dailė 2004/1
Į TURINĮ
ATGAL

Pushwagner (Norvegija). Manhetenas. 2004, lenta, tušas, akrilas, 400x220
Vilniaus tapybos trienalė. Vilnius, Šiuolaikinio meno centras (2004 05 14–06 13)

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė. Kai kankina troškulys, vaikščioti per žarijas vieni niekai. 2003, drobė, aliejus, pelenai, pastelė, 150x200
Vilniaus tapybos trienalė. Vilnius, Šiuolaikinio meno centras (2004 05 14–06 13)


Septynios tapybos tiesos

Menotyrininkų Ritos Mikučionytės ir Igno Kazakevičiaus pokalbis

Rita Mikučionytė. Nuo septintojo dešimtmečio pabaigos rengiamose Vilniaus tapybos trienalėse dažniausiai būdavo pristatoma Baltijos šalių - Lietuvos, Latvijos ir Estijos - dailininkų kūryba. Ją nežymiai papildydavo kelių autorių, kviestų iš kitų regionų, darbai. Šioje istorijos grandinėje etapine reikia pripažinti praėjusią 11-ąją Vilniaus tapybos trienalę, kurios idėja - atsisakyti tradicinės formuluotės „Baltijos šalių tapytojai ir jų svečiai" ir rengti parodas „Tapyba Baltijos šalyse ir kitur". Tas principas, manau, toliau sėkmingai plėtojamas. Statistiškai pažvelgę į praėjusią ir šią, 12-ąją, Vilniaus tapybos trienalę matome, jog 2004-aisiais iš pristatomų 49 autorių net 24 lietuviai (2001-aisiais jų buvo tik 6 iš 36). Taigi vėl sąlygiškai grįžtame labiau prie Lietuvos nei Europos tapybos tendencijų nagrinėjimo. Antra vertus, svečių kūryba - ir eksponuojama ŠMC, ir reprodukuojama kataloge - įrodo, jog egzistuoja bendrumai arba net identiški išeities taškai, tapačios pozicijos, kai kalbame apie paveikslo struktūrą, spalvos ir faktūros reikšmę ir jo veržimąsi trimačių objektų bei ketvirtojo, laiko, matmens link. Gretinimo kontekstas ir atitikmenų ieškojimas skatina žvelgti plačiau, apskritai kalbėti apie šiuolaikinės tapybos užmojį.
Prieš ketverius metus dailėtyrininkas Evaldas Stankevičius kuruojamos trienalės koncepciją įvardijo lakoniškai - Tapybiška. Tai iš esmės praplėtė kalbėjimo apie tapybą, kaip ribotą, baigtinį kūrybos proceso rezultatą (aišku, dažniausiai įsivaizduojame paveikslą), ribas. Suponuota įvairiapusė sklaida, rodos, teikianti nevaržomas formos galimybes, vis dėlto buvo įrėminta vertikalių ir horizontalių koordinačių. Šįmet analizuojamos Tavo pasiūlytos Septynios tapybos tiesos. Mano manymu, 11-oji Vilniaus tapybos trienalė bandė iliustruoti įvairialypes tapybos strategijas - tarp metatapybos ir analitinės konceptualiosios tapybos, tuo tarpu 12-oji siekia septyniais pjūviais jas suskaidyti. „Meilė tapybai" nebe deklaruojama, o preparuojama.
Kaip pinasi šios dvi koncepcijos - Tapybiška ir Septynios tapybos tiesos? Kokios jų idėjos yra perspektyvios? Kas paskatino Tave imtis rengti trienalę? E. Stankevičius savo paskatas įvardijo kaip „meilę tapybai". Ar Tau taip pat visiškai „nesvarbu, ką meilė, arba tapyba, gali reikšti šiandien"?

