dailė 2004/1
Į TURINĮ
ATGAL

Nomeda Marčėnaitė
Gimė 1965 Vilniuje.
1984-1990 studijavo keramiką Vilniaus dailės akademijoje.
Nuo 1999 Lietuvos dailininkų sąjungos narė.
Marius Jonutis
Gimė 1965 Vilniuje.
1983-1991 studijavo grafiką Vilniaus dailės akademijoje.
Nuo 1999 Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

Kartu rengia parodas nuo 1991.

Marius Jonutis. Medis. 2004, medžio plokštė, akrilas, h 160
Marius Jonutis.
Personalinės parodos

1990 Frederikssundo mokykla, Danija
1994 galerija „Vartai", Vilnius

Svarbesnės grupinės parodos
1989 Respublikinė estampo paroda, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
Tarptautinė Talino grafikos trienalė, Talinas, Estija (Talino miesto premija)
Jaunųjų Lietuvos dailininkų paroda, Kauno dailės parodų rūmai
1991 „Rundgang-91", Diuseldorfas, Vokietija
1992 paroda „Perkėla-Überfahrt", galerija „Bilker Forum", Diuseldorfas, Vokietija
1994 „Vartams" - 3", galerija „Vartai", Vilnius
paroda „Oracal-Erdvė", galerija „Langas", Vilnius
1995 „1995: Lietuvos dailė", Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
1999 „Vartams" - 8", galerija „Vartai", Vilnius
paroda „Lietuvos rytui" - 10", galerija „Vartai", Vilnius
2001 Tarptautinė miniatiūrų paroda, galerija „Vartai", Vilnius
2003 „Vyrai apie meilę ir „Baltos kandys", galerija „Meno niša", Vilnius
paroda „Pavasariniai žiedai", galerija „Meno niša", Vilnius
paroda „Sakralinis menas", galerija „Vartai", Vilnius
paroda „Kalbantys indai", Klaipėdos galerija
2004 paroda „Odė gėlei", Klaipėdos galerija

Nomeda Marčėnaitė. Fragmentai. 2000, molis, glazūros, medis, 45x60
Nomeda Marčėnaitė.
Svarbesnės grupinės parodos

1994 paroda „Lietuviškas avangardas", galerija „Plannungsgruppe 4", Berlynas, Vokietija
Tarptautinio Panevėžio keramikos simpoziumo paroda, Panevėžio dailės galerija
Respublikinė tekstilės ir keramikos paroda, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
1995 paroda „Trijų kombinacija", Taikomosios dailės galerija, Vilnius
1997 keramikos simpoziumo „Ornamentas" paroda, Taikomosios dailės galerija, Vilnius
1998 keramikos simpoziumo „Figūra" paroda, Taikomosios dailės galerija, Vilnius

Nomeda Marčėnaitė. Vijokliai. 2000, molis, glazūros, medis, 50x70
Nomeda Marčėnaitė ir Marius Jonutis.
Personalinės parodos

1991 galerija „91", Vilnius
galerija „Langas", Vilnius
1992 galerija „Langas", Vilnius
1993 Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
Kėdainių dailės galerija
galerija „Langas", Vilnius
1994 galerija „Langas", Vilnius
galerija „Kauno langas", Kaunas
galerija „Kunst auf der Etage", Hamburgas, Vokietija
1995 galerija „Langas", Vilnius
Panevėžio dailės galerija
galerija „Kauno langas", Kaunas
1996 galerija „Langas", Vilnius
1997 galerija „Arka", Vilnius
galerija „Kauno langas", Kaunas
1998 galerija „Kauno langas", Kaunas
1999 galerija „Domaine de Roueire", Prancūzija
galerija „Kauno langas", Kaunas
galerija „Carpe Diem", Kopenhaga, Danija
2000 galerija „Kauno langas", Kaunas
galerija „Kontainer kunst", Ikastas, Danija
galerija „Vartai", Vilnius
galerija „Carpe Diem", Kopenhaga, Danija
2001 Muller klinika, Berlynas, Vokietija
Klaipėdos dailės galerija
galerija „Krebsen", Kopenhaga, Danija
galerija „Vartai", Vilnius
2002 Anykščių viešoji biblioteka
„Parko" galerija, Klaipėda
galerija „ARTeritorija", Kaunas
galerija „Vartai", Vilnius
2003 galerija „Akis", Šiauliai
Jeruzalės galerija, Vilnius
2004 Ukmergės kultūros namų galerija
galerija „Meno niša", Vilnius

Nomeda Marčėnaitė. Šunys. 2000, molis, glazūros, medis, 55x60
Nomeda Marčėnaitė ir Marius Jonutis.
Svarbesnės grupinės parodos

