų? Taip pat padaryta (2000-ųjų trienalė pavadinta „Tapybiška"). Ir pastaroji trienalė su atitinkama nuostata, kriterijumi - „Septynios tapybos tiesos" (nelyginti su „septynios mirtinos nuodėmės"!). Pagrindinis šios parodos kuratorių užmojis - būtent oponuoti trienalei „Tapybiška", atsekant „tapybos ribų nykimą šiuolaikinės tapybos kūrinyje", tapybos tradicinės kalbos keitimą postmodernistine, iki tapybos virtimo „jokiai sferai nepriklausančiu meno objektu" (parodos katalogas, p. 1). Tad kryptis nužymėta. Belieka žiūrėti.
Ką matome?
Pamačiau trienalės „Tapybiška" tęsinį. Ir tai nėra blogai. Kažin ar galėjo išeiti kitaip. Gal net atsitiko priešingai: pastarojoje trienalėje „tapybiška" mušasi iš drobių net aktyviau, gyviau nei anąsyk, ir tam toną pirmiausia užduoda patys lietuviai, kurių proporcija trienalėje (24 iš 49 dalyvių) žymiai didesnė nei praėjusioje (atitinkamai 6 ir 36). Įvedus į tapybos „tiesos" rangą tradiciją, neišvengiamas posūkis atgal, vėl nuosaikus tapybos vaizdų gaudymas nuo tų pačių tradicijos paviršių. Ir tai kuratoriai pripažįsta (žr. katalogą). Tik ar bereikia tiek tapybos tradicijos „tapybiškumo" virsmui atskleisti? Ir ne tik dėl dalyvių žvalgymosi atgal išnyra grakštus, modernizmu papuoštas kūrybos relfjefas. Ne kažin kas radikalaus galėjo įvykti ir pačios tapybos (?) raidoje per pastaruosius trejus metus. Tik kitaip susidėliojo kontekstas, toks jis ir parodoje. Galimi kryptelėjimai į vieną ar kitą pusę, bet jie nekeičia magistralės, tapybos greitkelio krypties. Kalbėdamas apie tęstinumą, turiu galvoje, kad tapybos transformacijas, „tapybiška" neigtį ir jos veržimąsi link kitokių plastinių išraiškų bei pavidalų regėjome gerokai anksčiau, dargi prieš pačią trienalę „Tapybiška". Kaip tuomet rašė E. Grigoravičienė, tapyba „reflektuoja savo pačios istoriją", flirtuoja su foto-, kino kadru, reklama, vaikiška knygute, krautuvės iškaba, madų žurnalu ir t.t. Taigi jau tuomet buvo fiksuotas akivaizdus tapybos ribų nutrynimas, įmanomos jos transformacijos (medžiaginės, erdvinės, vaizdinės, koncepcinės etc.). Kas prisidėjo, praėjus trejiems metams? Ką apžaidžiame, perverčiame? Manau, tuos pačius tapybos tekstus, kad sukurtume naujus kontekstus. Perkuriame savo pačių žodžius apie tapybą. Savo žinojimą, kad tapyboje yra ir gali būti visaip. Trienalę pagal „septynias tapybos tiesas" galima sudėlioti ir kitaip. Kam? Tam, kad įrodytum / parodytum / nuteiktum / įteigtum, jog gali būti ir taip. Medžiagos pakankamai (pvz., imti ir įtraukti į kontekstą J. Gasiūno „dūmijimą", R. Nemeikšio „monochromizmą", krūvą Lietuvos tekstilininkių, įsileidusių į savo darbus tapybą, o šalia A. Žalpio „Kėdės" medinių konstrukcijų pakabinti P.R. Vaitiekūno „Rūsio dangtį". Ir t.t.). Taigi didelės opozicijos „tapybiškumui" šioje trienalėje neįžvelgiau, nes ją ganėtinai sunku pademonstruoti kaip rezultatą. Pastarąjį galima išvesti visaip. Tiesiog margas tarptautinis visokios tapybos kontekstas, kuriame susipina, kas buvę ir kas yra. Antra, tikrovė, maitinanti tapybos vaizdus refleksijomis, irgi kažin ar daug kur pasistūmėjo (tiesa, buvo rugsėjo 11-oji, terorizmas!). Bet jos nervas nelabai lindo į vaizdus dar 2000-ųjų trienalėje, nors tuomet tai atrodė pateisinama: „tapybiška" neįsileidžia gyvenimo aštrių grimasų. Tačiau ir šįmet pajunti iš tapybos „tiesų", kad lygiai taip pat griebiami ir reflektuojami tos tikrovės paviršiai, kuriamas kažkoks žievinis, klišinis, lukštinis jos atvaizdas. Tada prisimeni: ak, kaip sodriai gyvenimo druską įkrėtė į mūsų akis ir galvoseną šiuolaikinė rusų dailė prieš kiek laiko ŠMC surengtoje parodoje! O mes jau sueuropėję, nuvakarinti, nuvaizdinti. Žiūri į estės T. Tammetalu drobes („Estijos peizažai") ir matai, kaip jai ant peties ranką (o gal ant rankos?) uždėjęs laiko vokietis A. Kieferis. Kiek daug parodos autorių kaip susitarę mėgaujasi žvėreliais, paukšteliais, žiedlapiais, vaikiškais žaislais ir žaidimais. Klipų bumo, reklamų įtaiga? Kiek pakartota aliuzijų į foto-, videovaizdą, nuotrauką? Tada ateina galvon nelemtas, banalus klausimas: ar iš viso begalioja „nauja" kaip koks stimulas, minties švara, pokyčio ženklas, kriterijus, poreikis, siekis, paties meno autentiškas judesys? Kažin. Naujo siekėme sovietų laikų trienalėse. Nes aiškus buvo atskaitos taškas, vedantis linijas į piramidę. Dabar sunkiau ir tiesiau. Dabar - artefaktas. Atsipalaidavimo disciplina. Beribio skysčio kietumas. Vienetinis siekio įdaiktinimas. Žodžių perrėminimas. Ir tos „septynios tapybos tiesos", kurios dialogo forma aptariamos trienalės kataloge, regis, ne kas kita, kaip „Tapybiška" kataloge išspausdinto puikaus A. Kreugerio teksto, suskirstyto į septynias dalis, perfrazavimas. Turbūt čia katalogų dialogas, tekstų dekonstrukcija. Postmodernu.
