dailė 2004/2

Į TURINĮ
ATGAL


Liudas Truikys. Peizažas ties Santaka. 5-asis dešimtmetis, popierius, akvarelė, 45x65


Liudas Truikys. Projektas Kartografija. 5-asis dešimtmetis, popierius, tušas, 20x30

Pamirštieji Liudo Truikio amplua

Vida Mažrimienė

Scenografinis Liudo Truikio palikimas toks ženklus, kad bandymas nustatyti jo indėlį į kitas dailės sritis gali pasirodyti nereikšmingas ir neaktualus. Tačiau  egzistuoja P. Picasso keramika,  E. Degas skulptūros, H. Matisse’o grafika. Liudo Truikio memorialinio muziejaus Kaune rinkiniuose saugoma per 340  akvarelių, aliejinės tapybos etiudų, knygų viršelių, be to, jų yra Lietuvos dailės, Šiaulių „Aušros“, Telšių „Alkos“ muziejų rinkiniuose. Vinjetės, iliustracijos puošia  prieškario kultūros žurnalus „Vairas“, „Aitvaras“, „Mūsų dienos“, „Spaktyva“. Mažiau žinoma scenografo kūrybos pusė bandyta prisiminti 1989 m. Kauno paveikslų galerijoje surengtoje Truikio darbų parodoje. Diferencijuoti lygiagrečias dailininko veiklos sritis, netelpančias į standartinius tipologinio klasifikavimo rėmus, nėra paprasta.  Nelengva nustatyti ir bendrą dailininko kūrinių skaičių. Akvarelių, aliejinės tapybos eskizų autorius beveik nepasirašinėdavo, jokių kitų signatūros ženklų taip pat nėra. Nepavykusius tapybos darbus scenografas  sunaikindavo, dalis knygų grafikos dėl nomenklatūrinių apribojimų liko neišspausdinta.
Vaizduojamosios Liudo Truikio dailės palikimas tyrinėtas fragmentiškai. Daugiausia dėmesio sulaukė jo dalyvavimas Pirmojoje jaunųjų menininkų parodoje
1. Nagrinėdamas lietuviškos knygos kultūrėjimo kelius, Truikį prisimena Paulius Galaunė2,  „XX a. Lietuvos meno istorijos 1940–1960“ tyrėjai3. Iliustracinė grafika  naujai atsiveria Ingridos Korsakaitės straipsnyje, išspausdintame knygoje „Lietuviški elementoriai“4.  Liudo Truikio plakatai apžvelgiami Juozo Galkaus studijoje5, Giedrės Jankevičiūtės knygoje „Dailė ir valstybė“6. Į atskirą studiją galėtų pretenduoti Laimos Šimkūnaitės, Jankevičiūtės tyrinėjimai apie Truikio monumentaliąją sieninę tapybą.

„Iš įdomaus dekoratoriaus į produktingą akvarelistą“
Tapybos Truikys mokėsi Kauno meno mokykloje (1924–1929) pas Adomą Varną, vėliau pas Justiną Vienožinskį, didžiausias autoritetas jam buvo Mstislavas Dobužinskis. Studijų metais domėjosi senuoju actekų, majų, Rytų menu, viduramžių, ypač gotiškąja, kultūra. Ankstyvosios  kompozicijos neišliko, keli darbai reprodukuoti žurnaluose „Metai“, „Mūsų dienos“
7. 1930 m. Kaune, Ateitininkų rūmuose, vykusioje Jaunųjų menininkų parodoje, kurioje rodyti R. Kalpoko, A. Kairio, A. Samuolio, S. Žuko, O. Draugelytės, B. Pundziaus, H. Naruševičiūtės, J. Martinaičio darbai, Truikys eksponavo aliejinės tapybos peizažus „Parke“, „Skersgatvių nuotaika“, „Žemaitijoje“, „Platelių ežeras“, portretinę kompoziciją „Senas žydas“, kalendoriaus „Gruodžio 17“ viršelį. Nors jaunam dailininkui pavyksta išlaikyti harmoningą išraiškos struktūrą, jo darbuose jaučiama Dobužinskio įtaka. Nepaisant to, V. Bičiūnas atkreipia dėmesį į du eksperimentatorius – Truikį ir Samulevičių (Samuolį – red.): „Pirmutinis, nors niūrus (ir eiliniam žiūrovui turbūt nesimpatingas), rodo rimtą susidomėjimą koloristiniais uždaviniais… Jo „laboratorinis“ darbas, reikia tikėtis, neliks be teigiamų pasekmių“8.