Ignas Kazakevičius (parodos kuratorius - red. past.). Šioje trienalėje polemizuojama su 2000-ųjų Tapybiška, kurioje imamas nagrinėti, o veikiau eksponuoti, tapybiškumas apskritai, t.y. svarstoma, kaip jis pasireiškia, kas veikia vienokio ar kitokio pasireiškimo formą. Todėl, regis, palankus laikas minėtai preparacijai, nesgi jau 2000-aisiais nustatyta, kas yra kas. Tačiau mums įdomu, kaip naujas tapybiškumo pasireiškimas, proveržis neigia tapybos tradiciją, tapybiškumo tradiciją, tapybos kūrinio sampratą.
Trienalė kalba apie išeitines tradicines tiesas ir įžvalgas, kur tose tiesose slypi tradiciją graužiantis kirminas. Trienalės tikslas - atsekti tapybos ribų nykimą šiuolaikinės tapybos kūrinyje; laipsnišką tradicinės modernistinės kalbos keitimą postmodernistine. Kitimą nuo tradicinės tapybinės struktūros iki jos ir turinio ryšio dekonstrukcijos bei „tapybos" kūrimo nauja sintetine (netapybine) metakalba. Pastaroji suprantama kaip daiktiškumo, materijos, trimatės formos sampratos atsisakymas, ėjimas erdvės ir laiko daugiaplaniškumo, proceso link, slinktis nuo konkrečių tapybinių plastinių tikslų prie tapybos, kaip reiškinio, konstatavimo (pvz., minėtų procesų raiškos apmąstymų išraiška). Šiuo atveju turinys būtų suvokiamas kaip tapybiškumo asociacijos. Ekspozicijoje fiksuojama tradicinių tapybos kūrinio parametrų (formos ir turinio) kaita iki jo virtimo jokiai sferai nepriklausančiu meno objektu, kuris formaliai vis dar vadintinas tapybos kūriniu.
Tapybos trienalėje pamačiau galimybę realizuoti seniai svarstytą idėją apie lietuvių tapybos krizę ir naujų formų paieškas. Man svarbu, ką tapyba reiškia šiandien, mat naujos formos iš esmės nėra tapyba, o veikiau iš tapybos formulių, jos tradicijai artimų medžiagų sukurti pontoniniai tiltai į aną (kažkokį) krantą, kuriame tikimasi nuimti naują derlių.
Tradicinės tapybos atskaitos tašku laikykime modernizmą, „sankcionavusį" menininko laisvę, ekspresionizmą - išlaisvinusį jo raišką ir savo esme geriausiai, ne tik verbaliai (lot. expressio - išraiška), įvardijantį kūrybos procesą, bei tapybą aliejumi ant drobės (pagarba šimtmečių tradicijai).
12-oji tapybos trienalė analizuoja tų Lietuvos autorių tapybą, kurie aktyviau eksperimentuoja su paviršiaus medžiagiškumu ir netradicinėmis priemonėmis - dažais, forma, ir tarsi priešingoje stovykloje esančių autorių, kurie pasirinkę sąlygiškai uždarą teritoriją, kurių tapybos maniera netgi neleidžia išeiti į eksperimentų lauką. Vieni tikisi atrasti naujus tapybos metmenis, antri saugo savo teritoriją.
Vienas trienalės koncepcijos pasluoksnių - tapybos ribų nykimas ir naujų konstatavimas. Tapybą sąlygoja mumyse slypinčios tiesos, nuostatos. Ribos nyksta nepastebimai, nes tiesas suvokiame skirtingai. Tapyba, viena vertus, tampa objektu, šviesos kubu (Eimutis Markūnas), kuriame tapybiškumas asociatyvus, antra vertus, dekoratyvia plokštuma, multiplikacija (Vidmantas Jusionis, Daniel ¨stvold), savotišku komiksu (Pushwagner) ar saldžia užliūliuojančia egzotika, misterija (Sigitas Staniūnas ir Co), ar posttradicinio ekspresionistinio ritualo iškrova (Jurga Barilaitė). Ir mistiška, ir barbariška. Ir sakralu - tradiciška, ir profaniška - madinga. Vienur tapyba esti priemonė išpasakoti siužetą (Žygimantas Augustinas, Paulius Juška) ir parodyti linijos, piešinio grožį, kitur viskas paremta asociacijų žaismu. Tarp šių polių parodomi viduriniosios kartos tapytojų kūrybos pokyčiai, polemika su savimi.
Tapybos trienalė tęsia 1969-aisiais pradėtas tradicijas. Šiam forumui apžvelgti pasirinktas spalvinės skalės įvaizdis. Skalės, kurioje telpa septyni tonai, Septynios Tapybos Tiesos. Labiau kreipdami dėmesį į lietuvių tapybos pokyčius, kardinalią autorių polemiką su savimi, siūlome Etiketės sąvoką. Etiketė - tai emocijų, kompozicijos, spalvos skalė (pvz., galbūt Antaną Gudaitį geriausiai pristatytų raudona skalė), todėl ir mes eksponuodami darbus pasirinkome jų „etiketinį pririšimą". Salėse - po kūriniais ir ant durų, ties įėjimais - bus kabinamos spalvinės skalės. Gal tai padės atsakyti į klausimus, kokia ekspresionistinės klasikos koloristika? Koks dalyvių kūrinių koloritas? Koloristika emocinė, koloristika spalvinė? Žaidimas? Tebūnie. Žaisk ir tu, menininke, žaisk, žiūrove.

