Pagaminti meno mylėtoją,
arba Meno industrijos paradoksai

Lauras Bielinis

Man patinka česnakas, nes jis kvepia dešra.
Iš nugirsto vaikų pokalbio

Tikima, kad menas suartina interesus, kadangi jis suburia žmones (net konfliktuojančius), skatina bendrauti ir bendradarbiauti žiūrint, klausantis ar patiems „darant" meną. Šiuolaikinio meno vertinimai gali būti labai įvairūs, tačiau nuo to, ar mes peikiame, ar giriame šiuolaikinį meną, jis neišnyksta, net priešingai - ima skverbtis į mūsų gyvenimą visokiais neįtikėtinais būdais. Menu tampa net meno neigimas. Tačiau tai nereiškia, kad menas vienija individus, priešingai, pernelyg gilus susiliejimas su menu išplėšia kiekvieną iš įprastos aplinkos ir izoliuoja nuo realaus pasaulio. Žmogus tampa tarsi padalintas į tai, kas sieja jį su realybe - valgo, miega ir funkcionuoja kaip eilinis pilietis ir kartu jis patalpinamas į nuosavą tik jam iki galo suprantamą, o gal ir nesuprantamą, tačiau priimtiną pasaulį - estetinių vizijų, meno pasaulį. Taigi mes, tapdami šiuolaikinio meno vertintojais ar jo „darymo" dalyviais, neišvengiamai turime užduoti sau klausimą: ar būti savimi, ar būti su visais?
Menas nustoja būti tradiciškai suprantamu, hermetišku ir tik išrinktiesiems būdingu gyvenimo pajautimo elementu. Kiekvienas, kuris turi pretenzijų į meną, yra tarsi priartinamas prie jo, jei sugeba „pajusti" meno kūrinį - viskas, kas emocionalizuoja, estetizuoja žmogaus buvimą, tampa menu.
Atsakymas į klausimą: ar įmanomas korektiškas, objektyvus meno pajautimas bei jo supratimas, yra kategoriškas - ne. Meno gerbėjas ar menininkas, kaip Platono olos kalinys, mato ne realybę, bet jos atspindimą šešėlį, ir mato jį visai kitaip nei kitas, nes olos individualios ir vienintelės kiekvienam. Ginčas dėl meno meniškumo bei estetinio jausmo gali būti gražus, net elegantiškas, tačiau bereikšmis tol, kol neatrasime bendrų taisyklių, normų ar kanonų - kaip vertinti ir ką vadinti menu, kas yra menas ir nemenas. Paradoksalu, tačiau net ginče dėl taisyklių atrandamas estetizmas - ginčo, konflikto estetika, konflikto menas ir t.t. Tačiau viską sureguliuoja netikėtas ir nenuginčijamas argumentas - „daryti" meną kainuoja. O kai apskaičiuojama kaina, kriterijus ginčo objekto vertingumui nustato tas, kas organizuoja procesą.
Taigi šiuolaikinę meno situaciją galima nesikuklinant lyginti su naujo sezono drabužių kolekcijos pristatymu. Visada sezoniniai šou sukelia pasitenkinimo ir estetinio šurmulio bangas. Nuaidėjus pristatymo karštinei puolame keisti savo garderobą, kad neatsiliktume nuo mados. Mes vartojame estetinius produktus net nesusimąstydami, kad ne tiek mes patys trokštame dar gražesnių, dar meniškesnių drabužių, kiek mums nori juos parduoti. Pelnas verčia gamintojus keisti madas, šokiruoti estetus ir atsisakyti to, kas įprasta. Meno industrijos variklis yra pats žmogus, kuris siekia neatsilikti nuo mados ir neištirpti panašume su kitais. Tačiau virš viso to viešpatauja pelno idėja. Menas tampa verslu ir juo tapęs neišvengiamai užkeliamas ant sparčiai judančio įvairovės, netikėtumo bei naujumo konvejerio. Mes gaminame meną, nes menas skatina mūsų poreikį ko nors kito.
Nemanau, kad mano pamąstymus galima vertinti kaip pesimistinį požiūrį į meną ir grožį. Tiesiog manau, kad kiekvienam gražu tai, kas jam patinka. Toks teiginys įgyja vertę, nes tai, kas patinka, gali atnešti ir pelno. Jei ne šiandien, tai kitą sezoną. Menas lieka individualus, kaip ir grožio suvokimas, o sezoniškai pripažįstamas tas menas ar meno kūriniai, kurie gerai išreklamuojami. Taigi svarbus meno industrijos instrumentas yra reklama. Dar Renesanso laikais Benvenuto Cellini sugebėjo tapti vienu iš patraukliausių auksakalių, nes sumaniai save išreklamavo savo knygoje apie save. Dabar mes pasakytume, kad tai tiesiog sėkmingos savireklamos pavyzdys, tačiau anais laikais tai buvo tikras pripažinimas.
Meno fenomenas dažnai tėra individo gebėjimas pateikti save ir savo kūrybos vaisių kaip priimtiną daugumai. Menas yra tai, kas daugumai priimtina kaip estetinės veiklos produktas. Ar aš nenuvertinu meno reikšmės, ar netampu ciniškas estetinio pasaulio atžvilgiu? Ne, tiesiog teigiu, kad dabar viskas yra menas ir tik tam tikra viso to dalis tampa mums priimtinu menu dėl visiškai ne estetinių savybių. Tiesiog dauguma sutinka vartoti tai kaip visiems priimtiną objektą, todėl reikia savęs pateisinimo, štai tada daiktas pavadinamas meno kūriniu. Kita vertus, būti mene darosi tolygu turėti meniškumo bruožų. Tačiau jie irgi yra industriškai apibrėžti, susikurti menininko įvaizdį kainuoja. Šiandien mes privalome atrodyti, elgtis bei galvoti pagal sukurtą įvaizdį, t.y. atitikti madą. Labai dažnai meno bei meniškumo efektą ir sukuria tokių meniškumo bruožų deklaravimas. Tada būti mene ir kurti tereiškia laiku ir vietoje deklaruoti tam tikrus meną ženklinančius atributus, detales, tendencijas. Dėl panašių dalykų esu pats atsidūręs juokingoje situacijoje, kai Pompidou centre, berods trečiame aukšte, eidamas koridoriumi ir žvelgdamas į šiuolaikinio meno kūrinius, prie kiekvieno sustodamas, bandydamas įvertinti pagal save, staiga sumečiau, kad prie vieno darbo nėra užrašo, žyminčio autorių ir pavadinimą. Atidžiau įsižiūrėjęs supratau, kad tai daiktas, labai organiškai susiliejęs su kitais meno daiktais, tačiau tai paprasčiausias gaisrininkų vandens čiaupas. Galėjau juoktis ar gailėtis dėl klaidos, tačiau tai irgi buvo meno kūrinys man tol, kol aš neįvertinau jo kaip gaisrininkų vandens čiaupo. Tai buvo ženklas, kad aš tapau meno industrijos dalyviu, patvirtinusiu šiuolaikinį grožio bei estetikos supratimą - jei tau gražu, jei estetiškai tave išjudina, vadinasi, tai menas, ir už tai tu jau sumokėjai.