dailė 2004/2
Į TURINĮ
ATGAL

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

Ugo Nespolo Dirbtuvė be paslapčių
(2004 01 23–2004 02 22)

Taip pavadinta vieno garsiausių šių laikų Italijos tapytojo, grafiko, keramiko, vitražisto, teatro dailininko arba tiesiog – meno universalo Ugo Nespolo kūrybos paroda, vykusi M. Žilinsko dailės galerijoje. Ji intrigavo žiūrovą galimybe būti ne tik stebėtoju ir vertintoju, bet ir proga atsirasti meninio proceso sūkuryje. Kad tai įmanoma, įrodė Jacksonas Pollockas,  savo kūrybos metodą pavertęs atrakcija. „Ant grindų patiesta drobė. Dailininkas tapo lazdelėmis, mentelėmis, peiliais, tyškančiais skysčiais. Dailininko tikslas – įsibrauti į drobę, tapti jos dalimi, vaikščioti ir tapyti iš visų pusių, kaip Vakarų Amerikos indėnai kuria savo paveikslus“, – rašė H. Readas apie Pollocko darbo metodą. Nespolo kūrybos procesas buvo pristatytas filmuota medžiaga ir šūsnimi solidžių tarptautinių leidinių, kurie akivaizdžiai priminė, kad monumentali spalvota grafika, išdėstyta dviejose ekspozicijų salėse – tėra tik įmanomos pervežti Nespolo kūrybos dalis... 
1960 m. Ugo Nespolo baigė Menų akademiją Turine. Susidomėjęs kinu, dirbo kartu su dailininkais Lucio Fontana, Enriko Bajumi, Michelangelo Pistoletto. 1980-ieji – amerikietiškasis Nespolo periodas. Jis tapo poparto stiliaus paveikslus, kiek vėliau kuria kostiumus operoms „Don Kichotas“ ir „Meilės eliksyras“. Susižavėjęs trijų matavimų menu, 1995 m. dalyvauja  tarptautiniame keramikos festivalyje Japonijoje „Shigaraki keramikos pasaulis“, vėliau savo darbus rodo konceptualiosios tapybos ir keramikos parodoje „Gražusis nepakantumas“. 1996 m. Nespolo tampa žymios porceliano firmos „Ruchard Einori“ direktoriumi. Po metų Maltos sostinėje dailiųjų menų muziejuje surengiama jo kūrybos paroda, tais pačiais metais jo darbai keliauja į Lotynų Ameriką. Prie šio sąrašo dar reikėtų pridurti patį avangardiškiausią autoriaus projektą – šiuolaikinių meno kūrinių pristatymą Turino metro stotyje.
Ugo Nespolo kupinas netikėtumų. Sumanę ištyrinėti, kokiam gi stiliui šis autorius atstovauja, galite pakliūti aklavietėn. Netrūksta čia poparto, reklaminio plakatiškumo, ekspresionistinės ekstazės ir futuristinės spalvų žaismės. Dailininkas nuolat balansuoja tarp vaizduojamosios dailės ir utilitarumo reikmių. Monumentalūs grafikos lakštai alsuoja minimalistiniu abstraktumu, tačiau juose matyti ir italų liaudies tapybos, XVIII–XIX a. neapoliečių tautosakos elementų. Lakoniškoje dekoratyviai fragmentiškų ženklų žaismėje, linijų ir spalvinių dėmių reginyje galima įžvelgti K. Haringo, R. Indianos, J. Laskero dekoratyvinių vaizdų analogijų. Beje, galėtume rasti stiliaus sąsajų ir su Kęstučio Grigaliūno kūryba, kurioje dominuoja linijos, formos, spalvų, apimčių sintezė. Tačiau Grigaliūno grafika kameriškesnė, jaukesnė ir emocionalesnė.
Ugo Nespolo kūrybos ekspozicija Kaune buvo puiki proga pamatyti, kuo gyvena Europos menas naujojo tūkstantmečio pradžioje. Šio dailininko meniniai ieškojimai postindustrinėje ir postmodernistinėje visuomenėje, anot J. Dorfleso, pažangesni nei įprastinis tradicijų kartojimas daugelio dailininkų kūryboje.

