dailė 2004/1
Į TURINĮ
ATGAL

Gimė 1947 Vilniuje.
1964-1969 studijavo keramiką Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), Keramikos katedroje.
Nuo 1975 Lietuvos dailininkų sąjungos narė.

Nora Blaževičiūtė. Laukiant pavasario. 1985, molis, glazūros, viršglazūrinis piešinys, liustrai, h 14–40
Personalinės parodos
1985 „Lietkoopsąjungos" administracinės patalpos, Vilnius
1990 galerija „Arka", Vilnius
galerija „Schiesl", Feldkirchas, Austrija
1991 galerija „Arka&", Vilnius
1993 Medalių galerija, Vilnius
1994 galerija „Lietuvos aidas", Vilnius
1995 galerija „Lietuvos aidas", Vilnius
galerija „Nabij", Kokengenas, Olandija
1996 galerija „Lietuvos aidas", Vilnius
1997 galerija „Lietuvos aidas", Vilnius
Taikomosios dailės muziejus, Vilnius
1998 restoranas „Tati", Heidelbergas, Vokietija
1999 Lietuvos ambasada, J. Baltrušaičio namai, Maskva, Rusija
2000 galerija „AG", Kaunas
galerija „Lietuvos aidas", Vilnius
Dizaino institutas, Varšuva, Lenkija
2001 Kraštotyros muziejus, Pasvalys
2003 Senoji mokykla, Juodkrantė

Nora Blaževičiūtė. Vaza su gulbėmis. 2000, molis, glazūros, h 40
Svarbesnės grupinės parodos
1970-1991 respublikinės taikomosios dailės parodos, Dailės parodų rūmai, Vilnius
1971 SSRS keramika, Menininkų rūmai, Vilnius
1980 Baltijos šalių jaunųjų dailininkų taikomosios dailės trienalė, katedra, Ryga, Latvija
Tarptautinė keramikos paroda-konkursas, Valorisas, Prancūzija
1980-1983 Lietuvos karikatūrų parodos, Dailininkų sąjungos parodų salė, Vilnius
Tarptautinė keramikos paroda-konkursas, Faenca, Italija
1983, 1985, 1991, 1994 Baltijos šalių taikomosios dailės trienalės, Talinas, Estija
1984 „Šiuolaikinė SSRS keramika", Keramikos muziejus, Vestervaldas, Vokietija
1987 „Tarybų Lietuvos dailė", Centriniai menininkų namai, Maskva, Rusija
1988 Tarptautinė keramikos paroda, Beuly, Notingamas, Didžioji Britanija
1989 „Europos keramika", Auxerre, Prancūzija
„Keturi keramikai", Dailės parodų rūmai, Vilnius
1991 Tarptautinė keramikos trienalė, Sopotas, Lenkija
1992 Šiaurės Europos amatų mugė, Hamburgas; Hanoveris; Kylis, Vokietija
1993 Tarptautinė keramikos paroda „Ugnyje ir žemėje", Varšuva, Lenkija
1993-1994 Baltijos ir Skandinavijos šalių taikomosios dailės ir dizaino paroda „Nuo svajonių iki realybės", „Baltasis paviljonas", Talinas; Šiuolaikinio meno centras, Vilnius; parodų salė „Latvija", Ryga; Röhsska muziejus, Geteborgas, Švedija; „Cable Factory", Helsinkis, Suomija
1994 paroda „Lietuvos dailininkai", „Tvitcat Art" galerija, Luoma, Suomija
1995 tarptautinė paroda „Atstumas", grupė „Keramos", Varšuva, Lenkija
1996 tarptautinė paroda „Gyvūnas keramikoje", Austrija
1997 tarptautinė paroda „Terra X", Dunikowskio muziejus „Krulikarnia", grupė „Keramos", Varšuva, Lenkija
1998 „Išlaisvinti daiktai", Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
paroda „Penki dailininkai iš Lietuvos", Kleppe muziejus, Norvegija
„Pašnekesiai", Taikomosios dailės galerija, Vilnius
„Žiemos puokštė", LITEXPO parodų rūmai, Vilnius
1999 „Lietuviška keramika", galerija „Nabij", Kokengenas, Olandija
„Lietuvos keramika", Seeschloß Ortas, Gmundenas, Austrija
„Lietuva pristato", Maskva, Rusija
tarptautinė paroda „Miestas", grupė „Keramos", Varšuva, Lenkija
2000 paroda „Menas iš Lietuvos", Parodų rūmai, Haugesunas, Norvegija
paroda „Indas", Amatininkų galerija, Vilnius
tarptautinė paroda „Priešais - kartu", Fiurstenvaldas, Vokietija
2001 paroda „Ugnis", grupė „Keramos", Varšuva, Lenkija
2002 Respublikinė taikomosios dailės paroda, Medalių galerija, Vilnius
paroda „Paukščių narvas", galerija „Lietuvos aidas", Vilnius
paroda „Kavinukas", galerija „Vartai", Vilnius
2003 paroda „Pavasariniai žiedai", galerija „Meno niša", Vilnius
paroda „Natiurmortas", Klaipėdos galerija
paroda „Kalbantys indai", Klaipėdos galerija
paroda „Periphrasis", Hacettepo universiteto meno galerija, Ankara, Turkija
paroda „Tarp...", grupė „Keramos", Varšuva, Lenkija