1931 m. vasario 22 d. Liudas Truikys įteikia prašymą Nepriklausomųjų dailininkų draugijai priimti jį į savo gretas. Netrukus Nepriklausomųjų dailininkų parodose jis rodo tik teatro dekoracijų ir kostiumų eskizus. Spektaklių scenografija Kauno Valstybės ir kituose Lietuvos teatruose sutinkama palankiomis, susižavėjimo kupinomis recenzijomis. Ar benorės jis sugrįžti prie kitų darbų? Totalitarinio valdymo metais stilingos Truikio dekoracijos vis dažniau tampa sovietinės ideologijos angažuotų svarstymų objektu. Ko gero, dailininkas išlieja emocijas tapydamas akvareles.  Nusigręžti nuo teatro jis neketina, tačiau karo metais opera išgyvena nepalankius laikus. Scenos šviesą išvysta tik  Stasio Šimkaus opera „Pagirėnai“ bei dvi operetės, kurių pastatymuose Truikys nedalyvauja. 1943 m. Kauno dailininkų pavasarinėje parodoje  jis eksponuoja  peizažus, sulaukia padrąsinančių Vienožinskio ir Juozo Keliuočio atsiliepimų. M. Sargenio dvejonės dėl akvarelių kolorito pasikartojimo, tematikos suvienodėjimo
9 nepasitvirtina. „L. Truikys parodė naujas, nuotaikingas, puikia technika nupiltas akvareles“10, – rašo netrukus T. Valius, apžvelgdamas žemaičių dailės parodą Telšių „Alkos“ muziejuje. 
Produktyviausias tapybai laikotarpis – penktasis dešimtmetis. Rytietišku  kolorito skaidrumu pulsuoja peizažai su užtvankų ir tiltų motyvais, kuriuos mėgo vaizduoti  K. Ruseckas, V. Didžiokas, Č. Percikovičiūtė  ar viešėdami Prancūzijoje fiksavo L. Kazokas, N. Arbitblatas. Dar intensyviau Truikys tapo kaimo vaizdus su šieno stirtomis. Panaši tematika domino R. Kalpoką („Veža šieną“, 1937), A. Petrulį („Gubos“, 1947), V. Mackevičių („Gubos ir eglės“, 1955). Saulės apšviestos Truikio „Gubos“ ar „Kelias pro sodą“ kelia asociacijas su Claude’o Monet darbais „Aguonų laukas Aržentėjuje“ (1873), „Geltonų vilkdalgių laukas netoli Živerni“ (1887). Su impresionizmo pradininku sieja dažnai pasitaikantys ultramarino, žalios, rausvos spalvų deriniai, smulkus, vibruojantis potėpis. Kita vertus, Truikys niekada nenukrypo į tikrąjį impresionizmą, jo darbuose aiškesnis piešinys, daugiau struktūrinių pagavų, artimų arsininkų stilistikai. Monumentalus akvarelių ciklas „Rudens diena šilelyje“ mena ekspresionistinius Adomo Galdiko ieškojimus. Šie darbai  kartu su akvarelėmis „Vėjas iš vakarų“, „Ruduo“, „Garlaivių prieplauka“, „Rudens vakaras“ eksponuoti 1944 m. parodoje Vilniaus dailės muziejuje. „L. Truikys iš įdomaus dekoratoriaus ūmai išsivystė į produktingą akvarelistą“, – rašoma spaudoje. Jo darbai gretinami su Galdiko, Antano Gudaičio, Viktoro Vizgirdos kūriniais, tačiau  primenama, kad dailininkas daug eksperimentuoja ir kad tik po ilgesnio darbo paaiškės šių ieškojimų rezultatai
11 Iš tiesų dailininko tapyboje daug impulsyvumo, nuotaikų kaitos.  Šv. Jurgio bažnyčios ir Nemuno  santakos vaizdai dvelkia  neoromantizmu, dramatiškai tamsus   kompozicijų fonas artimas Ferdinando Ruščico peizažams. 1945 m. Pavasario parodoje Truikio tapyba, anot H. Kairiūkštytės-Jacinienės,  primena „tamsius, niaurius dekoracijų eskizus“12. Peizažuose retsykiais išnyrančios eskiziškos žmonių figūrėlės tarsi Puvis de Chavannes’o paveiksluose gyvena efemerišką gyvenimą. Nedidelių miestelių  panoramų fragmentuose šmėsteli Dobužinskio braižo šešėlis. 