Fotografiniai dialogai
(2004 03 25–2004 04 25)
Į Kauno M. Žilinsko dailės galeriją atvežta britų fotografo Paulo Hodgsono kūrybos paroda ir prieš metus Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje rodyta Madam Yevonde darbų ekspozicija (2003 09 12–2003 11 16) tarsi skatino gretinti šių dviejų fotografų kūrybą. Tačiau jau pirmieji įspūdžiai įtikino, jog menininkai kūrė ne tik skirtingu laiku, bet ir naudojo skirtingas išraiškos priemones. Madam Yevonde pateikė XX a. pradžios visuomenės gyvensenos retrospektyvą, teatralizuotą bohemiško gyvenimo vaizdą, o Hodgsono kūrybą veikia praėjusių šimtmečių dailės šedevrai. Noras ieškoti parafrazių garsiųjų pirmtakų mene įkvėpė ne vieną menininką. 1889 m. van Goghas rašė savo broliui Teo: „Siužetams aš naudoju nespalvotas Delacroix arba Millet kūrinių reprodukcijas. Man atrodo, kad tapyti paveikslus pagal Millet piešinius – tai kalbėti apie juos nauja kalba“. Hodgsono fotografijose matyti aiškios užuominos į Leonardo da Vinci, Cranacho, Murillo kūrybą, tačiau jos kartu yra ir naujo, istorinių kataklizmų drebinamo pasaulio ir visuomenės pokyčių atspindys. Monumentalios modernių skaitmeninių technologijų  kompozicijos įkūnija techninės meistrystės ir vizualinės išraiškos vienovę. Studijoje gimstančiuose Hodgsono darbuose, kuriems būdingos butaforinės realijos, keliaplanis apšvietimas, gali pajusti precizišką renesansinį iliuzorinį klosčių ir drapiruočių šlamesį ar net faktūriškumą. Samdomi aktoriai ir specialiai siuvami kostiumai padeda fotografui pasiekti numatytą tikslą. Pasirinkdamas šimtmečių šlovės apgaubtus kūrinius, fotografas neina elementaraus didaktizmo linkme, o tampa filosofu, analitiku ar net kritiku. Siužeto motyvai kinta naujų išgyvenimų ir įspūdžių fone. „Dvigubas portretas“ imituoja Rubenso „Samsoną ir Dalilą“, balansuoja dviejų šiuolaikinių personų bendravimo, netikrumo dėl ateities  peripetijose. „Oficialus asmuo“ atskleidžia politinio ir karinio diktato amoralumą. Socialumo prasme dar labiau aktualizuotas Hodgsono „Vargšas berniukas“, sukurtas J. Riberos „Raišelio“  motyvais. Ekspozicijos akcentas – „Naujoji žemė“ – aliuzija į Leonardo da Vinci paveikslą „Dama su šermuonėliu“. Garsiajam Renesanso tapytojui pozavo Ludovico Moro mylimoji, šešiolikmetė gražuolė Cecilija Gallerani. Vedęs Beatrice d’Este, Ludovicas Ceciliją apvesdina su grafu Carminati-Bergamini, tačiau ji ir toliau lieka gyventi jo rūmuose... Elegantišką Leonardo da Vinci grakštumą, sąlytį su reminiscencijomis Hodgsonas panaudoja ne gražiosios italės biografijos peripetijoms išryškinti, o nukreipia... į kolonijinės Amerikos praeitį. Tyras susimąstymas merginos veide tėra jos protėvių tikėjimo naujųjų žemių ateitimi metafora. Vietoje guvaus šermuonėlio puokštelę gėlių laikanti mergina kiek primena ir K. Rusecko „Lietuvaitę su verbomis“. Kartais fotografą įkvepia kelių autorių darbai, tuomet idėja ir vidinė nuotaika sulydomi į naujai reflektuotą kūrinį („Kritusi figūra ant raudonų grindų“). Suglebusiame ant grindų gulinčiame kūne iš pradžių norisi ieškoti Mantegnos „Mirusio Kristaus“ tragizmo, tačiau Hodgsono herojai – tai nesuvaržytos egzistencijos ir laisvės simboliai. Jie atklydę iš šlove vainikuotos Davido „Baros mirties“, bet prie prancūzų tautos idealų grįžę anaiptol ne kankinio pavidalu. Paulo Hodgsono dialogai su meno šedevrais – tai šiuolaikinė jauno autoriaus mąstymo išraiška, išsiliejusi nenuspėjamose minčių erdvėse.

Senoji Lietuvos kryždirbystė
(2004 05 05–2004 10 03)
Vieną unikaliausių liaudies kūrybos sričių – kryždirbystę, kaip smulkiosios architektūros memorialinius paminklus, 2001 m. UNESCO įtraukė į pasaulinės kultūros paveldą. Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus yra sukaupęs per 400 XVIII a.–XX a. pradžios kryžių, 65 medines koplytėles, per 4000 skulptūrų, rinktų nuo 1921 m. ekspedicijose, paveldėtų iš Lietuvių dailės draugijos. Lietuviškosios kryždirbystės istoriją nagrinėjo J. Jaroševičius, J. Buračas, nuotraukose įamžino A. Varnas. Kryždirbystės pirmtakų – A. Gaučio, V. Okulevičiaus, V. Augustino, A. Urbonavičiaus darbus vėliau pratęsė V. Svirskis, kūręs monumentalius barokinių formų kryžius. Apie šio itin svarbaus kultūrinio paveldo išsaugojimą yra ne kartą kalbėję M.K. Čiurlionis, P. Galaunė, J. Basanavičius, A. Galdikas ir kiti.
Mediniai, akmeniniai ir metaliniai lietuvių liaudies kryžiai išsirutuliojo iš atminimo lentų, pjaustinėtų, profiliuotų stulpų, sakralinės architektūros, egzistavusios dar iki krikščionybės įvedimo. Vėliau kryžiais imta puošti kultinių pastatų bokštus, jie statyti ligoniui išgijus, vestuvių ar krikštynų proga, tapo neatsiejama lietuvių tautos gyvensenos dalimi. Memorialinius paminklus lietuviai statė ne tik laidojimo vietose, bet ir sodybose, laukuose, kryžkelėse, ant piliakalnių. XIX a. išplitus kalvystei populiarūs tampa ir metaliniai kryžiai. Geležinių viršūnių kompozicijoms naudota daug simbolių – Kristaus ir Marijos monogramos, saulė, pusmėnulis, žvaigždės, augaliniai, geometriniai motyvai.
Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje atidaryta išplėstinė paroda „Senoji Lietuvos kryždirbystė“ – dar vienas žingsnis etnokultūros išsaugojimo ir jos svarbos įtvirtinimo linkme. Parodoje eksponuoti XVIII–XIX a. Lietuvos kryždirbystės paveldui svarbūs reliktai: koplytstulpiai, stogastulpiai, koplytėlės, kryžiai iš Telšių, Kretingos, Raseinių, Mažeikių, Tauragės, Šiaulių apskričių bei ikonografinė medžiaga, sudaranti didžiąją liaudies meno archyvo dalį. Žiūrovas galėjo susipažinti su  autentiškuose rėmuose įkomponuotomis A. Varno kryžių nuotraukomis, kurių dalis buvo eksponuota tarptautinėje dekoratyviojo meno parodoje Moncoje. Ekspoziciją papildė iš senų B. Buračo, K. Varnelio, A. Valeškos, P. Kiaulėno, A. Žibo, J. Timuko, A. Rūkštelės negatyvų ir fotografijų darytos fotokopijos, kuriose užfiksuoti kryždirbiai ir dievdirbiai, koplytėlių, koplytstulpių vaizdai. Įdomiu laikmečio dokumentu reikėtų laikyti parodoje rodytus A. Galdiko, O. Dubeneckienės, A. Žmuidzinavičiaus, K. Šimonio, A. Jaroševičiaus bei Kauno meno mokyklos mokinių piešinius, išsaugojusius nykstančius senosios kryždirbystės paminklus. Vieni retesnių eksponatų – 1912 m. Vilniuje, Zavadskių spaustuvėje, lietuvių ir prancūzų kalbomis išleistas A. Jaroševičiaus pieštų kryžių albumas „Lietuvos kryžiai“ su  dr. J. Basanavičiaus parašyta įžanga ir A. Žmuidzinavičiaus vinjetėmis. Šalia eksponuota maža piešinių knygelė drobiniais viršeliais (1904–1911) yra pirminis albumo „Lietuvos kryžiai“ variantas. Lankytojų dėmesį  patraukė A. Varno autorinis dvitomis fotografijų albumas „Lietuvos kryžiai“ (1926), dedikuotas Lietuvos Respublikos prezidentui Aleksandrui Stulginskiui.
Projektas „Senoji Lietuvos kryždirbystė“, tęsiantis dar P. Galaunės inicijuotas liaudies meno parodų tradicijas Skandinavijos šalyse ir Paryžiuje, bus demonstruojamas ir už Lietuvos ribų. Iš Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių į parodą Rygoje iškeliavo sakralinė medinė skulptūra.

Iš lietuviškų minčių ir žodžių
(2004 05 07–2004 06 20)
Minint lietuviškos spaudos atgavimo šimtmetį Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje buvo atidaryta paroda „Iš lietuviškų minčių ir žodžių“. Ekspozicija suformuota kontrasto principu: vienas seniausių muziejaus eksponatų – Jono Bretkūno „Postilė“ eksponuota šalia  unikalios Paryžiuje gyvenančio lietuvių dailininko Prano Gailiaus iliustracinės knygų grafikos. Bretkūnas mokėsi Vitenbergo universitete, Labguvos bažnyčioje  sakė pamokslus lietuvių kalba, pirmą kartą į lietuvių kalbą išvertė Bibliją ir parengė „Postilę“. 2002 m. Lietuvos ir Vokietijos iniciatyva surengtas parodų ciklas „Lietuviškajai Biblijai – 400 metų“, Berlyne Bretkūno veiklą paminėjo Greifsvaldo Ernsto Moritzo universiteto Baltistikos institutas. Iš amžių glūdumos išaugę lietuviškojo žodžio paminklai įkvėpė ir šiuolaikinius dailininkus.
Pranas Gailius, atsidūręs Paryžiuje (1950) ir pradžioje kūręs tašizmo stilistika, įkvėpimo savo kūrybai ieškojo tautinio meno, archaikos gelmėse. 1963-iaisiais Čikagoje, Čiurlionio galerijoje, surengta jo darbų paroda ir atgaivinti kontaktai paskatino dailininką imtis Lietuvos kultūrai artimų temų, kurios ryškiausiai atsiskleidė knygų grafikoje. Šio autoriaus kūrybą užsienyje nagrinėjo P. Reklaitis, apie jį rašė ir prancūzų meno spauda („Art spectacles“, „Arts“, „Sens plastiques“), Lietuvoje Gailius pristatytas knygoje „Išeivijos dailė“ (VDA leidykla, 2003). Išskirtinio dėmesio  dailininko darbai nuolat sulaukia parodose Prancūzijoje ir svetur.
Unikalios, nestandartinės Gailiaus iliustruotos knygos vyravo ir parodoje „Iš lietuviškų minčių ir žodžių“. Gyvendamas toli nuo tėvynės, jis tarytum tęsia dailiosios knygos kūrimo tradicijas, pradėtas V. Petravičiaus, M. Bulakos, P. Augiaus-Augustinavičiaus, T. Valiaus. Su knyga Gailių sieja ypatingas ryšys. Jose jis atranda vaikystės įspūdžių pasaulį, išsiliejantį kadaise girdėtomis dainomis, tautinių pajautų dermėmis. E. Juodvalkės, K. Bradūno, O. Milašiaus tekstai – tinkamiausia dirva jausminėms ir vaizdinėms interpretacijoms. Parodoje eksponuotą iliustracijų ir raižytų tekstų knygą „Lietuviška siuita“(1967–1968) pagal Oskaro Milašiaus perkurtas lietuviškas dainas išleido garsi Prancūzijos leidykla „Antares“. Tai numeruotas bibliofilinis 40-ties egzempliorių leidinys. Knyga dvelkia archaika, justi gilus ryšys su liaudies raižiniais. 1970 m. „Antares“ leidykla išleido dvi Gailiaus knygas, sukurtas Milašiaus „Pradmenų“ (Les Elements, 1911) motyvais. Remdamasis Gastono Bachelard’o idėjomis, dailininkas iliustracijose sujungė keturių stichijų – vandens, ugnies, žemės ir oro metaforiką. Šiame darbe autorius iš esmės keitė knygos visumos struktūrą, surado naujus raiškos būdus. Raižinių ciklas „Jūra“, išspausdintas 120 egzempliorių tiražu specialios faktūros popieriuje, kartu su antrąja „Pradmenų knyga“ „Saulė“ eksponuotas 1977 m. Paryžiaus Georges Pompidou centre. „Antroji lietuviška siuita“ (1986) sukurta pagal Kazio Bradūno eilėraštį „Donelaičio pamokslas per sukaktuvių mišią“. Šiame cikle autorius ne tik pratęsė individualios bibliofilinės knygos tradicijas, bet ir surado naują keliasluoksnę techniką, abstrahuotos raiškos formas.