Pirma tiesa. Tradicija
I. K.: Tradicija - tai skalė. Laikmečio, realijų, poreikio, rinkos, medijų, aktualijų, meninių ieškojimų skalė.
Etiketės ir skalės sąvokos padeda pasipriešinti tradicijos idealizavimui. Nors menas be idealizmo neįmanomas, tačiau analizei jis trukdo. Kur link krypsta šiuolaikinė tapyba? Tradiciją siūlau traktuoti kaip stereotipą, kurį priimame, veikiami medijų, kaip prekinį ženklą, kitaip tariant, naujovės žiūrovams, meno gerbėjams yra mažai suprantamos, ir norint, kad jų atsirastų, reikia taikyti į koją su tradicija, prisisegti etiketę. Nes tradicija vėlgi tam tikras ritualas - tam tikras formų, ženklų, prasmių kartojimas.
R. M.: Tradiciškai lietuviškojo kolorizmo tėvu vadiname Antaną Gudaitį (1904-1989), kurio gimimo šimtmetį šiais metais minime. Jo kūrybos esmė artima van Gogho ekspresionizmui, kur lemiamas yra intuityvus, jausminis kūrybos pradas, naivus, atviras, nuoširdus santykis su transformuojama realybe. Lietuviškojo ekspresionizmo ištakose - gamtos vaiko, kaimiečio dvasios tyrumas, susipynęs su stačiokiškumu, grubumu. Tai perteikia ryškių, grynų spalvų deriniai, laisvas, platus potėpis. Nesudėtingas motyvas ir spalva - šviesos ekvivalentas. Ir tai tarsi užprogramuojama kitoms lietuvių tapytojų kartoms: gabiausieji paprastai yra kilę iš kaimo, nuoširdūs, naivūs, užsispyrę stačiokai, o jų neprisitaikymas prie naujų sąlygų šiais informacinių technologijų laikais taip pat laikomas vertybe. Būti grynuoliu, kuriančiu kančioje, tapo siekiamybe. Tarp vyresniųjų dar gaji nuomonė, kad kuo daugiau diskomforto gyvenime, tuo kokybiškesnė tapyba. Jei išorinių kliūčių tarsi nėra, jos tučtuojau dirbtinai skatinamos: tyčia provokuojami konfliktai su aplinka arba sąmoningai imama save lėtai fiziškai naikinti. Dvidešimtmečių nuostatos kitokios. Ir todėl neretai šiandien ekspresionizmas suprantamas kaip anachronizmas. Spontaniška saviraiška, egzistenciniai tapymo ritualai netenka reikšmės. Meno formos kinta, lieka tik išorinės ekspresionizmo liekanos - spalva, faktūra. Intelektas viršija sureikšmintą jausmą. Antra vertus, ekspresionizmą iš esmės išstumia idėjos pirmenybė, raiškos priemonių universalumas. Kūrybos unikalumas tampa antrinis, o autorius turi galimybę susinaikinti ne fiziškai, o intelektualiai, imdamasis kolektyvinio meno formų ar naudodamas visiems žinomas raiškos priemones.
Ar galėtum ekspresionizmą šiandien vertinti kaip tam tikrą anachronizmą?
I. K.: Ekspresionizmas, kaip saviraiškos aktas, yra vis dar idealizuojamas. Kita vertus, šis raiškos stilius - daugiaprasmis, labai paslankus, gebantis sugerti daug įtakų; tačiau netgi modifikuotame jame išlieka spontaniškos, asociatyvios saviraiškos prioritetas.
Kad tradiciniais formos ir turinio santykiais grįstas ekspresionizmas išsisemia, rodo ir Kauno lūžio kartos eksperimentai, jaunosios tapytojų kartos darbai (Agnė Jonkutė, Irma Leščinskaitė). Tačiau tai tik vienos etiketės keitimas kita. Ikieksperimentinius kauniečių darbus galima vadinti epiniais, būdingais ekspresionistinei dailei apskritai, o dabar jie daro „dalykus", nieko bendra neturinčius su prieš tai buvusia vizitine kortele (Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė, Arūnas Vaitkūnas, Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė). Išvada - stilistinio braižo manieros pokyčiai yra neaktualūs. Tačiau, kita vertus, taip naujienos tampa formalia etikete - antai Antanas Obcarskas pateikia (sau) baigtinę ir jau išsemtą oparto formą ir pats patenka į naujo kelio ribotumo spąstus.

