dailė 2004/1
Į TURINĮ
ATGAL


Menas, politika ir naujoji paradigma

Daiva Citvarienė

Dvidešimtojo amžiaus antrosios pusės kultūros ir meno teorija tarsi diagnozavo Vakarų civilizacijos krizę, jos sukurtų vertybių išsisėmimą. Postmodernizmo teoretikai - M. Foucault, J. Derrida, R. Barthes’as, G. Deleuze’as, J. Baudrillard’as ir kiti dekonstravo pamatines Vakarų mitologemas, siekdami išvaduoti filosofiją ir meną nuo racionalizuotos metafizikos įtakos. Suvokus, jog racionalus protas nepateisina su juo siejamų vilčių, desakralizuojama daugelis Vakarų civilizacijos iškeltų idealų. Nyksta tikėjimas modernizacija bei pažanga, įsigali apokaliptiniai nuosmukio, pabaigos, mirties motyvai, o daugelio meno teoretikų ir menininkų darbuose realybė nutolsta arba visai išnyksta, virsdama simuliakrų karalyste.
Tačiau kartu su šiuolaikinės kultūros dekonstravimu, jos krizinių reiškinių iškėlimu, blėstant postmodernizmo intelektualiniam sąjūdžiui, kultūrologijos, menotyros, politinės filosofijos, fizikos ir psichologijos mokslų bei kitose srityse skelbiamas judėjimas už holistinę paradigmą, dalyvavimo estetiką ir modernųjį humanizmą.
Naujosios paradigmos idėjos į kultūros diskursą sugrąžina prasmės, atsakomybės, moralės, etikos bei meilės supančiam pasauliui sąvokas. Akcentuodami pabrėžtiną solidarumą su visa žmonija, dekartiško dualizmo bei racionalizmo atmetimą, savęs kaip neatskiriamos visuomenės, gamtos ir visatos dalies suvokimą, šie autoriai tam tikra prasme tęsia septintojo dešimtmečio kritinės teorijos koncepciją, žmogaus ir gamtos sutaikinimą laikiusią vienu svarbiausių savo tikslų.
Šiuolaikinėje meno scenoje pastebimas menininko atsigręžimas į socialinę, politinę, ekonominę problematiką, atgimstanti „aštuntojo dešimtmečio mada", populiarumą susigrąžinantis „kultūrinis radikalizmas" gali būti vertinami kaip meno siekis tapti „aktualiam" ir praplėsti savo auditoriją, kaip mėginimas gelbėtis nuo užvaldžiusios krizės ar kaip nuoširdus bandymas „dalyvauti gyvenime".
„Naujasis draugiškumas" supančiam pasauliui ir bendradarbiavimas su sociumu - tai tikras dalyvavimas gyvenime, grindžiamas vienintele vertybe - Visatos idėja ir Būties vienove", - rašo rusų kultūrologas Aleksandras Jakimovičius. Kaip ir septintajame dešimtmetyje, ypač aktualizuojami klausimai apie menininko misiją ir meno funkciją šiuolaikinėje visuomenėje. Nepaisant to, jog neretai pasigirsta minčių, kad menas neprivalo tapti „funkcionalus" ir suprantamas masėms, kad jis nėra pajėgus spręsti jokių problemų, išskyrus estetines, vis dažniau tvirtinama, jog šiuolaikinio meno esmė - įsiklausyti į pasaulio poreikius, plėsti savo funkcijas, panirti į tikrovę, griauti ribas tarp meno ir gyvenimo, taigi - išeiti iš uždaros studijos ir pažvelgti į platesnį - politinį, socialinį ar ekonominį kontekstą.
Troškimas dalyvauti socialiniuose ir politiniuose savo epochos įvykiuose viliojo jau daugumą XX a. pradžios avangardistų, tačiau septintajame dešimtmetyje menas ir politika susipynė kaip niekada anksčiau. Fluxus judėjimas, minimalizmas, popartas, konceptualizmas, performanso, hepeningo menas, J. Beuyso „socialinė plastika" - tapo ne tik unikaliomis meno istorijoje formos išraiškomis, bet ir savitu socialiniu, politiniu veiksmu. Tame pačiame dešimtmetyje susikūrusios aktyvistų grupės, jungusios skirtingų estetinių pažiūrų menininkus, meniniu veiksmu protestavo prieš karą Vietname, rasizmą ir moterų diskriminaciją meno pasaulyje. Panašūs judėjimai vyko ir vėliau, tačiau jaunoji karta daugiau dėmesio ėmė skirti kultūriniam bendradarbiavimui, etniškumui, nacionalinėms ir socialinėms grupėms bei subkultūroms. Menui pasukus postmodernizmo keliu, reakciją į tikrovę (egzistencialistinę ar nihilistinę) pakeitė kūrybinės energijos sąvoka. Pati meno esmė daugiau nebebuvo atsako išraiška, menas tapo priemone, išreiškiančia tam tikras idėjas ar socialinę poziciją.