1990 grupės „MES" paroda, Žurnalistų namai, Vilnius
1991 Studentų darbų paroda, galerija „91", Vilnius
1992 „Retorika", Šiaulių dailės galerija
Tarptautinė miniatiūrų paroda, galerija „Vartai", Vilnius
1993 „100 dailininkų asociacijos" paroda, Roma, Italija
„Teachers whisky", galerija „Langas", Vilnius
Tarptautinė miniatiūrų paroda, galerija „Vartai", Vilnius
Kalėdinė paroda, galerija „Kauno langas", Kaunas
1995 galerijos „Langas" paroda, skirta 4 metų sukakčiai, galerija „Langas", Vilnius
paroda-aukcionas, skirtas paminklo F. Zappai statybai paremti, galerija „Langas", Vilnius
Meno šventė Suginčiuose, Vokietijos ambasadoriaus sodyba, Vilniaus r.
1996 Tarptautinis pleneras „Nemunaitis’96", Alytaus r.
1998 paroda „Erotika", galerija „Vartai", Vilnius
1999 Baltijos dienos Monpeljė, Prancūzija
paroda „Erotika", galerija „Vartai", Vilnius
2000 Lietuvių dailininkų paroda, „Grosvenor House", Londonas, Didžioji Britanija
Tarptautinė miniatiūrų paroda, galerija „Vartai", Vilnius
2001 galerijos „Vartai" akcija „Meno parkas", Moniuškos skveras, Vilnius
paroda „Kėdė", Klaipėdos dailės galerija
Miniatiūrų paroda, Herningas, Danija
2002 Tarptautinio plenero „Skalė-Scale" paroda, galerija „Vartai", Vilnius
galerijos „Vartai" akcija „Meno parkas", Moniuškos skveras, Vilnius
Tarptautinis pleneras Šv. Kotrynos bažnyčioje, galerija „Vartai", Vilnius

Marius Jonutis. Vasarą. 2004, drobė, akrilas, 100x80


Nomeda Marčėnaitė ir Marius Jonutis: žiūrėti į šviesiąją gyvenimo pusę?

Jurgita Ludavičienė

Lietuvių kultūroje džiaugtis nėra labai pagirtina. „Aukos sindromas", besiblaškantis po šalį, grėsmės, baimės ir nelaimės, bloga lemiančios nuojautos et cetera. Vietos lieka tik piktdžiugai, kuri kaip piktžolė klesti meno ir paprastame pasaulyje. Tokia tautos emocinė būklė kaip atasvarą suponuoja ir „gražaus gyvenimo troškimą"; vis populiaresnis ir komerciškai patrauklesnis tampa tiesiog puošnus, pompastiškas, istorizmo šešėliu dvelkiantis, prabangus ir džiuginantis menas. Daliai žiūrovų ir pirkėjų nebesinori estetizuotos tuštumos, išmintingų ir paradoksalių koncepcijų. Norisi tiesiog grožėtis tuo, ką turi namie ant sienos ar lentynos, didžiuotis ir nesukti galvos dėl sunkiai perskaitomų reikšmių, ženklų, aliuzijų ir asociacijų.
Nomedos Marčėnaitės ir Mariaus Jonučio kūryba tobulai atitinka šiuos reikalavimus (išskyrus istoristinį atspalvį). Antrą dešimtmetį kurdami keraminius, medinius ir ant drobės tapytus kūrinius, jie tvirtai suformavo tiek savo stilių, tiek pasaulėjautą, tiek ir šių kūrinių vizualinį pavidalą. Jonučių siluetai ir spalvos atpažįstami bet kokioje parodoje ar interjere; laikui bėgant išlikdami beveik tokie patys, jie įspaudė šiokį tokį pėdsaką ir lietuvių dailėje, nors bandant įsprausti juos į kokį nors žanrinį rėmelį iškyla nemažų keblumų. Dažyti medžio reljefai, ažūrinės skulptūros, keraminiai/mediniai pano, tapyba ant drobės, kurią galbūt verčiau reikėtų vadinti dažyba (kadangi su pilkšvai rusvai žalsva koloristine lietuvių tapybos mokykla ryškiomis spalvomis uždažyti Jonučio drobės plotai neturi nieko bendra), - viskas maišoma tarpusavyje. Tiek žanrai, tiek ir personažai, kurie, beveik nepakitę, keliauja iš vieno menininko darbų pas kitą. Ko čia, antra vertus, ir stebėtis, kai šitiek metų kuriama greta vienas kito?

Ryškumas. Nomeda Marčėnaitė kuria keraminius pano. Kartais - indus: dubenis, vazonėlius. Kartais dekoruoja krosnį kokliais kokiame nors interjere. Marius Jonutis tapo, pjausto iš medžio figūrėles ir iš jų konstruoja erdvinius objektus. Tačiau tiek keramika, tiek tapyba, tiek mediniai objektai turi vieną bendrą ypatybę: nesvarbu, ar jie būtų skirti kaboti ant sienos, stovėti ant palangės ar grindų, puošti krosnį ar valgomąjį stalą, jie yra ryškūs. Padengti ryškių spalvų glazūromis Marčėnaitės personažai visuomet atrodo džiaugsmingai ir puošniai, keraminiai paviršiai blizga, suteikdami dar didesnio šventiškumo įspūdį. Oranžinė, rožinė, melsva ir raudona spalvos mainosi ant sienų, versdamos prisiminti Rytus. Turkiją ar Arabiją, pavyzdžiui. Jonutis savo drobes tiesiog uždažo (negaliu sakyti - užtapo, nes tai būtų netiesa) tokio ryškumo spalvomis, kurių intensyvumas verčia prisiminti šauniojo kareivio Šveiko ir karo kapeliono nešiojamą lauko altorių, rastą sofoje. Knygoje kaip galimi altoriaus naudotojai buvo įvardyti berods irokėzai ir Buriatijos šamanai. O štai Jonutis, nesukdamas galvos dėl kolorito subtilumo, dažo žmones, paukščius ir medžius, derina rėksmingai žydrą dangų su skaisčiai žalia žole, apačioje dar užrašo, ką gražaus jo personažai galvoja, - ir gražu.

