dailė 2004/2

Į TURINĮ
ATGAL

Liudas Truikys (dešinėje) ir Vida bei Bronius Leonavičiai. Jubiliejinė Liudo Truikio kūrybos paroda, skirta jo 75-mečiui. 1979.  Dailės parodų rūmai, Vilnius
Rimanto Dichavičiaus nuotr.

Liudą Truikį prisimenant

Bronius Leonavičius

Uždarius Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą, kuriame Liudas Truikys 1941–1949 m. dėstė Tekstilės ir Scenografijos katedrose ir joms vadovavo, jis buvo apkaltintas formalizmu ir nustumtas į dailės gyvenimo paribį. Nors 1947 m. Maskvoje jam buvo suteiktas docento vardas, reformuotame Vilniaus dailės institute Truikiui vietos neatsirado.
Liudas Truikys, eruditas, Vakarų ir Rytų kultūrų žinovas, turintis savitą požiūrį, nepaisantis, iš kurios pusės „pučia vėjas“, negalėjo neužkliūti oficialiai valdžiai. Kita vertus, pajuokauti jis mokėjo ir intelektualiai įgelti sugebėdavo. Nepamirškim, kad tai buvo socialistinio realizmo klestėjimo metas. Vyravo konformizmas, savotiška konkurencija. O gal pavydas buvo jo izoliacijos priežastis. Taigi aplinkybės lėmė, kad 1953–1959 m. Truikys dėstė Kauno S. Žuko taikomosios dailės mokykloje.
Mane su juo supažindino buvę kurso draugai 1955-aisiais, kai grįžau iš kariuomenės. Truikys dėstė kompoziciją ir vadovavo diplominiams darbams. Didžiulį įspūdį padarė dailininko kalbos artistiškas įtaigumas ir pati povyza: juodi rytietiško stiliaus ūsai, tamsiai mėlynas švarkas, balti marškiniai, kaklaraištis, drobinės, kiek palopytos kelnės, kantas, baltos kojinės ir juodi sandalai. Kai Truikys su operos soliste Marijona Rakauskaite eidavo Laisvės alėja į „Tulpę“ pietauti, atrodė kaip ne šios žemės paukščiai. Jis, jei vėsiau, – su juoda didele berete, ji – melsvai dažytais plaukais ir „pasiutusio citron“ spalvos, pasak Truikio, striuke atrodė tikrai stilingai ir teatrališkai.
Nuo trečio kurso Truikys pradėjo mums dėstyti tapybą, kompoziciją ir specialybės praktiką. Pamenu pirmąjį jau dalykinį susitikimą. Turėjo būti kompozicijos pamoka, tačiau beveik visą dieną prasėdėjome ant Pelėdų kalno, netoli Juozo Zikaro namų. Truikys pasakojo apie kompozicijos stilistikos, ritmo, koloristikos principus. Įpindavo ir „konkretesnių“ pavyzdžių: „Vytautui Petravičiui vienu metu nesisekė akademinis piešinys. Adomas Galdikas ant lentos nubrėžė dvi linijas ir klausia: „Sakyk, kuri tiesi?“ Petravičius atsako: „Abi kreivos“. Visi leipo juokais ir pats Galdikas“.
Kitas – jau socrealizmo – pavyzdys. Truikiui dėstant institute, studentų darbų peržiūros metu jį kritikavo už nerealistinio studentų požiūrio formavimą. Aptariant kilimo, kuriame stilizuotų medžių viršūnėse pavaizduoti stilizuoti paukščiai, kompoziciją, vienai kritikei pasirodė, kad tie paukščiai panašūs į vištas. Ji priekaištavo, kad tikrovėje taip nebūna. Truikys, gindamas studentą, argumentavo: „Pas mus Žemaitijoje tokie pasiutę gaidžiai, kad vištoms žemėje nėra ramybės, jos priverstos sulėkti į medžius...“ Tokia metodika jis labai įtaigiai formavo ir mūsų supratimą apie socrealizmą, „rimtu veidu“ tvirtindamas, kad tai ne juokai.
Mokykla davė neblogus pagrindus, Truikys juos gerokai išplėtė. Jis vesdavosi mus į savo įspūdingus namus, vaišindavo „truikiška“ arbata, pyragaičiais. Rodydavo knygas, o jų turėjo daugybę. Lygindamas aiškino Vakarų ir Rytų dailės bei architektūros stilistinius principus, jų skirtumus ir bendrybes. M.K. Čiurlionio dailės muziejuje liepdavo „uostyti“ mūsų tautodailės kvapą, ypač kraitinių skrynių, kryždirbystės, tekstilės ir kitą palikimą. O jo sustatyti natiurmortai... Ant grindų pastatydavo didžiulį baltą „bliūdą“, padėdavo citriną ar plytą, balkšvam durų fone – visiškai kitoks koloritas, kitokia žiūrėjimo perspektyva nei daiktų, sukrautų ant stalo. Tarsi vadovaudamasis Čiurlionio žodžiais: „Žvalgykis nuo aukštų bokštų, tai žemę pajusi“. Tai negalėjo nedaryti įspūdžio. Ir darė. Jis į mus žiūrėjo kaip į būsimus dailininkus. Ir už tai Truikį ir mus sukritikavo „Kauno tiesoje“, straipsnyje „Ką atskleidė diplominiai darbai“ (1959  07 17, nr. 168). A. Dargienė ir J. Jurkūnas rašė: „Šiai diplomantų grupei nuo trečiojo kurso