Šiandien globalinės komunikacijos, televizija ir viešpataujanti reklama išstūmė „socialinės kritikos poziciją" iš meninės scenos. Ir nors laikmečio kritika tapo nebe tokia madinga, kartu su aštuntojo dešimtmečio „kritinio meno" banga bei menininko statuso pasikeitimu (atgimus menininko atsakomybės principui) meniniame pasaulyje pasirodo ne vienas stiprus kūrėjas (pvz., Jonathan Meese, Johannes Wohnseifer, Christoph Schlingensief, Guillermo Gomez-Pena, Othello Anderson ir kt.), kuriam nesvetimas socialinis, politinis patosas. Nemaža menininkų, atmetusių meno autonomijos ir neutralumo mitus, pagrindinį dėmesį skiria bendravimo su sociumu bei vienybės su supančia aplinka idėjai. Daugelis holistines idėjas propaguojančių menininkų savo vaidmenį pasaulyje suvokia kaip pavojaus signalo skelbimą. Besivadovaujančiam dalyvavimo estetika kūrėjui svetimos modernistinės objektyvizmo, nekintamumo, egocentrizmo nuostatos, pakirtusios menui įgimtą sugebėjimą būti komunikatyviam ir atsakingam. Dominavimo pasaulyje modelį keičia partnerystės modelis, meninę kūrybą paverčiantis dialogo, kūrėjo ir žiūrovo partnerystės kūrimu. Įsijautimas ir „gydymas" - svarbiausi tokio meno kriterijai, atveriantys kelią meilei ir didžiadvasiškumui. Menininko empatiškas įsitraukimas į bendruomenę - bendravimas, mokymasis iš jos, tapimas vienu iš jos narių - tai tikrovės tyrinėjimas, kuriame svarbiausias pats empatiško susitapatinimo veiksmas, įveikiantis visuomenės susvetimėjimą, atitolimą, izoliaciją, harmonizuojantis individo ir bendruomenės poreikius, leidžiantis žmonėms patirti bendrumą. Menas, neprisirišęs prie meno istorijos logikos, bet kreipiantis mus į gyvenimo ciklus, padeda suvokti, jog esame tarpusavyje susieti tame pačiame tinkle ir negalime dominuoti. Ekologinis požiūris į pasaulį siekia atkurti civilizacijos suardytą pusiausvyrą ir pakeisti mūsų intelektualinę, emocinę, fizinę ir dvasinę orientaciją pasaulyje.
Modernistinėje teorijoje menas atsietas nuo visuomenės ir moralumo kategorijos, o bet koks prasmingas veiksmas suvokiamas kaip „tikras" darbas, bet ne meninė kūryba. Tam tikra prasme „nenaudingas" menas siekia likti priešprieša utilitarinei logikai, kur viskas turi savo funkciją, tačiau, atsiribojęs nuo socialinio vaidmens, meno kūrinys tampa tik atviresnis ideologinei manipuliacijai, „perpakavimui". Net patys „radikaliausi" meniniai veiksmai, kurie priešinasi vartotojų kultūrai, užrakinami pinigų logikos spąstuose - kultūros vertybė paverčiama ekonomine verte. Todėl sąmonės remitologizavimas gali padėti išeiti iš šios kapitalizmo ir kultūros sąjungos. Prasmingo (naudingo) veiksmo pakėlimas į dvasinį lygmenį keičia ir tradicinę estetikos bei grožio sampratą - menas kaip procesas, padedantis žmonėms, estetine prasme gali būti daug gražesnis nei tapyba ar skulptūra, kuri tik pamalonina akį.
Šiandien įvairiose humanistikos srityse gimstanti naujoji paradigma skatina meną suvokti bendrų procesų kontekste, todėl jis negali egzistuoti atskirai nuo socialinių, politinių ir kultūrinių problemų. Į pirmą vietą meno sistemoje iškeliamos naujos kategorijos: ekocentrinės vertybės, holistinis mąstymas, užuojauta; individualizmas, grindžiamas tarpusavio santykiais; meno, kaip socialinės veiklos, idėja. Tačiau bene svarbiausia tampa menininko atsakomybės sąvoka, kuri ypač šiandien - karo Irake fone, planetos ekologinės katastrofos priešaušryje - skamba ne kaip romantiška retorika, bet kaip neišvengiama išlikimo sąlyga. „Suvokdamas krizę, - sako fotografas O. Andersonas, - aš, kaip menininkas, nebegaliu kurti meno, neturinčio moralinio sąmoningumo, meno be atsakomybės, meno be dvasinio turinio, meno, teikiančio pirmenybę formai prieš turinį, ar meno, ignoruojančio pasaulio, kuriame jis egzistuoja, būklę"².

_____________________
1. S. Gablik, The Reenchantment of Art, Thames and Hudson, London, 1991, p. 174.
2. Ten pat, p. 180.

 

Į TURINĮ
ATGAL