Tapyboje Truikį domino gamta, nepaliesta išorinių intervencijų, išreiškianti gilumines individo pajautas. Fragmentiški žanriškumo elementai ir stafažinės figūrėlės byloja apie filosofinį balansavimą tarp realybės ir lūkesčių. Darbuose jis naudojo individualią tapymo techniką: akvarelę derino su guašu, tempera, aliejine tapyba dengė ne tik kartonus, bet ir paprastus piešimo lapus. Akvarelėse išsikristalizavę motyvai įkūnijami aliejinės tapybos etiuduose. Lietuvių, Vakarų ir Rytų dailės sankirtose formavosi nestandartinė vizualinė išraiška, labiausiai atsiskleidusi kolorito ir technikų interpretacijose. Ryšį su teatrine daile galima justi fragmentiškose išraiškos sandūrose. Dekoratyvūs grafiniai elementai, taip mėgstami Truikio  scenografijoje, tapybą  palietė tik iš dalies ir didesnės įtakos jai neturėjo.

Pro reglamentų skraistę
Liudas Truikys taip pat iliustravo knygas, vadovėlius, periodinę spaudą, kūrė portretus, plakatus, projektus, emblemas. Keliafigūrės  jo karikatūros pirmiausia pasirodė „Aitvare“
13. Imtis šio darbo skatino ne tik kolegų – T. Kulakausko, P. Kalpoko,  J. Martinaičio, J. Penčylos, A. Varno,  A. Smetonos aktyvumas, bet ir besikuriančios satyrinės periodikos poreikiai. Domėtis šia grafikos sritimi Truikį galėjo paakinti XX a. pirmojoje pusėje Lietuvoje pradėti leisti humoro žurnalai „Botagas“, „Yla“, „Kultuvė“, „Kuntaplis“, jo orientalistinio meno rinkiniai: rankraščių miniatiūros, satyriniai kinų liaudies piešiniai, japonų medžio graviūros. Karikatūros pavyzdžių netrūko ir Truikio asmeninėje meno leidinių bibliotekoje, kur buvo saugomos knygos su H. Holbeino Jaunesniojo iliustracijomis, P. Bruegelio graviūros, H. Daumier, G. Groszo, O. Dikso, M. Beckmanno kūriniai. Lietuvoje tokio pobūdžio piešinių jau būta XVI a., o XIX a. juos kūrė A. Remeris, J. Rustemas, V. Smakauskas. Nemažai Truikio satyrinės  grafikos skelbta leidinyje „Spaktyva“14. Nepavykus įsteigti žurnalą „Zuikio pyragas“, Adomo Jakšto atgaivintas žurnalas „Garnys“ (1924–1929) ir „Spaktyva” (1924–1934) labiausiai tiko satyros poreikiams.  Pastarąjį leidinį redagavo Pranas Būdvytis, jame bendradarbiavo K. Binkis, T. Tilvytis, J.A. Herbačiauskas, L. Janušytė. Sklido kalbos, kad bohemišku gyvenimo būdu garsėjąs Būdvytis  „Spaktyvą“ stengiasi išlaikyti „vaišindamas autorius degtine, o skaitytojus apyriebiais piešiniais“15. Vaižgantas kaltino redaktorių pataikavimu miesčioniškai laiko dvasiai, o Vincui Mykolaičiui-Putinui „Spaktyva“ atrodė neperspektyvi. Tačiau leidinys traukė skaitytojus aštriu socialiniu turiniu, šmaikščiais dailininkų piešiniais. „Spaktyvos“ viršelis su Truikio iliustracija „Šimto velnio jėgų motoras“ atspindi būdingas žurnalo nuotaikas. Patraukia įdomūs figūrų rakursai, tačiau piešinio plastika mena Telesforo Kulakausko žurnalinių iliustracijų braižą. Iliustraciją „Moderniška Salomėja“ ženklina grotesko, siurrealistinės parodijos elementai.  „Spaktyvoje“ aptinkame ir A. Šepečio šaržą su Truikio atvaizdu.
