Menas,
politika ir naujoji paradigma
Daiva Citvarienė
Dvidešimtojo
amžiaus antrosios pusės kultūros ir meno teorija tarsi
diagnozavo Vakarų civilizacijos krizę, jos sukurtų
vertybių išsisėmimą. Postmodernizmo teoretikai
- M. Foucault, J. Derrida, R. Barthes’as, G. Deleuze’as,
J. Baudrillard’as ir kiti dekonstravo pamatines Vakarų mitologemas,
siekdami išvaduoti filosofiją ir meną nuo racionalizuotos
metafizikos įtakos. Suvokus, jog racionalus protas nepateisina
su juo siejamų vilčių, desakralizuojama daugelis
Vakarų civilizacijos iškeltų idealų. Nyksta
tikėjimas modernizacija bei pažanga, įsigali apokaliptiniai
nuosmukio, pabaigos, mirties motyvai, o daugelio meno teoretikų
ir menininkų darbuose realybė nutolsta arba visai išnyksta,
virsdama simuliakrų karalyste.
Tačiau kartu su šiuolaikinės kultūros dekonstravimu,
jos krizinių reiškinių iškėlimu, blėstant
postmodernizmo intelektualiniam sąjūdžiui, kultūrologijos,
menotyros, politinės filosofijos, fizikos ir psichologijos mokslų
bei kitose srityse skelbiamas judėjimas už holistinę
paradigmą, dalyvavimo estetiką ir modernųjį
humanizmą.
Naujosios paradigmos idėjos į kultūros diskursą
sugrąžina prasmės, atsakomybės, moralės,
etikos bei meilės supančiam pasauliui sąvokas.
Akcentuodami pabrėžtiną solidarumą su visa
žmonija, dekartiško dualizmo bei racionalizmo atmetimą,
savęs kaip neatskiriamos visuomenės, gamtos ir visatos dalies
suvokimą, šie autoriai tam tikra prasme tęsia septintojo
dešimtmečio kritinės teorijos koncepciją,
žmogaus ir gamtos sutaikinimą laikiusią vienu svarbiausių
savo tikslų.
Šiuolaikinėje meno scenoje pastebimas menininko atsigręžimas
į socialinę, politinę, ekonominę problematiką,
atgimstanti „aštuntojo dešimtmečio mada", populiarumą
susigrąžinantis „kultūrinis radikalizmas"
gali būti vertinami kaip meno siekis tapti „aktualiam"
ir praplėsti savo auditoriją, kaip mėginimas gelbėtis
nuo užvaldžiusios krizės ar kaip nuoširdus bandymas
„dalyvauti gyvenime".
„Naujasis draugiškumas" supančiam pasauliui ir
bendradarbiavimas su sociumu - tai tikras dalyvavimas gyvenime,
grindžiamas vienintele vertybe - Visatos idėja ir Būties
vienove", - rašo rusų kultūrologas Aleksandras
Jakimovičius. Kaip ir septintajame dešimtmetyje, ypač
aktualizuojami klausimai apie menininko misiją ir meno funkciją
šiuolaikinėje visuomenėje. Nepaisant to, jog neretai pasigirsta
minčių, kad menas neprivalo tapti „funkcionalus"
ir suprantamas masėms, kad jis nėra pajėgus spręsti
jokių problemų, išskyrus estetines, vis dažniau
tvirtinama, jog šiuolaikinio meno esmė - įsiklausyti
į pasaulio poreikius, plėsti savo funkcijas, panirti į
tikrovę, griauti ribas tarp meno ir gyvenimo, taigi - išeiti
iš uždaros studijos ir pažvelgti į platesnį
- politinį, socialinį ar ekonominį kontekstą.
Troškimas dalyvauti socialiniuose ir politiniuose savo epochos įvykiuose
viliojo jau daugumą XX a. pradžios avangardistų,
tačiau septintajame dešimtmetyje menas ir politika susipynė
kaip niekada anksčiau. Fluxus judėjimas, minimalizmas,
popartas, konceptualizmas, performanso, hepeningo menas, J. Beuyso „socialinė
plastika" - tapo ne tik unikaliomis meno istorijoje formos
išraiškomis, bet ir savitu socialiniu, politiniu veiksmu. Tame
pačiame dešimtmetyje susikūrusios aktyvistų
grupės, jungusios skirtingų estetinių pažiūrų
menininkus, meniniu veiksmu protestavo prieš karą Vietname,
rasizmą ir moterų diskriminaciją meno pasaulyje.
Panašūs judėjimai vyko ir vėliau, tačiau
jaunoji karta daugiau dėmesio ėmė skirti kultūriniam
bendradarbiavimui, etniškumui, nacionalinėms ir socialinėms
grupėms bei subkultūroms. Menui pasukus postmodernizmo keliu,
reakciją į tikrovę (egzistencialistinę ar
nihilistinę) pakeitė kūrybinės energijos sąvoka.
Pati meno esmė daugiau nebebuvo atsako išraiška, menas
tapo priemone, išreiškiančia tam tikras idėjas ar
socialinę poziciją.
