dailė 2004/1
Į TURINĮ
ATGAL

Jurga Barilaitė. Videofilmas Kai į mane žiūri – aš rėkiu. 1999
Gimė 1972 Vilniuje. 1990–1996 studijavo tapybą Vilniaus dailės akademijoje.

Jurga Barilaitė. Instaliacija Rožės naktis. 1996, 4 tapybos darbai, kartonas, aliejus, gipsas, 180x130x30; baseinas 180x150x70, vanduo, anilininiai dažai; Šv. Ignoto bažnyčia, Vilnius. Fragmentai

Jurga Barilaitė. Instaliacija Invazija. 2003, drobė, raudonas pigmentas, 250x200; buvusi spaustuvė Maironio g., Vilnius
Personalinės parodos
1994 „Tapyba", „Akademijos" galerija, Vilnius
1996 instaliacija „Rožės naktis", Šv. Ignoto bažnyčia, Vilnius
1997 instaliacija „Mimikrija", „Rothamel" galerija, Erfurtas, Vokietija
2002 „Tapyba. Būtinoji gintis" (tapyba ir videomenas), galerija „Arka", Vilnius





Jurga Barilaitė. Videofilmas Būtinoji gintis. 2002
Svarbesnės grupinės parodos
1994 „Duona ir druska", Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
1995 „Duona ir druska", Edinburgo meno koledžas, Edinburgas, Kornerhousas, Mančesteris, Didžioji Britanija
Studentų meno dienos, buvusi spaustuvė, Maironio g., Vilnius
„1995: Lietuvos dailė", Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
projektas mieste „Ženklas Kaunui", Kaunas
1996 projektas „Via Regia’97 - žvilgsnis į Rytus", Erfurto geležinkelio stotis, Vokietija
1997 Didžioji Diuseldorfo meno paroda, Diuseldorfas, Vokietija
1998 „Kartūs žaislai", „Bartelt" galerija, Berlynas, Vokietija
„Rožinė mergaitėms", Burgas, Vokietija
„Garsas + Vaizdas", Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
1999 „Lietuvos dailė 1989-1999: dešimt metų", Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
„Identifikacija", projektas troleibusuose, Vilnius
„Butas’99", projektas menininkų butuose, Vilnius
2000 „Veimaro laiškų dėžutė", ACC galerija, Veimaras, Vokietija
2001 Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos projektas „Menas ant stendų", Vilnius
2002 „Baimės. I veiksmas", Šiaulių dailės galerija
„Baimės. II veiksmas", galerija „Arka", Vilnius
„Baimės. VII veiksmas", A. Mončio namai-muziejus, Palanga
tapybos ir fotografijos paroda „Trasuojanti&", buvusi spaustuvė, Maironio g., Vilnius
2003 videoinstaliacijos projektas „Involved", kavinė-baras „Paryžius", Vilnius
Tarptautinis videofilmų festivalis, M. Žilinsko dailės galerija, Kaunas
2004 Šiuolaikinio Baltijos šalių meno paroda „Gyvenimo druska", galerija „Vartai", Vilnius

Jurga Barilaitė. Liemenukas. Iš ciklo „Šešios taisyklės, kaip žaisti mamą“. 1998, popierius, liemenėlė, suodžiai, 70x90
Premijos, apdovanojimai
1994 Jaunojo menininko premija parodoje „Duona ir druska", Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
1995 I premija Studentų meno dienose, buvusi spaustuvė, Maironio g., Vilnius

Jurga Barilaitė. Korsetas. Iš ciklo „Šešios taisyklės, kaip žaisti mamą“. 1998, popierius, korsetas, suodžiai, 80x120