1931 m. Liudas Truikys kartu su Vytautu Kazimieru Jonynu iliustruoja Stasio Matjošaičio-Esmaičio „Sakalėlį“. Akivaizdu, jog dailininko kūrybiškumą riboja didaktinis  vadovėlio pobūdis, susiformavusios tokių leidinių apipavidalinimo tradicijos. Antano Smetonos „Raštų“ trečiojo tomo vinjetes kūrė Truikys, maketavo Jonas Juozas Burba, kuris susilaukė Pauliaus Galaunės kritikos dėl nenusisekusių pastangų jungti stilizuotas ir realistines formas. Kliuvo ir Truikiui, sekusiam Burbos stiliumi
16. Čiurlionio galerijoje 1933 m. surengtoje „Dailiosios knygos“ parodoje Smetonos „Raštų“  apipavidalinimas vertinamas atlaidžiau: „…aprašomoje parodoje vis dėlto randame įdomių eksponatų… Pažymėtini (…) L. Truikio A. Smetonos „Raštų“ papuošalai“17. Iliustracijos eiliuotai Antano Busilo pasakai „Karalaitis Jonas Kvailutis ir paukštelis auksasparnis“ (Kaunas, 1933) rodo dailininko pastangas kurti tekstą atitinkantį vaizdą. Tačiau kartu derinami tautinės archaikos atributai, scenografiniai elementai, rytietiški tipažai sukelia eklektikos įspūdį. Apipavidalinti bei iliustruoti knygas Truikys vėl ėmėsi po geroko laiko tarpo, tik apie 1950 metus. Penktojo dešimtmečio pabaigoje–šeštojo pradžioje Lietuvos knygų grafikai neigiamai atsiliepė diktatoriški reikalavimai rodyti vaizdą, artimą tikrovės realijoms, laikytis detalizuoto  piešinio,  molbertiškumo principų. Savita meninė raiška ar nacionalinių tradicijų bruožai iškiliausių pirmųjų pokario metų lietuvių grafikų darbuose neretai apšaukiami formalizmu. Prie šių aplinkybių sunkiai taikėsi reglamentų nepaisantis Liudas Truikys. Drąsesne knygos struktūros interpretacija išsiskiria uzbekų ir gruzinų pasakos, dailininko apipavidalintos juvelyriškais osmanų kilimų ir minaretų raštais, praturtintos persų miniatiūrų linijų ritmu, secesiškai stilizuotomis plokštumomis. Etnografinį viršelių pobūdį paryškina stilingas gotiškų proporcijų šriftas. Lietuvoje tuo metu itin gausiai leidžiami rusų rašytojų veikalai. Juos apipavidalindamas Truikys kartoja lietuvių trečiojo–ketvirtojo dešimtmečio grafikų, ypač Kulakausko, kūrybos nuostatas: kondensuotą spalvų derinimą, šrifto sąsajas su  lakonišku konstruktyvizmu. Ne visi Truikio darbai išspausdinti. Dalis – dėl netipiškos vaizdo struktūros ar sodresnės stilizacijos – atmesta. Antano Vienuolio „Užkeiktųjų vienuolių“ (1950) iliustracijos sulaukia ypač didelio atgarsio. Nepaisydamas vyraujančio deklaratyvumo, dailininkas atsisako natūralistinės siužeto interpretacijos. Knygelės viršeliai ir tekstai aprėminti stilizuota Užkaukazės tautų ornamentika. Ansamblį papildo lakoniškos, ekspresionistinio piešinio iliustracijos. „Formalistinis, mistinis“ darbas sulaukė kritikos. Kliuvo ir Valstybinės grožinės literatūros leidyklos direktoriui Leonui Vildžiūnui, privalėjusiam „griežtai užkirsti kelią menkavertėms iliustracijoms“. Papeikimais buvo nubausti keli leidyklos darbuotojai, „neparodę šiuo atveju reikiamo budrumo“18. Praėjus keliems dešimtmečiams „Užkeiktuosius vienuolius” iliustravo S. Valiuvienė, R. Tarabilda, A. Makūnaitė. Naujas laikas  skatino sąlygiškesnes, grafikos specifiką atitinkančias raiškos formas.