Antra tiesa. Dipoliai
I. K.: Trienalėje eksponuojama Kauno ir Vilniaus menininkų tapyba. Viduriniosios kartos atstovų kūryba nedviprasmiškai primena apie vidinę poziciją ir opoziciją. Kauniečiai lūžio kartos atstovai - atviresni eksperimentui, laužančiam (dar vienas lūžis) tradicinę koloristinės tapybos abėcėlę. Be to, jie, regis, vis dar kuria „viena komanda".
Vilniečių sklaidos diapazonas platesnis - kiekvienas autorius, rodos, nežada ypatingai keisti įvaldytos manieros. Tobulina atrastas pozicijas, o jeigu ir eksperimentuoja, tai atsigręžę į savo praeitus etapus (Ričardas Bartkevičius, Vilmantas Marcinkevičius).
R. M.: Šios trienalės darbai skatina mąstyti apie kelis dipolius. Pirma, labiausiai intriguoja „realusis" abstrakcionizmas. Pavyzdžiui, estės Tiinos Tammetalu ciklas „Estijos peizažai" - įtaigi abstrakcija, kuriama imant žemės gruntą iš konkrečių vietovių. Materijos fragmentai žavi paviršiaus išraiška, monochromijos niuansais, faktūros ritmika. Antra vertus, šiuo tapybiniu požiūriu Pauliaus Juškos realizmas, techniškai šaltas ir emociškai uždaras, galėtų būti vertinamas net kaip abstrakcija. Antroji ašis - individualaus ir kolektyvinio aspektų tapybos kaitoje santykis, kurį iliustruoja Vilniaus ir Kauno tapytojai. Sutinku, kad Vilniaus atstovai stilistikos atžvilgiu įvairesni, individualesni, labiau vienas nuo kito nutolę (nuo abstraktaus ekspresionizmo tendencijų Ričardo Bartkevičiaus tapyboje, Vidmanto Jusionio animalistinio realizmo iki Jurgos Barilaitės veiksmo tapybos, Sigito Staniūno performansų). Kauno tapytojai monolitiškesni, artimesni neoekspresionizmui (Arūnas Vaitkūnas, Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė, Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė) arba struktūriniam konstravimui (Eimutis Markūnas, Antanas Obcarskas, Arvydas Žalpys). Juos tarsi sieja vienos kartos mąstysena, pagaliau glaudus bendradarbiavimas rengiant grupines parodas. Trečiasis dipolis, manau, atspindi naudojamų technikų santykį tapyboje - tradiciniai aliejiniai dažai ant drobės ir mišrios šiuolaikinės „statybinės" technikos. Tarp jų išlieka optimali pusiausvyra, anaiptol neteigianti, kad tradiciška nėra modernu, ir atvirkščiai.

Trečia tiesa. Dialogas
I. K.: Trienalei pasirinktas veidrodinis eksponavimo tipas - užsieniečio ir lietuvio autoriaus sugretinimas. Tai paskatino noras pabrėžti lietuvių tapybos atskaitos taškus: nuo realizmo, kuriame kalba vaizdas, turinys, ir tradicinio ekspresionizmo, kuriame kalba formos ir raiškos elementai, iki atskiro tapybos elemento virtimo paveikslo dominante. Įdomus ne panašus stilistinis sprendimas, bet to paties motyvo naudojimas reiškiant skirtingą idėją, pavyzdžiui, Violeta Juodzevičienė ir Gunilla Wiel-Svensson.
R. M.: Dialoge paprastai slypi dviejų susikertančių minčių absurdiškumas. Lietuvių ir užsienio tapytojų poros taip pat labai reliatyvios. Ir vartant katalogą, ir ekspozicijoje galime sudaryti ir kalbėti apie visiškai naujus, netikėtus derinius. Ši pasirinkimo laisvė, manau, yra labai patraukli, todėl „dvynių" pa(si)rinkimą pirmiausia vertinčiau kaip žaidimą. Kataloge pateikiamas Igno Kazakevičiaus, Gintaro Palemono Janonio, Ritos Mikučionytės variantas yra lengvai „apskundžiamas". Kartu ir skatinantis ieškoti, pavyzdžiui, kas bendra tarp latvės Ingos Brūverės meditacijų viena spalva ir Ričardo Bartkevičiaus gesto tapybos, islandės Ernos G. Sigurdardóttir modeliuotų gulbyčių ir Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės kiškio su pačiūžomis ir musmire arba Eimučio Markūno instaliuotos šviesos ir graikės Magdos Siamkouri fotografijų, inspiruotų TV spinduliavimo. Kiek Tau svarbi „dvynių" atranka?
I. K.: „Dvynių" ekspozicinė idėja, atrodo, pakankamai šmaikšti. Be abejo, ji teigia, jog tos pačios tapybiškumo sampratos, paieškos gyvos ir TEN.