Šešios taisyklės, kaip žaisti Jurgą Barilaitę

Renata Ščerbavičiūtė

Pirma taisyklė. Autorefleksija
Kada kūdikis ima suvokti save kaip vientisą? Turbūt pirmiausia jis apžiūri savo delniukus, judindamas kojytes - pėdas, apačioje nujaučia esant kūną, nuosavą torsą - kažką sąmoningai jungiančio šiuos atskirai tabaluojančius elementus. O jei anksčiau ateina skausmas? Suvokimas koncentruojasi, išgręždamas gilų deginantį nesuvokimą, kuris ir yra „aš-skausmas". Apie šeštąjį mėnesį vaikas ima tapatintis su savo pavidalu veidrodyje, smalsiai ir su nuostaba pamažu susitaiko su savuoju „aš". Nuo delnų žymių, paskirų rankų ir kojų fragmentų, tąsiais įspaudais įteptų drobėse, pradeda sąmoningai kurti Jurga Barilaitė. Kūno atspaudai drobėje - lyg įrodymas to, kad turėdama rankas, jomis liesdama drobę gali apčiuopti tapybos esmę. Drobės ir dažo sąlyčio momentas, intervencijos akimirka, kai šis santykis žymimas nuosavu kūnu - ženklinimo procesas ir patvirtinimas („Mimikrija", 1996-1997). Neregiui liesti - reiškia matyti, Jurgai - reiškia tapyti. Ankstyvieji Jurgos darbai atrodo kaip sudėtingas strateginis žaidimas, kuriame tapatinimosi ir savęs naikinimo veiksmai yra privalomi ir kartu visiškai spontaniški. Būti tapačiai reiškia ženklinti ir nutrinti, puošti ir teršti, kurti ir naikinti. Šie veiksmai nuoseklūs, suodžiai drobėje niekada neatsiranda savaime, o į ją nukreipto ugniasvaidžio poveikis, nors niekada nėra tikslus, iš anksto bent jau prognozuojamas. Spontaniškų sprendimų logika, kuria privalo vadovautis šiuolaikinė „moteris-kūrėja", „moteris-kovotoja", sąmoningai formuodama savo įvaizdį ir kurdama savo ikonografiją.

Antra taisyklė. Supergirl ikonografija
Supergirl yra gaji, devynias gyvybes turinti katė. Luco Bessono „Nikita" ar Quentino Tarantino „Nuotaka" į suduotą smūgį atsako mirtinu kirčiu, besitaškydamos krauju ir su nauja jėga vėl prisikeldamos kovai. Jurga Barilaitė nesitaško krauju, o nuosekliai tepa jį sangvino pavidalu, leisdama drobių žaizdoms krešėti ir gyti. Jurga pasakoja, kad dėl nedidelio ūgio jai tenka nuolat avėti batus su platformomis. „Platformos" tampa amunicijos atributu, jų daugėja. Raudoni plaukai, bokso pirštinės. Tepdama veidą suodžiais arba baltu pigmentu menininkė kuria ritualą, turintį sąsajų ir su primityviųjų tautų kultūra, ir su šiuolaikiniais įvaizdžiais, kaukėmis. Abiem atvejais tai jos auka - veidas aukojamas vardan kuriamo vaizdinio, jautri oda pasmerkiama išbandymams. „Būtinoji gintis" (2002) - tai ne tik kova su tapyba, tapybinis boksas, paskutiniame raunde duodantis atkirtį autorei. Iškankinta smūgių lavinos drobė ir vėl išspjauna į paviršių jau kelintą kūdikio galvutės atvaizdą. Pati Jurgos kūryba kaip būtinoji gintis. Ritualas, kai nors atsišaudai aklai, bet neišvengiamai pataikai, antraip - iškrenti iš žaidimo. Todėl neprogramiškai, bet nuosekliai Jurga yra ir naratorė, ir nuolatinė savo darbų herojė. Kūrinių autorė, jos įvaizdis ir veikėja sudaro vientisą pavidalą, kuris ir leidžia būti tapačiai. Supergirl yra raudonplaukė mergaitė. Supergirl yra tokia Lewiso Carrollio Alisa, kurios stebuklų šalis yra jos pačios kuriamo labirinto lygmenys, o skirtingose jo pakopose reikia imtis vis naujų gudrybių, kurias taip pat dažnai lemia atsitiktinumai.