Nora Blaževičiūtė. Architektūrinis elementas. 1999, šamotinis molis, h 20–30
Simpoziumai
1986, 1987 tarptautiniai keramikos simpoziumai, Kečkemetas, Vengrija
1991, 1993, 1994, 1995, 1998 tarptautiniai kaulo porceliano simpoziumai, Kaunas
1992 tarptautinis simpoziumas „Vėjas", Nida
1996 Tarptautinis Panevėžio keramikos simpoziumas, Panevėžys
2000 tarptautinis simpoziumas „Keramos", Fiurstenvaldas, Šprė, Vokietija
2002 Tarptautinis keramikos simpoziumas, Konstanca, Rumunija

Nora Blaževičiūtė. Architektūrinis elementas. 1999, šamotinis molis, h 20–30
Stipendijos, apdovanojimai
1999 Jėzuitų gimnazijos stipendija, Ostbevernas, Vokietija


Nora Blaževičiūtė: įžvalgaus žmogaus žvėrys

Pillė Veljataga

Noros Blaževičiūtės „Dailės" žurnalo skaitytojams pristatyti nereikia, - jos vardas jau seniai įsitvirtino mūsų meniniame gyvenime. Aštuntajame-devintajame dešimtmetyje ji buvo viena iš keramikų, atstovaujančių lietuvių keramikai parodose Sovietų Sąjungoje bei užsienyje - Prancūzijoje (Valorise), Italijoje (Faencoje), Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Lenkijoje. Atkūrus nepriklausomybę ji dar dažniau dalyvauja parodose daugelyje Europos šalių, tarptautiniuose simpoziumuose Vengrijoje (Kečkemete), Rumunijoje, Vokietijoje. Blaževičiūtė tapo tarptautinės Keramos grupės nare (1992), skaitė paskaitas besidomintiems daile Austrijos bei Vokietijos visuomeniniuose meno centruose. Gerai pažįstanti europinį kontekstą dailininkė neabejoja, kad lietuviai yra lygiaverčiai Europos dailės proceso dalyviai. Pasakodama apie save Nora sako, kad jos kūrybą šiltai priėmė Vakarų ir Vidurio Europos šalių žmonės. Anot dailininkės, laisvi žmonės. Ne vien profesionalai, kuriuos domina mažai žinoma Rytų Europos šalių dailė, bet ir paprasti žiūrovai. Kalbant apie laisvus žmones omenyje turima ne demokratinė santvarka, o mentalitetas. Laisvų žmonių yra visur.
Kūrybinio kelio pradžioje dailininkė sulaukė palankių vertinimų ir iš rusų meno vertintojų. Aštuntajame dešimtmetyje tai, ką jauna dailininkė Blaževičiūtė ėmėsi kurti, toli gražu neatitiko vyraujančios taikomosios dekoratyvinės dailės sampratos. Animalistinis žanras buvo dailės periferijoje, taikomajai dailei apskritai nebuvo skiriami uždaviniai, peržengiantys dekoratyvumo ribas.
Manau, Noros Blaževičiūtės kūriniai tik formaliai gali būti vadinami animalistine dekoratyvine skulptūra ar kamerinėmis statulėlėmis. Dailininkei rūpi tipai, charakteriai, ji kuria gyvūnų „portretus", kuriuose „įkurdina" mus - romius ar išpuikusius, sutrikusius ar agresyvius, mielus ar bjaurius. Taip pat gailestį, supratimą, ironiją - jausmus, kylančius iš įžvalgos ir išminties. Savo kūrinių personažus Nora vadina žvėrimis. Bandžiau pataisyti, sakydama, kad triušiai, katinai, avys, karvės, įvairių rūšių paukščiai greičiau vadintini gyvūnais, bet, šiuos žodžius ištarusi, supratau, kad žvėrys yra tiksliau. Žvėrys - laisvi, sugebantys išlikti savimi. Blaževičiūtės sukurtieji žvėrys prašosi dialogo, „bendrauja" su suvokėju kaip lygus su lygiu ir taip atliepia laisvo žmogaus poreikius.
