dailė 2004/2

Į TURINĮ
ATGAL

Lietuvos ambasadorė UNESCO Ina Marčiulionytė

Žibuntas Mikšys

Susanne Egle

Paryžius–Vilnius

Danutė Zovienė

Kiekvienas žmogus nors kartą gyvenime laimi loterijoje. Man pavyko du kartus: vaikystėje kažkokioje loterijoje laimėjau mechaninę mėsmalę, o sulaukusi penkiasdešimties dviem mėnesiams gavau edukacinę stipendiją stažuotis Paryžiuje, Cité Internationale des Arts esančioje Vilniaus dailės akademijos studijoje.
Liepos ir rugpjūčio mėnesiai nėra pats palankiausias laikas norint susipažinti su aktyviu Paryžiaus parodų gyvenimu. Nors visi didieji muziejai – Luvras, d’Orsay, Pompidou centras, šiuolaikinio meno parodų salė Palais de Tokyo atviri ir pilni turistų, tačiau galerijos, kurių Paryžiuje per kelis šimtus, liepos pabaigoje užveria duris ir sezoną pradeda tik rugsėjo viduryje. Vis dėlto, nepaisant vasaros karščių ir minėtų aplinkybių, teko pamatyti daug įdomių parodų, aplankyti visus įmanomus muziejus (išskyrus Erotikos ir Medžioklės), susipažinti su menininkais, reziduojančiais Cité Internationale des Arts, apsilankyti Lietuvos ambasadoje, UNESCO būstinėje, pabendrauti su žinomu išeivijos menininku Žibuntu Mikšiu ir tuo metu Paryžiuje buvusiais Svajone ir Pauliumi Stanikais. O ką jau kalbėti apie patį miestą, jo bažnyčias, gatves, skverelius, parkus, Senos krantines, Versalį, Šartrą ir net šventą San Mišelio kalną, kuris kasnakt, pakilus Atlanto vandenims, tampa neprieinama sala. Pagaliau vien ko vertas paskutinis rytas Paryžiuje, kai tekant saulei savom akim pamatai, jog Paryžiaus Dievo Motinos katedra tikrai švelniai rausva – visai kaip impresionistiniuose Claude’o Monet paveiksluose…   

Lietuviai Paryžiuje
Svajonė ir Paulius Stanikai, su kuriais susitikau jų laikinuose namuose Paryžiuje, des Rosiers (Rožių) gatvėje, jau keleri metai gyvena tai Vilniuje, tai Prancūzijos sostinėje, o nuo šiol vis dažniau galvoja apie Niujorką, mat 2005-ųjų rudenį yra pakviesti surengti parodą vienoje iš prestižinių „White Box“ šio megapolio galerijų. Prisimenant 2003 m. Venecijos šiuolaikinio meno bienalę, kur Fortuny muziejuje Stanikai eksponavo „World War“ (Pasaulinis karas), dera priminti ir tai, jog Lietuvos paviljono komisaru buvo žinomas prancūzų parodų kuratorius Christianas Caujolle, galerijos, su kuria jie bendradarbiauja Paryžiuje, vadovas. Po sėkmingo pasirodymo Venecijoje Stanikai buvo pakviesti dėstyti garsiojoje Liono Nacionalinėje Fresnoy šiuolaikinių menų studijoje (Studio national des arts contemporains du Fresnoy). Būnant Paryžiuje labai rūpėjo aplankyti „VU“ galeriją, kurioje 2004-ųjų gegužės mėnesį Stanikai surengė savo kūrinių parodą ir pristatė Lione sukurtą videodarbą „Inferno“ (Pragaras).