Ekspresionistiškai įtaigios ir minimalistiškai lakoniškos dailininko knygos vienija sintezuotus vaizdų ir raveliško ritmo pojūčius. Reljefiniai paviršiai derinami su tapybiškais abstrahuotais ženklais, šriftinių elementų kaita. Raidės išnyra lakšto paviršiuje tarsi žydinti pieva, slepiasi po ryškiaspalvio teptuko potėpiais arba susipina skulptūriškų segmentų vėrinyje. Iliustracijų kraštuose išnyra piktografiniai ženklai, lietuviškos bažnytinės architektūros bokštai, tarsi Žemaičių Kalvarijose stūkso besimeldžiančių moterų figūrėlės. Preciziškas rankų darbas, vaizdo ir technikos vienovė naujai atveria dailininko knygos galimybes, rodo knygos ir lietuviško žodžio svarbą istorijos verpetuose. Prano Gailiaus darbai po parodos nebegrįžo į Prancūziją – pasiliko Lietuvoje. Juos įsigijo Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus.

Pekino traukinių stotis Kaune
(2004 06 11–2004 07 11)
Kol lietuvių tekstilininkai ieško „minkšto“ ir naujo pasaulio formų, keliaudami iš Kauno į Vilnių, o iš ten į Lodzę, kur vyksta tarptautinės tekstilės parodos, į Kauno paveikslų galeriją iš Oslo atvykusios dvi dailininkės Marianne Magnus ir Tove Pederson, tarsi pratęsdamos Giorano Ohldiecko projektų programą, pristatė šiuolaikinį norvegų gobeleną. Kuo jų darbai skiriasi nuo lietuvių, nuklydusių į skulptūriškas formas, gerontologinius apmąstymus, prisijaukinusių net pragaištingąjį kičą? Kaip teigia K.P. Žygas, „kičo fenomenas pasaulinis. Jis ignoruoja visas ribas, ar jos būtų politinės, tautinės, ar ekonominės.(...)  Kičas yra savotiška narkotikų rūšis – nostalgijos koncentratas“. Tuo įdomiau buvo pasižvalgyti po ramią, iš pirmo žvilgsnio šiaurietiškai santūrią norvegių tekstilės parodą, pretenduojančią į konceptualios vizualinės sandaros reginį.
Marianne Magnus ruošėsi tapti tapytoja, tačiau dar studijuodama pasirinko tekstilę. Pradžioje ji audė Šiaurės tautų amatams būdingomis technikomis, išreikšdama savo idėjas kameriškuose darbuose.  Susidomėjusi rusų ikirevoliuciniu menu, o ypač suprematizmu, lakoniškas geometrizuotas formas perkėlė į gobelenus. Ji kuria kažką tokio, ką darė vengrų ir rusų konstruktyvistai ar estas Leonhardas Lapinas, apeliuodamas į užgniaužtus pasąmonėje politinius įsitikinimus. Kitaip nei jie, Magnus naršo asmeniniuose atsiminimuose, atskiromis detalėmis stengdamasi išreikšti aktualias idėjas („Vaidinimas“, „Susitikimų vieta“, „Mano sūnus pilotas“, „Trikampis“). Asketiškas santūrumas, iliuziškas struktūriškumas ir ritmikos darna – stipriausi jos gobelenų komponentai. Ausdama iškart trimis skirtingais siūlais, autorė jautriai balansuoja šviesos ir pusšešėlių pynėje, kuria oparto efektus. Geometrinius gobelenų motyvus sujungia monochrominis koloritas, švytintis geros metalo graviūros šviesa.
Tove Pederson gobelenai traukia netikėtumais, ekspresija, nenumaldomu veržlumu. Jos darbuose darniai dera  persiški motyvai, freskiškas R. Dufy kolorito skaidrumas, P. Mondriano linijų grafiškumas. Dekoratyviai kontrastingos plokštumos siautėja juodame fone, nuklysta į poparto objektus („Mercedes Benz“) ir nuslūgsta ramių vasariškų atspalvių gelmėse („Gilūs vandenys“). Šių kontroversiškų apmąstymų samplaikoje gimsta siužetinis gobelenas „Pekino traukinių stotis“. Kur link lekiantys traukiniai veža norvegų tekstilės meistres? Atgal į klasiką ar į postmodernistines tolumas, kur laikas ištrina ribas tarp vizualiųjų, erdvinių ir plastinių menų? Viena aišku, jų stabtelėjimas Kaune paakino naujiems darbams kruopščiąsias Lietuvos tekstilininkes ir paneigė mitą, kad sizifiško triūso reikalaujanti technika tėra senosios „Manufacture des Gobelins“ atspindys.

