GERA, KAI GERA. KAIP VIEVY IR ELEKTRĖNUOS

Susitikimas Elektrėnuose (iš kairės): Andrijus Bondaras, Janis Ruokpelnis, Albertas Skyrelis, Saulius Repečka. Vlado Braziūno nuotrauka

Apie būsimą savo šeštadienį iš Janinos Rutkauskienės težinojau tiek:

"12 val. išvažiuojam į Elektrėnus. Mano grupė: Andrijus Bondaras (Ukraina), Markusas Jääskeläinenas (Suomija), Alma Karosaitė, Janis Ruokpelnis (Latvija), Albertas Skyrelis, Regina Venckutė".

Regina Venckutė kadaise universitete buvo mūsų lituanistų kurso kuratorė. Dabar ji turėjo būt jauno suomių poeto Markuso Jääskeläineno kuratorė, mat (ir) jo vertėja. Nevažiavo. Ir niekur Poezijos pavasary, regis, jos nesutikau. Gaila. Ir Markusas Jääskeläinenas nevažiavo: pietietiška (?) mūsų Poezijos pavasario gausa jam bus pasirodžiusi nepakeliama. Susitikimuose Markuso eilių vertimų paskaitė Saulius Repečka. Jis, Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos redaktorius, ir apie šios leidyklos poezijos knygas, lietuvių autorių ir verstines, pasakojo. Pačių leidyklos knygų žmonėms parodyt (ir parduot vildamasi) vežė Dalia Kižlienė.

Sutikti ir išlydėti, visąlaik globojami buvom Elektrėnų viešosios bibliotekos direktorės Genovaitės Dapkevičienės. Neskubėjusios mūsų sodinti ar statyti tiesiog prieš publiką, pirmiausia nuvežusios "Lietuvos automagistralių" įmonėje Vievyje įkurtan Kelių muziejun. Veikia jis nuo 1995 metų, kai buvo minimas Vilniaus-Kauno automagistralės 25-metis. Pasirodo, ta automagistralė - seniausia ne tik buvusioje Sovietų Sąjungoje, bet ir visoje Rytų Europoj. Po viena tų laikų nuotrauka perskaičiau: "Juozas Stepankevičius, Vievio kelių statybos valdybos vyriausiasis inžinierius". Dabar jis - muziejaus direktorius, svetingas mūsų šeimininkas. Ir paskiau susitikiman su mumis (kaip ir Vievio seniūnas Zenonas Pūkėnas, kaip būrelis tikrų poezijos mėgėjų) kuklian - kol kas? - Vievio bibliotekos namelin atėjęs.

Gaila, jog kasmetinėj Poezijos pavasario stotelėj Elektrėnuose, Literatūros ir meno muziejuj, poezijos šventė vyko be šio muziejaus įkūrėjo, nepamainomo šeimininko Vytauto Mizero: sveikata yra sveikata. Bet visa, kas tas dvi poezijos, muzikos, šokio valandas, dedikuotas Oskarui Milašiui, vyko kiemelyje su nyrančia iš vandens Žalčio skulptūra, su žalia Egle ir jos žaliais vaikais, - visa kurta ir jo, Vytauto Mizero: Poezijos pavasaris čia stabteli jau dvidešimt šeštą kartą. Ne iš banaliai privalomo mandagumo, o iš širdies jautėmės dėkingi visiems šią šventę surengusiems: ir Jurgai Chmieliauskienei, Vytauto Mizero dukraitei, jo darbus tęsiančiai, ir mokiniams, ir mokytojams, ir mokyklos direktorei Janinai Vėželienei. Už ką labiausiai? Gal - už būtiną, bet taip retai būnančią, pajuntamą, už jaukią ir jautrią, už supratingą tylos pilnatvę. Kai kalba tik poezija ir paukščiai. Kai… net Eelektrėnų meras Kęstutis Vaitukaitis prabyla savo neseniai parašytu eilėraščiu. Ir nieko. Ir tinka.