Trečia taisyklė. Atsitiktinumas
Sąmoningai atliekamas veiksmas dar nesuponuoja teigiamo rezultato. Jį lemia atsitiktinumai. Kauno viešojoje erdvėje esančio baseino centre panardinusi raudoną širdį, Jurga mąstė apie savo šaknis ir sąsajas su miestu, kuriame gyveno jos močiutė, kuriame ji pati leido vaikystę. Pirminės kūrinio intencijos nulėmė darbo pavadinimą - „Kaune mano širdis" (1996). Baseino vanduo, kuriame buvo ištirpintas ryškiai raudonas pigmentas, turėjo būti įkalintas baseino sienų, tik šios buvusios nesandarios. Skverbdamasis laukan pro plyšius raudonas lyg kraujas vanduo tvino į aikštę, gėrėsi į grindinį.
Apleistoje barokinėje Šv. Ignoto bažnyčioje eksponuotas kūrinys „Rožės naktis" (1996) formavosi iš sluoksnių, užklojančių intencijas ir tikslus. Asmeninius išgyvenimus susimbolino nuo jų nutolusių, iš Paryžiaus parsivežtų pertapytų senovinių atvirukų kopijos, kurios, reikalaudamos kičo prisilietimo, apaugo gipsinėmis gėlėmis, o instaliaciją vainikuojantis baseinas neveikė jau Vilniuje; vėliau, instaliaciją rodant Vokietijoje, baseinas sprogo žiūrovų akivaizdoje. Parodoje Erfurto geležinkelio stoties pastato lange pakabintam kūdikio galvutės atvaizdui fonu tapo atsitiktinis geležinkelio aplinkos peizažas, pravažiuojančių traukinių vibracija („Via Regia’ 97 - žvilgsnis į Rytus", 1996). Skaidrumo ir šviesos persmelktas veidas priminė Apreiškimą, nors vizijos, kai Kristus pasirodo Jėzaus pavidalu, berods ypatingai retos, o juo labiau geležinkelio stočių paviljonuose. Jurgos Barilaitės kūryboje atsitiktinumai įneša svarų indėlį į kūrinių formavimosi procesą, kreipia juos iš anksto nenuspėjama linkme. Jie neišvengiami ir tampa taisykle.

Ketvirta taisyklė. Motina ir sūnus
Kūdikiai, kaip ir darbai, neatsiranda atsitiktinai. Nebent dėl atsitiktinumo. Neatsitiktinai motina Jurga Barilaitė tapo vis tą pačią kūdikio galvutę - kraupią, embrionišką, juodomis akiduobėmis, kiškialūpę, kurią atsitiktinai nusižiūrėjo medicinos vadovėlyje. Videoprojekcijos ir tapybos sluoksniai persišviečia, užklodami vienas kitą. „Kai į mane žiūri - aš rėkiu" (1999) - pats baisiausias Jurgos darbas. Tai beveik klasikinė madona, į tikintįjį prabylanti technologijų stebuklui leidus. Moters ir kūdikio santykio analizė neišvengia sakralinės dailės istorijos prisilietimo. Gilus autorės riksmas perveria ir taip jau kraupų atvaizdą, perrėžia smegenis, pažeisdamas klausą. Jei ieškotum asociatyvių paralelių, manytum, tai nevaldomas gimdyvės klyksmas, gožiantis kiškialūpio monstro atėjimo į pasaulį vaizdinį. Marijos skausmas. Pagal Julios Kristevos abjekcijos teoriją tai įvardintum abjekcijos momentu, tuo pačiu aitriausiu jo pavidalu atsiskyrimo nuo motinos kūno akimirką, begaliniu svetimumu ir pasibjaurėjimu. Abjektiškiausia rodosi kiškio lūpa kaip neprognozuotas apsigimimas, nepageidaujamas, svetimkūnis ir pats riksmas, kuriuo išsivaduojama nuo konvulsijų tampomo ikisocialaus gimdymo proceso, lydimo savikontrolės praradimo ir laukinio klyksmo. Abjektas vienu metu išgyvenamas kaip kančia ir kaip ekstazė.
Jei įsigilintum į meno kūrinio ir žiūrovo santykį, regėtum ironiška neapykanta ir paniška baime žiūrovo vujarizmui besipriešinančios autorės, besitapatinančios su savo kūdikiu-kūriniu, reakciją. Tačiau kūdikio galvos, pasak autorės, atsiranda nevalingai, „tarsi pati ranka nupaišo", o nevalingas, ekstaziškas klyksmas programiškai išgaunamas tik po keleto dienų „riksmo treniruočių". Kūno ir psichikos balansavimas ant kraštutinumo ribos, pasiekiamas sekinančiu savęs kankinimu, primena žymiuosius Marinos Abramovič performansus, viešai demonstruojamus reginio ištroškusiems žiūrovams. Menininkių ekshibicionizmas idealiu būdu tenkina skopofilinį žiūrovų troškulį. Viešas šventojo saviplakos aktas, erotinė ekstazė.