Sugrįžimas į būtąjį laiką
(2004 06 18–2004 09 05)
Iš Johanesburgo (Pietų Afrikos Respublika) į Kauno M. Žilinsko dailės galeriją atkeliavo Pipos Skotnes paroda „Dievo avinėlis“ . Šiam projektui, pasitelkdama antropologinius, fluksiškuosius ir multimedijų objektus, autorė ruošėsi dvidešimt metų. Menininkė pristatė aštraus  socialinio ir archajinio-biblinio turinio kontroversiškų vaizdų reginį, bylojantį apie naują požiūrį į eucharistines vertybes, bušmenų tautos egzistenciją kolonizacijos metu. 
Pipa Skotnes gimė 1957 m. Johanesburge, o jos senelių šaknys glūdi Anglijoje, Kanadoje ir Norvegijoje. Įstojusi į Keiptauno universitetą, studijavo dailę ir archeologiją, kūrė grafikos lakštus, atspindinčius užkariavimų ir okupacijų istoriją nuo ankstyvųjų laikų iki priverstinių iškeldinimų, kuriuos vykdė apartheido vyriausybė. 1987 m. jai paskirta Nacionalinė premija. Panūdusi naujų įspūdžių, Skotnes iškeliauja senųjų bušmenų keliais, apsigyvena olose ir tyrinėja ten išlikusius piešinius. Keiptauno universiteto archeologijos skyriuje ji susipažįsta su Wilhelmo Bleeko ir  Lucy Lloydo XIX a. archyvu, atspindinčiu bušmenų  tautos praeitį. Atrastą medžiagą Pipa Skotnes ne kartą publikavo spaudoje, dalyvavo konferencijose, panaudojo autorinėse dailininko knygose, kurios laimėjo metinę Keiptauno universiteto premiją. Pamažu Skotnes domėjimasis istorija, bušmenų rezistencija išaugo į didžiulį kolonijinės istorijos tyrinėjimo projektą, 1996 m. parodytą Pietų Afrikos Respublikos nacionalinėje galerijoje.  
Kauną  pasiekusi ekspozicija – šių dailininkės ieškojimų tęsinys. Projektas įdomus ne tik savita menine raiška, bet ir aktualizuotų problemų specifika. Ekspoziciją galima suvokti kaip istorinį metraštį, išnykusios khoisan kalbos reliktą, išsirutuliojusį afrikietiškos kosmologijos ir krikščioniškų tradicijų fone. Parodos leitmotyvu tapo lig šiol nematytos „knygos“ – išblizginti arklių griaučiai su juose kaligrafiškai išrašytais šventųjų gyvenimais, polemika apie eucharistiją, Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus. „Norėdami iššifruoti kaulų knygą, mes prisitaikome skaitymo būdą, kuris tuo pačiu metu yra ir modernus, ir viduramžiškas. Susimąstę stebime nepaprastą rankų darbo knygą,  perrašytą su kantriu pasiaukojimu. Kartais negalime skaityti tyliai, nes turime ištarti žodį, keistai parašytą pagal kaulo kontūrą, taip tampame panašūs į viduramžių vienuolius, susikūprinusius virš rankraščių rinkinio“, – rašoma parodos kataloge. Ekspoziciją papildė ikonografinė medžiaga, fluxus ir multimedijų objektai: relikvinės dėžutės, nuotraukos, įvairios reljefinės struktūros, tūriniai inkliuzai, hiperrealistiškos detalės. Preciziška Skotnes kelionė į praeitį išsaugojo laiko sugriautą Afrikos tautų kultūrinį palikimą ir tapo priešprieša įprastiems Afrikos meno suvokimo stereotipams. Lietuvoje šis projektas turėtų būti ypač įdomus tiems, kurie stengiasi keliauti dar neišvaikščiotais etninio paveldo takais ir kartu su šukine keramika, apsilupinėjusių freskų liekanomis atranda savo egzistencijos esmę.

Naujasis Dalios Mataitienės monologas
(2004 07 16–2004 08 08)
Daugiareikšmis vizualinis reginys, sugestyviai sujungęs scenografiją ir vaizduojamąją dailę, išsirutuliojo Kauno paveikslų galerijoje surengtoje Dalios Mataitienės parodoje „Ženklai erdvėje“ . Ilgai autorės brandintas sumanymas atsiskleidė ne tik klasika tapusiais scenografijos darbais, monumentaliomis fotografijomis, bet ir grafikos bei tapybos ciklais.
Su Kaunu dailininkę sieja stiprūs saitai: 1954 m. čia baigta dailės mokykla, dramos teatre sukurtos dekoracijos Jono Vaitkaus spektakliamas „Ričardas II“, „Strazdas žalias paukštis“ ir kt. Su Mataitiene šis režisierius dirbo trijuose spektakliuose ir dviejuose filmuose. Šeštasis bendras darbas, pasak Vaitkaus, „Giesmių giesmė“ – dar laukia savo valandos, kol kas gyvena puikiuose dailininkės projektuose. Dvidešimt dvejus metus Mataitienė buvo neatsiejama nuo Rumšiškių folkloro teatro, gastroliavusio Skandinavijos šalyse, Indijoje, Vokietijoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje... Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje saugomi dailininkės dovanoti, rūpestingai atnaujinti Klojimo teatro kostiumai, o po šios parodos autorė muziejui padovanojo grafinių darbų ciklą „Septyni miriado lapai“. Kaune susiformavo stilistiškai vieninga, stereotipus laužanti,  metaforiška Dalios Mataitienės kūrybos vaizdo sankloda, duodanti laisvę vaizduotei.