Grafinius Liudo Truikio projektus galima pavadinti pokario lietuviško dizaino užuomazgomis. Geometrinėse plokštumose pastebimi V. Tatlino, Elo Lisickio, A. Rodčenkos kūrybos atgarsiai.  Jų  reklaminiai darbai su aiškiai išreikšta socialistinės valstybės ideologija, konstruktyvistinėmis formomis plito beveik visose dailės šakose. Su rusų grafika dailininkas galėjo susipažinti Sovietų Sąjungos knygų, žurnalų ir plakatų parodoje Kaune (1935), Rusų ikirevoliucinės ir tarybinės dailės parodoje Dailės muziejuje Vilniuje (1949). Gebėjimas sugestyviai reprezentuoti agitacines idėjas ryškėja ir Truikio plakatuose. 1934 m., gavęs Švietimo ministerijos paskolą ir nuvykęs tęsti mokslų į Paryžių, dailininkas mokėsi scenografo, plakatisto Paulio Colino studijoje. Tuo metu Lietuvoje paskelbiami žemės ūkio ir pramonės parodos bei valstybinės loterijos plakatų konkursai, 1937 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje apdovanojami J. Steponavičiaus, V.K. Jonyno, A. Gudaičio, M. Dobužinskio plakatai. Truikio  plakatas „Lietuvi, plauk į jūrą, ten tavo turtai ir ateitis“ (1936) atspindi bendrąsias lietuviškojo plakato tendencijas, tačiau jam artimiausias Vaclovo Rato-Rataiskio plakatų stilius. Konstruktyvi plokštumų sandūra, banguojančių vandenų ritmika byloja apie art deco įtaką. Apibendrinimas ir lakoniškumas ženklina nedidelį Truikio plakatą  „Lietuva 1933.VII.17“, sukurtą Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžiui per Atlantą atminti. Lakūnų portretus ir „Lituanicos“ siluetą rėmina neutralaus pilko fono juostos. Hokusajaus linijos lankstumu vilnija Atlanto vandenyno plotai. Analogiškos struktūrinės sandaros plakatą „Lituanikos laimėjimas tegu sustiprina jaunųjų Lietuvos sūnų dvasią“ apie 1934 m. sukuria Burba. Kūrybos sankirtos ir anksčiau ženklino šių dailininkų biografijas. 1930 m. susiginčiję dėl Vytauto paviljono projekto, abu dailininkai apkaltino vienas kitą plagijavimu. Spauda taip nušvietė šį konfliktą: „Teisme jau yra pirmoji byla, turinti ryšio su Vytauto Didžiojo sukaktuvėm. Jaunas dailininkas L. Truikys apskundė kitą jauną dailininką  J.J. Burbą, kad šis pasinaudojęs jo, Truikio, piešiniais Vytauto paviljonui padaryti ir tą planą įteikęs Vytauto D. Komitetui už savąjį (…). Burba aiškinosi ir pulk. Augustauskas tvirtino, kad projektas Vytauto Didžiojo komitetui pristatytas J.J. Burbos. Tuo tarpu L. Truikys laiške rašo, kad Burba, negalėdamas paviljono projekto padaryti, kreipęsis į Truikį sakydamas: „man nieko neišeina, pamėgink, gal tau išeis“. Ir Truikys tikrai esąs padaręs projektą, kurį vėliau J.J. Burba išleidęs už savąjį“
19. Įsiterpus kolegoms, ginčas neišaugo į rimtesnes batalijas, o netrukus, Truikiui pasinėrus į scenografiją, ir visai pasimiršo.