Galerija „VU“ pasirodė besanti visai netoli Cité Internationale des Arts, Jules’o Cousino gatvėje, kuri remiasi į vieną pagrindinių miesto magistralių – Henriko IV bulvarą. Iš tiesų tai viena didesnių šiuolaikinio meno galerijų, įkurta 1986 m. ir turinti 550 kv. m ekspozicinį plotą. Galerija specializuojasi pristatyti naujojo meno kūrėjus, čia nuolat rengiamos šiuolaikinio meno ekspozicijos. Nors Stanikų „Inferno“ jau buvo pasibaigęs, tačiau apie galerijos veiklos kryptį liudijo įspūdingos Denis Daracqo ir JH Engströmo fotomeno parodos. Abu autoriai eksponavo didelio formato nuotraukas. Denis Daracqas rodė du projektus „Nu“ ir „Fakestars“, o JH Engströmas – nuotraukų seriją „Trying to dance“. Nors galerija įsikūrusi pusrūsyje ir iš lauko ne itin matoma, lankytojų skaičius ir įrašai atsiliepimų knygoje liudija, jog tai tikrai žinoma ir prestižinė vieta Paryžiaus meno žemėlapyje.
Stanikų projektas „Inferno“ čia taip pat buvo sutiktas su didžiuliu susidomėjimu. Apie tai pasakojo ir Paryžiuje UNESCO reziduojanti Lietuvos ambasadorė Ina Marčiulionytė, ir Lietuvos Respublikos ambasados Prancūzijoje kultūros atašė Mėta Mikėlaitienė. Apie jų pasirodymą Paryžiuje gausiai rašė spauda. „Iš „VU“ galerijos, kur eksponuojama lietuvių menininkų Stanikų instaliacija, išeini sukrėstas. Jie nieko nebijo! Naudoja fotografiją, tapybą, piešinį, skulptūrą, video. Naudoja abstrakciją. Jų stilius įgyja įvairialypes formas. Jie drąsiai siūlo globalią planetos, tokios, kokia ji yra, viziją. „Inferno“ kelia klausimus apie moterų ir vyrų santykius, savižudybę, tapatybę, nacionalizmą, seksą, pornografiją. „Inferno“ tęsia 2003 m. Venecijoje dėmesį patraukusią instaliaciją „World War“. Nuo pasaulinio karo į pragarą – nerizikuosime pasakydami, kad pasaulis pagal Stanikus yra kupinas blogio. Virtuoziškos skulptūros rodo mutuojančius kūnus. Net paskutinis kūrinys – dieviško peizažo fotografija pernelyg graži, kad ja patikėtum. Galiausiai – video, praskaidrinantis ratu besisukantį ir mįslingą maršrutą, kuriame Stanikai sustiprino aliuzijas į ekspresionizmą, socialistinį realizmą, baroką, konceptualųjį ar kūno meną. Jame matome vienas prieš kitą atsisėdusius, apsirengusius Stanikus, bandančius susispausti kūnais taip, kaip tai darytų meilužiai ar mėšlungio apimti žmonės. Meilės gestas, pradžioje neįmanomas, įgauna formą. Šis videopasažas, vienas gražiausių pastaruoju metu matytų kūrinių, leidžia nujausti, kad laimė dar galutinai neišnyko iš Stanikų pasaulio. Suprantama, jei atrandamos jos formos“, – rašo Michelis Guerrinas Le Monde (2004 05 02). Galiu tik pritarti šiai nuomonei, nors „Inferno“ mačiau tik nedideliame nešiojamo kompiuterio ekrane.
Aptardama Fresnoy šiuolaikinių menų studijos metų parodą Panorama 5, kurioje, kaip ir kasmet, pristatomi dešimties menininkų, pakviestų dėstyti šioje žymioje Šiaurės Prancūzijos mokykloje, darbai, Isabelle Hersant rašo: „Jų (Stanikų – D.Z.) kūryboje vyrauja šiaurietiškai mįslinga kinematografiška juoda ir balta spalva, kuri asocijuojasi su magnetizuojančia Bergmano ar Dreyerio Šiaure. Tačiau Stanikai yra plastinio meno atstovai – jų meninė veikla meta iššūkį mediumo šiuolaikiškumui, nes, kurdami instaliacijas, jie naudojasi tiek klasikiniu piešiniu ir tradicine skulptūra, tiek video bei fotografijos technologijomis. Dėl to jų kūrybai neįmanoma priklijuoti jokios etiketės (...). S & P Stanikai – menininkai anapus normų – jau paženklino šiuolaikinio meno istoriją“. Galima būtų cituoti dar daug atsiliepimų, pasirodžiusių ne tik Le Monde, Icart-Photo, www.paris.fr, Artpress, Le Fresnoy, tačiau geriausia būtų pamatyti „Inferno“ Lietuvoje, nes šiame kūrinyje yra ne tik daug pragaro, bet ir dieviško prado.