Žiūrovas, matydamas dailininkės kūrybą ne teatro scenoje, o parodų salėje, patenka į naujų įspūdžių ratą. Mataitienės darbai rutuliojasi iš etnokultūros gelmių, magiškųjų senųjų civilizacijų reliktų, jungiasi į realaus ir fantastinio pasaulio vienovę. Lyriškame ar dramatiškame jos kūrybos pasaulyje darniai sugyvena abstrahuotos plokštumos, reljefiškai faktūrinės draperijos, Just. Marcinkevičiaus ar V. Palčinskaitės žodžio poetika. Mikrokosmoso paslaptimi alsuoja jos hiperbolizuotų kompozicijų ansamblis: „Septyni lino posmai“, „Septyni miriado lapai“, „Septyni kanonai“, „Septyni Pietų Kryžiaus ženklai“, „Septyni sudužusios simetrijos atspindžiai“, „Išskaidyta erdvė“, „Adventus“.
Sintezuotas ir futuristiškai švytintis reginys Kauno paveikslų galerijoje priminė fundamentalų rūmą ar net mūzų šventovę, į kurią įžengęs galėjai pasijusti ir atlikėju, ir vertintoju. Ekspozicija pasižymėjo kondensuota sinkretiška kalba, talpinančia ne tik ekskursus į praeitį, bet ir kuriančia dar vieno – scenografinio reginio modulį. Tūrinės erdvinės dimensijos kontrastavo su naujai suformuotomis dekoratyvinėmis plokštumomis, kurių optinius efektus dar labiau paryškino Sauliaus Valiaus specialiai sukurtas  apšvietimas. Jis sklaidėsi erdvėje, lūžo  piešinio kontūruose ar provokuojančiai sklido kažkur iš vidaus, kaip Bruce’o Naumano geltona šviesa Scaffhauseno naujojo meno salėse. Ekspoziciją sugestyviai papildė ir Ryčio Mažulio muzika – savita sakrališkų ir elektroninių garsų simbiozė. Pakylėtų ir dvasingų prasmių laukais dekoratyviuose grafikos lakštuose ir tapyboje atsivėrė biblinių reikšmių, mitologijos segmentai. Abstrahuoti ir figūratyvūs ženklai tapo vienas kitą persmelkiančiais objektais, filigraniniais audinių raštais, savotiškomis mandalomis ar tekstografiniais šifrais, kviečiančiais keliauti dar nepažintais prasmių takais.
Dalios Mataitienės projektas sukūrė švaraus, harmoningo, nepriekaištingai sinchronizuoto reginio įspūdį, praplečiantį scenografinio žanriškumo ribas. Tai dar vienas brandus dailininkės monologas meninės raiškos transformacijos ir vertybių įtvirtinimo linkme.           
Parengė Vida Mažrimienė

Massimo Ghiotti Tvarka. Erdvė. Ritmas
Kaip kolonos orderis priverčia susimąstyti apie antikinės kultūros morfologiją, taip Massimo Ghiotti objektai sudaro išsamų mašininės civilizacijos vaizdą. Ir jie atlieka ne memorialo funkciją, bet tarsi sargybiniai saugo savo identiškumą.
Massimo Ghiotti gimė 1938 m. Turine (Italija). Baigė Albertinos dailės akademiją Turine, kur gavo ne tik skulptoriaus, bet ir dailininko diplomą. Vadovavo Skulptūros katedrai Valstybiniame dailės licėjuje. 1994 m. Švietimo ministerija Ghiotti paskyrė vadovauti Tapybos katedrai Dailės akademijoje. Skulptorius gyvena ir dirba Turine.
Kalbant apie Ghiotti darbus reikėtų prisiminti jau seną diskusiją apie žmogaus ir mašinos santykius. Po dešimtmečius trukusio bandymo menu užvaldyti mašinas (ir priešingai) menininkas įvairiems mechanizmams, detalėms suteikia pirmumo teisę. Jis, kitaip negu daugelis atitolusių arba atvirkščiai – garbinančių pramoninės gamybos įrengimus, laiku pastebėjo esminį jų statuso pasikeitimą. Ghiotti šį momentą atspindėjo pozityviai: jo objektai padaryti taip, kad žiūrovas fiziškai pajunta distancijos būtinybę. Tai tarsi erdviškai pateikta tezė: gana mus išnaudoti, manipuliuoti, tėviškai plekšnoti. Ir mašinos yra gražios.
Massimo Ghiotti kūriniai iš principo atitolę nuo žiūrovo – jokio interaktyvumo, mūsų nuomonės niekas neklausia. Jo objektai somnambuliškai nugrimzdę į save. Skulptorius neperdarinėja ir neperkuria iš naujo. Įvairiais komponavimo būdais jis sustiprina jau esamą būvį: dubliavimu, pasikartojimų ritmika sukuria daiktiškai erdvinį vaizdą. Tai, ką Michelangelo Pistoletto pasiekdavo veidrodine sistema, Ghiotti daro su realia medžiaga ir realioje erdvėje.
Tačiau koks visų šių mechanizmų ir detalių kompozicinio veidrodiškumo, išryškinto simetriškumo tikslas? Pirma, nubrėžti ribą tarp Ghiotti objektų ir žiūrovų, pastarieji negali „įsitraukti į bendrą pokalbį“, tai vyksta be jų. Antra, sukurti uždarą, izoliuotą santykių ratą. Visi pramoniniai elementai kalba vienas su kitu, orientuoti vienas į kitą. Jie įsižiūri vienas į kitą ir kartu patys į save. Tas dialogas vidinis, pokalbis tylus. Jie nesiginčija, nesivaržo tarpusavyje: atpažinę save savo dvynyje, antrininke, jie viską apie save jau žino. Mes nesuprantame šių vidinių monologų esmės, nes Ghiotti mus pastato į tokią padėtį, kad negalėtume sugriauti šio grupinio somnambuliško nugrimzdimo į save. Išbraukdamas žiūrovus iš komunikacijos proceso menininkas sugeba sukurti jausmą, kad tas mums neprieinamas pokalbis yra paskutinis.