Priimti į namus dailininkės kūrinį - ne tas pat, kas priderinti dekoratyvinį akcentą, t.y. semantinio ir ekspresinio turinio požiūriu neutralų daiktą. Pavyzdys, liudijantis dailininkės portretų psichologinį iškalbingumą, - vieno Vilniaus viešbučio užsakymas. Užsakovui patinka pelėdos, jo žmona mėgsta kates, taigi viešbučio sienos nišoje ant atbrailos išsirikiavo prie ąžuolo pasakas sekantis katinas ir pelėda… Užsakovai buvo nusprendę įsigyti dar dvi katinų figūras, bet persigalvojo. Dailininkės manymu, jos katinai nepritaptų prie respektabilios aplinkos. Iš tiesų po aptakiai dekoratyvia rainio išore apdairiai maskuojasi dramblotas bebaimis senamiesčio plėšikas, pro abejingą snukučio išraišką prasiskverbia įžūlus žvilgsnis. Toks katinas - pats sau šeimininkas, jis nė neketina garbiųjų svečių pamaloninti.
Mano neakivaizdi pažintis su Nora Blaževičiūte prasidėjo devintojo dešimtmečio viduryje. Respublikinėse taikomosios dailės parodose bei Pabaltijo taikomosios dailės trienalėse Taline eksponuojami jos kūriniai to meto taikomosios dailės, pasukusios konceptualumo link, kontekste buvo vieni iš novatoriško kelio pavyzdžių. Dailininkė išvengė „sunkiasvorio" giliamintiškumo, kurį skatino siekis artėti prie vaizduojamosios dailės. Jos kūriniai bylojo šmaikščiai, su humoru. Spalvingos, plokščios tartum cukriniai kermošiaus skanėstai karvutės, besiganančios aplink siloso bokštą - tiesiog idiliškas kaimo vaizdelis, tik ta idilė pabrėžtinai žaislinė („Saulėta diena", 1983). Ar teko matyti paukštį sėdintį ar gulintį aukštielninką? Be abejo, - ne, nes tikras paukštis tupi, o ne sėdi kojas priekin ištiesęs. Pasitenkinimą sočiu, tingiu gyvenimu dailininkė perteikė kompozicijoje „Parko paukščiams" (1986) parinkdama tikrovėje neįmanomas jų pozas. Drybsančios varnos - vien pilvai ir snapai, sparnai nunykę, juk šie miesto paukščiai nebeieško maisto toli skraidydami. Vėlesniuose „aptingusių varnų" variantuose (ne iš balto šamotinio, o iš spalvotom glazūrom padengto raudono molio) dailininkė keičia figūrų proporcijas, „apvelka" jas maudymosi kostiumėliais ir varnos atrodo tarsi paplūdimyje plepančios kūmutės. Beje, kojomis aukštyn išsivertusio, atsipalaidavusio gyvūno pozą Nora sakosi nusižiūrėjusi iš šunų. Nors šuo dailininkės namuose yra šeimos narys, tačiau šunys netapo jos kuriamo gyvenimo teatro personažais. Kaip ir kiekviename spektaklyje, veiksmas plėtojasi, geraširdišką ironiją kartais keičia tamsios gyvenimo spalvos. Agresyvūs „Pajūrio peizažo" (1996) paukščiai nepanašūs į jokią paukščių rūšį, jie - zoomorfinės būtybės, hipertrofuotos formos ir dydžio snapais įsisiurbusios į savo aukas. Kompozicijos horizontalių ir vertikalių statika sugestijuoja blogio neišvengiamumo pajautą.
Dailininkė nesinaudoja tradicine paukščio ikonografija: nevaizduoja išlakaus sparnų mosto, subtilaus kaklo linkio ar panašiai. Priešingai - išdidina „nekilnias" kūno dalis, lipdo milžiniškas tripirštes pėdas, masyvias šlaunis. Iš apvalaus kūno išauga per trumpas kaklas bei uodega ir ilgos, bet per storos kojos. Taip pakeičiant proporcijas grakštus paukštis gandras virsta nerangiu nevykėliu, keliančiu simpatiją, sumišusią su užuojauta. Kitas Noros personažas mėgdžioja susimąsčiusio žmogaus eiseną: priekin palinkęs kūnas, ant nugaros sunertos rankos, eidamas velka koją. Charakteringam judesiui perteikti „velkamoji" koja trigubai ilgesnė