Penkta taisyklė. Dukra ir motina
Fragmentuoto kūno vaizdiniai lydi Jurgą Barilaitę nuolat. Apsinuogindama „Baimės misterijoje" (1999) autorė renka save iš kūno gabalėlių, pažeidžiamo ir pažeminto kūno dalys byra neatrasdamos lakaniškosios tikrovės. Videoprojekcijoje „Audra stiklinėje" (2003) bejėgiškumas koncentruojasi į skęstantį kūną. Autentiškos kūniškos patirties stoka reiškiasi ne tik per santykį su nuosavu, bet ir su motinos kūnu. Fragmentuoto kūno vaizdiniai cikle „Šešios taisyklės, kaip žaisti mamą" („Kartūs žaislai", 1998) keičiami simuliakrais arba nuorodomis į fragmentuotą motinos kūną. Ritualinės globos simuliakru tarnauja lėlytė, gimininga globos stokojančiam objektui - mergaitei iš reto stiliaus atviruko. Motinos lūpas simbolizuoja jos lūpdažis, krūtis - liemenukas, korsetas - pilvą. Motinos kūno ir kvapo prisisunkę daiktai, išlaikę jo įspaudų žymes, atstovauja tikrovės neprieinamumui kalbos ir kultūros srityje. Tik per nuorodas įmanomas kalbėjimas apie motinystę - motina, kaip ir moteris, nėra visuma, jai stinga vientisumo. Kūdikis tegali ją suvokti kaip paskiras dalis - glostančias rankas, bučiuojančias lūpas, žindančias krūtis. Ritualas vyksta kažkur tarp ikisąmoninių kūdikystės išgyvenimų ir mitinių venerų kūnų geografijos.

Šešta taisyklė. Teorinė teritorija
Depresinės ir isterinės būsenos, siejamos su moterišku subjektyvumu, turi per didelį emocinį krūvį, kad pasiduotų tiesioginei refleksijai. Jurgos Barilaitės kūrybos emocingumas priešinasi racionalumui, jis svyruoja tarp permanentinio pakilumo, depresijos ar isterijos būvio. Neegzistuoja kalba, tapati moteriškai - tai tarsi nuolatinis judėjimas labirintu: žengus keletą žingsnių, kaskart ieškoti naujos krypties arba grįžti jau pramintu keliu. Vis sustojimai ir kartojimai. Moteriška teritorija neišsitenka vien tik kūne - bandymas tolti nuo savo kūno vaizdavimo veda atgal link jo atvaizdo, nėra aiškios ribos tarp vidaus ir išorės. Kas skiria moterišką kūrybą nuo feministinės? Feministinė - socialiai angažuota, sąlygota socialinių veiksnių, moteriška - ikisocialinių. Būsenų dokumentacijos Jurga imasi neprisiimdama teorinių nuostatų naštos. Akcija neturi praeities nei ateities, tuo tarpu dokumentas tampa pažeidžiamas dėl savo senėjimo, dėl skirtingų suvokimo galimybių ateityje. Jis liudija prieš autorių. Jis yra įrodymas, atstojantis nusikaltimo įkalčius ir pėdsakus. Tolstant nuo tapybos link akcionizmo, pagrindine Jurgos raiškos priemone išlieka jos pačios kūnas - impulsų ir emocijų laidininkas, idealus tarpininkas. Jis - vaizdinys ir atvaizdas, vidinis ir išorinis, subjektas ir objektas tuo pačiu metu. „Ich bin Bild - ich bin Abbild. Ich bin Objekt - ich bin Subjekt" (M. Abramovič).

Į TURINĮ
ATGAL