Parodos rengėjas Enzo Fornaro

Paroda Dovana jaunystės miestui: nauji atradimai
(2004 09  29–2004 12 05)
Mykolas Žilinskas, vienas iš didžiausių kolekcininkų Lietuvos kultūros istorijoje, gimė 1904 m. rugsėjo 29 d. Smalininkų kaime, Marijampolės apskrityje, daugiavaikėje ūkininkų šeimoje. 1925 m. baigė „Aušros“ gimnaziją Kaune. 1925–1932 m. studijavo istoriją ir teisę Vytauto Didžiojo universitete. Antrojo pasaulinio karo metais tęsė studijas Humboldto universitete Berlyne ir Sorbonos universitete Paryžiuje. Jau 1925 m. pradėjo žurnalistinę veiklą, rašė laikraščiuose „Lietuvos aidas“, „Ūkininko patarėjas“, Amerikos lietuvių spaudoje, dirbo „Vyriausybės žinių“ redaktoriumi. 1933 m. Žilinskas paskiriamas Lietuvos valstybės saugumo departamento spaudos skyriaus viršininku, savo karjerą tęsė kaip Lietuvos Respublikos ministrų kabineto kanceliarijos direktorius (1936). Aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje – buvo Šaulių sąjungos narys, Vilniaus išlaisvinimo sąjungos reikalų tvarkytojas, pasižymėjo kaip sumanus ir ryžtingas verslininkas bei pradedantis kolekcininkas. Už savo veiklą apdovanotas Vytauto Didžiojo 5-ojo laipsnio ordinu ir „Nepriklausomos Lietuvos“ medaliu.
1940 m. birželio 30 d. Mykolas Žilinskas buvo priverstas emigruoti. Lietuvoje liko viskas: šeima, namai, giminės, darbai ir sukauptos vertybės, jaunystės prisiminimai. Išsivežtas tik nuolat lydėsiantis Tėvynės ilgesys. Trumpam apsistojo Prancūzijoje, Belgijoje, vėliau visam laikui įsikūrė Vakarų Berlyne. Čia nusipirko nekilnojamojo turto, vėl užsiėmė verslu ir, sukaupęs pakankamai lėšų, dar kartą ėmėsi kolekcininko karjeros. Pradėjęs be jokio meninio pasirengimo, be specialių žinių, netrukus ėmė garsėti kaip aktyvus žymiausių pasaulio meno aukcionų dalyvis, jo pavardė randama svarbiausių aukcionų kataloguose.
Tačiau pagrindinis jo tikslas buvo ne kaupti turtus, o panaudoti juos lietuvybės įprasminimui: „…meilę Lietuvai reikia darbu įrodyti... Aš gyvenu tam, kad parodyčiau, ką gali vienas lietuvis, jeigu jis labai myli Lietuvą“. Ir Žilinskas tai įrodė: padovanojo Lietuvai vertingą lituanistinę biblioteką, Nobelio premijos laureatų veikalų rinkinį, nuolat įvairiapusiškai skatino ir rėmė išeivijos veiklą. Tačiau didžiausias ir neįkainojamas jo indėlis – 1683 meno kūrinių kolekcija, kurią jis padovanojo savo jaunystės miestui ir patikėjo saugoti Nacionaliniam M.K. Čiurlionio dailės muziejui.
Jau apie 1953 m. Žilinskas buvo parašęs laišką į Lietuvą siūlydamas padovanoti 30 dailės darbų ir prašydamas pagalbos savo seserims, ištremtoms į Sibirą. Atsakymo tuo metu jis, žinoma, nesulaukė... Praėjo beveik 20 metų nuo pirmųjų kontaktų su sovietinės Lietuvos valdžia ir ilgų derybų, kol 1974 m. pirmieji kūriniai pasiekė Kauną. Kolekciją gabenti į Lietuvą pradėta tik 1971 m.: tik tada buvo gauti Lietuvos vyriausybės įpareigojimai, o pas Žilinską ėmė lankytis kultūros viceministras Vytautas Jakelaitis, Dailės muziejaus direktorius Pranas Gudynas, vėliau dėl darbų pergabenimo į Vakarų Berlyną nuolat vyko kultūros ministras Dainius Trinkūnas ir naujasis Dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys. Sparčiai turtėjant muziejaus fondams, po kelerių metų pritarta ir galerijos statybos Kaune idėjai. 1979 m. sausio 9 d. K. Donelaičio gatvėje duris atvėrė galerija, skirta didžiajai dovanai. Dovana augo, o Žilinskas, ilgą laiką abejojęs, koks bus jo kolekcijos likimas ir ar ji tikrai liks Lietuvoje, įsitikino savo darbo prasmingumu ir toliau dovanojo naujus kūrinius. Taip Lietuvoje atsirado G. da san Giovannio, Bellini šeimos, J. Jordaenso, C.W.E. Dietricho, H. Robert’o, E. Manet, Ch.F. Daubigny, N. Diaz de la Penos ir mažiau girdėtų autorių A.P. Immenraeto, J.M. Hambacho, L. Gimignanio darbų. O kur dar lietuvių P. Domšaičio, P. Kalpoko, V. Kasiulio, A. Veščiūno paveikslai... 