pagrindinius dalykus – tapybą, kompoziciją ir spec. praktiką – dėstė Truikys. Šis Vakarų mokyklose pagrindinį savo dailininko-dekoratoriaus išsilavinimą įsigijęs dėstytojas už formalistinio abstraktaus meno propagavimą buvo pašalintas iš Dailės instituto dėstytojo pareigų. Bet Kultūros ministerijai nuolaidžiaujant Truikys rado prieglobstį šioje mokykloje. Bet Truikys neatsisakė savo formalistinių meno pažiūrų ir jas pradėjo skleisti mokykloje. (...) Užkrėtęs daugumą „grynojo meno“ idėjomis (...) Truikys tuo pačiu atitraukė būsimuosius (...) jaunus komunizmo statytojus nuo TSKP XXI suvažiavimo iškeltų didingų komunizmo statybos uždavinių“.
Socialistinis realizmas deklaravo socialistinį turinį ir tautinę formą, bet tik pabandyk giliau pajudinti tautinę formą, tuoj duodavo per nagus... Tačiau Truikys dažnai kartojo, kad „MENAS turi kelti žmogaus dvasią“. Neiti paskui liaudį, o ją patraukti prie savęs. Pasak jo, menininko pašaukimas – atskleisti tuos gyvenimo momentus, kurių neįžvelgia kiti, nes jų mintys užimtos rūpesčiais dėl geresnio gyvenimo. „Menų sintezė yra ateities kūrybos neišvengiamybė. Vaizduojamojo meno formų ir muzikos sintezė yra tų menų kūrybinis jungimas, pasak Orffo, – muzikavimas“, – sakė Truikys. Sceninis vaizdas, kurį jis kūrė, yra vizualinė partitūros metafora. Truikys ėjo ne nuo libreto prie vaizdo, o nuo partitūros prie vaizdo. Garsas, pasak jo, yra judėjimas laike, o linija išreiškia judesį. Jei sugebi viduje pajusti tą vizualinį ir muzikinį santykį, gali patirti katarsį. Oliver Messiaenas teigia: „Jeigu garse gali matyti spalvą, tai yra ekstazės pradžia“. Man regis, kad čia slypi ta paslaptis, kurią Truikys suprato.
1959 m. prasidėjus „atšilimui“, jis gavo užsakymą sukurti scenografiją ir kostiumus G. Verdi operai „Don Karlas“. Šiuo ir kitais darbais Truikys įrodė, kad jo žodžiai nėra fantazija. Kai pakilo uždanga, šiurpuliukai ėjo kūnu, publika ilgai stovėdama plojo. Ar tai nėra, anot Messiaeno, ta ekstazė?
Truikio scenografijos pagrindą sudaro tapybinis principas. Tapybinėmis priemonėmis epochos stilistinės, dažniausiai architektūrinės, ritmiškai pasikartojančios formos panardinamos vertikalių, horizontalių ir įstrižų linijų spalviniuose srautuose. Truikys tai vadino „krypčių kalba“. Atlikėjai, jų kostiumai, apšvietimas sukuria vieningą žaismingą, polifoninio skambesio reginį.
Įgyvendinti Truikio scenografiją buvo labai sudėtinga. Reikalavimai didžiuliai, o laiko trūksta, medžiagos prastos... Labai daug lėmė, kad du jo mokiniai – Antanas Dakinevičius ir Antanas Miškinis „Don Karlo“ scenografijos darbus pradėjo anksčiau, o Meno taryba leido juos baigti. Pamenu, Dakinevičius piešia gotikines arkas, o Truikys nuo balkono diriguoja: „Broli, ten reikia paspausti, kad forma išryškėtų“. Antanas pasuka kėdutę, ant kurios sėdi, ir dirba toliau, lyg negirdėtų, ką Truikys sako. Svarbu suspėti, nes nuo to priklauso spektaklio likimas. Po premjeros vėl du žmonės – Irena Kostkevičiūtė ir Edmundas Gedgaudas savo straipsniais faktiškai įteisino Truikį. Vėliau jį labai palaikė Lionginas Šepetys. Be šių žmonių paramos nežinia, kiek turėtume Truikio kurtų scenografijų. Gal „Don Karlas“ vienas ir tebūtų, o juk rimčiausi yra jo paskutiniai darbai: G. Verdi „Traviata“ (1966), J. Karpavičiaus „Gražina“ (1968), G. Verdi „Aida“ (1975), antrasis „Don Karlo“ variantas (1978).
2004 m. spalio 8 d. Kaune vykusioje konferencijoje, skirtoje Liudo Truikio 100-mečiui, menotyrininkai aptarė jo kūrybos sąsajas su Čiurlioniu. Truikys, be abejo, yra išskirtinė figūra mūsų dailėje, operos mene, apskritai kultūroje. Čiurlionis buvo kompozitorius profesionalas, jis ėjo nuo muzikos prie vaizdo, o Truikys, būdamas profesionalus dailininkas, – nuo vaizdo prie muzikos. Tai yra esminis skirtumas. Kalbant apie sintezę, Truikys, mano manymu, po Čiurlionio yra antra figūra. „Kaip tapytojas augau M.K. Čiurlionio ir naujojo meno kūrėjų mintimis, kad ateities menas neišvengiamai bus formų, muzikos, spalvų, gal ir judesių, sintezė, kuriai atsirasti realios priemonės yra operos scenoje“, – rašė Truikys.

Į TURINĮ
ATGAL