už kitą, bjauriai suglebusi. Kai kurie paukščiai „vaikštinėtojai" pavaizduoti su rombuotais Arlekino kostiumais, ir tai dar praplečia asociacijų, kurias sužadina šie tragikomiški mąstytojai, lauką. Blaževičiūtės kūryboje bjaurumo estetikai, kurios, beje, mūsų keramikoje nemaža, suteikiama nostalgijos gaida. Ji išgaunama pasitelkus vaikišką primityvumą: nesuglaistytas, lipdymo pėdsakus išsaugantis molis, nuvarvėjusi glazūra, taškučiais išmargintas paviršius, sodrių spalvų deriniai.
Neretai dailininkė daro užuominą į taikomąją, reikmenišką keramikos prigimtį ir pašmaikštaudama prilipdo kokiam paukščiui ąsos formos uodegą arba sparnelius. Jeigu figūrą be nuostolių meniškumui galima paversti indu, taip ir padaroma (juk patogu kokias smulkmenas jame laikyti). Nora Blaževičiūtė, kuriai kūryba yra ir pragyvenimo šaltinis, nepriešpriešina parodinio ir komercinio aspektų ir nežvelgia į pastarąjį atsainiai, kaip į taikymosi prie pirkėjo skonio sąlygotą. Nora yra viena iš tų lietuvių keramikų, kurie daugiausia nuveikė keldami komercinių kūrinių lygio kartelę, diktuodami pirkėjui „madą". Pavyzdžiui, tai, jog kavinėje, o ne vien meno gurmanų namuose, desertas dedamas į išsipūtusiomis, rauplėtomis rupūžėmis papuoštą indą, reiškia, kad nonkonformistinis pasišaipymas iš „saldaus gyvenimo" sulaukia supratimo. Be abejo, dailininkė yra padariusi ir paprasčiausiai akiai mielų apvalainų pasipūtėlių triušių, šelmių zuikių ant margučio, rūpestingų vištų su saugiai ant nugaros sutūpusiais išdykėliais jaunikliais. Beje, praeito dešimtmečio pradžioje vienos iš Varšuvos galerijų komercinis užsakymas sukurti juvelyrikai eksponuoti skirtus torsus („Mano draugės", 1997) tapo akstinu sumanyti torsą su „tuščiavidure" galva, kurio variantai tapo parodiniais kūriniais. Padirbinusi damas, kurioms galvos reikalingos tik kaip simboliški atributai, dailininkė „žaidė" putlių lūpų ir apvytusių krūtų erotiškumu, ironizavo kičinį moteriškumo stereotipą. Moters torso motyvas vėliau buvo plėtojamas subtilios skulptūrinės plastikos, glazūruotų bei poliruotų paviršių išraiškingumo link, atsisakyta parodijos elementų.
Noros Blaževičiūtės trijų dešimtmečių kūrybinėje biografijoje, suprantama, būta stilistinių pokyčių. Ankstyvesnių kūrinių formos lapidariškos, spalvos prislopintos, nekontrastingos. Formos traktuotę veikė ir mastelis, ir medžiaga, ir vieta (nemaža kūrinių skirta viešosioms erdvėms). Keramikė naudojo šamotinį molį, Kauno porceliano simpoziumuose įsisavino kaulo porcelianą. Dešimtajame dešimtmetyje jos kūryboje atsiranda intensyvios spalvos, vėliau - lipdymo pėdsakai, netaisyklinga faktūra. Tačiau po iš pirmo žvilgsnio amorfiška plastika slypi tektoniškas kompozicijos pradas. Kita vertus, individualus dailininkės braižas visada atpažįstamas. Jos kūrinių pasaulėvaizdis, man regis, iš esmės nekito, tik pergyvendavo tai dramatiškesnius, tai epiškesnius periodus. Lankydamasi Noros dirbtuvėje išgirdau turbūt dažnai dailininkės kartojamą nuostatą, kad jos kūriniai - emocinių būsenų išraiška. Menininkai neretai apibrėžia meną kaip saviraišką, ir suvokėjui pagrįstai kyla klausimas, kokią patirtį perteikia menininkas savo kūriniu. Įžvalgaus žmogaus žvėrys verti daug.

Į TURINĮ
ATGAL