Netrukus paaiškėjo, kad galerija nesutalpins visų kūrinių. Iškilo naujos ekspozicinės erdvės poreikis. Taip 1989 m. birželio 30 d. – praėjus beveik lygiai 50 metų po Mykolo Žilinsko priverstinės emigracijos – atidaryta nauja galerija Nepriklausomybės aikštėje. Joje ir šiandieną greta M.K. Čiurlionio dailės muziejaus užsienio šalių meno turtų eksponuojami vertingiausi Žilinsko kolekcijos kūriniai – A. Dizianio, L. Cocorante’s, B. Guidobono, D. de Haeno, J. van de Venne’s, C. Ketelio, D. van Babureno, Ch.B. Rode’s, A. Pesne’o, P.  Weimaro, W. Schucho, A. Böcklino, T. Couture’o, H.O. Braseno, L. Corintho, K. Hoferio drobės, be kurių jau sunkiai įsivaizduojamas Lietuvoje saugomas Vakarų Europos meninio palikimo lobynas.
1991 m. Mykolui Žilinskui suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas. Mecenatas mirė 1992 m. vasario 9 d. Palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse. Minint mecenato gimimo šimtmetį, nuspręsta jį pagerbti paroda, kuri visuomenei pristatytų  naujausius Nacionaliniame M.K. Čiurlionio muziejuje saugomos kolekcijos tyrinėjimus. Parodą sudarė dvi didelės dalys. Viena supažindino žiūrovus su naujausiais senosios dailės – daugiausia italų, Nyderlandų ir prancūzų dailės mokyklų – atradimais. Pastaruosius kelerius metus tyrimai ypač aktyviai buvo vykdomi tiek pačių muziejininkų Prancūzijoje, Luvro ir d’Orsay muziejuose, bei Olandijos ir Belgijos tyrimų centruose, tiek Kaune, konsultuojant italų ir vokiečių dailės specialistams. Kai kurie atradimai buvo tikras džiaugsmas ne tik mums, bet ir užsienio menotyrininkams, čia atradusiems kūrinius tų menininkų, kurių darbų pasaulyje išlikę vienetai, apie kuriuos manyta, jog jie seniai pražuvo istorijos audrose. Taip nemaža darbų dalis – net lankytojų pamėgti ir vizitine šios galerijos kortele tapę paveikslai – įgavo naujus „vardus ir pavardes“. Ne visi jie girdėti eiliniam žiūrovui, tačiau, jau turėdami tvirtą vietą meno istorijoje, jie natūraliai integruojasi į kultūros paveldą ir yra ypač vertingi, nes užpildo baltas dėmes margaspalviame Europos dailės audinyje.
Įdomiausius šios atradimų grupės darbus buvo galima išvysti pirmose dviejose salėse ir patiems juos patyrinėti – prie kiekvieno paveikslo pridėta išplėstinė anotacija. Joje pateikta ne tik kūrinio autoriaus (dažniausiai naujai pristatomo) biografija ar kūrinio siužeto paaiškinimas, bet ir glausta informacija apie autoriaus kūrybą, atribucijos keitimo peripetijas bei paveikslo kelionę iki  Žilinsko kolekcijos ar muziejaus erdvės.
Lankytojams sudominti buvo pateikta ir scenografinė intriga – „Kolekcininko svetainė“, atkurianti Žilinsko namų Berlyne aplinką. Tam tikslui iš Vilniaus dailės muziejaus atgabenti mecenato svetainės baldai ir visą sieną, kaip ir autentiškame interjere, uždengiantys paveikslai. Tarp jų taip pat pateiktas ne vienas „perliukas“...
Antrojoje parodos dalyje, surengtoje didžiojoje salėje, pristatyti kitokio pobūdžio atradimai. Čia eksponuoti mažiau matyti ar visai neregėti kolekcijos kūriniai, kuriuos chronologiškai apibrėžia modernizmo laikotarpis nuo simbolizmo suklestėjimo XIX a. pabaigoje iki XX a. vidurio, kai modernistinė dailė ėmė prarasti savo vyraujančias pozicijas. Ruošiant šią parodos dalį, atsižvelgta į tai, kad Žilinsko kolekcijoje daugumą sudaro XIX a. antrosios pusės–XX a. vokiečių dailės pavyzdžiai, kurie ne tik nėra pakankamai įvertinti, bet net deramai nepristatyti Lietuvos publikai. Todėl į dienos šviesą buvo ištraukti efektingi simbolistiniai, ekspresionistiniai ar naujojo daiktiškumo srovei priskirtini darbai ir tam tikru būdu gretinant bei grupuojant jiems bandyta suteikti kontekstą, kuriame išryškėtų ne tik atskirų darbų vertė, bet ir visuminis šio įdomaus meninio laikotarpio vaizdas.
Taigi Kaune pirmą kartą pademonstruota Vokietijos ir Vidurio Europos modernistinės epochos panorama iš M. Žilinsko kolekcijos. Nors ir nepasiūlydama žinomų pavardžių, ši jubiliejinės ekspozicijos dalis savo įsimenančiomis, jėga trykštančiomis drobėmis atskleidė tą naujųjų laikų dailės potencialą, kuris buvo nelyg dirvos sluoksnis, išauginęs naujos kūrybinės mąstysenos daigus ir subrandinęs garsiausius vardus Vidurio Europos tautų mene. Tačiau ši kolekcijos dalis vis dar nepakankamai pažįstama – ji tebelaukia savų tyrinėjimų ir tinkamo įvertinimo.   
Violeta Krištopaitytė

Į TURINĮ
ATGAL