Susitikimas su Žibuntu Mikšiu įvyko jau stažuotės pabaigoje. Eruditas, grafikos ir knygos meno žinovas, nevengiantis aštrių kritikos žodžių, priėmė mane savo nedideliame bute De Gobelin aveniu. Ant stalo gulėjo naujas „Kultūros barų“ numeris, o praėjimą iki rašomojo stalo rėmino stirtos leidinių, dėžių, kuriose sukrauti ir paties Mikšio kūriniai bei archyvai. Valandos pokalbis apie meną, knygas, meno kritikus (pasak Mikšio, „bobutes“) tapo paskata susirašinėjimui, iš kurio semiuosi daug, nors kai kurios pastabos nėra malonios, kad ir teisingos.
Vizitas į UNESCO būstinę buvo itin malonus, nes susitikau du mielus žmones – Lietuvos ambasadorę Iną Marčiulionytę ir jos padėjėją Gerardą Žalėną. Pastarasis aprodė UNESCO būstinę, kurios kieme stovi Henry Moore’o skulptūra „Atsilošusi figūra“, japoniškus sodus su ten plaukiojančiomis prijaukintomis žuvimis. Apskritai UNESCO teritorijoje yra 17 meno kūrinių, kuriuos šiai organizacijai dovanojo įvairios šalys. Greta Alberto Giacometti, Pablo Picasso, Joano Miró darbų yra ir šiuolaikinių menininkų kūrinių (pvz., Zurabo Tsereteli skulptūra). Beje, mūsų ambasadorė taip pat užsiminė, jog ir lietuvių menininkų kūriniai galėtų papuošti gana neišvaizdų UNESCO pastatą (jis statytas 1958 m. ir dabar remontuojamas). Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO) buvo įkurta 1945 m. lapkričio 16 d. Lietuvos Respublika į ją priimta 1991-aisiais, po metų buvo įsteigta Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija, 1993 m. čia atsirado Lietuvos Respublikos nuolatinė atstovybė prie UNESCO. Ilgamete Lietuvos ambasadore buvo šviesaus atminimo Ugnė Karvelis, o dabar jos pradėtus darbus labai sėkmingai tęsia ir naujų imasi Ina Marčiulionytė. Šiuo metu į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įtraukti keli svarbūs objektai – Vilniaus senamiestis (1994), Kuršių nerija (2000) ir Kernavės archeologinė vietovė (2004). 2001-aisiais į UNESCO Nematerialaus paveldo sąrašą buvo įtraukta kryždirbystė ir jos simbolika, o 2003 m. – dainų švenčių tradicija ir simbolizmas Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Pokalbis su I. Marčiulionyte, pratęstas jos jaukaus buto terasoje, iš kurios matyti Eifelio bokštas ir Invalidų rūmų kupolas, tik patvirtino nuostatą, kad dirbant rimtus darbus daug ką lemia ne tik puikus reikalo išmanymas, bet ir diplomatija, mokėjimas bendrauti su žmonėmis, pagaliau asmeninis pasišventimas ir žavesys.
Lietuvos ambasada Paryžiuje įsikūrusi De Courcelles bulvare, pastate, Lietuvai perduotame tik šiais metais. Netoli žavus Monceau parkas, kur rytais mėgsta vaikščioti auklės su vaikais, bėgioti sveikuoliai, o per pietus – ilsėtis aplinkinių įstaigų darbuotojai. Aprodžiusi jaukias ambasados patalpas M. Mikėlaitienė netruko pasirūpinti ir tuo, kad jose atsirastų meno kūrinių – rudeniop atvykusi į Vilnių, iš LDS parodų fondo atrinko keletą tapybos ir grafikos darbų.