Liudo Truikio grafika įkūnijo būdingus laiko bruožus. Žurnalinėse kompozicijose vyrauja figūrinis piešinys, groteskiškas požiūris į aplinką, humoristinės įžvalgos. Knygų grafika pasižymi stilistine įvairove: čia rasi Rytų pasaulio ornamentiškumo, secesinio estetizmo, lietuvių tautinės dailės, konstruktyvistinės ir funkcionaliosios grafikos elementų. Laikmetis, deklaravęs natūralistinę vaizdo struktūrą, stabdė kūrybišką iliustracinės grafikos plėtotę. Nors ieškojimai knygų grafikos srityje ir nebuvo patys reikšmingiausi, dailininkas demonstravo filigraninę piešinio kultūrą, puoselėjo knygos vienovės idėjas. Negausūs jo plakatai įkūnijo monumentalumo pojūtį, domėjimąsi visuomeninėmis aktualijomis. Grafiko interesus Liudas Truikys perteikė scenografijos darbuose, sukurdamas ritmiškai skambančią, monumentalių linijų simfoniją.
_________________________
1. Vairas, 1930, Nr. 5, p. 185–186; XX a. lietuvių dailės istorija. 1900–1940, t. 2, p. 2; E. Banys, „Netikėta paroda“, Literatūra ir menas, 1989 10 25.
2. P. Galaunė, „Mūsų knygos kultūrėjimas“, in XXVII knygos mėgėjų metraštis, t. 1, Kaunas, 1933, p. 142–143.
3. XX a. lietuvių dailės istorija. Lietuvių tarybinė dailė 1940–1960, t. 3, Vilnius, 1990, p. 205, 352–353.
4. Lietuviški elementoriai, sud. I. Korsakaitė, A. Rabačiauskaitė, Kaunas, 2000, p. 120–121, 136, 224, 334.
5. J. Galkus, Senasis Lietuvos plakatas 1862–1944, Vilnius, 1997, p. 117–119.
6. G. Jankevičiūtė, Dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918–1940, Kaunas, 2003, p. 77, 185–187.
7. „Velykų nakties sapnas”, reprodukcija, Metai, 1933 04 16; „Joninių  naktis“, reprodukcija, Mūsų dienos, 1928 06 24, Nr. 5 (viršelis).
8. V. Bičiūnas, „Pirmoji jaunųjų menininkų kūrinių paroda“, Lietuvos aidas, 1930 03 25.
9. M. Sargenis, „Dailė ir tematika. Įspūdžiai iš dailės parodos Kaune“, Naujoji Lietuva, 1943 06 10.
10. T. Valius, „Dailės paroda Telšių „Alkos“ muziejuje“, Žemaičių žemė, 1944 01 08, Nr. 1, p. 3.
11. J. Saulėnas, „Lietuvių dailės paroda Vilniuje“, Ateitis, 1944 04 29.
12. H. Kairiūkštytė-Jacinienė, „Nepriklausomųjų dailininkų draugijos meno parodos proga“, Naujoji Romuva, 1932 09 13, Nr. 46.
13. Aitvaras, 1927, Nr. 4,  p. 2, 5; Aitvaras, 1927, Nr. 6, p. 3, 7; Aitvaras, 1927, Nr. 7, p. 3, 5, 6.
14. Spaktyva, 1928, Nr. 13 (viršelis); Spaktyva, 1929, Nr. 11, p. 4; Spaktyva, 1929, Nr. 12, p. 9.
15. L. Gudaitis, Permainų vėjai. Lietuvių literatūrinė spauda 1923–1927 metais, Vilnius, 1986, p. 210.
16. P. Galaunė, „Mūsų knygos kultūrėjimas“, in XXVII knygos mėgėjų metraštis, t. 1, Kaunas,  1933, p. 142–143.
17. „Dailiosios knygos paroda“, Lietuvos aidas, 1933 02 04.
18. „Tiesos“ medžiagos pėdsakais. „Nelaimė“, Tiesa, 1951 04 07.
19. P-kis, „Pirmoji tokia byla“, Diena, 1930 07 13, Nr. 27, p. 10.


Į TURINĮ
ATGAL