Ketvirta tiesa. Raiškos virsmas. Protezas
R. M.: Kiek lemia paveikslo vaizdinius atlikimo technika - aliejiniai dažai ant drobės ir mixed media?
I. K.: Tapyba - kaip sąvoka, kaip tai, kas pavadinama tapyba - vis mažiau priklauso nuo technikos, formato... Tapyboje nyksta kompozicija, suvokiama kaip tapybinės raiškos elementų visuma. Ją keičia vieno arba kelių elementų dominantė. Ja pavadinama ir netapybinė raiška, grafikos, fotografijos, skulptūros elementai, palaipsniui peraugantys į instaliacijas. Tapyba tarsi pati atsisieja nuo tapybinio paviršiaus, regis, pats formatas (porėmiai, stačiakampė forma etc.) jau tampa tapybine vertybe, kadangi kelia su tapyba susijusias asociacijas ir pan. Tapybos konceptualėjimas susijęs su ritualinių raiškos pokyčių (pvz., drobės keitimas kokia nors danga) lengvumu. Formatas tiesiog tampa ekspozicine (devizų, skelbimų) lenta reikšti idėjoms. Na, o videoprojekcija - tai tos pačios idėjos išraiška, tik laiko trukmės forma. Be to, čia veikia ir virtuali dimensija - vienu metu ir susitapatinama su tapybine forma, ritualu, ir tarsi atsietai stebima. Nepamirškime ir videoefektų etc....
Spalva-forma-šviesa. Plokštuma-tūris viename kūrinyje. Optinė iliuzija. Vieno raiškos elemento virtimas (veikiau protezavimas) kitu (Algis Griškevičius, Eimantas Ludavičius). Abu autoriai paveiksluose erdvę, A. Griškevičius dar ir potėpius, sukonstruoja iš metalo, naudoja jo medžiagiškumą, kuria savo kūrinių parafrazes. Paradoksalu tai, jog abu jie - ne kažin ką pakeitę - galėtų dalyvauti ir grafikos parodoje. Universalu, ironiška ir ... netapybiška.
R. M.: Raiška tapyboje, jos matavimo vienetai - labai sąlygiški. Raiškos virsmas - savotiškas dviratis, kurio vienas ratas juda paveikslo transformacijos kryptimi - iš plokštumos į erdvę, o kitas ratas - nuo statikos dinamikos link. Tokį dviratį iliustruočiau Jurgos Barilaitės ir latvės Ievos Iltnerės duetu.
Mano manymu, tapyba nėra tiek techniškai įrėminta ir apibrėžta. Išpopuliarėję gigantiški dydžiai, laisvas, eskiziškas paviršiaus dengimo būdas skatina eksperimentuoti, ieškoti naujų technikų ir jų naudojimo veiksmų.

Penkta tiesa. Dominantė: forma ar turinys?
I. K.: Kas svarbiau šios trienalės darbuose: forma ar turinys?
R. M.: Manau, klausimas atviras. Galbūt turinys. Įžvelgiu tapyboje intensyvėjantį siužetiškumą, kurį, matyt, lemia popkultūros tendencijos: daugėja vaizdinių su fotografijos, kinematografijos elementais, kurie toliau reprodukuojami. Akivaizdžios darbų sąsajos su tikrove, tapybos materialumas, daiktiškumas. Tai lemia dėmesį faktūrai. Pavyzdžiui, Tiinos Tammetalu ir Arūno Vaitkūno kūrinių dialogas.
I. K.: Bet vaizdiniai čia, manyčiau, savitiksliai. Vis dėlto turinys tapatinamas su forma, jis reikalingas jai atskleisti.
R. M.: Kaip vertini siužetiškumą tapyboje? Ar jis šiandien aktualus?
I. K.: Šiandieninė tapyba šiuo požiūriu išsiskaidė. Mitologizuotas, simbolinis ar socialinis turinys yra svarbus stengiantis grįžti prie epinės dailės. Nauja tapyba grindžiama koncepcijomis, nes raiškos turinys prilygsta formai ir painioms asociacijoms. Dažnai turinys, kaip jau minėjau, tėra savotiška nuoroda, padedanti suprasti formos kalbą.
Trienalėje vyrauja ne noras (iš)pasakoti, o noras tiesiog pateikti idėją. Savo santykį su nauja forma išreiškia netgi Raimondas Martinėnas, Audronė Petrašiūnaitė, Bronius Gražys, kurių „vizitiniuose" darbuose turinys labai svarbus.
Siužetiškumas susmulkėja iki asociatyvaus ar realybės fragmento, o ekspresionistinį epą, tapybos panoramiškumą lemia formos elementai (kontūrai, faktūros, potėpiai), kuriuose menininkas įžvelgia proceso tąsą ir naudoja juos rituališkai.