Kiekvienas nukeliavęs į svečią šalį neišvengiamai ieško savo tautos ar šalies ženklų. Aleksandras Vozbinas, jau penkerius metus rengiantis Soutine’o tapybos plenerus, taip įkalė į galvą jo lietuvišką kilmę, kad iš meilės menui net du kartus važiavau į Monparnaso kapines ieškoti jo kapo. Radau. Ir dar radau keliolika Soutine’o darbų, eksponuojamų Judaizmo muziejuje, kur tuo metu vyko žydų kilmės bulgarų dailininko Pascino (Julius Pinkas, 1885–1930) kūrybos paroda. Kiekviena tokio pobūdžio paroda, ar tai būtų Picasso muziejaus nuolatinė ekspozicija, ar teminė paroda, pradedama laikotarpio apžvalga. Dar keletą Soutine’o drobių aptikau Monparnaso muziejuje veikusioje parodoje „Paryžiaus mokykla“ ir Šartro muziejuje.

Kaimynai
Cité Internationale des Arts Prancūzijos vyriausybės dekretu įkurtas 1957 m. rugsėjo 14 d., čia jau stažavosi per 15 tūkstančių viso pasaulio menininkų. Dabartinis Cité, įsikūręs de l’Hotel de Ville gatvėje, o tiksliau – Senos krantinėje, ir fasadu nukreiptas į Saint-Louis salą, pastatytas1965 m. Šiuo metu čia veikia 50-ties šalių 135 kūrybinės studijos, kuriose nuolat reziduoja tų šalių menininkai. Pastatų komplekse yra specialios patalpos tapytojams, grafikams, skulptoriams, architektams, muzikantams, baleto šokėjams, kinematografininkams, videomenininkams. Taip pat koncertų ir parodų salės. Trumpiausias rezidencijos laikas – du mėnesiai, ilgiausias – pusė metų. Cité direktorė Simone Brunau yra vieno iš rezidencijos fundatorių našlė ir negaili laiko susitikimams su kiekvienu atvykusiu menininku.
Vilniaus dailės akademija nuo 1995 m. Cité Internationale des Arts turi puikią studiją. Greta – Vokietijos rezidencija. Liepos ir rugpjūčio mėnesiais čia dirbo skulptorė Susanne Egle (g. 1957). Ji studijavo Vokietijoje ir Šveicarijoje, 1984 m. baigė Kaselio meno akademiją ir tęsė mokslus Karlsruhėje (1984–1990). Labai lietuviškos pavardės menininkė dalyvavo daugelyje parodų ir simpoziumų Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, JAV, Australijoje, yra pelniusi apdovanojimų, jos darbai stovi viešosiose erdvėse Karlsruhėje, Štutgarte, Landau (Vokietija), o šiemet iš stažuotės Cité Internationale des Arts ji išskubėjo tiesiai į Hagą (Olandija), į tarptautinę parodą „Giants“, kurioje dalyvavo ir lietuvių menininkas Donatas Jankauskas-Duonis, kuris ten rodė skulptūrą „Pergalė“ (2004).
Savo kūrybos kelią Susanne Egle pradėjo nuo akmens skulptūros, dirbo su vienu žymiausių šiuolaikinių skulptorių Anthony Caro. Šio menininko paskatinta ėmėsi metalo plastikos ir sprendė erdvės bei antrinės kultūros estetikos problemas. Naudodama industrinių metalo atliekų žaliavą Egle sukūrė per 60 didelių objektų. Ilgainiui jos kūryboje atsirado spalva, medžiagų įvairovė, jų faktūriškumas. Vienas kūrybos tarpsnių praėjo... virtuvėje, kai, neturėdama studijos ir augindama du vaikus, Susanne medžiagų ir idėjų savo objektams ieškojo gatvėje – tuomet ji sukūrė per 20 nedidelio formato ironija persmelktų darbų iš tapetų atplaišų, afišų, buities rakandų. 1990 m. gavusi stipendiją stažuotei Londone, Egle tęsė darbų seriją iš daiktų, kuriuos visuomenė laiko nereikalingais ir atgyvenusiais. Jai šie daiktai byloja apie aplinką, kurioje gyvename. Londone menininkė sukūrė objektų seriją „Royal“, nes, pasak jos, Londone – viskas karališka. Apskritai dailininkės reakcija į aplinką yra labai aktyvi ir betarpiška, todėl Paryžiuje ji tiesiog kankinosi nerasdama gatvėje išmestų daiktų ar jų detalių – čia viskas sušluojama ir dedama į rakinamus konteinerius. Šiaip ne taip išprašiusi iš Cité prižiūrėtojo raktą nuo konteinerio, apsidžiaugė radusi kelis medžio pakų gabalus, iš kurių sukūrė darbų ciklą „Sold“ (liepos mėnesį visas Paryžius tiesiog skendo šiuose užrašuose – miestas laukė naujo madų sezono…).