Kad ir kokie būtų parodų tekstai ir kontekstai, visuomet jų smaigalyje - kūrinys. Parodoje netrūko progų sustoti ir ilgiau įsižiūrėti. Man imponavo vienišius Paulius Juška, be precedento besigalynėjantis su objektyvu ir mėginantis kurti siužetinę intrigą (juk jo „Sūnus palaidūnas" iš tiesų yra „apverstas" žinomas Rembrandto kūrinys: ne sūnus grįžta pas tėvą, o basakojis tėvas su tuščia terba nulenkia galvą sūnui). Eglė Ridikaitė savo mėlyna erdve stoja prieš Rūtą Katiliūtę (parodoje nedalyvauja), judina debesis ir kelia akis į dievų valdomą teritoriją, po kuria paprastai ką nors parašo. O pamatęs Agnės Jonkutės „Juditos portretą", sudėliotą iš virpančių tušinuku nuvestų linijų drobėje, iš karto pamaniau - galimybė lietuviškai plėtoti tai, ką darė lenkas R. Opalka su skaičiais. Gedulinga melodija kartu su spygliuota viela apsupa E. Markūno „Zoną nr.1", kurios centre apskrudusių žmonių figūros ant kvadratinės drobės, pašviestos iš vidaus. Bene stipriausias egzistencijos ir laikinumo intarpas parodoje. Keičiasi Bronius Gražys. Jo „Lietuvaitė", aišku, pirmiausia provokuoja, bet „Ant žemės" man pasirodė vykęs tapybos ir fragmentavimo derinys, nors ir sukurtas padūmavusia gasiūniška linija. Jei, kaip sako A. Šaltenis, pasiimk tris patikusius užsieniečių darbus (autorius), griebčiau vieną plaukiojančią gulbelę iš islandės E.G. Sigurdardóttir kolekcijos („Plaukiančios kartu"), jos tautietės G. Einarsdóttir „Be pavadinimo" ir esto (?) V. Vinogradovo bet kurį paveikslą. Visi „tapybiški".
O viena įdomiausių parodos salių buvo 7 monitoriai su 7 dailės kritikų ir dailininkų veidais ekranuose. Nelabai supratau jų sakomus tekstus. Bet pritraukė ikoniški portretai, solidžiai ramus nusiteikimas kalbai. Ir kai energingasis skulptorius R. Antinis dūrė pirštu į mane, žiūrintį, ir klausė „kas tai yra? kas?", aš žinojau, kad ramiai savo užrašų lapelius sklaidantis A. Šaltenis netrukus atsakys ir jam, ir man. Bet kai iš ekrano kuriam laikui išnyko dailininkas, tapytojų sekcijos pirmininkas Gintaras Palemonas Janonis, o veido vietoje atsirado baltas mirgesys, darėsi neramu: negi išnyks ir tapyba, tapytojai? Taip neatsitiko. Aštuntoji tapybos tiesa: niekuomet nepriimk to, kas rodoma monitoriaus ekrane, už gryną pinigą.
Tapyba nesibaigs, nes per visą trienalės plakato vaizdą, kartu ir „septynias tapybos tiesas" - A. Gudaičio rankos su teptuku mostas. Kitokia dabar po(post)gudaitinė tapyba. Vyksta natūralus moderniosios tapybos teismas. Modernizmo advokatai jau nukaršę arba išmirę. Prokuroras - laikas, naujos socialinės situacijos, vertybių maišatis, o teisėjas - postmodernizmo šmaikšaujantis, ironiškas rimbas jaunųjų rankose. Liudininkų ne kaži kiek belikę. Gerbėjų daugiau, tarp jų ir neblogų kritikų.
Išeidamas iš parodos, pamatau ant sienos iškaltą (ne parodos eksponatas) besišypsantį fluxistą Jurgį Mačiūną su lagaminėliu rankoje. Ko šypsaisi, George?

Į TURINĮ
ATGAL