Šiandien globalinės komunikacijos, televizija ir viešpataujanti
reklama išstūmė „socialinės kritikos poziciją"
iš meninės scenos. Ir nors laikmečio kritika tapo nebe
tokia madinga, kartu su aštuntojo dešimtmečio „kritinio
meno" banga bei menininko statuso pasikeitimu (atgimus menininko
atsakomybės principui) meniniame pasaulyje pasirodo ne vienas
stiprus kūrėjas (pvz., Jonathan Meese, Johannes Wohnseifer,
Christoph Schlingensief, Guillermo Gomez-Pena, Othello Anderson ir kt.),
kuriam nesvetimas socialinis, politinis patosas. Nemaža menininkų,
atmetusių meno autonomijos ir neutralumo mitus, pagrindinį
dėmesį skiria bendravimo su sociumu bei vienybės su
supančia aplinka idėjai. Daugelis holistines idėjas
propaguojančių menininkų savo vaidmenį pasaulyje
suvokia kaip pavojaus signalo skelbimą. Besivadovaujančiam
dalyvavimo estetika kūrėjui svetimos modernistinės
objektyvizmo, nekintamumo, egocentrizmo nuostatos, pakirtusios menui
įgimtą sugebėjimą būti komunikatyviam
ir atsakingam. Dominavimo pasaulyje modelį keičia partnerystės
modelis, meninę kūrybą paverčiantis dialogo,
kūrėjo ir žiūrovo partnerystės kūrimu.
Įsijautimas ir „gydymas" - svarbiausi tokio meno
kriterijai, atveriantys kelią meilei ir didžiadvasiškumui.
Menininko empatiškas įsitraukimas į bendruomenę
- bendravimas, mokymasis iš jos, tapimas vienu iš jos narių
- tai tikrovės tyrinėjimas, kuriame svarbiausias pats
empatiško susitapatinimo veiksmas, įveikiantis visuomenės
susvetimėjimą, atitolimą, izoliaciją, harmonizuojantis
individo ir bendruomenės poreikius, leidžiantis žmonėms
patirti bendrumą. Menas, neprisirišęs prie meno istorijos
logikos, bet kreipiantis mus į gyvenimo ciklus, padeda suvokti,
jog esame tarpusavyje susieti tame pačiame tinkle ir negalime
dominuoti. Ekologinis požiūris į pasaulį
siekia atkurti civilizacijos suardytą pusiausvyrą ir pakeisti
mūsų intelektualinę, emocinę, fizinę
ir dvasinę orientaciją pasaulyje.
Modernistinėje teorijoje menas atsietas nuo visuomenės ir
moralumo kategorijos, o bet koks prasmingas veiksmas suvokiamas kaip
„tikras" darbas, bet ne meninė kūryba. Tam tikra
prasme „nenaudingas" menas siekia likti priešprieša
utilitarinei logikai, kur viskas turi savo funkciją, tačiau,
atsiribojęs nuo socialinio vaidmens, meno kūrinys tampa
tik atviresnis ideologinei manipuliacijai, „perpakavimui".
Net patys „radikaliausi" meniniai veiksmai, kurie priešinasi
vartotojų kultūrai, užrakinami pinigų logikos
spąstuose - kultūros vertybė paverčiama
ekonomine verte. Todėl sąmonės remitologizavimas gali
padėti išeiti iš šios kapitalizmo ir kultūros
sąjungos. Prasmingo (naudingo) veiksmo pakėlimas į
dvasinį lygmenį keičia ir tradicinę estetikos
bei grožio sampratą - menas kaip procesas, padedantis
žmonėms, estetine prasme gali būti daug gražesnis
nei tapyba ar skulptūra, kuri tik pamalonina akį.
Šiandien įvairiose humanistikos srityse gimstanti naujoji
paradigma skatina meną suvokti bendrų procesų
kontekste, todėl jis negali egzistuoti atskirai nuo socialinių,
politinių ir kultūrinių problemų. Į
pirmą vietą meno sistemoje iškeliamos naujos kategorijos:
ekocentrinės vertybės, holistinis mąstymas, užuojauta;
individualizmas, grindžiamas tarpusavio santykiais; meno, kaip
socialinės veiklos, idėja. Tačiau bene svarbiausia
tampa menininko atsakomybės sąvoka, kuri ypač
šiandien - karo Irake fone, planetos ekologinės katastrofos
priešaušryje - skamba ne kaip romantiška retorika,
bet kaip neišvengiama išlikimo sąlyga. „Suvokdamas
krizę, - sako fotografas O. Andersonas, - aš, kaip
menininkas, nebegaliu kurti meno, neturinčio moralinio sąmoningumo,
meno be atsakomybės, meno be dvasinio turinio, meno, teikiančio
pirmenybę formai prieš turinį, ar meno, ignoruojančio
pasaulio, kuriame jis egzistuoja, būklę"².
_____________________
1. S. Gablik, The Reenchantment of Art, Thames and Hudson, London,
1991, p. 174.
2. Ten pat, p. 180.