Paryžiuje Susanne Egle ruošėsi dideliam projektui – parodai Barselonoje, kur ji pakviesta atstovauti Vokietijai. Čia ji ketino rodyti seriją objektų, kuriems sukurti apklausė 11 žmonių ir iš jų daiktų bei pasakojimų sukūrė 11 istorijų. Savo kūriniuose dailininkė nuolat naudoja daiktus, turinčius istoriją, todėl jos skulptūrose, asambliažuose, instaliacijose, ready-made objektuose daug įvairių prasminių ir asociatyvių sluoksnių. Ji dirba kaip istorijos restauratorė, bet dirba labai jautriai, neįžeisdama žmogaus ir nepažeisdama jo privatumo.
Dar viena įdomi pažintis įvyko per pirmąjį liepos–rugpjūčio mėnesių Cité rezidentų susitikimą. Dailininkė Jadwiga Sawicka (g.1959) yra viena įdomiausių šiuolaikinių Lenkijos menininkių. Jos kūrinius 2004 m. vasario–gegužės mėn. galėjome matyti ŠMC vykusioje parodoje „Po baltai raudona vėliava. Naujoji Lenkijos dailė“. 1979–1984 m. ji studijavo tapybą Krokuvos dailės akademijoje. Sawickos kūrybos kelias prasidėjo nuo susidomėjimo forma – ją dailininkė įvardija kaip pakuotę ar tuštumą, kurią reikia užpildyti. Pradžioje ji tapė naujojo figūratyvumo stilistika, 1994–1995 m. kūrė nedidelio formato paveikslus akrilu ant popieriaus, kuriuose vaizdavo garderobo fragmentus, kiek vėliau šių motyvų fone atsirado rašmenys – laikraščių ir TV tekstai. Dešimtajame dešimtmetyje Sawicka ėmė kurti instaliacijas, kurioms naudojo mėsą, gėles, foliją etc. Šių instaliacijų pagrindas buvo spalva ir jos kontrastas su materija. Pastaruoju metu savo tapyboje Jadwiga Sawicka remiasi fotografiniais vaizdiniais (bendradarbiauja su fotografu Marku Horwatu) ir tekstais, kuriuos rašo pati. Paryžiuje ji ruošėsi parodai „10 naujų“, kuri supažindino Europą su naujų ES šalių menu, joje dalyvavo ir Lietuvos menininkai Petras Mazūras bei Karolis Jankus.