Šešta tiesa. Veiksmas, ritualas
I. K.: Veiksmas, ritualas. Būtinybė ar papildinys?
Tradicinis ekspresionistinis ritualas suprantamas kaip tapybinis gestas, o ritualas (pvz., Sigito Staniūno kūryba) suprantamas kaip asociacijų pynė, kelio nuo inspiracijų objekto iki meno kūrinio pavaizdavimas performansu.
R. M.: Manau, pamažu silpsta gesto tapyba - tapytojo psichosomatinių problemų sprendimo būdas. Ji, kad ir kaip būtų keista, tampa logiškai įprasminta, kaip amato tobulinimas. Nagrinėdami veiksmo kartojimo reikšmę tapyboje, iš dalies susiduriame su šamanizmu (ritualinio veiksmo vaidmuo) ir realizmu (akademinės, „muziejinės" tapybos nostalgija). Todėl įmanomos paveikslo tapymo ir performanso jungtys, tarkim, Pauliaus Juškos ir Sigito Staniūno kūrybos dialogas.
I. K.: Taigi, ką atima grynojo veiksmo ritualas iš tapybos kūrinio, pastarąjį praturtindamas (o gal perkraudamas) prasmėmis bei pojūčiais (uoslė, klausa)? Veikiausiai patį ekspresionizmo mitą, kai menininkas kuria, save stoiškai priešindamas pasauliui, kai savastį skaido dėl analizės. Į properšas tarp vakar ir šiandien ritualas plukdo sintezės vandenis. Viena vertus - egzotiška, antra vertus - kyla prasmių tvano pavojus.

Septinta tiesa. Etiketė
I. K.: Trienalė retoriškai apeliuoja į tai, kad menas suvokiamas kaip etiketė - mūsų prisirišimas prie dogmų, štampų, nostalgijos, baimės atverti naują, neįprastą kūrybos puslapį. Kūrinys grindžiamas koncepcijomis, jam klijuojamos madingos etiketės.
Ir menininkai kuria etiketes. Ričardas Zdanavičius, Algis Griškevičius tai iliustruoja gana tiesiogiai, sakytum, apgaubia tapybą nauju apdaru, kurį išvydęs dažnas piktinsis - kurgi čia tapyba?
Antanas Gudaitis, ARS - taip pat kelios iš daugelio etikečių. Neatsitiktinai trienalėje žaidžiama su popmenu, kultūros stereotipais: Ričardo Rickevičiaus scenografiniai objektai - tentas virš įėjimo, kuriame A. Gudaitis, pakėlęs teptuką, „matuoja" mūsų skalę; septynios apie septynias tiesas (personalines, kaipgi kitaip) kalbančios „galvos" (autoritetai); išeinančius iš salių pasitinkantis A. Gudaičio altorius - TV ekranas, kuriame jis plauna teptukus, t.y. nusiplauna rankas...
R. M.: Teptukus plaunančio Antano Gudaičio vaizdas - labai simboliškas, ypač kitų šalių tapybos kontekste (įsivaizduoju galimybę veidą keisti estų, latvių, graikų etc. tapybos autoritetų portretais). Banalus veiksmas įtaigus klijuojant „tapybos tėvo" etiketę.
Autoritetai, kalbantys apie tapybą, taip pat skleidžia stereotipus. Beje, kaip ir rašantieji apie 12-ąją Vilniaus tapybos trienalę.
I. K.: Pradedam nuo pradžių?

Į TURINĮ
ATGAL