Dekoratyvumas. Reljefiniai pano ar iš mažų žmogaus figūrėlių sukonstruoti erdviniai objektai ne tik ryškiai nudažomi, bet dažnai ir ornamentuojami. Nomedos kūriniuose ornamentas neretai reikalauja beveik tokių pačių teisių kaip ir pagrindinis, dažniausiai figūrinis, motyvas. Jis apsupa, pavyzdžiui, gležną žmogaus figūrėlę pano viduje, priversdamas lyginti puošnią spalvingą rytietiško ornamento grandinę su stilizuotu, schematizuotu žmogaus kūnu - ir pastarasis iš naratyvo įsikūnijimo ima taip pat virsti ornamentu. Ir Nomeda, ir Marius nemėgsta tuščios erdvės: ji tiek paveiksluose, tiek pano padengiama schematizuotais žmonėmis, gėlėmis, medžiais. Sudekoratyvinami ir personažai, ir plokštumos.

Lengvumas. Ne, keraminiai daiktai negali būti lengvi. Antai, pavyzdžiui, medinė Jonučio urna mylimojo palaikams, ant kurios užrašyta „nei dienos be tavęs". Kūriniai lengvi emocine ir mentaline prasme. Jie neprislegia žiūrovų plytos sunkumo koncepcijų konstrukcijomis, jie greičiau nukreipia mintis giedrosios, paprastosios gyvenimo pusės link; ten, kur visuomet šviečia saulė, žydrame danguje plūduriuoja balti debesys, žaliuoja žolė ir neblėstanti meilė lydi amžiną vyro ir moters porą iki mirties ir po jos. Kur niekas nesusižeidžia, neserga, nebūna vienišas ir nelaimingas. Kur bėgioja šunys, žaidžia vaikai - „mano paprastas pasaulis", kaip dainavo kažkokia popgrupė. Pasaulis lengvas, ir lengva jame tokiame gyventi. Todėl, kad nusuki akis nuo tamsiosios gyvenimo pusės.

Primityvumas/paprastumas. Marčėnaitės ir Jonučio kūriniai paprastų siužetų ir formų. Paprasti iki banalumo ir primityvumo. Paprastučiai ir tekstai, lydintys dažną kūrinį ir papildantys darbus graudžiai naivia savotiška poezija. Tekstukai panašūs į Jacques’o Prévert’o, kurio tačiau primityvumu neapkaltinsi. Taip ir su šiais autoriais: labai sunku nubrėžti ribą, kur baigiasi paprastumas ir prasideda primityvumas - darbai balansuoja tarp anųdviejų, kartais nuslysdami į vieną, kartais - į kitą pusę.

Figūratyvumas. Abstrakčių kūrinių Marčėnaitės ir Jonučio dirbtuvėje nėra. Ir vienam, ir kitam autoriui artimesnis konkretus mąstymas, naratyvo raiška personažais bei spalvomis. Figūros tuo tarpu primityvistinės, stilizuotos: nužymėti veido bruožai, plaukai, galvos dažniausiai pasuktos charakteringu profiliu. Iš pjaustytų žmonių siluetų Jonutis dėsto dėliones - pasirodo, atitinkamai apdorota figūra tampa visai panaši į dėlionės dalelę; konstruoja vienas į kitą įsineriančių kūnų piramides ar medinį baltai dažytą „medį" vazone, kurio šakas sudaro pakaitomis sluoksniuojamos žmonių ir gyvūnų linijos.

Pozityvumas. Besistengiant redukuoti pasaulį iki esminių dalykų, pastarųjų lieka tik keletas: meilė, laisvė (ne nuo ko, bet kam - pavyzdžiui, voliotis lauke po žolę), mokėjimas ir norėjimas džiaugtis kiekviena akimirka. Atrodo, jog tame pasaulyje niekam nenutinka nieko blogo, nėra karo, ligų, depresijų, rezignacijos ir beviltiškų pastangų ką nors keisti; ir žmogus yra ne aistrų kamuolys, kuriame kunkuliuoja geismų verdenė, skatinanti jį beprotiškiausiems poelgiams. O blogiausia, kas gali nutikti kūrinių personažams - apimti lengva melancholija, bet jie tai ištveria su vis ta pačia ramia veido išraiška. Pasirodo, jog kai eliminuoji tamsiąją pasaulio pusę, lieka Jonutis ir Marčėnaitė.

Į TURINĮ
ATGAL