Cité Internationale des Arts administracija rengia du rezidencijon atvykusių menininkų susitikimus – stažuotės pradžioje ir pabaigoje. Laikui einant į pabaigą, Cité galerijoje rengiamos parodos, vyksta „atvirų dienų“ akcijos – dailininkai kviečiasi kolegas pažiūrėti, ką pavyko nuveikti Paryžiuje per tuos du mėnesius. Čia mezgasi tolesnės pažintys, vakarais skamba muzika ir juokas, o rytais ant studijų durų atsiranda priklijuotų širdelių…

Muziejai ir galerijos
Nėra prasmės ir tikslo aptarti visus aplankytus muziejus ir galerijas, tačiau ir iš laiko atstumo kai kurie pastebėjimai atrodo svarbūs. Didieji muziejai nenustoja šurmuliuoti nei vasarą, nei žiemą. Jų rinkiniai tokie dideli, o veikla tokia aktyvi, kad Paryžiuje niekada nesijausi vienas, jei tik tau rūpi menas. Visi muziejai greta nuolatinių ekspozicijų rengia keičiamas parodas, kurios atitinka to muziejaus profilį ir jame rodomo meno laikotarpį. 2004-ųjų gegužės–gruodžio mėn. Paryžiuje vyko „Lenkų sezonas“. Tad d’Orsay muziejuje, kur eksponuojama XIX a.–XX a. pirmosios pusės dailė, viešėjo lenkų simbolisto Józefo Mehofferio (1869–1946) kūryba, o Pompidou centre – greta abstrakcionizmo klasikės Auréllie Nemours, žymių XX a. skulptorių Giuseppe’s Penone ir Zoltano Kemeny bei belgų tapytojo Pierre’o Alechinsky darbų buvo atvežta didžiulė ekspozicija iš Lodzės muziejaus rinkinių, atspindinti XIX–XX a. meno raidą Lenkijoje. Naujasis lenkų menas buvo pasklidęs po įvairias galerijas, koncertų ir teatrų sales. Netoli Pompidou centro esančioje šiuolaikinio meno erdvėje Pasage de Retz (Charlot gatvėje) eksponuoti Zbigniewo Liberos, Joanos Rajkowskos, Józefo Robakowskio, Arturo Zmijewskio ir grupės Azorro darbai. Įdomu, jog kai kurie videokūriniai jau rodyti Vilniuje 2002 m. ŠMC vykusioje 8-ojoje Baltijos tarptautinio meno trienalėje „Traukos centras“.
Tuo tarpu komercinės galerijos dirba savo darbą – ieško pirkėjų ir gauna didelius procentus už parduotą kūrinį. Tokios galerijos dažniausiai yra nedidelės – nuo kelių iki keliolikos kvadratinių metrų ir jose rodomas menas nėra toks, apie kokį svajotų didžiųjų muziejų rinkinių saugotojai. Tiesa, kai kurios rimtos ir nekomercinį naująjį meną rodančios galerijos įsikūrusios uždarose didelių pasažų ar rūmų erdvėse ir aplankyti jas gali tik labai užsispyręs ar kreipęsis iš anksto.
Net per atostogų sezoną neužveria durų komercinės galerijos, supančios vieną seniausių ir gražiausių Paryžiaus aikščių – Place des Vosges. Tačiau pabėgti nuo komercinio meno gali į čia pat esantį Victoro Hugo muziejų, kuriame saugomas ne tik jo literatūrinis palikimas, bet ir romantizmo maniera sukurti piešiniai. Beje, memorialiniuose muziejuose ir privačiuose fonduose teko pamatyti tikrai įdomių senojo ir naujojo meno jungčių. Pavyzdžiui, Maillolio muziejuje (Dinos Vierny fondas) vyko puiki Francis’o Bacono tapybos paroda, kurią papildė pusvalandinis videofilmas-interviu su dailininku, o mažame ir jaukiame Ossipo Zadkine’o muziejuje – šiuolaikinio japonų dailininko Akio Suzuki paroda „Rézonances“, kurios pagrindas – muzikinė instaliacija, inspiruota šio muziejaus rinkinių, – garsai, įrašyti įvairiose Paryžiaus vietose ir „suleisti“ į bambukinius vamzdžius. Tuo tarpu Bourdelle’io muziejuje į nuolatinę šio skulptoriaus monumentalisto kūrinių ir memorialinių daiktų ekspoziciją netikėtai įterpti italų skulptoriaus Luciano Fabro (g. 1936) kūriniai, kurie ir savo dvasia, ir formų ekspresija tiesiog atliepia Bourdelle’io kūrybos dvasią. Ir tokių pavyzdžių daugybė. Antai Viduramžių muziejuje, kur eksponuojamas garsusis gobelenas „Mergelė ir vienaragis“, staiga nosimi atsibedi į stendą, kuriame... sukabinta 14 vaikiškų pliušinių žaisliukų ir fotoinstaliacija, vaizduojanti ritualines scenas. Tai žinomos šiuolaikinės vokiečių dailininkės Annette’s  Messager 1988 m. sukurtas darbas, kuris siejasi su tuo pat metu kitoje miesto parodų salėje (Le musée d‘Art de la Ville de Paris) rodytu projektu „Sous vent“. Miestui pavaldžios parodų salės įsikūrusios ir merijos pastatuose, kur ne laiku atėjęs gali patekti ne į ekspoziciją, o į... vestuves. Vienoje iš tokių 13-oje merijoje mačiau parodą „Figūrinis naratyvas“. Nedidelė – vos dešimties autorių – kūrinių kolekcija simptomiškai liudijo apie figūrinio meno ir piešinio grįžimą į dailės apyvartą.
Be muziejų ir didžiųjų institucinių parodų salių, jau minėto Pompidou centro ir Palais de Tokyo, daug įdomių parodų rengia įvairūs fondai. Viena netikėčiausių ekspozicijų – Cartier modernaus meno fonde vykusi žinomo modeliuotojo Jeano Paulio Gauttier paroda „Pain Couture“. Iš duonos, miltų ir druskos genialusis menininkas sumanė iškepti viską – žaliuzes ant didžiulių fondo langų, korsažus, hempelmanus, skrybėles, vestuvines sukneles. Su humoru ir fantazija bei nepakartojamais šviežių kepinių kvapais pateikta ekspozicija buvo papildoma nuolat rūsyje kepamomis ekspozicijos detalėmis, kurias čia pat galėjai paragauti. Atmintyje iškilo Salvadoro Dali muziejuje matytas jo miegamasis iš duonos. Beje, 2004-aisiais minimas šio siurrealizmo klasiko 100-metis Paryžiuje taip pat nepamirštas – Eliziejaus laukuose, didžiuosiuose prekybos pasažuose, buvo eksponuojamos Dali kūrinių kopijos. Šiemet minimas ir rašytojos George Sand (1804–1876) jubiliejus. Jaukiame Romantizmo muziejuje nenutrūksta lankytojų srautas. Greta memorialinių daiktų, autorės knygų eksponuojamas ir gausus rašytojos bei jos sūnaus tapybinis palikimas ir… pirmosios dagerotipinės fotografijos, kuriose garsi romantikė užfiksuota jau brandžiame amžiuje.
Dar kelios pastabos apie naująjį meną. Jis neatskiriamai susipynęs su fotografija. Vos keli žingsniai nuo Cité yra garsus Europos fotografijos fondas, priklausantis Paryžiaus miesto galerijų tinklui. O tarp Luvro ir Tiurli sodų, netoli Konkordo aikštės, buvusiame teniso paviljone Jeu de Paume, veikia moderniojo meno galerija, kurioje mano viešnagės metu rodytos dvi įspūdingos ekspozicijos – garsaus fotografo Guy Bourdino (1928–1991) retrospektyva ir apžvalginė XX a. fotografijos paroda „Éblouissement“, kur vėl susiduri su Guiseppe’s Penone performansais, Constantino Brancusi fotografijomis etc.
Kyla klausimas: kaip susiorientuoti tokioje gausybėje meninės informacijos? Pakanka kiekvieną trečiadienį už 0,4 euro nusipirkti žurnaliuką Pariscope ir kiekvieną vakarą susidaryti maršrutą kitai dienai. Dar galima prisirankioti galerijose nemokamai dalijamų lankstinukų apie kiekvieno rajono galerijas, jų darbo laiką, vernisažus.
Ir pabaigoje esminis pastebėjimas. Paryžiuje muziejai yra ne tokios meno šventovės kaip Lietuvoje, kur eidamas girdi savo žingsnių aidą. Jie dirba didžiulį edukacinį darbą, kiekvieną parodą lydi gausus leidinių, videomedžiagos srautas, kuriame gali pasirinkti informaciją pagal poreikius ir kišenę. Pas mus šia kryptimi dirba galerijos – institucinės ir privačios (prisiminkime puikias „Vartų“ parodas, su kuriomis į Lietuvą vėl grįžo Baltijos šalių dailė). Gal todėl Lietuvoje vis dar nėra susiformavusi meno rinka, nes dirbdamos šviečiamąjį darbą, rašydamos projektus ir rengdamos elitines nekomercinio meno parodas galerijos pritrūksta laiko ir pajėgumų susitelkti ties tuo, ką daro Paryžiaus galerijos.


Į TURINĮ
ATGAL